Tibete vėl plykstelėjo „vienuolių revoliucija“. Neramumai prasidėjo, kai budistų vienuoliai administraciniame centre Lasoje surengė eitynes, kurių dalyviai reikalavo laisvės ir sugražinti į Tibetą Dalai Lamą.

Kilo susidūrimai su kinų policija. Lasos gatvėse aidi šūviai, liepsnoja parduotuvės, automobiliai, turgavietės pastatai. Kai kuriais pranešimais, yra 10 žuvusių, keliolika nukentėjo nuo gaisrų. Kariškiai apsupo tris didžiausius budistų vienuolynus, uždarė Lasos oro uostą, Pekinas nutraukė CNN ir BBC televizijos transliacijas į Tibetą. Vienuolynuose užsidariusiems demonstracijų organizatoriams įsakyta pasiduoti iki pirmadienio vidurnakčio.

Tai didžiausi neramumai Tibete per 20 pastarųjų metų. Jų organizavimu Pekinas apkaltino Tibeto vyriausybės tremtyje vadovą Dalai Lamą, kuris jau 49 metus su maždaug 150 tūkstančių savo šalininkų gyvena Indijoje, Daramšaloje. 72 metų 14-asis Tibeto dvasinis vadovas, nors ir ligotas, aktyviai keliauja po pasaulį, skleisdamas susitaikymo, tikėjimo ir savo krašto laisvės idėjas. 1991 ir 2001 m. jis lankėsi ir Lietuvoje. Dalai Lamos veikla – didelis Pekino galvos skausmas.

Jo Didenybė Tengizas Gyatzo (arba Lhamo Thondupas) keturioliktuoju nuo 15-ojo amžiaus dvasiniu vadovu parinktas būdamas dviejų metų. Pagal Tibeto tradiciją Dalai Lama po mirties reinkarnuoja į vaiką, grupė vienuolių jo ieško ir turi jį atpažinti. Savo įpėdinį jau turi ir dabartinis dvasinis vadovas. Tačiau jis pareiškė, kad jo pasekėjas gali gimti ir ne okupuoto Tibeto teritorijoje. Manoma, kad tai sukels budistų susipriešinimą, o Pekinas juo pasinaudos. Kaip rašė italų „La Stampa“, Kinija, pasinaudodama daugybe komunikacijos kanalų ir ribodama pasaulietinius informacijos šaltinius, skleidžia tradicinės dvasinio vadovo atrankos idėjas, norėdamas pelnyti kuo didesnės tibetiečių dalies pasitikėjimą.

Kai kurių rezultatų jau yra. Jeigu anksčiau Dalai Lama reikalavo besąlygiško Kinijos pasitraukimo iš 1950 m. okupuotos teritorijos, tai dabar reikalavimai sušvelnėjo. Jis nori, kad Tibetui būtų suteikta plati autonomija ir išvesta Kinijos kariuomenė.

Bet formaliai Tibetas ir dabar yra Kinijos autonominis rajonas. Tiesa, Dalai Lamai pasitraukus iš krašto, 1959 m. Kinija panaikino paskutinius politinius ir ekonominius Tibeto savarankiškumo ženklus.

Vakarų spauda rašo, kad pastaraisiais metais, reaguodamas į egzilinės Tibeto vyriausybės ir tarptautinės visuomenės reikalavimus, Pekinas Lasos atžvilgiu vykdo krašto plėtros politiką. Jei 1994-2005 m. Kinijos valdžia Tibeto infrastruktūrai gerinti skyrė 6,3 mlrd. eurų, tai užpernai penkerių metų laikotarpiui – net apie 10 milijardų eurų dotacijas. Ši suma skiriama 180 projektų įgyvendinimui iki 2010 metų. Vienas iš grandiozinių projektų – geležinkelio atkarpa, jungianti Pekiną ir 4000 m. Himalajų kalnų aukštyje esantį administracinį centrą Lasą. Kiti projektai skirti elektros, vandentiekio, telefono linijų tiesimui į skurdžiausias kalnų gyvenvietes.

Didžioji tibetiečių dalis verčiasi gyvulininkyste – gano gyvulius kalnų ganyklose ir kaimenes pervaro iš vienos vietos į kitą. Todėl piemenis sunku kontroliuoti. Vystydami infrastruktūrą šiuose rajonuose, kinai tikisi palenkti į savo pusę varginguosius tibetiečius ir taip sumažinti budistų vienuolių ir Dalai Lamos įtaką.

Kita vertus, Pekinas naudoja visame pasaulyje pagarsėjusius okupacinius metodus. Beveik visus komercinius projektus Tibete pavesta įgyvendinti darbininkams ir specialistams iš hanų etninės grupės, kuri sudaro Kinijos gyventojų daugumą. Apgyvendindamas Tibete vis daugiau etninių kinų, Pekinas tikisi asimiliuoti tibetiečius ir taip sujungti Kiniją su Tibetu.

Bet budistų vienuoliai šiems metodams nepasiduoda. Kai Kinija bandė riboti religinių švenčių skaičių, tibetiečiai paprasčiausiai jas švęsdavo namuose ir vienuolynuose, į kuriuos kinų kariškiai kol kas veržtis nedrįsta. Atvykėliams trukdo ir išretintas aukštikalnių oras: dėl deguonies trūkumo jie dažniau serga širdies ir plaučių ligomis.

Aukštas barjeras Kinijai – ir gerai sureguliuota budizmo organizacinė struktūra, kuri savo tvirtumu prilygsta nebent katalikų Bažnyčiai. Aukšti valdžios pareigūnai vengia kėsintis į šventojo Budos karaliją. Todėl neatsitiktinai pasipriešinimas Pekinui rusena tarp religinių sluoksnių.

Visos Kinijos ekonominės priemonės, gausios investicijos ir socialiniai projektai atsimuša į tibetiečių dvasinius reikalavimus – išsaugoti Tibeto kultūrą, kuri yra unikali visame pasaulyje. Laisvės trokštantys tibetiečiai siekia ne tik politinės laisvės nuo didžiosios imperijos, bet šiame globalizacijos amžiuje nori išsaugoti savitą kultūrą, garsią Tibeto mediciną, raštą, architektūrą, tradicijas.

