Česlovo Iškausko žurnalistinis dienoraštis

Komentarai

G. W. Busho turnė po Europą: atsisveikinimo ar sprendimų metas?

JAV prezidentas George’as W. Bushas pirmadienį išvyko į savo, ko gero, paskutinę kelionę po šešias Europos šalis. Tai nelengvas vizitų ciklas, nes, pirma, Amerikoje tebesitęsia įnirtinga rinkimų kampanija, kurioje pirmauja G. W. Busho politiniai oponentai, antra, pasaulį, taip pat ir Europą, užgriuvusios sunkiai įveikiamos problemos.

Ar liausis Europos ir Amerikos skaldymas?

Iš tiesų finalinės turnė darbotvarkė Europoje birželio 10–16 dienomis įtempta. Pirmiausia prezidentas nuvyko į Slovėniją dalyvauti metiniame JAV ir Europos viršūnių susitikime, o paskui lankysis Vokietijoje, Italijoje, Vatikane, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Svarbiausi visų vizitų darbotvarkės klausimai – Irano branduolinė programa, didesnė pagalba Afganistanui, raginimas Europos sąjungininkams palaikyti jo nuomonę dėl klimato kaitos ir kliūčių JAV ir Europos prekybai panaikinimas.

JAV prezidento vizitas Slovėnijos sostinėje Liublianoje prasidėjo praėjus septyneriems metams po to, kai jis čia susitiko su Vladimiru Putinu. Tuomet Amerikos vadovas visus nustebino pareiškęs, kad V. Putino akyse įžvelgiąs „jo sielą“, ir paskelbęs, kad juo galima pasitikėti.

Šį kartą G. W. Bushas ir Europos šalių lyderiai siekia pritarti Gruzijos pretenzijoms į atskilusį Abchazijos regioną ir paraginti Rusiją „atšaukti savo provokuojamus veiksmus“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tai ne toks paprastas klausimas, kaip gali atrodyti. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, ES ir JAV pozicijos skiriasi. Briuselis delsia pademonstruoti paramą Tbilisiui, aiškiai nenorėdamas įskaudinti Maskvos, o Vašingtonas, kuris dabar užsiėmęs prezidento rinkimų kampanija, užsienio politikai paprasčiausiai negali skirti pakankamai dėmesio. Tačiau JAV pozicija buvusių SSRS pakraščių atžvilgiu yra ryžtingesnė ir aiškesnė. Šiuos nesutarimus stengiasi išnaudoti Rusijos diplomatai, mėginantys įkalti pleištą tarp Amerikos ir Europos.

Tokie pat nesutarimai tvyro ir energetinio saugumo klausimais. Energetikos resursai, kaip kadaise sakė Vilniuje viešėjęs JAV viceprezidentas Dickas Chaney’s, tapo galingu instrumentu, kuriuo Rusija naudojasi savo diktatui didinti. Po pusmečio nuo scenos nueinantis Amerikos prezidentas per savo turnė aptaria Europos energetinio saugumo didinimą, šiuo klausimu tvyrant įtampai tarp Rusijos ir jos vakarinių kaimynių. Tikimasi, jog jis sieks paspausti, kad būtų išspręstas užsitęsęs JAV ir ES ginčas dėl Europoje taikomų apribojimų paukštienai iš JAV.

„Karštųjų taškų“ kaitra

Iranas – dar viena skaudi problema, kuri labiau jaudina Ameriką negu Europą.

Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija, kurias remia Kinija ir JAV, rengia naują pasiūlymą dėl ekonominių ir diplomatinių iniciatyvų Iranui, kad šis sustabdytų urano sodrinimą, o Teheranas jau turi kontrpasiūlymą. Svarbiausia, kad juos būtų galima pateikti už derybų stalo, o ne kalbant ultimatumų kalba.

G. W. Bushas, kuris aiškiai atsisakė atmesti jėgos panaudojimo prieš Iraną galimybę, praėjusią savaitę susitiko su Izraelio premjeru Ehudu Olmertu. Žiniasklaida pranešė, kad Izraelio lyderis spaudė Vašingtoną planuoti galimą smūgį. Dienraštis „Yediot Aharonot“ citavo tokius Izraelio vicepremjero Shaulo Mofazo žodžius: „Jei Iranas tęs savo branduolinių ginklų programą, mes jį atakuosime.“ Europoje nuogąstaujama, kad G. W. Bushas gali pasiduoti ultimatyviems Tel Avivo reikalavimams ir pakartoti didžiąją šimtmečio klaidą Irake, teigia Paryžiaus „Le Figaro“.

Amerikos prezidento kelionės pabaigoje, birželio 12-ąją, Paryžiuje įvyks šalių Afganistano donorių konferencija, ir G. W. Bushas čia tikisi labiau paspausti JAV sąjungininkes tesėti ankstesnius pažadus dėl pagalbos šiai valstybei. Paryžiuje ir Londone jis taip pat norėtų išsiaiškinti jį priimsiančių lyderių nuomonę dėl stringančio Artimųjų Rytų taikos proceso, komplikuotų Vakarų santykių su Rusija, dėl su Maskva nesutariančios Gruzijos rėmimo, demokratijos Libane skatinimo ir dialogo su Serbija dėl Kosovo paskelbtos nepriklausomybės ir šio akto padarinių Europos saugumui.

Veiksmų ar šampano metas?

Tai, kad jo kelionė surengta tokiu metu, kai Baltieji rūmai yra atsidūrę dėmesio centre dėl įnirtingos kampanijos už JAV prezidento postą ir kai JAV sąjungininkės jau spėlioja, ar galės išlošti iš naujojo lyderio, šiek tiek komplikuoja ketinamus priimti sprendimus. „Le Figaro“ atkreipia dėmesį į mažėjantį G. W. Busho populiarumą tėvynėje bei Europoje ir puoselėjamus lūkesčius, susijusius su naujuoju Amerikos vadovu.

Jį vis labiau ignoruoja Kongresas: pernai prezidento sprendimus jis vetavo septynis kartus, o per ankstesnius šešerius metus – vos vieną. Balandį apklausų agentūra „Gallup“ G. W. Bushą pavadino nepopuliariausiu JAV prezidentu per 70 metų: jį palaikė tik 28 proc. apklaustų amerikiečių. Užsienio politikoje jam sekasi geriau, tačiau, kaip laikraščiui „The Washington Post“ pasakė vienas turnė dalyvaujantis diplomatas, „europiečiai priima G. W. Bushą, bet jau laukia Obamos arba McCaino“.

Taigi, jo atsisveikinimo kelionė po Europą sutinkama gana atlaidžiai. Tačiau laikas bėga: tiek Amerikai, tiek Europai reikia spręsti daug sudėtingų problemų – ir tarpusavio santykių, ir globalinių. Tiesiog nėra laiko glėbesčiavimuisi, šampano gurkšnojimui, palydų grauduliui. Reikia veikti, ir šešių Europos šalių sostinėse būtina priimti ryžtingus sprendimus.

Ar Rusija taps pasaulio ekonomikos centru?

Praėjusį savaitgalį Sankt Peterburge vykusiame dvyliktame tarptautiniame ekonomikos forume, kuris aiškiai konkuruoja su Davosu, Rusijos lyderiai padarė keletą garsių pareiškimų. Jų esmė ta, kad Rusija pretenduoja į pasaulio ekonomikos lyderės vaidmenį. Pasinaudodama nelinksma ekonomikos ir finansų padėtimi pasaulio rinkose, ji ketina tapti tikru traukos centru.

