Devynerius metus vis dar aiškinamasi, kas dėl to kaltas, ar negalima buvo tragedijai užbėgti už akių, skelbiama įvairiausių versijų, kurios dar labiau įaudrina visuomenę. Kai kurie autoriai pradėjo įrodinėti, esą pati JAV valdžia buvo suinteresuota šiais teroro aktais, nes taip jai buvo atrištos rankos pulti Afganistaną, Iraką ir Iraną, kad netgi tuometinis Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas dėl savo ryšių su įtakingais naftos šeichais, o kartu – su „Al Qaeda“, galėjo inspiruoti šią tragediją. Apie tai buvo sukurtas ir dokumentinis filmas „Tikroji Rugsėjo 11-osios tragedija“ („Loose Change 9/11“).

Žuvusiųjų – nebeprikelsi, Amerikos ir viso pasaulio žmonėms tragedija ilgam išliks kaip viena didžiausių netekčių XX šimtmetyje. Tačiau apie JAV valdžios kaltę pasaulio žiniasklaida visai neseniai prakalbo kita prasme. Štai Londono „The Guardian“ pernai lapkritį rašė, kad vis daugiau Niujorko gelbėjimo tarnybų darbuotojų, kurie tą dieną dirbo sugriautuose pastatuose (iš viso tokių suskaičiuojama apie 70 tūkst.), diagnozuojama apsinuodijimai pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir vėžiniai susirgimai. Vien per tris praėjusio rudens mėnesius nuo vėžio mirė penki ugniagesiai ir policininkai. Laikraštis rašo, kad 1,8 mln. tonų nuolaužų krūvoje Niujorke buvo daug nuodingųjų medžiagų, pavyzdžiui, 90 tūkst. litrų aviacinių degalų, pasipylusių iš dviejų sprogusių lėktuvų, apie 1000 tonų asbesto, kuris anais laikais buvo naudojamas PPC bokštų statyboje, švino miltelių iš tūkstančių kompiuterių, gyvsidabrio, kitų kancerogeninių produktų, išsiskyrusių degant plastikui, kitoms cheminėms medžiagoms.

Visai neseniai kitas Londono laikraštis „The Daily Mail“ pridūrė, kad žuvusių ir mirštančiųjų skaičius sparčiai artėja prie 3000. Paskelbtame ekspertų pranešime tvirtinama, jog pavojus tebegresia dešimties tūkstančių žmonių, dalyvavusių gelbėjimo darbuose, sveikatai ir gyvybei. Mat dulkėse, kurios ilgai tvyrojo sugriuvus pastatams, buvo pavojingų cheminių toksinų, jais kvėpavo netgi į savo biurus grįžę darbuotojai, – asbesto, švino, dioksino, polivinilchlorido, net gyvsidabrio iš 500 tūkst. sudaužytų liuminescencinių šviestuvų. Gydytojai tvirtina, kad daug gelbėtojų dabar serga vėžiu, o 70 proc. jų vargina kvėpavimo takų ligos.

Tragedijos valandomis ir dar ilgai po jų žmonės dirbo be apsauginių drabužių, o praėjus savaitei darbuotojams buvo leista grįžti į savo biurus ir rinktis asmeninius daiktus. Niujorko sveikatos apsaugos departamentas jau užregistravo 817 mirties atvejų tarp tų žmonių, kurie likvidavo teroro aktų pasekmes. Dar 20 tūkst. yra gydytojų įskaitoje. Taigi, Rugsėjo 11-ąją „The Daily Mail“ lygina su 1986 m. Rytų Europą ištikusia Černobylio tragedija.

