Vasario 23 d. Čečėnijoje ir Ingušijoje vyrų nesveikina. Vainachams tai ne Tėvynės gynėjo diena ar anų laikų Tarybinės armijos šventė, o Deportacijos diena. Operacija kodiniu pavadinimu „Pantera“ prasidėjo tą 1944 m. naktį. Jai vadovavo pats Lavrentijus Berija. Iš viso į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus buvo išvežta beveik pusė milijono čečėnų ir ingušų, kurie buvo kaltinami padėję vokiečiams. O iš viso į šiuos Kaukazo rajonus per karą buvo permesti tik 77 vokiečių parašiutininkai…

Dar prieš pirmąjį Rusijos karą Čečėnijoje man teko lankytis Grozno centre iš balto akmens įrengtame Memoriale deportacijos aukoms atminti. Vėliau rusų tankai kapines sulygino su žeme… Tai prisimenu kartu su per pasaulį nuskambėjusiais tuometinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais, pasakytais antrojo Čečėnijos karo pradžioje. Jis taip paskatino Rusijos ginkluotąsias pajėgas be atrankos naikinti čečėnus: „Visi jie – nuo 16 iki 65 m. – yra teroristai… Išvietėje reikia juos skandinti“.

Iš pradžių ir aš vainachus kildinau nuo įprasto rusiško žodžio „voijna“ („karas“). Tačiau Argūno slėnių ir kalnų žmonės karingi tiek, kiek juos tokiais pavertė nesibaigiantys kitų genčių puldinėjimai, okupacinės carinės ir sovietinės kariaunos reidai į Kaukazą. Šimtmečiais vainachai sėkmingai gynėsi nuo nesuskaičiuojamų klajoklių ordų, tačiau liko gyventi toje pačioje vietoje, išsaugojo savo papročius ir – o tai svarbiausia – jie išsaugojo savo kalbą. Kalba išliko nesudarkyta, neužteršta, todėl seniausi tekstai, užrašyti jų protėvių prieš tūkstančius metų, laisvai skaitomi kaip dabartinės čečėnų kalbos tekstai. Pakanka pasakyti, kad patys stipriausi, žiauriausi ir didžiausi senovės užkariautojai mongolai, hunai, net pats didysis Tamerlanas negalėjo įveikti vainachų. Savo kilme didžiuodamasis ir kviesdamas pasaulio tikinčiuosius palaikyti taiką Kaukaze, pernai atvirą laišką popiežiui Benediktui XVI parašė čečėnų rašytojas Vachidas Elchojevas.

Iš tiesų čečėnai ir ingušai – seniausios pasaulyje Nochči (išvertus iš čečėnų kalbos – Nojaus palikuonys) tautos atstovai. Rašytojas galvoje turėjo biblinį pranašą Nojų, kuriam mūsų didysis Kūrėjas liepė pastatyti didelį laivą ir į jį paimti po porą abiejų lyčių žmonių ir visokių gyvūnų. Vainachai iš tiesų yra žmonijos protėvių tauta, išsaugojusi ir iki šiol kalbanti seniausia pasaulyje kalba vaj mot. Čečėnų mokslininkai pavadino tą kalbą nana mot, išvertus – kalbų motina.

Žinoma, kiekviena kalba ir tauta yra gerbtina, tačiau kolonijinė politika, ypač kai ji vykdoma šautuvų durtuvais, tankais ir represijomis, peržengia bet kokio žmogiškumo ribas. Josifo Stalino genocidas išnaikino ir išblaškė ne tik vainachus. Daugybė tautų – nuo Pavolgio vokiečių ir Krymo totorių iki suomių, nuo Vakarų Ukrainos iki Baltijos šalių – buvo ištremta į Sibirą, Tolimuosius Rytus, Vidurio Aziją. Radijo korporacijos BBC tarnyba rusų kalba apskaičiavo, kad iki 1948 m. spalio, jei neskaičiuotume prieškario trėmimų, į Rytus buvo deportuota 2 mln. 247 tūkst. žmonių. 1944 m. vasario 23 d. rytą, 11 val. L. Berija telegrafavo J. Stalinui: „Iškeldinimas vyksta normaliai, dėmesį atkreipiančių įvykių nėra“. Ir vakare Grozne surengė ištaigingą karo sąlygomis puotą.

Tų metų liepą J. Stalino parankinis vėl atsiskaitė „tautų vadui“: per du mėnesius į Kazachstaną ir Kirgiziją išvežta daugiau kaip 600 tūkst. Kaukazo gyventojų – beveik pusė milijono čečėnų ir ingušų, beveik 70 tūkst. karačajų, 37 tūkst. balkarų. Pasilikti neleido niekam. Daugelio daiktų pasiimti nepavyko, nes gyvuliniame traukinio vagone vos tilpo 45 tremtiniai. Ilgoje kelionėje gimė 56 kūdikiai, mirė 1272 žmonės. Vadinamųjų kolaborantų ir jų šeimų namus užėmė atėjūnai arba sovietinei valdžiai lojalūs gyventojai.

Tik 1957 m. sausio pradžioje SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, leidžiantį vainachams grįžti į tėvynę. Per pustrečių metų grįžo beveik 140 tūkst. žmonių, tačiau daugelis jų nerado savo namų arba jie buvo užimti.

Prabėgus 65 m. nuo atmintinos nakties, mums suprantama, kodėl daugiau kaip milijonas keletą karų iškentėjusių čečėnų ir ingušų, kaip ir kitų buvusių kolonijinių respublikų žmonių, neskuba sveikinti su tariama švente, kuri kadaise jiems virto tragedija.