Nors Dmitrijaus Medvedevo pasisakymas forume nė iš tolo neprilygsta garsiajai Vladimiro Putino kalbai Miunchene, daugelį konferencijos dalyvių nuvylė trečiojo Rusijos prezidento kaltinimai Jungtinėms Valstijoms, esą jos yra pagrindinės finansinės ir ekonominės krizės kaltininkės… D. Medvedevas ir neslėpė, kad, susilpnėjus Amerikai, Rusija nori perimti ekonominę ir finansinę jos stiprybę. „Mes turime paversti Maskvą galingu pasaulio finansų centru, o rublį – viena svarbiausių regiono valiutų“, – kalbėjo jis Sankt Peterburge. Jau šiemet Rusijos sostinėje siūloma surengti tarptautinę finansinių kompanijų, žymiausių ekspertų ir mokslininkų konferenciją, kurioje būtų ieškoma išeičių iš krizės, pasikliaujant Rusijos turimomis galimybėmis ir ištekliais.

Užsienio spauda rašo, kad forumo dalyviai gana ramiai išklausė D. Medvedevo kalbą, nes suprato, kad, kaip pastebi laikraštis „Financial Times“, tai buvo naujo Rusijos vadovo noras ištirti reakciją į Maskvos mestą iššūkį. Tik Didžiojoje Britanijoje gyvenantis magnatas Romanas Abramovičius, į miesto prie Nevos uostą atplaukęs prabangia jachta, atlaidžiai šypsojosi klausydamasis pranešėjų samprotavimų. Jis dar spėjo apsilankyti ir Rusijos prezidento mėgstamos roko grupės „Pink Floyd“ buvusio lyderio Rogerio Waterso koncerte, bet, kaip ir Borisas Berezovskis, puikiai žino, ko vertos tokios skambios Kremliaus paraiškos…

Kaip tik tuo metu, kai vyko Sankt Peterburgo forumas, vienas iš jo dalyvių, kompanijos „TNK-British Petroleum“ prezidentas anglas Robertas Dudley buvo iškviestas į prokuratūrą duoti parodymų dėl mokesčių. Rusija pradėjo aktyviai kištis į trečios pagal dydį naftos kompanijos vidaus skandalus, reikalaudama iš anglų dalį akcijų parduoti Rusijos naftos gigantui. „Jeigu Rusija nori padidinti investicijas į savo ekonomiką ir taip užkariauti pasaulio simpatijas, ji turi liautis išsukinėti rankas užsienio kompanijoms ir pažeidinėti įstatymus“, – sakė kitos kompanijos „Exxon Mobil“ vadovas Rexas Tillersonas.

D. Medvedevo pasisakymas vis dėlto daugiau primena Michailo Gorbačiovo minkštą retoriką, o ne V. Putino mėgavimąsi žargonu ir sodriais palyginimais. Tačiau, kaltindamas Vašingtoną dėl visų pasaulio nelaimių, jis aiškiai persistengė, ir kai kas jo kalbą tapatina su garsiuoju Nikitos Chruščiovo šūkiu „Pavysim ir pralenksim“. Tiesa, dabar Maskva jo neskanduoja, tačiau Rusijos vicepremjeras Igoris Šuvalovas forume užsiminė, kad šiuolaikinė Rusija tebeserga viena psichikos liga – atlieka nuolat besivejančios vaidmenį. Atviras ministro pirmininko V. Putino pavaduotojo pasisakymas analitikams uždavė klausimą, ar ir dabar Rusija verta pasaulinio traukos centro statuso. Juo labiau kad, kaip galima įsitikinti iš naujausių prognozių, JAV nė neketina nugrimzti į ekonomikos krizės dugną. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija birželio 4 d. paskelbė pranešimą, kad jau kitais metais Amerikos ir ES šalių ekonomikos pradės kilti, o infliacija nukris. Vadinasi, vėl bus atkurtas pasitikėjimas Amerika kaip pasaulio ekonomikos orbitos branduoliu, teigia šios organizacijos vyriausiasis ekonomistas Jorgenas Elmeskovas, bet pripažįsta, kad šiuo metu Amerikos ekonomika, taip pat ir doleris, labai silpna.

Forumo dalyviai reiškė pesimizmą, kad kada nors Rusijai gali pavykti tapti pasaulio ekonomikos lydere. Ji priklauso nuo pasaulinių naftos kainų, ir bendrasis vidaus produktas iki 2020 m. gali geriausiu atveju padvigubėti ir pasiekti apie 3 trln. dolerių. Svarbiausia, kad Rusija įveiktų vidines problemas, neišskiriant nė žmogaus teisių ir laisvių. Štai kodėl tik iš mandagumo forumo rengėjams neįvardyti Sankt Peterburgo svečiai Rusijos vadovų planus mintyse siejo, pavyzdžiui, su Michailo Chodorkovskio likimu…

Lietuva – geopolitinių projektų lyderė?

Buvusioje sovietinėje erdvėje vyksta įdomūs procesai. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pirmąja savo užsienio kelione pasirinko ne Europą ar Ameriką, o Azijos šalis – Kazachstaną ir Kiniją. Vakarų spauda iškart padarė išvadą, kad juos naujasis Rusijos vadovas tarsi ignoruoja.

Bet štai Rusijos premjeras Vladimiras Putinas penktadienį atvyko į Minską, kur surengtas Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių vyriausybių vadovų tarybos posėdis. Jame aptarti vis aktualesni maisto produktų aprūpinimo, pasienio šalių bendradarbiavimo, krovinių pervežimo klausimai.

Iš kitos pusės, buvę Sovietų Sąjungos pakraščiai irgi aktyvūs. Baltijos šalių ir Lenkijos vadovai, pasitarę Rygoje, nuvyko į Kijevą. Ukrainos sostinėje devynių Rytų Europos regiono valstybių lyderiai diskutavo energetinio saugumo klausimais. Vadinamai Baltijos ir Juodosios jūrų bendrijai atstovauja šalys – nuo Azerbaidžano iki Estijos. Tai tarsi „sanitarinis kordonas”, turėsiantis saugoti Rytų Europą nuo Rusijos ekonominio spaudimo. Beveik visos buvusios sovietinės respublikos turi kartų patyrimą: jos pergyveno ne tik ekonomines blokadas po nepriklausomybės paskelbimo, bet ir grubų energetinį spaudimą, praūžus spalvotosioms revoliucijoms Gruzijoje ir Ukrainoje.

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį į dviprasmišką Vakarų Europos elgesį. Ji tarsi mėgina sėdėti ant dviejų kėdžių, pastebi estų laikraštis „Postimees”. Europos Sąjungos šalys nenori rizikuoti netekti Rusijos tiekiamų energijos išteklių, iš kitos pusės, palaiko naująsias nares iš Rytų Europos, kurios nuolat skanduoja apie neleistinus Maskvos veiksmus. Rusija ir toliau žaidžia „šaltąjį karą” su Vašingtonu ir dosni Vakarų Europai, taip palaikydama įtampą tarp šių dviejų šiuolaikinio pasaulio galybių. Šiame žaidime nukenčia tos šalys, kurios dar neturi stiprios ekonomikos ir priklausomos nuo energetikos resursų.