Net jeigu JAV valdžios ir nekaltinsime aplaidumu ir nepasiruošimu tokiems ekstremaliems atvejams, pasenusi Brolių Dvynių apdaila ir įranga (du 110 aukštų dangoraižiai buvo statomi 1966–1973 m.) niekada nebuvo kapitališkai atnaujinama ir nerūpėjo nei PPC, nei Niujorko vadovams. Net ir šiandien daugelis nukentėjusiųjų nėra gavę kompensacijų, o teismai atmeta jų ar jų artimųjų ieškinius. JAV Kongresas šių metų liepą ir vėl nepritarė Baracko Obamos administracijos pateiktam Įstatymui dėl kompensacijų teroro akto aukoms ir nukentėjusiesiems. Štai tokia padėtis, kaip rašo „The Daily Mail“, ir verčia abejoti Amerikos demokratine sistema ir humanistiniu visuomenės nusiteikimu.

Prieš metus Petras Ivanauskas mokslo įdomybių svetainėje „Tikrasis pasaulis“ (http://tikrasispasaulis.eu/rugsejo-11-oji-kam-reikejo-sprogdinti-amerika) analizavo, kodėl teroristai šiuos išpuolius surengė prieš klestinčią, bet dvasiniu požiūriu silpną Amerikos sistemą.

Visais laikais teroristų taikiniu būdavo priešiškos valstybės vadovai. Teroristai žudė carus, ministrus, karo vadus ir tik jų nepasiekdami pasitenkindavo eiliniais piliečiais. Bet tie, kurie organizavo Rugsėjo 11-osios akciją, turėjo galimybę tuos pačius lėktuvus nukreipti ne į PPC bokštus, o į Baltuosius rūmus ar JAV Kongresą. Tai būtų buvę logiška, nes būtų buvę sunaikinti žmonės, priimantys sprendimus. Be to, visiems žinoma, kad amerikiečiams Baltieji rūmai ar Kongresas yra šalies simbolis. Tad jų sugriovimas būtų turėjęs daug didesnį rezonansą nei smūgis į dangoraižius. Tai kodėl kamikadzės pasirinko ne šiuos pastatus?

Tikriausiai dėl to, mano autorius, kad teroristinių aktų organizatorių tikslas buvo išgąsdinti ne vyriausybę, o eilinius JAV gyventojus, kurie paskui galėjo pareikalauti iš vyriausybės, kad ji imtų persekioti teroristus visame pasaulyje. Taip ir atsitiko: Rugsėjo 11-oji atrišo rankas JAV vyriausybei, ir ji be didelių įtikinėjimų galėjo įvesti JAV armiją į Iraką, Afganistaną, kad atkeršytų už savo piliečius ir žudytų teroristus.

Be to, teigia portalas, įbauginti amerikiečiai patys atsisakė daugelio demokratijos iškovojimų. Pasiteisinant kova su terorizmu, oro uostuose imta kratyti visus keleivius, pristatyta visus stebinčių videokamerų ir panašiai. Taigi, kas išėjo: teroristai susprogdina kelis lėktuvus, pražudo tūkstančius žmonių ir nieko nelaimi? Ogi laimi tie, kuriems naudinga apriboti piliečių teises ir pradėti karą Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje. Po to net Rusija neprieštaravo, kad JAV įvestų kariuomenę į Afganistaną, o paskui kaip antiteroristinių veiksmų partnerė sutiko padėti šioje operacijoje.

Dar didesnę naudą iš teroristinių aktų gavo JAV karinis pramoninis kompleksas.

Taigi, ko gero, galima sutikti su versija, kad Rugsėjo 11-osios įvykiai yra savų darbas. Minėtame dokumentiniame filme „Tikroji Rugsėjo 11-osios istorija“ įrodyta, kad JAV savų naikinimas nėra jokia naujovė. Parodyti dabar jau įslaptinti dokumentai, kad Amerika, planuodama karą su Kuba, buvo numačiusi šaudyti savus žmones, numušti kelis savo keleivinius lėktuvus, o kaltę suversti Kubos komunistams. Šio Pentagono plano nepatvirtino tuometinis prezidentas Johnas Kennedy‘s, ir jis pats netrukus buvo nušautas.

