Kaip žinome, 43-ojo Jungtinių Valstijų prezidento George‘o W. Busho karjeros saulė leidžiasi. Vasarą 62 m. sulaukęs politikas dar nėra nurašytas, tačiau nuo kitų metų sausio 20 d. jam, kaip ir Billui Clintonui, matyt, teks tenkintis tarptautinio paskaitininko vaidmeniu arba grįžti į Teksasą pratęsti kadaise tėvų turėto naftos verslo. Tiesa, abu šie užsiėmimai gana pelningi, bet G. W. Bushas ilgėsis ir didžiosios politikos, kuri jam siuntė nemažus išbandymus.
Gaila, kad ir šiomis dienomis, iki naujo Amerikos prezidento inauguracijos likus kiek daugiau nei mėnesiui, išbandymų nemažėja. Vidurio Rytai, kuriuos G. W. Bushas pasirinko paskutinei kelionei, savo išvaduotojo nesutiko nei meiliai, nei šiltai. Continue reading…
Komentarai
Gruodžio 12 d. pažymimas Rusijos Konstitucijos 15-metis. Ta proga Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose buvo surengta mokslinė konferencija, kurioje kalbą pasakė prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Gal konferencija būtų taip ir praėjusi kaip proginis oficialus renginys, jei ne vienas incidentas.
Kalbant prezidentui, dešimtoje eilėje sėdintis vyras ėmė šūkauti „Gėda Konstitucijos pataisoms”, „Reikalaujame laisvų rinkimų”. Oratorius į jį atkreipė dėmesį tik tuomet, kai savo darbo ėmėsi apsaugininkai. Tuomet prezidentas nutraukė pranešimą ir pasakė: „Tegu jis lieka ir klausosi. Atvirai sakant, Konstitucija tam ir priimta, kad kiekvienas galėtų išreikšti savo poziciją”. Salėje prapliupo plojimai. Tačiau paskui, kai oratorius vėl įniko į popierius, apsauga vis dėlto išvedė triukšmadarį nežinoma kryptimi… Continue reading…
Tie, kurie pernai ir šių metų pradžioje šaukė, kad Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimas – tai kelias į naują karą Balkanuose, dabar savo žodžius gali atsiimti. 2008 m. artėja prie pabaigos, ir vasario 17 d. paskelbtas Prištinos atsiskyrimas nuo Belgrado tokio konflikto regione, koks buvo prieš 10 m., nesukėlė. Tiesa, santykiai su Serbija yra įtempti, tarp serbų ir albanų kartais kyla nesutarimų, tačiau šiaip jau Balkanai nevirto nauju pragaru. Paskelbus nepriklausomybę Kosove buvo dislokuotos Jungtinių Tautų taikdarių pajėgos, kurios nesikišo į vietos valdžios reikalus, o tik palaikė tvarką provincijos viduje, daugiausia serbų apgyvendintuose rajonuose ir prie sienos su Serbija.
Praėjo beveik metai, ir po ilgų derybų ir trinties savo tvarkos palaikymo misiją Kosove vis dėlto pradėjo ES pajėgos, pavadintos santrumpa EULEX. Apie 1900 policininkų imsis teisėsaugos ir teisėtvarkos funkcijų, kurias anksčiau vykdė Jungtinių Tautų taikdariai. Continue reading…
Rusija neteko vieno ryškiausių pastarojo meto religijos, politikos ir visuomenės veikėjo, Maskvos ir visos Rusijos metropolito Aleksijaus II. 79 metų patriarchas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią, kurį temdė KGB šešėlis ir rietenos su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, tačiau neabejotina, kad Aleksijus II iš esmės sukūrė tai, kas šiandien yra Rusijos stačiatikių bažnyčia. Nors patriarchas dažnai buvo kaltinamas nepakantumu kitoms religijoms ir lojalumu sovietiniam režimui, milijonams tikinčiųjų jis pirmiausia išliks kaip žmogus, išgelbėjęs Bažnyčią ir išlaikęs jos autoritetą per visus gūdžius sovietinius dešimtmečius.