Atrodo, kad Kosovo aidas pirmiausia atsimušė į Kaukazo kalnus. Šį aidą tuojau pat pagavo Maskvoje, ir ketvirtadienį Rusijos Dūmoje prasidės diskusijos dėl Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padniestrės pripažinimo nepriklausomomis.

Jose dalyvaus visų trijų nepriklausomomis pasiskelbusių teritorijų vadovai. Taip skubiai Rusijos parlamentas reaguoja į Abchazijos kreipimąsi neeiliniame posėdyje, iškart pavasario sesijos pradžioje, svarstyti respublikos pripažinimo klausimą. Kiek anksčiau du analogiškus kreipimusis į pasaulio valstybes ir tarptautines organizacijas išsiuntinėjo Pietų Osetija. Ir nors nė viena iš šalių nemini Kosovo precedento, akivaizdu, kad, kaip prieš mėnesį grasino Maskva, Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimas daugiau kaip 20-ies pasaulio valstybių sukels separatinių judėjimų griūtį.

Maskva paskubėjo ne tik svarstyti šį jautrų klausimą, bet ir pasiuntė pirmą signalą. Ji vienašališkai panaikino 1996 m. sausio 19 d. Nepriklausomų valstybių sandraugos įvestas ekonomines sankcijas Abchazijai. Tuomet, po 2 m. užsitęsusio ginkluoto abchazų ir gruzinų konflikto, Maskva įtikino Nepriklausomų valstybių sandraugos tarybą priimti sprendimą apriboti prekybos mainus, finansų, transporto ryšius su separatine Abchazija ir pasienyje dislokuoti Rusijos taikdarių pajėgas. Šios priemonės turėjo sumažinti įtampą regione, ginkluotės tiekimą separatistams ir savanorių judėjimą. Jos leido į Galio rajoną Abchazijoje sugrįžti tūkstančiams pabėgėlių.

Dabar Maskva tvirtina, kad dauguma jų grįžo, nors Gruzija vis dar nevykdo savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, nesutinka su pabėgėlių registravimo tvarka, kuri buvo pasiūlyta Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų valdybos. Tbilisis kaltinamas didinąs įtampą Kodorio tarpeklyje, kur įkurdino sau pavaldžią administracinę struktūrą.

Šis Rusijos žingsnis iškart sulaukė ryžtingų Gruzijos protestų. Savo notoje Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad tai „reiškia dalies Gruzijos teritorijos ekonominę aneksiją“. Taip Rusija visam pasauliui parodė, kad Abchazijos ir Gruzijos konflikte yra ne tarpininkė, o palaiko vieną pusę – separatistus. Dabar Tbilisis turi teisę kelti klausimą dėl Rusijos taikdarių išvedimo iš Abchazijos. Maskva atkirto, kad jie ir toliau liks konflikto zonoje, nes tam mandatą suteikė Nepriklausomų valstybių sandrauga. Tuomet kodėl, atrėžė Tbilisis, Rusija ekonomines sankcijas Abchazijai panaikino vienašališkai, be šios Sandraugos šalių vadovų sutikimo?

Tiesą sakant, tos sankcijos buvo fiktyvios. Abchazijoje veikė Rusijos bankų filialai, nekilnojamąjį turtą čia aktyviai supirkinėjo rusų verslininkai, ypač daug jie investavo į turizmo ir kurortų sektorių, o Rusijos rinkoje nebuvo jokių apribojimų pardavinėti abchazų vynus ir mandarinus. 90 proc. viso Abchazijos importo ir eksporto priklausė Rusijai. Geras Abchazijos prezidento Sergejaus Bagapšo bičiulis Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kontroliuojantis „Siti Bank“, viešėdamas Suchumyje, aiškiai pasakė, kad santykius su Abchazija plėtos kaip su savarankiška valstybe, nepaisydamas Gruzijos reakcijos.

Po tokių Maskvos žingsnių Gruzijos parlamentas pareiškė, kad taip Rusija „skatina separatizmą regione“. Jo pirmininkė Nino Burdžanadzė pažvelgė dar toliau. Ji pareiškė, kad, jeigu Rusija pripažins separatines respublikas, atsiras šalių, kurios pripažins Čečėnijos, Dagestano, Šiaurės Osetijos nepriklausomybę, o tai jau bus Rusijos griuvimas… Vadinasi, Maskvai tai daryti visiškai nenaudinga.

Krizė tarp Rusijos ir Gruzijos eskaluojama ne tik dėl Kosovo precedento. Tai Maskvos užuomina Tbilisiui, kad Gruzijai nereikėtų puoselėti stojimo į NATO planų. Tai aiškiai leido suprasti Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Leonidas Sluckis. Tai būtų skausmingas Rusijai sprendimas, nes ji nuo seno Kaukazo regioną laiko savo ypatingų interesų zona.

Vis dėlto apžvalgininkai atkreipia dėmesį į tai, kaip Vladimiras Putinas, jaunimo žodžiais tariant, „išdūrė“ Michailą Saakašvilį. Visai neseniai šalys susitarė dėl Gruzijos ir Rusijos valstybinių sienų delimitavimo. Maskva atsisakė palaikyti separatinius režimus, o Gruzija už tai sutiko nedaryti kliūčių Rusijai stoti į Pasaulio prekybos organizaciją…

Dabar šie šilti tarpusavio santykių vėjai staiga pasisuko priešinga kryptimi, ir Kaukaze padvelkė nauju konfliktu.

Tarptautinės moters dienos išvakarėse pakalbėkime… apie vyrus. Ne todėl, kad apskritai vyrai taip ir neturi savo iškilmingos dienos. Mūsų dėmesį šįkart atkreipė įdomios publikacijos Vakarų spaudoje apie vyrus pasaulio lyderius, kurie vienu ar kitu aspektu išsiskiria iš tūkstančių kitų. Iš karto reikėtų apsidrausti, kad jose minimi požymiai nesusiję su tų veikėjų vykdyta ar vykdoma politika, veikla ar gyvenimu.