P. Ivanausko teigimu, ši kraupi sąmokslo teorija negali būti pamiršta. Bet mes labiau tikėkime tuo, ką daro JAV valdžia. Ar ji daro viską? Toli gražu ne, tvirtina apžvalgininkai ir kaip argumentą pateikia daug faktų apie nukentėjusių nuo Rugsėjo 11-osios išpuolių gyvenimą.

Pabaigai – keletas įdomių faktų ir lemtingų sutapimų, kuriuos pastebėjo meno, politikos įdomybių internetinis žurnalas „Noolmusic“ (http://noolmusic.com/).

Teroristų atakos pražudė beveik 3000 žmonių. Griūnant pastatams, žuvo apie 200 Niujorko gaisrininkų, beveik 80 policininkų, gelbėjusių žmones. Per išpuolius žuvo ir 19 teroristų.

Pasaulio prekybos centro griuvėsiuose žuvo ir Lietuvos pilietė Jelena Melničenko, taip pat viename lėktuve skridęs lietuvių kilmės amerikietis D. Vencius. Dar trys lietuviai, dirbę Pasaulio prekybos centre, išsigelbėjo.

Po to, kai į dangoraižius rėžėsi pirmieji du lėktuvai, pirmą kartą per JAV istoriją visuose šios šalies oro uostuose buvo atšaukti skrydžiai. Visi tarptautiniai skrydžiai buvo nukreipti į Kanadą.

Sugriautuose dangoraižiuose paprastą darbo dieną dirbdavo apie 50 000 darbuotojų, dar 200 000 ten ateidavo kaip lankytojai.

1993 m. vasario 26 dieną po šiauriniu dangoraižiu buvo pastatytas sunkvežimis su 680 kg sprogmenų. Jiems sprogus, žuvo 6 žmones. Islamo ekstremistai, prisidėję prie sprogdinimų, buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Už Rugsėjo 11-osios sprogdinimus taip pat iki gyvos galvos nuteistas marokiečių kilmės Prancūzijos pilietis Zacarias Moussaoui.

O štai tie mistiniai sutapimai, parengti pagal „WordPress“ (http://visata.wordpress.com/2008/07/11/rugsejo-11-oji-ir-skaicius-11/):

1. New York City – miesto pavadinimą sudaro 11 raidžių.

2. Afghanistan – valstybės pavadinimą sudaro 11 raidžių.

3. George W Bush – JAV prezidento vardą ir pavardę sudaro 11 raidžių.

4. Niujorkas yra 11-oji JAV valstija.

5. Pirmo lėktuvo, įsirėžusio į dangoraižius, skrydžio numeris buvo 11.

6. Pirmu įsirėžusiu į dangoraižius lėktuvu skrido 92 žmonės (9+2=11).

7. Antru įsirėžusiu į dangoraižius lėktuvu skrido 65 žmonės (6+5=11).

8. Tragedija įvyko rugsėjo 11-ąją, arba 9/11 (9+1+1=11).

9. Bendras aukų skaičius visuose užgrobtuose lėktuvuose buvo 254 (2+5+4=11).

10. Rugsėjo 11 yra 254 kalendoriaus diena (2+5+4=11), iki metų pabaigos buvo likę 111 dienų.

11. Atakų data atitiko JAV pagalbos telefono numerį 911.

Joje taip pat aptarsime socialliberalų siūlymus dėl naujos referendumų rengimo tvarkos. Studijoje – Naujosios sąjungos (socialliberalų) pirmininkas Artūras Paulauskas.

O laidos autorius ir politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas savo komentare grįš prie svarbiausių šio meto datų – rugpjūčio 23-osios ir 31-osios – Laisvės dienos, kai prieš 17 metų iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė.

Žiūrėkite

Rugpjūčio pabaigoje pažymime Laisvės dieną. Ji siejama su konkrečia data – 1993-ųjų rugpjūčio 31-ąją, kai iš Lietuvos išriedėjo paskutinis Rusijos (SSRS teisių perėmėjos, kaip užfiksuota 1991 12 25 d. Beloveže pasirašytoje deklaracijoje) kariuomenės sąstatas.