Pastaruoju metu tarp šių „nepatogių” valstybių dažniausiai minima Lietuva. Tai ji blokavo Rusijos ir ES derybas dėl strateginės partnerystės sutarties. Briuselis buvo priverstas sutikti su keturiais Vilniaus reikalavimais, kuriuos reikia kelti derybose su Rusija. Žinoma, netolima ateitis parodys, ar šios Lietuvos deklaracijos taps tų derybų išeities tašku ar liks paprasčiausia apgavyste. Jeigu taip atsitiktų, Baltijos šalys, kurių vardu kalba Vilnius, turės teisę pirmą kartą nusivilti Bendrijos vykdoma konformistine politika. Tai paaiškės netrukus: pirmadienį rengiamas ES užsienio reikalų ministrų susitikimas.

Bet niekas nestovi vietoje. Kol Kijeve tarėsi regioninės organizacijos šalių lyderiai, Lenkija ir Švedija rengė pasiūlymus Europos Sąjungai dėl naujos organizacijos „Rytų partnerystė” suformavimo. Pagal šį projektą į regioninę bendriją be 27 ES šalių įeitų Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas. Šioms valstybėms tai būtų tarsi aukštas laiptelis kada nors tapti tikrosiomis Bendrijos narėmis. Agentūra UNIAN praneša, kad organizacija svarstys laisvos prekybos zonų kūrimo, vizų režimo, gamtos apsaugos, pasikeitimo studentais, aprūpinimo energijos ištekliais ir kitas problemas. Į organizaciją bus kviečiami Baltarusijos ekspertai. Rusijos atstovai jos darbe dalyvaus tik vietinių iniciatyvų lygyje, pavyzdžiui, Kaliningrado klausimais. „Rytų partnerystė” skirsis nuo Viduržemio jūros sąjungos tuo, kad neturės kai kurių valdymo organų, sekretoriato ir jos veiklą koordinuos ir finansuos Europos Komisija. Šiam Lenkijos ir Švedijos pasiūlymui jau pritaria didžiosios ES valstybės, tarp jų – ir Prancūzija, kuri kitą pusmetį pirmininkaus Bendrijoje.

Taigi, nuo Stokholmo iki Baku ir Tbilisio kuriasi įdomios ekonominės ir politinės struktūros, kurios artimiausiais dešimtmečiais gali pakeisti senosios Europos veidą ir jėgų sanklodą tarp Rytų ir Vakarų.

Ar vien tik nafta valdo mus?

Naftos brangimas pasaulio rinkose – nuo 20 iki daugiau kaip 120 dolerių už barelį mažiau kaip per dešimtmetį – tempia žemyn visą globalinę ekonomiką ir kartu gyventojų pragyvenimo lygį. Imta kalbėti apie pasaulinę krizę, arba XXI amžiaus „didžiąją depresiją“, kuri paliečia stipriausias ekonomikas, pavyzdžiui, JAV arba ES šalių ūkį, bet ypač skaudžiai smogia trečiojo pasaulio valstybėms. Energijos resursų kainos daro didelę įtaką politinei situacijai įvairiuose regionuose, todėl Jungtinių Tautų ekspertai susirūpino ir globaliniu stabilumu.

Ką daryti? Dabar, XXI amžiuje, šis rusų literatūros klasiko Nikolajaus Černyševskio klausimas vėl nepaprastai aktualus.

ES ekonomikos prognozės neguodžia

Kaip savęs guodimas atrodo pasaulio rinkose sklandančios kalbos, kad kainų didėjimas gali sumažinti degalų paklausą, ir naftos kainos gali pradėti mažėti. Naftos kainų smukimo pastarąją savaitę laukė 14 iš 30, t. y. 47 proc., „Bloomberg“ agentūros apklaustų ekspertų. Agentūros analitikai prognozuoja naftos kainų smukimą jau 19 savaičių iš eilės, bet jo kaip nėra, taip nėra.

ES šalys ypač jaučia energetinės krizės padarinius.

Už ekonomikos ir finansų reikalus atsakingas Europos Komisijos (EK) narys Joaquínas Almunia priverstas pripažinti, kad „ES ir euro zonos ekonomika auga lėčiau, be to, nerimą kelia dabartinis išorės infliacinis spaudimas. Nors iki šiol mūsų ekonomika buvo atspari už ES ribų vykstantiems sukrėtimams ir nors mes tikimės toliau kurti naujas darbo vietas, privalome laikytis patikimos makroekonominės politikos ir būti labai atsargūs, kad išvengtume staigaus infliacijos didėjimo, kuris ypač pakenktų mažas pajamas gaunančioms šeimoms.“

Mažesnį ES ekonomikos augimą, kaip rašo „The Financial Times“, lėmė tebesitęsianti krizė finansų rinkoje, labai susilpnėjusi JAV ekonomika, kuri pagal EK prognozę turėtų augti tik 0,9 proc. šiais metais ir 0,7 proc. 2009 m., palyginus su 2,2 proc. 2007 metais. Dėl to sparčiai didėjo pagrindinių produktų kainos ir lėčiau augo viso pasaulio ekonomika.

Pagal pagrindinį EK scenarijų iki šių metų pabaigos dar nebus aišku, kokio dydžio patirti kreditų nuostoliai ir kokiose srityse jie patiriami. Tai paaiškės per pirmąjį 2009 m. pusmetį.

Neguodžiančios ir prognozės. Paskelbtoje EK ekonomikos prognozėje numatoma, kad ES ekonomika šiemet augs 2 proc. ir 1,8 proc. 2009 metais (euro zonoje atitinkamai – 1,7 ir 1,5 proc.), t. y. 0,5 procentinio punkto mažiau, nei buvo numatyta rudens prognozėse. 2007 m. ES ekonomika augo 2,8 proc., o euro zonoje – 2,6 procento.

Kodėl „Baltijos tigras“ nuščiuvo?

Austrų dienraštis „Die Presse“ skelbia straipsnį iškalbinga antrašte: „Baltijos tigras pasislėpė krūmuose“. Su tam tikra ironija laikraštis rašo, kad trijų Baltijos valstybių ekonomika pirmaisiais narystės ES metais augo sparčiau negu kitų Bendrijos šalių. Tai davė pagrindą Estijos premjerui Andrusui Ansipui teigti, kad po 15 metų Estija bus viena iš penkių turtingiausių ES šalių. Tačiau Estijos, Lietuvos ir Latvijos plėtra pernai sustojo. 2006 m. Estijos bendrasis vidaus produktas padidėjo 11 proc., pernai – daugiau kaip 7 proc., o štai pirmąjį šių metų ketvirtį – vos 0,4 proc., nors buvo prognozuota 3 procentai.

„Die Presse“ teigia, kad Lietuvos BVP didėjimas nebuvo toks spartus, tad ir nuosmukis nebus staigus. Tačiau Lietuvos ekonomiką graužia netikėtai išaugusi infliacija, pernai sudariusi 11,9 procento. Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, šiemet Lietuvos BVP padidės 6,5 proc. – daugiau negu kitose Baltijos valstybėse.

Tačiau štai viena iš trijų didžiausių pasaulio reitingų agentūrų „Standart & Poor‘s“ prognozuoja, kad Lietuvos laukia staigus ekonomikos nuosmukis per antrąjį šių metų pusmetį. Apie tai pranešė naujienų agentūra „Bloomberg“. Lietuvos ekonomikos augimas sulėtėjo beveik dvigubai, palyginus su praėjusiais metais, kai BVP buvo trečias pagal spartumą visoje Europos Sąjungoje. „Standart & Poor‘s“ analitikai prognozuoja, kad šiais metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas išaugs 3,7 proc., palyginus su 8,7 proc. augimu praėjusiais metais. „Standart & Poor‘s“ taip pat pakeitė ir Lietuvos infliacijos prognozes: jos buvo padidintos iki 10 procentų. Sausio mėnesį agentūra prognozavo 7,9 proc. metinę infliaciją šiais metais.