Štai laikraštis „The Guardian“ analizuoja pasaulio įžymybių ūgį. Pasirodo, mažiausio ūgio dabar valdantis vadovas yra Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas. Jis siekia tik 162 cm. Įdomu, kaip tai skiriasi nuo ilgo jo pareigų pavadinimo. Kim Jong Ilas yra „Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos liaudies „didis vadas“, Korėjos darbo partijos generalinis sekretorius ir Korėjos liaudies armijos vyriausiasis kariuomenės vadas.

Vienintelis, kuris su juo galėjo varžytis, – Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy, kurio ūgis yra 168 cm, ir jis net 10 cm yra mažesnis už madam Sarkozy. Vis dėlto prieš savaitę reikalai pasikeitė. Išrinkus trečiąjį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą, mažiausio vadovo titulo vos neprarado ir Šiaurės Korėjos lyderis. Nuotraukose D. Medvedevas stovi lygiai su Vladimiru Putinu, tačiau jis 8 cm žemesnis už savo mokytoją. Kad nebūtų sukompromituotas vienas arba kitas, naujajam Rusijos vadovui, kuris gegužės 7 d. oficialiai pradės eiti savo pareigas, po kojomis padedamas paaukštinimas, pasiūloma išeiti šiek tiek į priekį arba filmuojama kiek iš apačios. Taip sukuriama vizualinė politiko didybės iliuzija.

Šiaip jau rusai visame pasaulyje įsivaizduojami kaip šviesiaplaukiai, augaloti ir aukšti vyrai, tačiau, kaip pastebi vokiečių „Suddeutsche Zeitung“, Rusijos istorija – tai mažų jos valdovų istorija. Šia prasme ji bus pratęsta gegužės 7 d., kai mažiausias šių dienų valstybės vadovas perims visus įgaliojimus iš 170 cm ūgio V. Putino. Kaip rašo laikraštis, tokių pavyzdžių nemažai esama ir politikoje, kultūroje. Jų galima aptikti kalbant net ir apie kosmoso užkariavimą. Antai Leninas tesiekė 164 cm, Stalinas buvo vos centimetru aukštesnis, Aleksandras Puškinas – dar vienu centimetru, o kosmonauto Jurijaus Gagarino ūgis tebuvo 157 cm. Beje, ribotoje kosminio aparato erdvėje tai tik privalumas…

Šių laikų Rusijoje lyderių mažėjimo tendencija išlieka. Borisas Jelcinas buvo tikras milžinas (jo ūgis buvo 189 cm), bet štai abu jo įpėdiniai aiškiai žemesni.

Jeigu grįžtume į istoriją, įsitikintume, kad pasaulį valdė daug žemesni valdovai. Antai mažiausias iš jų buvo 19 a. Meksikai vadovavęs 135 cm ūgio indėnų kilmės prezidentas Benito Juarezas. Prieškariu Austrijai vadovavusio kanclerio Engelberto Dollfuso ūgis siekė 148 cm, o pirmojo Izraelio premjero Davido Ben-Guriono ir garsaus Kinijos lyderio Deng Xiaopingo – 2 cm didesnis. Iki šiol ginčijamasi, koks užkariautojo Napoleono ūgis: vieni teigia, kad – 155, kiti – kad 10 cm aukštesnis. 158 cm ūgio Nikita Chruščiovas labai tiktų į jų ir į Yassero Arafato ar Haile Selassie draugiją.

Mūsų apžvalgininkai pastebi vieną dėsningumą: didžiulė, beveik visą šiaurinį Žemės pusrutulį užimanti Rusija išaukština tokio mažo ūgio valdovus. Interneto svetainėse atsirado švelnaus ir gana šiurkštaus humoro jų atžvilgiu. Štai D. Medvedevą vieni vadina „kinder-siurprizu“, tai yra vaikišku žaisliuku kažkieno rankose, kiti pokštus susieja su jo „lokiška“ pavarde.

O žurnalas „The Economist“ pastebi dar vieną naujojo Rusijos prezidento bruožą: jis jauniausias iš pasaulio lyderių, pradėjusių eiti valstybių vadovų pareigas. Jam tik 42 m. Jis jauniausias Rusijos lyderis nuo pat caro Nikolajaus II laikų. Johnas Kennedy Jungtinių Valstijų prezidentu tapo 43 m., buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas į valdžią atėjo 43 m., kaip ir Ispanijos vyriausybės vadovas Jose Luisas Zapatero.

O baigdamas vėlgi pabrėšiu: nei ūgis, nei jaunystė, nei kiti asmenybės bruožai negali būti pagrindas daryti plačius apibendrinimus apie garsių ir kuo nors ypatingų pasaulio žmonių gabumus ir nuopelnus. Net jeigu istorija liudija, o ateitis perša tokius dėsningumus, mes – bent jau šiame komentare – būsime apolitiški…

Kai prieš 55 metus, kovo 5-ąją, mirė Stalinas, sako, daugelis verkė. Bet jie raudojo ne iš gailesčio Tautų vadui ar sunkios netekties, bet – iš baimės: kas bus rytoj, kaip gyvens geležinių valdovo replių surakinta Sovietų Sąjunga, ar nepakels galvų visokie „liaudies priešai”, ištremti „buožės”, tarptautinis imperializmas, neužbaigti naciai?