Chronografai šio ilgo kelio į laisvę pabaigą užfiksavo dar tiksliau: 23 val. 46 min. Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį. Tiesa, Lietuvoje dar buvo likusios kelios mažos Rusijos karinės formuotės, bet jos, pavyzdžiui, karinis dalinys iš Linkaičių, su visa amunicija kraštą paliko tų pačių metų lapkričio 26 d.

Žvelgiant plačiau, iš tikrųjų galima tvirtinti, kad tik tuomet nepriklausomai Lietuvai baigėsi II pasaulinis karas. Būtent tą vėlų vakarą buvo likviduotos visos šio karo pasekmės, kurias sukėlė ilgalaikė okupacija, įvirtinta grubia karine jėga ir bolševikine prievarta.

Sutapimas, o gal ir ne, kad stojus vidurnakčiui mes pažymime kitą svarbią datą – šio pasaulinio karo pradžią. Likus savaitei iki 1939-ųjų rugsėjo 1-osios, Maskvoje buvo pasirašyta klastinga nacistinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis, lėmusi ilgus dešimtmečius trukusią įvairių tautų kovą už laisvę.

Tokia laisvės – protu ir visa tautine dvasia suvoktos bei išjaustos būtinybės kaina. Nereikia būti didžiu filosofu ar šiaip mokytu žmogumi, kad suprastum, jog ši laisvė pasiekta, be perstojo reikalaujant, kad iš Lietuvos išeitų svetima kariuomenė. Bet svyravimų būta.

Net kai kurie Sąjūdžio veikėjai atsargiai sakydavo, kad reikia vengti radikalių reikalavimų ir iš pradžių Lietuvoje palikti kokia 30 tūkst. sovietinių kareivių. Gi Rusijos kariuomenės Šiaurės vakarų grupės pateiktais duomenimis, 1992 m. pradžioje mūsų šalyje buvo dislokuota 34,6 tūkst. svetimų kareivių, taip pat apie 1000 tankų, 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis.

Be Gynybos ministerijai priklausiusių pajėgų Lietuvos dar buvo šeši KGB pasienio apsaugos daliniai, Vidaus kariuomenės junginys, Rusijos Vyriausybės ryšių ir informacijos agentūros 6-oji žvalgybos bazė. Šios karinės dalys užėmė 68 tūkst. ha plotą, arba 1,2 proc. Lietuvos teritorijos.

Vilniuje buvo 32 dideli kariniai objektai ir sprogmenų sandėliai tankiai apgyvendintuose sostinės mikrorajonuose. Tik nenuilstanti Lietuvos Laisvės Lyga savo šūkiuose be kompromisų skandavo „Red Army Go Home!“.

Pirmosios derybos įvyko 1992 01 31 – po mėnesio, kai Rusija perėmė Lietuvoje dislokuotą sovietinę kariuomenę savo jurisdikcijon. Rugsėjo 8-ąją Maskvoje buvo patvirtintas išvedimo grafikas keturiais etapais, nors tarp 8 pasirašytų dokumentų specialaus susitarimo dėl kariuomenės išvedimo nebuvo.

Derybos derybomis, o iki tol sovietinė kariuomenė Lietuvoje buvo papildoma naujais kariais. Naujokai į Lietuvą buvo įvedami nuo 1991 m. gruodžio, kai ėmė byrėti SSRS. Jos perėmėja Rusija nesusitvarkė su valdymo chaosu, ir Maskvoje galvas ėmė kelti generolai bei kietosios politikos šalininkai.

Tačiau 1992 01 08 Lietuvos Vyriausybė uždraudė įvesti į Lietuvą naujus kontingentus, nors šio draudimo dar ilgą laiką Maskva nepaisė. Ypač pavojinga padėtis susidarė, spalio 29 d. B.Jelcino įsaku sustabdžius Rusijos kariuomenės išvedimą iš Baltijos šalių esą dėl Rusijos kariškių žmogaus teisių pažeidimų. Ne tik tąkart buvo nesilaikoma grafiko.