Kaip gelbėtis nuo krizės?

Pagrindinė šių negatyvių pokyčių priežastis – pasaulinių naftos kainų šuolis. Bet ar negalima sumažinti Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) diktato? Mes savo ruožtu paklaustume: ar neįmanoma apriboti Rusijos, kaip vienos didžiausių energijos išteklių eksportuotojų, vaidmens pasaulio ekonomikai?

Laikraštis „The Financial Times“ siūlo į tai rimčiausią dėmesį sutelkti artėjančiame Didžiojo aštuoneto (G8) viršūnių susitikime. Dar geriau būtų, rašo laikraštis, surengti išplėstinį aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame dalyvautų visų industrinių šalių ir naftą eksportuojančių valstybių vadovai. Susitikime turėtų būti svarstomi trys klausimai: efektyvus energijos naudojimas, kad būtų sumažinta naftos paklausa; investicijų stimuliavimas naujiems ištekliams tirti; milžiniškų pajamų už naftą koordinuotas panaudojimas ją eksportuojančiose ir išteklius naudojančiose valstybėse.

Ekspertai didžiausią dėmesį skiria naftą eksportuojančių šalių suinteresuotumui nemažinti jos gavybos ir investicijų didinimui. Šių šalių interesams žalą daro biodegalų gamybos plėtimas, todėl degalų iš naftos gamintojams būtina suteikti garantijas dėl jos paklausos ateityje. Be abejo, dėl bendrų priemonių reikėtų susitarti nacionalinėms naftos kompanijoms, tokioms kaip Meksikos „Pemex“, su tokiomis kaip „Chevron“ arba BP, kurios turi geras technologijas ir kvalifikuotą darbo jėgą. Iš to seka kitas būsimo susitikimo uždavinys – suderinti finansų krizės priemones bei naftos importo ir eksporto disbalansą.

***

Tačiau, kaip sakoma, bėda nevaikšto viena. Naftos produktų kainų didėjimas sukelia regioninius konfliktus, destabilizuoja padėtį šalyse. Ir atvirkščiai: bet kokie didesni regioniniai konfliktai ar nestabilumas provokuoja svyravimus pasaulinėje naftos rinkoje. Štai kodėl pasaulio lyderiai turi dirbti ranka rankon, kad planeta vėl nenugrimztų į tamsą – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Krizė Libane baigėsi. Ar ilgam?

Šiuolaikiniame pasaulyje gerų žinių sulaukiame mažiau negu blogų, o juo labiau – iš vadinamųjų karštųjų planetos taškų. Bet štai gavome gerąją naujieną iš Artimųjų Rytų. BBC pranešė, kad Libane pagaliau pasirašytas susitarimas tarp Vyriausybės ir šiitų judėjimo „Hezbollah“ dėl valdžios pasidalijimo.

Vyriausybės krizė truko 18 mėnesių, ir per tą laiką Libanas buvo priverstas 19 kartų atidėti prezidento rinkimus. Šalies vadovo postas nebuvo užimtas nuo tada, kai atsistatydino Emile Lahoudas. Manoma, kad jo rinkimai Libano parlamente vyks jau ketvirtadienį arba penktadienį. Politinė krizė tęsiasi jau nuo 2006 m., opozicijai atsisakius dirbti su koalicine Vyriausybe ir pareikalavus išplėsti jos įgaliojimus bei suteikti veto teisę ministrų kabineto sprendimams. Visi opozicijos reikalavimai dabar įvykdyti, nes šalis buvo patekusi į aklavietę.

Derybos su politiniu „Hezbollah“ flangu tęsėsi tik penkias pastarąsias dienas, tačiau prieš tai jas lydėjo susidūrimai su šios radikalios šiitų organizacijos kovotojais. Vien tik šį mėnesį juose žuvo 65 žmonės. Libaniečiai nuogąstavo, kad, nepriėmus opozicijos sąlygų, gali pasikartoti žinomas „penkiolikmečio“ pilietinis karas, pareikalavęs net 100 tūkst. žmonių gyvybių.

Dabartinės krizės pradžia galima laikyti 2005 m. vasario 14 d., kai Beirute nuo teroristų bombos žuvo ministras pirmininkas Rafikas al Hariri. Paskutiniais gyvenimo metais jis buvo aršiausias kovotojas su Sirijos įtaka Libano politiniam gyvenimui ir dar kartą ruošėsi tapti Vyriausybės vadovu. R. al Hariri laidotuvės tapo vadinamosios kedrų revoliucijos pradžia: Beiruto aikštėse įsikūrė palapinių stovyklos, o nuolat vykstantys protesto mitingai privertė prosirietišką vadovybę atsistatydinti ir paskelbti neeilinius rinkimus. Netrukus Sirija išvedė savo kariuomenę iš Pietų Libano.

Per surengtus rinkimus žuvusiojo šalininkai – daugiausia sunitai ir didelė krikščionių dalis – iškovojo neginčijamą pergalę, kurią šventė kartu su Vakarų valstybėmis ir Izraeliu. Bet džiaugsmas truko tik metus. Tarptautinė komisija nustatė, kad dėl R. al Hariri žūties kaltos Sirijos specialiosios tarnybos, ir Libane vėl užvirė aršios kovos. Radikalus judėjimas „Hezbollah“ pasitraukė iš Vyriausybės ir paskelbė karą Izraeliui. Tel Avivas, nieko nelaukęs, 2006 m. vasarą smogė radikalios organizacijos pozicijoms, tačiau jos lyderio šeicho Hassano Nasrallah autoritetas tik dar labiau išaugo.

„Hezbollah“ („Alacho partijos“) būriai užėmė dvi pagrindines į Beirutą vedančias magistrales, Bekaa slėnyje vyko tikri mūšiai. Juose dalyvavo žuvusio ministro pirmininko sūnaus, parlamentinės daugumos lyderio Saado al Hariri vadovaujamo judėjimo „Al Mustakbal“ („Už ateitį“) būriai, suformuoti iš sunitų ir drūzų, kuriuos sudaro įvairių senųjų regiono tikėjimų atstovai. Konfliktas dar labiau paaštrėjo, kai Vyriausybė uždraudė naudotis „Hezbollah“ sukurta telekomunikacijų sistema, kuri neva blokuodavo vyriausybinį mobilųjį ryšį. Šią sistemą radikalusis flangas įsirengė prieš 3 m. už iš Irano gautus pinigus, ją pradėjo modernizuoti šviesolaidžio linijomis ir ėmė kontroliuoti kone visą Libano telekomunikacijų tinklą, teigdamas, kad jis reikalingas naujo karo su Izraeliu atveju.

Štai toks išsiplėtęs konfliktas užsitęsė iki pat praėjusią savaitę prasidėjusių Vyriausybės ir opozicijos derybų. Kaire įvykęs Arabų valstybių lygos pasitarimas Libano klausimais paragino kovojančias šalis nedelsiant nutraukti ugnį, sudaryti nacionalinės vienybės Vyriausybę ir išrinkti šalies prezidentą. Buvo pasiūlyta ir konkreti kandidatūra – Libano armijos vadas generolas Michelis Suleimanas. Vakarų simpatijas jis pelnė, neleisdamas armijai kištis į konfliktus ir išlikdamas neutralus politinėse rietenose. Be abejo, kaip paprastai, tokiuose konfliktuose susikerta įvairių pasaulio politinių jėgų interesai. Tuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, gegužės pradžioje svarsčiusi įtemptą padėtį Libane, tik pakvietė visas puses bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas išrinkti prezidentą. Beirutas savo jėgomis įveikė pusantrų metų užsitęsusią krizę.