Šie klausimai dabar gali atrodyti naivūs ir juokingi, bet tuomet, 1953-aisiais, fašistinę hidrą jo paties urve pribaigusiai daugianacionalinei šeimai (vėlgi – formuluotės iš sovietinės propagandos lobynų) Josifas Visarionovičius buvo kelrodė žvaigždė, be kurios spindesio šalį užtrauks tamsa. Ir štai ji užgeso. Baimė suparalyžavo herojišką valstybę. Tokioje atmosferoje ėmė kaltis įvairiaspalviai Kremliaus intrigų daigai. Continue reading…

“Dujų karai”, “dujinė” taktika ir strategija pastaruoju metu tapo valstybių santykių, geopolitinės situacijos kertiniu akmeniu. Nesiliauja energetinė krizė tarp Rusijos ir Ukrainos (pirmadienį už skolas ketvirtadaliu sumažintas dujų tiekimas Kijevui). Daug triukšmo sukėlė „Gazprom“ planai tiekti dujas Vakarams Baltijos jūros dugnu nutiestu vamzdynu. Maskva puoselėja planus naujais dujotiekiais aplenkti Ukrainą ir Baltarusiją, statoma galinga trasa į Kiniją. Plačiai aptartas kitas projektas „Nabucco“ – ES ir JAV remiamas dujotiekio tiesimas iš Azerbaidžano į Europos pietus per Turkiją. Tačiau naujausias Rusijos sumanymas – dujotiekis „Pietų srautas“, kuris nuo „Nabucco“ Bulgarijoje išsišakos link Serbijos, Vengrijos ir Vakarų valstybių. Šis projektas sukėlė nevienareikšmę reakciją.

Pasidavė ir vengrai…

Prieš savaitę Maskvoje buvo pasirašytas susitarimas dėl Vengrijos dalyvavimo tiesiant dujotiekį „Pietų srautas“, kuriuo dujos iš Rusijos pasiektų Pietų ir Vidurio Europą per Juodąją jūrą.

Susitarimą pasirašė Rusijos pramonės ir energetikos ministras Viktoras Christenka ir Vengrijos finansų ministras Janosas Veresas, dalyvaujant pirmiesiems šių valstybių asmenims – Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, Vengrijos ministrui pirmininkui Ferencui Gyurcsany ir Rusijos pirmajam vicepremjerui Dmitrijui Medvedevui, po keleto dienų išrinktam Rusijos vadovu.

Vengrija tapo trečiąja Rusijos partnere šiame projekte. Atitinkami susitarimai su Bulgarija ir Serbija buvo pasirašyti sausį.

Ceremonijos metu V. Putinas pažymėjo, kad pasirašius tarpvalstybinį susitarimą „atsiveria galimybės prijungti Vengriją prie naujo magistralinio dujotiekio „Pietų srautas“ projekto, taip pat drauge statyti su juo susijusią didelę požeminę gamtinių dujų saugyklą“. Jis sakė, kad „stabili savitarpio sąveika naftos ir dujų sektoriuje yra bendras Rusijos ir Vengrijos indėlis užtikrinant Europos energetinį saugumą“.

Tačiau Budapeštas laviruoja. Vengrijos ministras pirmininkas F. Gyurcsany prasidedant deryboms V. Putinui pasakė: „Jūs buvote greitesni už „Nabucco“ projektą.“ Tačiau po pasirašymo ceremonijos jis pridūrė, kad Vengrija linkusi remti ir „Nabucco“. „Du dujotiekiai – geriau negu vienas. Būčiau laimingas, jeigu būtų trys. Trys dar geriau negu du“, – sakė vengrų premjeras.

Tai buvo užuomina į „Nabucco“, „Pietų srautą“ ir „Šiaurės srautą“, kurį, kaip žinome, norima tiesti Baltijos jūros dugnu iki Vokietijos. Taigi, Vengrijos pragmatiniai apetitai tikrai nemaži. Apžvalgininkų nuomone, Budapeštas visiškai pasidavė energetiniam „Gazprom“ spaudimui, kuris, pasitaikius progai, gali pasireikšti ir politiniu diktatu šiai Vidurio Europos šaliai.

Ukraina įsigijo efektyvų ginklą

900 kilometrų ilgio dujotiekis „Pietų srautas“ (South Stream) nuo Novorosijsko per Juodąją jūrą iki Bulgarijos Varnos miesto gali būti pradėtas tiesti šiemet arba kitąmet. Bulgarijos teritorijoje jis turėtų išsišakoti: viena atšaka eitų į Pietų Europą, antroji – į centrinę Europos dalį. Naujienų agentūra „RosBalt“ praneša, kad vienodomis kompanijų „Gazprom“ ir italų ENI kapitalo dalimis sukurtas 10 mlrd. dolerių vertės projektas gali būti įgyvendintas iki 2013 metų. Dujotiekiu tekės apie 30 milijardų kubinių metrų dujų per metus. Dujų kiekis bus padidintas pigios žaliavos iš Turkmėnijos sąskaita. Susitarimą dėl pradinio Kaspijos dujotiekio statybos pernai gruodį pasirašė Rusijos, Turkmėnistano ir Kazachstano vadovai.

Tačiau „Pietų srautas“ gali sutikti netikėtą kliūtį. Jį gali „užtvenkti“ Ukraina, per kurios teritorinius vandenis Juodojoje jūroje planuojamas tiesti naujasis dujotiekis. Nors „Gazprom“ vadovai tvirtina, kad Ukraina tam neturi teisės, tačiau Kijevas yra kitos nuomonės. Laikraštis „Kommersant“ pažymi, kad Ukraina gali uždelsti projekto įgyvendinimą arba visiškai užkirsti jam kelią.

Beveik visa povandeninė dujotiekio trasa eis per Ukrainos ekonominę zoną (Turkijos zoną iš projekto išbraukė dar 2006 m.). Juodojoje jūroje, kaip ir Baltijoje, nėra neutralių vandenų: visus juos išsidalijusios pajūrio valstybės, todėl reikės Ukrainos ir Rumunijos leidimų. Kaip ir „Šiaurės srauto“ atveju, čia per metus dar teks atlikti ekologinę ekspertizę, kurią būtina suderinti su pakrantės valstybių vyriausybėmis (pagal Jungtinių Tautų Jūrų konvencijos 76 str.).

Nors Kijevas dar aiškiai neišsakė savo pozicijos dėl šio dujotiekio, premjerė Julija Tymošenko sausio mėnesį netikėtai pasiūlė naują projektą – vamzdyną į Europą tiesti iš Vidurio Azijos per Ukrainą („Baltasis srautas“). Ji pagrasino: „Jei su šiuo pasiūlymu Maskva nesutiks, Ukraina pasinaudos suomių, estų ir lenkų patyrimu sudarant kliūtis „Šiaurės srautui“.