Reikalai pajudėjo, kai visiškai prieš Naujuosius metus buvo susitarta išvesti Vilniaus Šiaurės miestelyje dislokuotą 107-ąją Rusijos motošaulių diviziją, dalyvavusią skausminguose Sausio 13-osios įvykiuose.

Tokie patys Rusijos susitarimai su Latvija ir Estija buvo pasirašyti vėliau: su Latvija 1994 04 30, kai buvo praėję jau septyni mėnesiai po kariuomenės išvedimo, o su Estija – dar trim mėnesiais vėliau, tai yra 1994 07 26, likus mėnesiui iki išvedimo pabaigos. Skyrėsi ir dokumentų ratifikavimo šalių parlamentuose sąlygos bei terminai.

Įsidėmėtina, kad iš Rytų Vokietijos Rusijos karinis kontingentas pasitraukė lygiai po metų – 1994 08 31. Iš viso po karo čia buvo dislokuota net 351 tūkst. Rusijos kareivių (1991 m. duomenimis su šeimomis jų buvo 1,2 mln.), o apskritai užsienyje tuo metu buvo 760 tūkst. Rusijos kareivių.

Mėgstantiems skaičius belieka pridurti, kad Lietuva po svetimo kareivio padu (1940 06 15 – 1993 08 31) buvo apie 18300 dienų ir naktų. Nacių okupacija tęsėsi tik 1100 dienų, bet tie treji tikrojo karo tarp dviejų diktatorių metai nebuvo Lietuvai tokie alinantys, kaip beveik pusė amžiaus tautos naikinimo ir žeminimo. Iš tikrųjų, dar baisesnė būtų netekčių aritmetika…

Bet grįžkime į šias dienas. Klausimas „Ar iš tikrųjų svetima kariuomenė išėjo?“ gali atrodyti pigus bandymas patraukti skaitytojo dėmesį. Taip, okupanto Lietuvoje jau nėra. Jau šešeri metai pagal narystės NATO sutartį šalyje yra Aljanso kariškiai ir karo specialistai. Bet aplink Lietuvą svetimos kariuomenės knibžda. Ar tai kelia mažesnę grėsmę negu anksčiau?

Kaliningrado sritis po SSRS pergalės II pasauliniame kare visada buvo stipriausiai militarizuota. Ji net buvo vadinama nepaskandinamu Rusijos lėktuvnešiu prie Baltijos jūros. Mat čia įkurta didžiausia karinė jūrų bazė Rusijos vakaruose. Joje yra apie 90 karo laivų, tarnauja apie 10 tūkst. karių. 1996 m. duomenimis srityje buvo 25 tūkst. rusų kareivių.

Po karo didžiąją beveik 1 mln. jos gyventojų dalį sudarė užsilikę kariškiai ar vienaip ar kitaip su kariuomene susiję žmonės. Pagal Potsdamo sutartį nuo 1945 08 02 Kaliningrado sritis tapo SSRS dalimi.
Dabar ji anklavu laikoma ir kita prasme: nuo 2004 m. Baltijos šalims įėjus į NATO, sritis tapo apsupta Aljanso valstybių, ir tai privertė Maskvą bent jau sudaryti vaizdą, kad karinis potencialas čia yra mažinamas.

Kaliningrado srities Dūmos deputatas Igoris Rudnikovas liepą tvirtino, kad prieš kelerius metus veiklą nutraukė „Severnij“ oro uoste dislokuotas garsus Pokryškino aviacijos pulkas, kad greitai srityje neliks nė vieno tanko (čia tebėra dvi tankų divizijos su maždaug 900 tankų), laivyne beliko vienas eskadrinis minininkas „Nastoičivij“…

Bet prieš kelerius metus laikraštis „The Washington Post“, remdamasis slaptosiomis tarnybomis, rašė, kad į Kaliningrado sritį permetamas branduolinis ginklas. Užtaisai krizės atveju turėjo būti sumontuoti ant mažo nuotolio raketų „Točka“, galinčių nuskrieti 70 km. O tokio pat nuotolio raketos „Iskander“ tapo Rusijos šantažo įrankiu: kai kildavo nesutarimai su JAV ar NATO, Kremlius imdavo grasinti tokių raketų dislokavimu, o kai būdavo paspaudžiamas santykių „perkrovimo“ mygtukas, jų talpinimas srityje būdavo atidedamas.