Bet ar ilgam?

Gruzija ir Abchazija ieško užtarėjų

Kodorio tarpeklyje – tirštas rūkas. Taip tiesiogiai ir netiesiogiai Vakarų spauda vaizduoja padėtį konfliktiniame Gruzijos ir Abchazijos kalnų ruože. Iš lėktuvo jo apžvelgti dėl meteorologinių sąlygų negalėjo ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, tad nutarė laukti palankesnių orų. Nežinia gaubia ir neva parengtą bendrą Gruzijos ir Abchazijos konflikto taikaus sureguliavimo planą, kurį pirmadienį nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentas Sergejus Bagapšas atvežė į Maskvą. Jeigu šiam jėgos nenaudojimo konflikto zonoje planui pritartų Rusija, tai Gruzijos ir Abchazijos vadovai jį pasirašytų Rusijos teritorijoje, dalyvaujant tiek Dmitrijui Medvedevui, tiek Vladimirui Putinui. Apie tokius Suchumio ketinimus rašo laikraštis „Kommersant“.

Atvykęs į Maskvą S. Bagapšas paneigė, kad esama kokių nors bendrų susitarimų su Gruzija ir kad jis pakvies Maskvą tapti jų vykdymo garantu. „Mano darbo vizitas, – sakė Abchazijos prezidentas, – niekaip nesusijęs su kokiais nors susitarimais su Gruzija. Mes reikalaujame, kad ji išvestų savo kariuomenę iš Kodorio tarpeklio, ir tik tuomet tarsimės, ar nutraukti kovos veiksmus“. S. Bagapšas tvirtino, kad per jo vizitą bus tariamasi dėl ekonominių ryšių su Maskva ir kaip Rusija ketina vykdyti prezidento įpareigojimus padėti Abchazijai ir Pietų Osetijai. Jis atmetė gandus, kad su Tbilisiu ir Maskva vyksta derybos dėl politinio nepripažintos respublikos statuso.

Kalbų apie neva parengtą taikaus sureguliavimo planą pasigirdo po to, kai gegužės 12 d. Gruzijos atstovas Jungtinėse Tautose Iraklijus Alsanija apsilankė Suchumyje ir susitiko su Abchazijos vadovais. Likus keturioms dienoms iki šio vizito M. Saakašvilis pats paskatino kalbas apie kažkokį planą, kai pareiškė, kad „nors rytoj yra pasirengęs jį pasirašyti, jeigu gaus garantijų, kad gruzinų pabėgėliai gali grįžti į Abchaziją“.

Iš tikrųjų Suchumyje buvo tariamasi tik dėl pabėgėlių grįžimo į namus. Tbilisis sutiktų grąžinti ir savo policijos būrius iš aukštutinės Kodorio tarpeklio dalies. Čia dar tebėra nemažai Rusijos taikdarių, kurie Jungtinių Tautų sutikimu pozicijas konflikto zonoje užėmė prieš 15 m. Praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai Abchazija paskelbė atsiskirianti nuo Gruzijos, ši įvedė savo kariuomenę. Dėl karo veiksmų apie 250 tūkst. gruzinų turėjo bėgti į Gruziją. Karui aprimus ir nustačius konflikto atskyrimo liniją pagal Ingurio upę, apie penktadalis gyventojų grįžo į savo namus, tačiau didžioji dalis tebėra išblaškyta kalnų kaimeliuose arba neturi kur grįžti. Tarpeklyje nuolat aidi šūviai ar net artilerijos kanonados. Kaip rašo vokiečių „Die Welt“, Jungtinių Valstijų valstybės departamento bendradarbis Matthew Brizo, aplankęs Suchumį, stebėjosi pirmą kartą matęs taikdarius, ginkluotus sunkiąja artilerija…

Bet kokiai taikiai iniciatyvai Kaukaze turi pritarti Rusija. Tbilisį tai piktina, bet tokia regiono realybė. Siekdama sustiprinti ryšius su separatiniais režimais, Maskva ėmė tiesiogiai bendrauti su Abchazija ir Pietų Osetija. Rusija nepritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai, kuri dauguma balsų buvo priimta praėjusį penktadienį. Už dokumentą balsavo 13 šalių, tarp jų ir Lietuva, 11 šalių pasisakė prieš, net 105 susilaikė, o 62 delegacijos balsavime nedalyvavo. Ši rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau joje gana įsakmiai reikalaujama sudaryti visas sąlygas pabėgėliams grįžti į Abchaziją. Pavyzdžiui, siūloma neleisti asmenims čia įsigyti nekilnojamojo turto pažeidžiant grįžtančiųjų teises arba keisti iki konflikto susiklosčiusią demografinę padėtį. Už šių formuluočių slypi tarptautinės visuomenės noras atkurti taikų gyvenimą separatinėje ir net pačios Rusijos nepripažintoje Abchazijoje. Taigi nesuprantami Rusijos nuolatinio atstovo Jungtinėse Tautose Iljos Rogačiovo žodžiai, kad „ši rezoliucija destabilizuoja padėtį regione ir kompromituoja Jungtinių Tautų pastangas sureguliuoti konfliktą“…

Vakarų apžvalgininkai netiki, kad aplink Kodorio tarpeklį įsiliepsnos naujas pilietinis karas. Jo nenori nei gruzinai, nei abchazai, nei rusai. Kol kas pastebimi mėginimai į konfliktą įtraukti kitas šalis: Tbilisis apeliuoja į Vašingtoną ir Briuselį, o Suchumis prašo didesnės Maskvos pagalbos. Sunku pasakyti, ar vietos gyventojams bus ramiau, jeigu tas konfliktas įgaus tarptautinį mastą.

Ar liks Baltijos šalys be naftos?

Dabar jau baigta. Lietuva užtraukė keršto debesį ant visų Baltijos šalių. Vetuodamas mandatą Rusijos ir ES deryboms dėl strateginės partnerystės sutarties, Vilnius sulaukė Maskvos grasinimų, kurie gali liūdnai baigtis ir Rygai bei Talinui. Rygoje leidžiamas dienraštis „Telegraf“ taip ir teškia: Lietuva be naftos paliks visą Baltiją.

Anot laikraščio, Rusijos kantrybė baigėsi, kai Lietuva antrą kartą užblokavo ES ir Rusijos derybų pradžią, kai Briuselis atsisakė vykdyti kai kuriuos Vilniaus reikalavimus. Vienas iš jų – reikalauti, kad Rusija atnaujintų naftos tiekimą „Družbos“ naftotiekiu. Taip atsitiko, kai 27 ES šalių diplomatai neva susitarė dėl kompromiso, derinant mandato tekstą derybų su Rusija pradžiai. Briuselis pažadėjo, kad Lietuvos pozicija bus „priimta dėmesin“, kai gegužės 26-ąją šį mandatą svarstys ES užsienio reikalo ministrai, parengsiantis bendradarbiavimo sutarties dokumentus iki aukščiausiojo lygio ES ir Rusijos susitikimo Sibire dar po mėnesio.