Dabar, kai 1929 metais Taline gimęs Aleksejus Ridigeris antradienį atgulė amžino poilsio, galima vertinti ne tik jo neišmatuojamus nuopelnus Stačiatikių bažnyčiai, bet ir nuolatinę bičiulystę su Kremliumi, bendradarbiavimą su KGB, nepakantumą kitoms krikščioniškoms konfesijoms. Vakarų ir kai kuri Rusijos spauda tai darė dar prieš laidotuves, nes ši asmenybė negali būti laikoma už devynių užraktų. Antai britų dienraštis „The Independent“ atskleidžia Aleksijaus II biografijos faktus, dėl kurių patriarcho gyvenimas sušvyti ne tokiomis jau šviesiomis spalvomis. Continue reading…
Rašyti ir kalbėti apie mirusį žmogų – subtilus užsiėmimas. Paprastai, kol jis nepalaidotas, apie jį nutylima arba atsiliepiama tik palankiai, tačiau penktadienį miręs Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Aleksijus II – ypatinga asmenybė, kurią, nelaukdama antradienį vyksiančių velionio laidotuvių, analizuoja tiek Rusijos, tiek viso pasaulio žiniasklaida. Atskleidžiami ne tik patriarcho nuopelnai Stačiatikių cerkvei, bet ir jo santykiai su Vatikanu, aktyvi parama Kremliui, netgi įtarimai bendradarbiavus su KGB…
Sunkiausias kaltinimas, mestas 1929 m. Taline gimusiam Aleksejui Ridigeriui, – tai bendradarbiavimas su sovietų valdžia ir KGB. Įtarimus kėlė labai sėkminga bažnytinė Aleksijaus II karjera tuo laikotarpiu, kai dvasininkai buvo negailestingai persekiojami. Niūriais stagnacijos dešimtmečiais Aleksijus II užkopė į aukščiausią Bažnyčios postą be jokių trukdymų.
Naujajame tūkstantmetyje terorizmas „sušvito“ naujomis spalvomis ir pasirodė naujais veidais. Enciklopedinė svetainė „Wikipedia“ terorizmu (teroru, smurtu, prievarta) vadina organizuotų grupuočių sistemingą grasinimą ar nenuspėjamo smurto naudojimą siekiant ideologinių tikslų. Pagrindinis terorizmo taikinys – civiliai gyventojai, o dažniausiai naudojamas ginklas – baimė. Sąvoka „teroristas“ turi neigiamą atspalvį, todėl teroristinių organizacijų nariai jos vengia ir save vadina separatistais, partizanais ar laisvės kovotojais. Vienas iš svarbiausių terorizmo tikslų – psichologiškai paveikti žmones, visuomenę, ją išgąsdinti. Todėl metodai, kuriuos pasirenka teroristai, to ir siekia, nors dažniausiai jie priskirtini prie kriminalinės veiklos (http://www.wikipedia.org/).
Ignas Paukštys, Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas, mokslinę praktiką atlikęs pas šios srities žinovą dr. Egdūną Račių, papildo, kad teroru vadinama tikslinga ir tęstinė prievarta, ir tai ne tas pats, kas terorizmas. Teroras gali būti dviejų rūšių. Pirmiausia jis gali būti vykdomas vyriausybės prieš savo piliečius („teroro režimas“) totalitarinėse valstybėse arba per revoliucijas. Šiuo atveju valdžia laiko savo piliečius nuolatinėje baimėje ir, pirmai progai pasitaikius, naudoja prieš juos smurtą ir prievartą. Taip pat teroras gali būti vykdomas ne valstybės veikėjų prieš savo ar ne savo valstybių vyriausybes, gyventojus ar jų turtą („teroro apgultis“). Šio modelio teroras būna dvejopas: kriminalinis ir teroristinis. Bet tik pastaroji prievartos atmaina yra terorizmas, rašo dr. I. Paukštys. Continue reading…
Paskui Jungtinių Valstijų valstybės sekretorę Condoleezzą Rice į Indiją išskubėjo ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, tačiau penktadienį Delyje prasidėjęs jo vizitas visai kitokio pobūdžio. Amerikos diplomatijos vadovė stengėsi padėti išnarplioti teroro akto Mumbajuje aplinkybes ir priežastis bei užkirsti kelią konflikto su Pakistanu grėsmei, o štai Rusijos vadovas nesigilino į tai, nors teigė, kad Maskva gali padėti tirti šiuos išpuolius, derėjosi dėl ginkluotės pardavimo Indijai, bendros kosminės programos ir atominės jėgainės statybos šioje Azijos šalyje.
Bet ir bendradarbiavimo srityje JAV yra pralenkusios Rusiją. Kaip dar prieš pustrečių metų rašė interneto svetainė „Geopolitika.lt“, Indija gana seniai atvėrė savo karines gamyklas užsienio investuotojams, o 2006 m. kovą su JAV buvo pasirašytas branduolinių technologijų vystymo sandoris. Vis dėlto jis vertinamas kaip dvejopų JAV standartų demonstracija: taip pritariama Indijos branduolinio apsiginklavimo programai ir drauge grasinama Iranui potencialiomis karinėmis atakomis, jei šis vis dėlto negalės įrodyti negaminantis branduolinio ginklo. Pačiai Indijai šis sandoris padės paspartinti ekonomikos augimą ir desperatišką šios valstybės naujų energijos šaltinių paiešką. Continue reading…
Po 50 dienų iš posto pasitrauksiantis Jungtinių Valstijų prezidentas George‘as W. Bushas į vieną iš paskutinių ir svarbiausių kelionių išsiuntė valstybės sekretorę Condoleezzą Rice. Pirmadienį ji atvyks į Londoną, antradienį lankysis NATO užsienio reikalų ministrų pasitarime Briuselyje, o trečiadienį pasieks pagrindinį savo turnė tikslą Delį.
