Apie save

Kaip dainoj dainuojama, „gimiau pačiu laiku”: karo vėtros buvo praūžusios, gyvenimas, nors ir po atėjūno padu, stojo į ramias vėžes. Atsiradau irgi „per patį vidurį” – šimtmečiui įpusėjus, vidurvasarį. Gražesnės vietos taip pat nereikia ieškoti: nuostabūs Nemuno šlaitai, melsvas upės vingis, miškų ir pievų vėsa. Neveltui kunigas ir rašytojas Vaižgantas, prisėdęs pailsėti ant upės skardžio, tarė: tai nuostabiausia vieta Lietuvoj…Mirus Stalinui po trijų metų kalėjimo Kazelsko lageryje grįžo tėvas, nuteistas neva dalyvavęs vestuvėse (gerai griežė armonika) žarstekliu vyrams užbaladojus kažkokį stribą. Naktį apšepęs palinko virš manęs, o aš – klykti išsigandęs…

Buvau gamtos vaikas. Sunkesnius darbus menkam tėvų ūkelyje nudirbdavo abu broliai, man teko nebent žąsų pulko ganiava Peršėkės pievose. Suskirdusios kojos, pilni gėrybių aplinkiniai miškai, aistringi „mūšiai” tarp Užupio vaikų ir miestelėnų, mamos iščirškinti nuostabaus skonio „kilbukai”…

Žinoma, nauja sąmoningo gyvenimo era – mokykla. Tai ir mokslo žinios, ir mokytojų baimė, ir pirmosios simpatijos, ir pirmieji gležni kūrybiniai bandymai… Kažkodėl prisimenu „žiaurius” mokytojus – pradinukų Morkelienę, direktorę Minciuvienę, chemijos Žitkuvienę… Nepamiršiu „linksmuolių” – matematiko ir astronomo Bazevičiaus, muzikanto Kuncevičiaus, puikių literatūros specialistų, ypač prieniškės Žilinskaitės, auklėtojų Akelaitienės ir Bazevičienės… Visų ir neišvardinsi. Ypač ilgiuosi tų, kurie jau Anapily.

Mokykla mus iš tikrųjų daug ko išmokė. 18-oji abiturientų laida ją paliko 1968-aisiais. Išėjome įgavę idealistinio patyrimo, sustiprinę pagarbą savo Artimam – Tėvui, Motinai, Mokytojui, apskritai Žmogui. Ar ne tai ir yra meilė Dievui? Ar ne taip turime suvokti meilę Tėviškei ir Tėvynei?

Paskui – gyvenimo įvykių konvejeris: nesėkmingas bandymas įstoti į VU lietuvių literatūrą, darbas „Naujo gyvenimo” laikraštyje Prienuose, sovietinė kariuomenė, vėl darbas Prienų kultūros skyriuje ir pagaliau – penkerių metų žurnalistikos studijos.

Universiteto auditorijose sutikau ir savo aukštaitę – tokiu romantišku vardu – Danguolę. Vestuvės. Sūnus Andrius, kuriam dabar jau 30. Advokatas. Jau yra ir anūkas.

17 metų sukausi braškančioje propagandos mašinoje – Lietuvos radijuje ir televizijoje. 1993-aisiais, papūtus kairiesiems politiniams vėjams, Konarskio gatvę teko palikti ir derinti darbą bankuose bei Tele-3, Baltijos TV, „Žinių radijuje”, kur komentuoju pasaulio įvykius nuo pat 2000-ųjų kovo iki šiol. Taigi, rugpjūčio 1 dieną mano žurnalistinei politikos apžvalgininko veiklai sukanka 30 metų…

Bet vėl ir vėl sugrįžtu į savo Gimtinę. Ne tik padėti gėlių ant tėvų kapo, pagerbti anksti mirusių brolio Antano ir klasiokių Aldonos, Laimos, savo garbiųjų Mokytojų, bet ir nors akies krašteliu žvilgtelti į Tėviškės veidą.

Ir atgimsta senos mokyklinės eilės, prieš keletą metų, švenčiant Balbieriškio 500-metį, kompozitoriui Vladui Švedui parašius muziką, tapusios miestelio himnu…