Tuo pat metu Lietuvos parlamentas ratifikavo Lisabonos sutartį, ir, atrodė, traukinys pajudės. Briuselio nejaudino ir tai, kad keturių šalių užsienio ministrai Vilniuje susitarė vykdyti į Tbilisį ir iš ten pareikšti Gruzijai savo paramą bei paraginti Maskvą taikiu būdu spręsti „įšaldytus konfliktus“ Kaukaze. Bet staiga Vilnius, tarsi pajutęs, kad jų reikalavimams Briuselis pritaria tik dėl šventos ramybės, o iš tikrųjų nieko realaus derybose su Maskva nuveikti neketina, savo veto atnaujino. Ministras P.Vaitiekūnas buvo ryžtingas: jis sakė, kad Vilnius „fundamentaliais Lietuvos interesų klausimais nenusileis“.

Iš pradžių Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas pareiškė, kad Lietuvos pretenzijos dėl Mažeikių perdirbimo gamyklos aprūpinimo nafta yra nepagrįstos ir kad ji žaliavą gali pirkti tiesiai iš Rusijos terminalų, pavyzdžiui, naujo „Severnij“ uosto Primorske. Tuojau po jo ir Rusijos premjeras V.Putinas pagrasino: eksportuojamų Rusijos naftos produktų pakrovimas nuo šiol vyks ne iš Baltijos šalių, bet iš Rusijos uostų, ir tai atsitiks gana greitai. Šio tranzitinio naftos terminalo galingumą ketinama padidinti iki 24 milijonų tonų, praneša „Telegraf“. Baltijos transporto ir logistikos asociacijos atstovai teigia, kad tai, žinoma, nerimą keliantis pranešimas, bet Latvijos uostai gabens naftos produktus iš Baltarusijos, o jų perkrovimo Ventspilyje ir Rygoje apimtys siekia 50 proc. viso eksporto.

Tiesą sakant, tokie V.Putino grasinimai girdimi nuo pat jo prezidentavimo pradžios. Nuo jų jis pradėjo darbą ir Rusijos premjero poste. Bet įdomu tai, kad V.Putino iniciatyva gali smogtu pačiam Rusijos verslui. Kaip rašo Latvijos spauda, pernai per tris didžiausius Baltijos šalių uostus – Ventspilį, Taliną ir Klaipėdą – buvo pervežta daugiau kaip 40 milijonų tonų žaliavos, o, pavyzdžiui, Ventspilio uoste vieną terminalą valdo Rusijos kompanija „Lukoil“. Ironizuodami žurnalistai primena paties V.Putino posakį: „Visos degtinės neišgersi, visų moterų neišmylėsi, bet – to siekti reikia“. Perfrazuojant: visos Rusijos naftos per vieną Primorską neišgabensi… Nors stengtis reikia…

Grįžtant prie politinių šių grasinimų aspektų, nesunku suprasti, kad Rusija išsukinėja rankas Briuseliui, versdamas jį palaužti Lietuvos užsispyrimą ir kuo greičiau pratęsti strateginio bendradarbiavimo sutartį, kuri baigė galioti dar pernai gruodį. Galima tvirtinti, kad keturi reikalavimai – vienu ypu pateiktas paketas per didelis ir per „sunkus“, kad Vilnius atitinkamai neparuošė Eurokomisijos, nedirbo lobistinio darbo prieš šį pateikimą, pagaliau kad Rusija niekada nesugebės įvykdyti visų reikalavimų, o suerzinti ją lengva.

Kai kurių mūsų ir kaimynų politikų baimės akys plačios. Tačiau principinė mūsų valstybės pozicija negali būti konformistinė, kaip ji nepatiktų pasyviam ir prisitaikėliškam Briuseliui ar nuolat kumštį keliančiai Maskvai.

Serbija – tarp ES ir Kosovo

Serbijoje įvykę priešlaikiniai parlamento rinkimai sukūrė daug problemų. 103 mandatus 250-ies vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“ viena negalės sudaryti parlamentinės daugumos, kuriai reikia mažiausiai 226 mandatų, nes ji paprasčiausiai dar neturi sąjungininkų. Nesutarimų priežastis gana paprasta: ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos ir į Skupščiną patekusios partijos nepritaria B. Tadičiaus europinės integracijos prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Todėl suformuoti vyriausybę bus be galo sunku. Manoma, kad krizė po rinkimų gali užsitęsti tris mėnesius.

Analitikai teigia, kad B. Tadičiaus demokratams dabar reikės formuoti koaliciją su mažiausiai viena partija – Slobodano Miloševičiaus įkurtais socialistais arba liberalais demokratais, kurių lyderis Čedomiras Jovanovičius 2001-aisiais derėjosi dėl buvusio Jugoslavijos prezidento S. Miloševičiaus arešto.

Rinkimai įvyko praėjus trims mėnesiams po to, kai Kosovas, kuriame gyventojų daugumą sudaro albanai, paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Dėl to kilo ginčai santykių su ES klausimu ir žlugo metus dirbusi nacionalistų premjero V. Koštunicos vyriausybė. Buvo manoma, kad Kosovo klausimas sustiprino nacionalistus, kurie nori glaudesnių ryšių su Rusija, Kinija, arabų ir Afrikos valstybėmis, o ne su šalimis, pirmiausia su ES ir JAV, padėjusiomis atsiskirti kraštui, kurį dauguma serbų laiko savo istorijos, kultūros ir ortodoksinės krikščionybės lopšiu. Maždaug 40 valstybių, kurių priekyje žengė Jungtinės Valstijos, Australija, Kanada, Japonija ir dauguma ES šalių, pripažino Kosovą, pakurstydamos Serbijoje antivakarietiškas nuotaikas, protestus ir smurtą. Dėl šių nesutarimų kovo mėnesį buvo paleistas parlamentas ir atsistatydino V. Koštunicos vyriausybė.

Serbų nacionalistai manė, kad priešlaikiniai rinkimai pakryps jų naudai, nes nuo pat Kosovo atsiskyrimo buvo kaip reikiant įžiebtas patriotinis laužas, kurį kurstyti padėjo ir Rusija. Bet prezidentas B. Tadičius sumaniai pasirinko šiuo metu svarbiausią Serbijos prioritetą – išėjimo iš izoliacijos ir jungimosi į Europos Sąjungą kryptį. Įvykusiame referendume net 70 proc. serbų pasisakė už stojimą į ES. Tuo manipuliuodamas europinės integracijos šalininkas ir iškovojo įtikinamą pergalę.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, jo laimėjimą užtikrino ir tai, kad neseniai buvo pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas (SAS). Nors jis dar neįsigaliojo, nes tam iškelta keletas formalių sąlygų, serbai mano, kad taip Briuselis pastatė Belgradui pirmąjį laiptelį išsiveržti į Europą. Politinė sąlyga – Serbija turi bendradarbiauti su Tarptautiniu tribunolu buvusios Jugoslavijos reikalams dėl serbų kariškių, įvykdžiusių nusikaltimus Balkanų karo metu, išdavimo tarptautiniam teismui. Ekonominė sąlyga – su ES garantija per ketverius metus turi būti sukurta 200 tūkstančių darbo vietų, kurios laiduotų didesnį šalies stabilumą.

Belgradui buvo pamėtėta ir daugiau „saldainiukų“. Nuo gegužės 6 dienos į 17 ES Šengeno zonos šalių serbai galės vykti be mokamų vizų, šia lengvata galės naudotis ir jaunimas iki 25-erių metų. Penkios dienos prieš rinkimus su galinga italų kompanija „Fiat“ buvo pasirašytas 700 mln. eurų vertės kontraktas Kraguževače atstatyti ir modernizuoti 1999 m. subombarduotą automobilių gamyklą „Zastava“, kuri užtikrintų tūkstančius darbo vietų ir nemažas investicijas į Serbijos ūkį. Pasirašant sutartį dalyvavo pats prezidentas B. Tadičius ir pagrindiniai jo ministrai.