Po žiauraus teroristų išpuolio Mumbajuje (buvusiame Bombėjuje) Indija ritasi į dar pavojingesnę padėtį: pasienyje su Pakistanu telkiama kariuomenė, ir tarp dviejų branduolinių valstybių vėl gali plykstelėti konfliktas.
Tai, kad per beveik dvi paras užsitęsusį išpuolį Indijos finansų ir prekybos sostinėje Mumbajuje žuvo beveik 200 ir sužeista daugiau kaip 300 žmonių, žinoma, yra tragedija. Tačiau ji gali tapti Indijos ir Pakistano katastrofa, nes šios šalys ne kartą yra išbandžiusios branduolinį ginklą ir įsivėlusios į karą pasienyje. Padėtį komplikavo Indijos ministro pirmininko Manmohano Singho pasisakymas, kad už tragediją atsakinga grupuotė, įsikūrusi ir paruošta Pakistane. Dingstį tokiam pareiškimui davė vienintelis iš dešimties užpuolikų suimtas teroristas Azamas Qasabas, tardomas pasakęs, kad teroristus rengė islamistų grupuotė, kurią anksčiau rėmė Pakistano žvalgyba. Nors jos veikla sustabdyta 2002 m., grupuotė veikė pogrindyje. Jie nebuvo mirtininkai ir įvykdę užduotį turėjo palikti Indijos teritoriją. Gerai ginkluoti ir sausu maistu apsirūpinę teroristai ketino sunaikinti apie 5 tūkst. žmonių, daugiausia užsieniečių. Iš tikrųjų per 60 valandų vykusią operaciją žuvo 23 užsieniečiai – 8 žydai, 5 amerikiečiai, 3 vokiečiai ir t. t. Continue reading…
Padėkos dieną nuo valdžios pakylos nueinantis George’as W. Bushas pasigailėjo ne tik išrinktojo kalakuto, bet ir… Maskvos. Pasitraukdama iš Baltųjų rūmų 43-ojo Amerikos prezidento komanda nutarė neerzinti Rusijos: ji atsisakė gruodžio pradžioje vyksiančioje NATO sesijoje suteikti Gruzijai ir Ukrainai Narystės veiksmų planą.
Kaip pareiškė Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice, Vašingtonas nenori konfrontuoti su kai kuriomis Europos šalimis, kurios prieštarauja Kijevo ir Tbilisio priėmimui į Aljansą. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas dėl tokios pozicijos, žinoma, išreiškė pasitenkinimą. „Aš patenkintas, kad galų gale sveikas protas nugalėjo, – pareiškė jis naujienų agentūrai „RIA Novosti”. – Gaila tik, kad tai įvyko pačioje dabartinės Amerikos administracijos valdymo pabaigoje…”
Na, o Lietuvos Seimas ketvirtadienį paskubėjo priimti rezoliuciją, raginančią šias dvi buvusias sovietines respublikas kuo greičiau integruoti į NATO. Taigi Vilnius, nesuderinęs savo pozicijos nei su Vašingtonu, nei su Briuseliu, nei turbūt su Maskva, vėl tapo balta varna. Bet tai pusė bėdos, žinant, kad ypatingosios Lietuvos nuomonės seniai niekas neklauso… Continue reading…
Galų gale paklauskime savęs: Baltarusija – mūsų draugė, priešė ar šiaip kaimynė? Klausimas, viena vertus, politiškai sudėtingas, nors eiliniam žmogui – paprastas. Jau beveik 17 metų po SSRS žlugimo mes negalime į jį vienareikšmiškai atsakyti, ir problema ne tik A. Lukašenkos režimas, kuris tvyro lyg tamsus debesis 14 metų ir visus baugins dar mažiausiai trejus.
Paskutiniu metu oficialusis Minskas (kalbėdami apie jį mes turime galvoje 54-erių metų buvusį sovchozo vadovą, o nuo 1994 m. šalies prezidentą Aleksandrą Lukašenką) pakeitė savo propagandinę retoriką. Teisingiau, ji tapo ne tokia vienoda ir pikta, o su diplomatijos, reveransų Rytams ir Vakarams, tam tikros distancijos nuo Maskvos požymiais. A. Lukašenkos pasisakymai ėmė balansuoti ties pikto tono ir įsiteikimo, gražbyliavimo ir kandumo riba. Jis neatsisako ryšių su Rusija, vieningos sąjunginės valstybės atributų, tačiau kartu drąsiau kritikuoja Maskvą dėl keliamų kainų už tiekiamus energijos resursus, dėl Rusijos politikų pasisakymų Minsko atžvilgiu, dėl iš kaimynų sklindančių įsakmių pamokymų, dėl priekaištų, kad neremia Kremliaus politikos… Continue reading…