Kijevas neslepia, kad tai savotiškas kerštas bendrovei „Gazprom“ už nuolat keliamus Ukrainai ultimatumus apmokėti skolas ir dėl jų apriboti dujų tiekimą. Kijevas tai vadina „rankų išsukinėjimu“.

***

Naujieji dujų tiekimo į Vakarus projektai atskleidžia Rusijos ketinimus apraizgyti energetiniais tinklais tiek Rytų, tiek Vidurio, tiek Vakarų Europą ir taip diktuoti savo sąlygas Senajam žemynui.

Žurnalas „Project Syndicate“ rašo, kad Europoje pastebimas tiekėjų įtakos didėjimas ir importuotojų galios mažėjimas. Tai, kad Rusijos prezidentu išrinktas Dmitrijus Medvedevas – buvęs „Gazprom“ tarybos pirmininkas, sugriauna tas menkas viltis, kad pasitraukus V. Putinui (beje, ar jis pasitraukė?) Kremlius sušvelnins energetinį ir politinį spaudimą Vakarams. Taigi, asimetrija energetiniuose ES ir Rusijos santykiuose tik didėja.

Pirmadienį Hanoveryje susitiko Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Tai toli gražu ne tik tradicinės dviejų didžiųjų ES ir NATO valstybių lyderių derybos. Nicolas Sarkozy ir Angelos Merkel pozicijos išsiskiria pirmiausia dėl Paryžiaus peršamos (Mediterranean Union).

Tapdamas Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy šią idėją pasiūlė vietoj Turkijos narystės ES, o netrukus, kai Prancūzija nuo liepos 1 d. pradės pirmininkauti Bendrijoje, „ji bus prioritetinė…“

A. Merkel šis sumanymas nepatinka nuo pat pradžių. Berlynas priešinosi tiek Turkijos stojimui į ES, tiek Paryžiaus idėjai suvienyti Pietų Europos, Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų šalis į vieną sąjungą, kuri, kaip nuogąstauja A. Merkel, bus atsvara Europos Bendrijai. Įtampa šiuo klausimu tarp dviejų valstybių peraugo į visaip dangstomą priešiškumą, kad jų lyderių susitikimas buvo atidėtas du kartus. Tuo metu N. Sarkozy paskelbė, kad, kitą pusmetį Prancūzijai pirmininkaujant ES, Viduržemio jūros šalių sąjunga jau liepą bus įkurta steigiamajame jos suvažiavime Marselyje.

Tiesa, ją įkurti jau buvo bandoma pernai vasarą. Vos tapęs Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy pareiškė, kad pernai birželį ES šalių viršūnių susitikime jis pateiksiąs sąjungos projektą. Tai buvo tarsi jo rinkimų programos sudėtinė dalis.

Šiame projekte Turkijai numatyta svarbiausia vieta. Naujasis darinys neva glaudžiai bendradarbiaus su Briuseliu, sukurs savo institutus ir veiks taip, kaip veikia Didysis aštuonetas (G-8). Kaip ir Europos Taryba, čia bus sukurta Viduržemio taryba. Pagrindinės veiklos sritys – imigracinė politika, ekonominė ir prekybos plėtra, gamtosauga, teisės normų rengimas.

Briuselis pasipriešinimo tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps“ rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros regiono valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojo statusą, o keletas valstybių iki šiol jau įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutarta regiono šalių partnerystę plėsti trimis kryptimis: politinėje ir saugumo, ekonomikos ir finansų, taip pat socialinėje, kultūrinėje ir humanitarinėje. Procesas turėtų baigtis sukūrus laisvą prekybos zoną Viduržemio jūroje. Jau 4 m. dirba šios regioninės ES organizacijos Parlamentinė Asamblėja.

Į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritaria šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes jis nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija. Įdomu, kad ši idėja sukėlė pačios Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad, jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.

Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, įtariai vertina N. Sarkozy pasiūlymą. Bet labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas finansuos šią naują organizaciją? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist“, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurie iš jų buvo Prancūzijos kolonijos, o čia veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais būdais atėjusius pinigus…

Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas neturi visuotinio pritarimo. Prancūzijos ir Vokietijos santykiai įtempti ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.

Praėjusią savaitę JAV gynybos departamentas pranešė, kad netoli Havajų iš laivo paleista raketa sėkmingai pataikė į 2006 m. gruodį paleistą sugedusį Amerikos žvalgybinį palydovą „US 193“. Visas aparatas į Žemę būtų nukritęs kovo 6 dieną.

„Šiandien, maždaug 22 val. 26 min. (ketvirtadienį, vasario 21 dieną, 5 val. 26 min. Lietuvos laiku), JAV karinio jūrų laivyno kreiseris „USS Lake Erie“ paleido vieną modifikuotą taktinę raketą „Standard-3“, kuri pataikė į palydovą maždaug 247 km virš Ramiojo vandenyno, jam skriejant kosmose daugiau kaip 17 tūkst. mylių (27 tūkst. km) per valandą greičiu“, – sakoma Gynybos departamento pranešime. Aparato sunaikinimas, esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, Pentagonui kainavo 50–60 milijonų dolerių. Prisitaikymas ir sunaikinimas užėmė kiek daugiau kaip 10 sekundžių…

Atgyvenusių palydovų sunaikinimas – įprastas dalykas kosmoso tyrimuose. Tačiau šiame 2,3 tonos sveriančiame palydove buvo maždaug pusė tonos neišnaudoto raketų kuro, kurio pagrindą sudaro labai nuodinga medžiaga – hidrazinas*.