Pirmuosius prezidento koalicijos europinės integracijos laimėjimus garsus politologas, Balkanų fondo už demokratiją direktorius Ivanas Vejvoda įvertino taip: „Partnerystės su ES susitarimas yra pirmoji santykių tarp Serbijos ir Bendrijos kregždė. Tai ženklas, kad Serbija reikalinga Europai.“

To, atrodo, neneigia net serbų nacionalistų lyderiai. Jie juk negali elgtis taip, kad Belgradas ir toliau liktų izoliacijoje vien dėl savo aklų teritorinio vientisumo reikalavimų… Bet politinė krizė Serbijoje ir įsisiautėjo dėl to, kad premjeras bei prezidentas ir opozicija nesutarė dėl šalies raidos prioritetų. Nacionalistai apkaltino demokratus „miesčioniškomis silpnybėmis“, kai pataikaujama Briuseliui dėl gardesnio kąsnio. Jie mano, kad Serbija neturi jungtis prie Europos Sąjungos, kurios dauguma šalių pripažino Kosovo – Serbijos pietų provincijos – nepriklausomybę. V. Koštunica mano, kad jau Europos misijos (EULEX) pasiuntimas į šį kraštą padėti įtvirtinti nepriklausomybę yra nusikaltimas prieš serbų tautą. „Nė su viena šalimi pasaulyje, – kalbėjo jis per rinkimų kampaniją, – taip nepasielgta kaip su Serbija, iš kurios pareikalauta dalies teritorijos dėl kažkokių gėrybių.“ ES turi pripažinti Serbijos sienų neliečiamumą, o minėtasis SAS yra valstybės interesų išdavystė, sakė opozicija.

Laikraštis „Liberation“ teigia, kad nors tokia nacionalistinė retorika sutelkė nemažai šalininkų, daugelis Serbijoje prisimena 1948 m. Broz Tito Stalinui pasakytus žodžius: „Serbija turi žengti į Europą, tačiau protingai, gindama savo interesus.“ Ar Belgradas turi įsikibęs laikytis savo pozicijos dėl Kosovo – tai dar vienas klausimas, į kurį serbai lyg ir atsakė per šiuos rinkimus: interesai ir teritorinis vientisumas svarbu, bet dar svarbiau – gyventi geriau, laisviau, be izoliacijos. Serbijai metas susitaikyti su tuo procesu, prasidėjusiu nuo Jugoslavijos irimo, kad ji kada nors liks vientisas tautinis darinys be jokių suverenumo reikalaujančių provincijų, nes toks „išgryninimas“ būdingas visai Europai ir pasauliui.

Kaip rašo Belgrado „Pravda“, Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į ES (prieš kelis dešimtmečius jos vilkosi Europos uodegoje), Kroatijos planai integruotis į ES iki 2010 metų, trijų Balkanų šalių stojimas į NATO – tai faktai, kurie, nors ir kelia nerimą Belgradui, kartu ir nurodo tolesnį serbų kelią.

Įdomus klausimas: tad kas gi šiuose rinkimuose pralaimėjo?

B. Tadičiaus koalicija dar negali džiaugtis pergale, kol nesibaigė politinė krizė. Briuselis galbūt ir švenčia, bet ar ne per anksti? Tačiau viena aišku – kad, kaip rašo italų „Corriere della Sera“, pralaimėjo… Rusija, tiksliau – Vladimiras Putinas. Serbų rinkėjai aiškiai parodė Kremliui, kad jie nenori likti vien tik po Maskvos skėčiu, kuris neapsaugo jų nuo nepriteklių ir negarantuoja saugumo bei stabilumo. Kita vertus, rinkėjai jau pavargo nuo nuolat jiems primetamos pareigos – balsuoti. Per aštuonerius metus tarp prezidento ir parlamento rinkimų rinkėjai balsavo jau 15 kartų, o per pastaruosius 12 mėnesių – net keturis. Europos rekordas!

Serbai tegul siekia sporto rekordų – čia jie gabūs, o kasdieniame gyvenime jie trokšta rimties, stabilumo ir užtikrintos rytdienos.

Maskvos meras – prieš Ukrainos suverenitetą

Maskvos meras Jurijus Lužkovas aiškiai išaugo miesto vadovo marškinėlius. Jam jau nepakanka kontroliuoti, sakykime, Rusijos sostinės imigrantus, ir šis vietinės reikšmės politikas plaukia į tarptautinius vandenis.

Pastaruoju metu jis sukėlė naują skandalą, kai Sevastopolyje, dalyvaudamas Juodosios jūros laivyno 225 m. renginiuose, pareiškė, kad karinė jūrų bazė niekada nepriklausė Ukrainai ir turi būti grąžinta Rusijai. Vienas iš prezidentinės partijos „Vieningoji Rusija“ tarybos narių J. Lužkovas pareiškė pretenzijas ir į Krymą. Anot mero, Nikita Chruščiovas neteisėtai atidavė Ukrainai pusiasalį ir taip pažeidė Sovietų Sąjungos Konstituciją.

Toliau dar gražiau: jis ketinąs pasiūlyti Rusijos vadovams nepratęsti 1997 m. pasirašytos Rusijos ir Ukrainos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties, nes Kijevas esą vykdo provakarietišką politiką, o prezidentas Viktoras Juščenka liaupsina Ukrainos nacionalistų – vadinamų „banderininkų“ – vaidmenį karo metais.

J. Lužkovas savo teiginius pagrindė istorijos faktais. Pasak mero, Sevastopolis 1948 m. buvo savarankiškas administracinis vienetas ne Krymo sudėtyje, o kaip Sovietų Sąjungos karinė bazė. 1954 m. švenčiant Rusijos ir Ukrainos susijungimo 300-tąsias metines, N. Chruščiovas Ukrainai padovanojo visą Krymą, išskyrus Sevastopolį. Šis uostamiestis su visa karinio laivyno baze tuomet turėjo respublikos statusą Rusijos Federacinės Respublikos sudėtyje.

J. Lužkovo istorijos žinios su N. Chruščiovo era lyg ir baigėsi, ir jis sąmoningai nepaminėjo 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties, kuria Rusija pripažino Sevastopolį priklausant Ukrainai. Šios sutarties pagrindu 2004 m. buvo pasirašytas dvišalis abiejų parlamentų ratifikuotas susitarimas dėl sienų, tačiau šių metų balandžio 1 d. jis baigė galioti, ir, jei iki spalio 1 d. šalys nepareikš noro susitarimo nepratęsti, jis automatiškai galios ir toliau. Vis dėlto J. Lužkovas tylėti neketina. Jis pasitelkia ne tik istorijos žinias, bet ir kai kurių „vanagų“ iš Dūmos paramą. Rusijos parlamente jau seniai skamba siūlymai nutraukti santykius su Ukraina, atsiimti iš jos kadaise jai perėjusias teritorijas, užsukti dujų ir naftos kranelius ir taip pamokyti provakarietiškai nusiteikusį Kijevą. Maskvos meras panūdo groti pirmuoju smuiku.