Nors apie operaciją Vašingtonas pranešė dar sausio 26 dieną, pasaulyje pasigirdo protestų. Mat mokslininkai perspėjo, kad aparato duženos po atmosferą sklaidysis ilgą laiką – apie 40 dienų ir gali nukristi ant… Lenkijos, Baltarusijos ar Lietuvos. Kol kas pranešimų, kad mūsų šalies gyventojai būtų radę įtartinų liekanų, negauta. Pentagonas apskaičiavo, kad didžiausia tikimybė, jog jos nukris į okeaną. Jeigu kuro bakas išsihermetizuos, hidrazinas dujų pavidalu pasklis atmosferoje ir su krituliais pateks į Žemės paviršių.

Labiausiai sunerimo Kinija. Pekinas pranešė, kad bus skaičiuojami nuostoliai, patirti susprogdinus amerikiečių palydovą. Jis pareikalavo visapusiškos informacijos, kad tai galėtų padaryti, bei imtis visų atsargumo priemonių ir kitoms šalims. Tai buvo tarsi atsakas į Vašingtono išreikštą susirūpinimą, kai prieš metus Kinija analogiškomis sąlygomis sunaikino savo atidirbusį meteorologinį palydovą „Feng Yun-1C“. Tuomet JAV griežtai kritikavo Pekiną, kad aparato nuolaužos, kol jos sudegs patekusios į tankiuosius atmosferos sluoksnius arba nukris į Žemę, dar ilgai kels grėsmę likusiems skraidyti kosmoso įrenginiams. Bet Vakarai labiau rūpinosi ne palydovo likimu, o tuo, kad Kinija pasauliui demonstruoja savo karinę galią, kuri dabar persikelia į kosmosą.

Ekologinis ir žmonių saugumas – tik vienas šios operacijos aspektas. Rusija mano, kad šitaip Vašingtonas demonstruoja pasauliui savo priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) privalumus. Kaip pasakė Rusijos MA Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Tarptautinio saugumo centro vyriausiasis mokslinis bendradarbis, generolas majoras Vladimiras Dvorkinas, „JAV bet kada gali pareikšti, kad reikia sunaikinti objektus kosmose Žemės žmonių saugumui, tačiau būtinos platesnės Rusijos, JAV ir Kinijos diskusijos dėl kosminio ginklavimosi uždraudimo sutarties“. Bet jis abejoja, kad šis eksperimentas buvo vykdomas PRGS elementams bandyti. Raketomis „Standard-3“ ginkluoti Amerikos kariniai laivai ir vienas Japonijos, tačiau jų charakteristikos seniai žinomos.

Laikraštis „The Washington Times“ rašo, kad dviem JAV kosminiams aparatams teko išsisukinėti nuo „šiukšlių“, kurių padaugėjo, kai Kinija pernai sausio 11 dieną numušė savo palydovą. Bet manevruoti bus dar sunkiau, kai Kinija ir kitos šalys prisigamins pakankamai priešpalydovinių raketų, lazerinių ginklų, virtualiojo karo priemonių. Kol kas strateginės grėsmės tai nekelia. Pekinas šiuo ginklu tik gąsdina.

Tačiau specialiojoje Kongreso komisijoje pasigirdo pasiūlymų kosmose naudoti „Trident“ tipo raketas su įprastinėmis galvutėmis. Tiesa, norint jomis numušti palydovus, jas reikia perdaryti. O šių metų gynybos biudžete tam lėšų nenumatyta. Pentagonas siekia, kad asignavimuose kariniams reikalams pinigai kosmoso aparatams naikinti raketomis būtų numatyti bent kitais finansiniais metais, kurie JAV prasideda spalio 1 dieną.

O Kinija, išbandžiusi priešpalydovinį ginklą, pademonstravo, kad jai užtenka ir lėšų, ir naujų technologijų. Palydovas „Feng Yun-1C“ buvo numuštas vidutinio veikimo nuotolio balistine raketa. Iki 2010 m. Pekinas pagamins pakankamai tokių raketų, galinčių sunaikinti ne tik savo, bet ir JAV palydovus, skriejančius žemoje Žemės orbitoje. Prieš metus vykusioje sėkmingoje operacijoje Pentagono žvalgyba atspėjo Pekino planus ir netgi bandė Kiniją atkalbėti nuo to bandymo. Nepavykus to padaryti, JAV kartu su Didžiąja Britanija, Japonija ir Indija nusiuntė Pekinui oficialią diplomatinę protesto notą. Įdomu tai, kad Kinija pati ragina vykdyti Jungtinių Tautų rezoliuciją, draudžiančią kosminius ginklus, bet teigia, kad jai priklauso visa kosmoso erdvė virš Kinijos teritorijos, kurioje neva ji galinti daryti ką nori. Kitaip sakant, gali numušti ir virš Kinijos skriejančius Amerikos palydovus…

Laikraštis „Wall Street Journal“ rašo, kad kol kas ginklavimosi kosmose realiai neriboja jokie tarptautiniai teisės aktai, nors jų yra keletas. Kinijos ir Rusijos skundai dėl JAV veiksmų kosmose ir Vašingtono – dėl Pekino savivalės verčia galvoti apie skubų kosminės erdvės demilitarizavimą. Vašingtonas siūlo sukurti šalių, galinčių savo gynybinę ginkluotę panaudoti kosmose, asociaciją, kuri įpareigotų valstybes iš anksto pranešti apie, pavyzdžiui, ketinimus sunaikinti savo palydovus. Kaip tik šito prieš metus nepadarė Kinija, po to dar ilgai slėpusi įvykdytą eksperimentą.

Dabar kiekviena „kosminė“ valstybė turi savo kosminės gynybos pajėgumus. Dar daugiau: Rusija ir Kinija bando įtraukti į šias varžybas Iraną, kuris skubiai gamina tolimojo nuotolio raketas. JAV PRGS elementus dislokavo Japonijoje, kad jos sulaikytų didelių karinių ambicijų turinčią Šiaurės Korėją. Amerikos planai PRGS įkurdinti Rytų Europoje – tai atsvara tiek Iranui, tiek Pekinui, tiek ir Rusijai, juolab kad, pasirodo, šių sistemų ginklus galima pritaikyti kosmose.

Kitaip sakant, kosminė ginkluotė plėtojama nekontroliuojamai, o paskutiniai Kinijos ir JAV bandymai tėra „nekalti“ eksperimentai, kurių auka – visa žmonija.

*Išsamiau apie šią toksinę medžiagą: http://www.infochema.lt/

Tenka pripažinti, kad Aleksandras Lukašenka, paleisdamas iš kalėjimo į žmonos Irinos laidotuves opozicijos lyderį Aleksandrą Kozuliną, pasielgė tikrai humaniškai. Laidotuvės Minske vyko trečiadienį, o A. Kozulinas dar turės dieną pasidžiaugti laikina laisve.

Į namus buvusį kandidatą į prezidentus naktį atvežė pats kolonijos viršininkas. Rytą jam buvo leista aplankyti Dzeržinske gyvenančią žmonos motiną. Ketvirtadienį nuteistasis surengs spaudos konferenciją. Joje jis žurnalistams paaiškins, kodėl ketina apskųsti teismui šalies prezidentą, suteikusį, pasak A. Kozulino, jam tiek moralinių kančių, sergant ir mirus žmonai. Ji mirė nuo vėžio dar šeštadienį, tačiau ilgai nebuvo laidojama. Visi laukė, ar vyras bus išleistas iš kalėjimo, kuriame net buvo paskelbęs bado streiką. Pats įkalintasis sako, kad kaip 2006 m. kovą buvo suimtas, taip ir naktį į antradienį paleistas paties A. Lukašenkos nurodymu.

Baltarusijos prezidentas dar praėjusią savaitę kilniadvasiškai pareiškė, kad A. Kozulinas gali būti išleistas į Vokietiją gydyti žmonos, tačiau opozicijos lyderis nesutiko, tvirtindamas, kad, išsiųsdamas į emigraciją, režimas nori juo atsikratyti. Politinis kalinys taip pat nesutiko rašyti pasigailėjimo prašymo prezidentui. A. Kozulinas reikalauja paleisti ir jaunimo aktyvistą Adrejų Kimą, kuriam gresia kalėjimas iki 6 m. už grasinimus susidoroti su milicininku.

Į režimo priešininko netektį sureagavo Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Bushas. Baltųjų rūmų spaudos tarnyba išplatino pareiškimą, kuriame reiškiama užuojauta A. Kozulinui ir dviem jo dukterims Olgai ir Julijai bei apgailestaujama, kad dėl įkalinimo jis kartu su Vieningosios demokratinės opozicijos lyderiais negalėjo dalyvauti susitikime Ovaliniame kabinete praėjusių metų gruodžio 6 d.

Paleidus A. Kozuliną iš kalėjimo, JAV valstybės departamentas suskubo duoti ženklą A. Lukašenkai, kad Vašingtonas pasirengęs dialogui su Minsku, jei opozicijos lyderis bus visiškai paleistas į laisvę. „Svarbu, kad jo išlaisvinimas būtų ilgalaikis ir besąlygiškas“, – pabrėžiama pranešime. Jame tarsi paskatinamas A. Lukašenka, kad A. Kozulinas būtų išlaisvintas paskutinis iš neteisėtai įkalintų kitų šešių politinių kalinių.

Jis buvo sulaikytas 2006 m. kovo pabaigoje po opozicijos organizuotų masinių protesto akcijų. Opozicija reikalavo panaikinti nedemokratinių ir sufalsifikuotų rinkimų rezultatus. Už chuliganiškus veiksmus ir mitingų organizavimą teismas birželį A. Kozuliną nuteisė pusšeštų metų kalėti griežto režimo kolonijoje „Vitba-3“. Pagal 92-tą Baltarusijos baudžiamojo kodekso straipsnį, pirmą kartą nuteistas asmuo gali būti išleistas septynioms paroms į laisvę, esant ypatingoms aplinkybėms. Nors 48 m. sutuoktinės mirtis ir yra „ypatingos aplinkybės“, A. Lukašenka ilgai delsė priimti sprendimą. Buvęs konkurentas prezidento rinkimuose bei didžiausias režimo kritikas ir kalėjime neduoda ramybės Baltarusijos vadovui.

A. Lukašenka stiprina savo valdžios pamatus. Praėjusių metų pabaigoje užsienio spauda pranešė, kad jis kuria visuomeninę prezidentą remiančią organizaciją „Baltoji Rusia“. Steigiamajame suvažiavime jos vadovas Aleksandras Radkovas neslėpė, kad ji panaši į Vladimiro Putino „Vieningąją Rusiją“ ir gins A. Lukašenką tiek nuo vidaus priešų, tiek nuo Vakarų išpuolių. Lapkritį jos aktyvistai buvo panaudoti prieš opozicijos šalininkus, kurie buvo išėję į Minsko gatves. Gruodžio 25 d., per pačias Kalėdas ir per A. Kozulino gimtadienį, protesto mitingas buvo surengtas ir Vašingtone, priešais Baltarusijos ambasadą, tik čia jų niekas nevaikė.

Baltarusijos vadovas naudoja visuomenines organizacijas kaip priemonę kovai su silpna ir susiskaldžiusia opozicija. Tokiomis aplinkybėmis jis niekuo nerizikuoja trumpai paleisdamas į laisvę savo priešininkus ir taip demonstruodamas savo ištikimybę humanistinėms vertybėms.

„Kuba, mano meile“. Taip senoje dainelėje buvo apdainuojama Laisvės sala. Kad ir keikdami Fidelio Castro režimą, tokius žodžius iki šiol taria apie pusantro milijono kubiečių, per pusę amžiaus priverstų emigruoti į Jungtines Valstijas.

Ar dabar Kuboje įvykęs valdžios pasikeitimas nepažadins naujų emigrantų vilčių grįžti į tėvynę? Tiesą sakant, permainų laukia visi – tiek vos galą su galu suduriantys 12 mln. kubiečių, tiek vos už keleto mylių esanti Amerika, bet naujasis Kubos lyderis Raulis Castro, pakeitęs 5 m. vyresnį brolį Fidelį, aiškių pažadų nedalija. Visą laiką išbuvęs „komendantės“ šešėlyje, jis turbūt ir nenusiteikęs reformoms. Vis dėlto apžvalgininkai pastebi švelnių reformų ženklų.