Jo čaižią melodiją tuoj pat nutraukė Ukrainos valstybės saugumo tarnyba, pranešusi, kad J. Lužkovas skelbiamas persona non grata – nepageidaujamu Ukrainos teritorijoje, taip pat, žinoma, ir Kryme. Šios tarnybos atstovė spaudai Marina Ostapenko pareiškė, kad tiriamos tokių nedraugiškų pareiškimų aplinkybės. Yra įtarimų, kad Maskvos meras „plovė pinigus“ Sevastopolyje, kur už merijos lėšas statomi butai ir sanatorijos laivyno jūreiviams ir karininkams. Perėmus laivyno bazę Ukrainai, šis nešvarus J. Lužkovo verslas baigtųsi…

Nepageidaujamo asmens Ukrainoje statusą jau buvo užsitarnavęs ne vienas Rusijos politikas. Savo laiku į šią Nepriklausomų valstybių sandraugos šalį prarado teisę atvykti Dūmos deputatai Konstantinas Zatulinas ir Vladimiras Žirinovskis, Kremliui palankus politologas Glebas Pavlovskis ir kai kurie kiti.

Rygoje leidžiamas laikraštis „Čas“ rašo, kad J. Lužkovas – ne šiaip sau pavienis savo nuomonę išsakantis Rusijos politikas. Jis priklauso valdančiosios Vladimiro Putino partijos „Vieningoji Rusija“ elitui. Ši politinė struktūra į Rusijos lyderius iškėlė ir Dmitrijų Medvedevą. Maskvos mero išsišokimai, kaip rašo laikraštis, buvo suderinti su aukščiausia Rusijos valdžia, nes abu neseniai vaidmenimis apsikeitę vadovai nė žodžiu neatsiliepė į partijos kolegos sukeltą skandalą. Tik Užsienio reikalų ministerija užstojo merą, kaltindama Kijevą nedraugišku elgesiu…

Pabaigoje – įdomūs J. Lužkovo aktyvumo faktai. Pernai jis uždraudė Maskvoje rengti gėjų ir lesbiečių paradą. Nuvertus Bronzinį karį Taline, meras vienas iš pirmųjų agitavo už estiškų prekių boikotą ir verslo santykių nutraukimą su Estija. Prieš 4 m. jis tapo tokios Japonų ir rusų išminčių tarybos nariu ir ragino neatiduoti Japonijai keturių ginčytinų Kurilų salų. 2005 m. Maskvos meras ir neblogas bitininkas J. Lužkovas, kaip pranešė svetainė „Vokruginfo“, pasiūlė savo bičių šeimyną kosmonautui Sergejui Žukovui, kad šis ją panaudotų orbitoje apdulkinant Marso ekspedicijos oranžerijas…

Po rinkimų Serbijoje – politinė nežinia

Serbijoje įvykę pirmalaikiai parlamento rinkimai sukūrė daugiau problemų negu jų buvo prieš tai. 103 mandatus 250 vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“, atrodo, neturės sąjungininkų daugumai sudaryti (jai reikia mažiausiai 226 mandatų).

Ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos partijos nepritaria tokiems eurointegraciniams prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Taigi dabar suformuoti Vyriausybę bus be galo sunku.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, nors 70 proc. serbų yra už įstojimą į ES, Briuselis negali tikėtis lengvo proceso. Neseniai pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas dar neįsigaliojo. Jis įsigalios, kai Tarptautinis tribunolas buvusios Jugoslavijos klausimais užfiksuos, kad Belgradas su juo bendradarbiauja, ir kai per 4 m. Serbijoje bus sukurta 200 tūkst. naujų darbo vietų. Bet šiaip ar taip šis susitarimas – tai palengvinta sąlyga Serbijai tapti ES nare, kaip kitoms valstybėms suteikiamas Narystės NATO veiksmų planas.

Tačiau kodėl serbams dabar kyla daugiau klausimų negu anksčiau?

Naujos Vyriausybės suformavimo procesas bus labai delikatus. Preliminariais duomenimis, B. Tadičiaus koalicijai iki parlamentinės daugumos trūksta 23 mandatų. Tai reiškia, kad provakarietiškas Serbijos politinis flangas turės ieškoti kitų partijų paramos. Su kuo susies savo darbą ministrų kabinete Europos integracijos šalininkai? Prezidentas iš anksto pareiškė, kad V. Koštunica nebus ministras pirmininkas, vadinasi, su jo demokratiniu aljansu „Naujoji Serbija“ nebus jokių derybų. Tomislavo Nikoličiaus vadovaujama Serbijos radikalioji partija taip pat nevykusi B. Tadičiaus bičiulė, tačiau pastaroji gali išnaudoti prieš mėnesį įvykusias V. Koštunicos ir T. Nikoličiaus rietenas. Vis dėlto jų politinės platformos per daug skiriasi, kad abi koalicijos derėtųsi dėl Vyriausybės sudėties. Dar lieka socialistai su jų lyderiu Ivica Dačičiumi, bet šis pareiškė, kad naują Vyriausybę gali formuoti tik su V. Koštunica. Kitaip sakant, nugalėtojams reikia skubėti, o patikimų partnerių jie neturi.

Pirmalaikių rinkimų būtinybė kilo tuomet, kai kovą parlamentas buvo paleistas, iširus B. Tadičiaus ir V. Koštunicos vyriausybinei koalicijai. Nesutarimų kertinis akmuo – Serbijos narystė ES. Teisybę sakant, nė viena partija nėra kategoriškai nusistačiusi prieš integraciją į ES, nė viena nepasisako už šalies izoliaciją, tačiau skiriasi jų prioritetai. B. Tadičius į pirmą vietą iškėlė Serbijos eurointegracinius procesus, o nacionalistinės partijos reikalauja pirmiausia žūtbūt išspręsti Serbijos teritorinio vientisumo problemą. Jos kategoriškai prieštarauja eurointegracijos šalininkų pozicijai dėl geresnio ekonominio gyvenimo aukoti Kosovą ir Metochiją. Vis dėlto B. Tadičius irgi neblogas strategas: jis puikiai žino, kad serbams nusibodo nuolat rusenantis nacionalistinis patriotinis laužas ir jie nori geresnio, sotesnio, laisvesnio gyvenimo. Štai kodėl vykusiame referendume net 70 proc. jų balsavo už stojimą į Bendriją.

Briuselis jau pamėtėjo Belgradui meduolį. Partnerystės su ES susitarimas – tai pirmas laiptelis Serbijai įsijungti į Bendriją. Viena griežčiausių partnerystės sąlygų – išduoti Hagos tribunolui karo nusikaltėlius – dar neįvykdyta, bet Briuselis leido Serbijos piliečiams, taip pat ir tiems, kuriems nesukako 25 m., judėti ES ribose be mokamų vizų. Susitarimas skatina investuotojus. Likus 5 dienoms iki rinkimų italų automobilių kompanija „Fiat“ atidarė savo gamybos liniją Serbijoje ir pasirašė 700 mln. eurų sutartį. Tai reali pagalba šaliai, kuri esant politinei krizei visai neprižiūrėjo savo ūkio: ekonomika smuko, infliacija ir kainų indeksai didėjo, užsienio investicijos aplenkdavo šį karštą Europos regioną. Biudžeto deficitas pernai pasiekė 5 mlrd. eurų, o tai sudaro maždaug 17 proc. bendrojo vidaus produkto…

Briuselis sužaidė gera korta, kad patrauktų rinkėjų simpatijas. Tuo metu pralaimėjo… Ne, kol kas Serbijoje pralaimėjusiųjų nėra… Italų laikraščio „Corriere della Sera“ teigimu, pralaimėjo… Rusija, kuriai rinkėjai pasakė „ne“, o pergalę švenčia ES, patraukusi į savo pusę didžiąją dalį kone 10 mln. gyventojų turinčią Serbiją.

ziniu radijas