Havana jau anksčiau įvardijo savo ekonomikos pavyzdį – Kiniją, kurios komunistinis ūkis padarė nepaprastai didelį šuolį. Pekinas sugebėjo nuo skambių šūkių pereiti prie realių ekonomikos reformų, nors jo užsienio politika nedaro kompromisų su vadinamaisiais imperialistais.

Pusantrų metų brolį pavadavęs R. Castro yra ištaręs viltingas frazes: „Mano šaliai svarbiau pupelės negu patrankos“, „Mūsų problema – badas, o ne imperializmas“. Atrodo, ateina galas Fidelio tuščiažodžiavimui ir revoliucinei retorikai. Continue reading…

Tiesą sakant, kad Kaukaze kils dar viena revoliucija, vilčių nedaug. Šį sykį ėmė bruzdėti Armėnija, teisingiau – po prezidento rinkimų opozicijos lyderių į gatves sukviesti studentai, todėl šiuos protestus galima būtų vadinti studentų revoliucija.

Protestai prasidėjo, kai rinkimus laimėjo artimiausias kadenciją baigiančio prezidento Roberto Kočariano sąjungininkas 53 m. Seržas Sarkisianas. Prieš 10 m. iš šalies vadovo posto pasitraukęs Levonas Ter-Petrosianas teigia, kad rinkimų rezultatai suklastoti, o tarp nugalėtojo ir dvi kadencijas prezidento poste išbuvusio R. Kočariano įvyko sąmokslas.

Jau keliolika metų visą valdžią Armėnijoje iš tikrųjų dalijasi trys asmenys. S. Sarkisianas iki šiol buvo vyriausybės vadovas, tačiau apžvalgininkai prognozuoja, kad dabar jis su prezidentu susikeis pareigomis. Bet ir pats L. Ter-Petrosianas kadaise ministru pirmininku buvo pasirinkęs R. Kočarianą. Grįžęs į politikos sceną po 10 m. pertraukos, 63 m. sulaukęs L. Ter-Petrosianas staiga suprato, kad anie du daugiau kaip du dešimtmečius yra artimi draugai. Rinkimus stebėję užsienio ekspertai juose neįžvelgė didelių pažeidimų, tačiau opozicijos lyderis į protesto mitingus Jerevane sukvietė tūkstančius žmonių, daugiausia jaunimo. Jis net paragino studentus boikotuoti paskaitas ir išeiti į gatves.

Valdančiosios Respublikonų partijos vadovas Armenas Ašotianas opozicijos lyderių atžvilgiu buvo griežtas. „Karo ar revoliucijos jie nesukels, – kalbėjo jis laikraščiui „Kommersant“. – Norės susirėmimų – gaus grąžos“. Tačiau protestuotojų mitingai kol kas taikūs. Jerevano policija į juos žiūri atlaidžiai, o pagrindinėse gatvėse išstatytų palapinių neliečia. Atrodo, kad Kijevo Maidanas Armėnijai kol kas negresia.

Vis dėlto padėtis šalyje apverktina. Nors ši Kaukazo kalnų apsupta šalis, turinti apie 3 mln. gyventojų, kiek stabilizavo savo ekonomiką, pagal bendrąjį vidaus produktą ir ūkio plėtros tempą pasaulyje ji tebėra antrajame valstybių šimtuke. Armėnija nesiekia narystės nei ES, nei NATO, kaip kitos Kaukazo šalys, ir savo ekonomiką grindžia glaudžiais ryšiais su Rusija. Armėnija aktyviai dalyvauja Kolektyvinėje saugumo sutartyje su Rusija. Maskvos grasinimai Gruzijai ir Ukrainai, pretenduojančioms į Aljansą, žlugdo bet kokias Jerevano viltis įsijungti į eurostruktūras.

Kita vertus, nejuda iš mirties taško ir Jerevano santykiai su Azerbaidžanu bei Turkija. Derybas su Baku gadina neišspręstos Kalnų Karabacho problemos. Jos tęsiasi jau 20 m., kai įvyko pirmieji susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų. 1992 m. kilęs karas tarp jau nepriklausomų Armėnijos ir Azerbaidžano nusinešė 35 tūkst. gyvybių. Kažkada Josifas Stalinas šį armėnų apgyvendintą kraštą priskyrė Azerbaidžanui, tačiau iširus Sovietų Sąjungai ir Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol niekas, netgi Armėnija, nepripažino.

Jerevanas siekia Kalnų Karabachą prisijungti konfederacijos pagrindu, tačiau Baku reikalauja, kad kraštas ir apsauginė zona atitektų Azerbaidžanui. O jis – strategiškai svarbus rajonas. Už kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūros naftos telkinius, Turkiją ir Vakarų valstybes. Kalnų Karabachas trukdo susitarti su Baku ir Turkija, kad Armėnija ateityje taptų plačiu energijos išteklių tranzito į Vakarus koridoriumi. Bet, atrodo, įšaldytas konfliktas kol kas yra geriausia išeitis kunkuliuojančiam Kaukazo regionui.

Užtai Jerevanas didžiuojasi santykiais su Iranu. Kaip ir Maskva, jis teisina Irano branduolinius planus ir kaltina Vakarus taikant branduolinėms valstybėms dvejopus standartus. Pernai Armėniją aplankė Irano prezidentas, ir armėnų spauda džiaugėsi, kaip rašė spauda, tarsi būtų Ararato kalnas atiduotas…

Žinoma, įvykę rinkimai Armėnijoje nieko nepakeis. Rusija patenkinta jų baigtimi, nes S. Sarkisianas, buvęs ministras pirmininkas ir gynybos ministras, jai ištikimas. Visą reikalą gadina taip pat buvęs jos bičiulis L. Ter-Petrosianas, baigiantis politinę karjerą, bet dar Maskvai skaudžiai primenantis spalvotų revoliucijų grėsmę.