Ko gero, didžiausia įkaitė šiame nešvariame žaidime yra Lietuva, kurią Potsdamo susitarimai tarsi pastatė skersai gerklės kariniam Rusijos potencialui Vakaruose didinti. Maskva ne kartą priekaištavo Vilniui, esą šis trukdo kariniam tranzitui į sritį ir netgi jos demilitarizavimui. Ar tai nepalaiko aukštos grėsmės temperatūros visame regione?

Vadinasi, Laisvės diena dar nežada mums visiškos „suvoktos“ laisvės.

Gyvename ne uždaroje erdvėje, ir daugelis grėsmingų procesų kaimynystėje mus verčia laikyti ranką ant pavojaus signalo.

Kaip rašo Wikipedia (http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Cigonai), romai, taip pat dažnai vadinami čigonais, yra grupė žmonių, kurių vienas iš skiriamųjų ženklų yra skurdas. Daugiausia šios tautos atstovų gyvena pietinėje ir rytinėje Europoje, nors romų galima rasti visame Senajame žemyne ir net Australijoje. Dažniausiai romai gyvena stovyklose, nameliuose ant ratų arba nelegaliose gyvenvietėse. Ši tauta istorijos tėkmėje nuolat buvo persekiojama.

Kai kurie iš romų yra krikščionys, kai kurie – musulmonai, į šią religiją atsivertę, kai emigravo per Persiją ir Balkanus. Diduma romų kalba romų kalbos dialektais. Šios kalbos ištakos – sanskritas. Dėl didžiulio romų tautos neraštingumo jų vartojama kalba šiandien yra tik šnekamoji.

Iš kur atsirado romai?

Teigiama, kad romų tautos šaknys – šiaurinės Indijos Pendžabo regionas, pažymi portalas http://www.romaniworld.com/index.html. Šiame regione čigonai gyveno kaip klajokliai. Į Europą jie atvyko maždaug VIII–X amžiuje. Čigonais romai pradėti vadinti dėl klaidingo europiečių įsitikinimo, kad ši tauta atvykusi iš Egipto. Šiaip jau jie nieko bendro neturi nei su Roma, nei su Rumunija, kur, kaip ir Vengrijoje, jų populiacija didžiausia.

Diduma romų tradiciškai dirbo amatininkais, buvo kalviai, batsiuviai, skardininkai, prekeiviai arkliais, jų prajodinėtojai, įvairių įnagių gamintojai. Kiti buvo atlikėjai: muzikantai, cirko gyvūnų dresuotojai, šokėjai. Iki 1920 metų kai kuriems romų atstovams priklausė krautuvėlės, kiti dirbo valstybės tarnautojais, tačiau dažniausiai dėl diskriminacijos jų verslas labai smuko.

Klajoklių romų skaičius daugelyje pasaulio vietų iki 1900-ųjų labai sumažėjo, nors daugelis „sėslių“ romų į kitą vietą keldavosi atsižvelgdami į sezoną, priklausomai nuo savo užsiėmimo, pragyvenimo šaltinių.

Kur romai apsigyveno Europoje?

Iki XV amžiaus Europoje romų bendruomenės jau gyveno Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir didžiojoje dalyje teritorijų, kurios šiandien sudaro Rusiją ir Rytų Europą. Visose šiose valstybėse romai buvo persekiojami priimant įstatymus, draudžiančius jų kalbą ir aprangą. XV a. pradžioje diduma romų buvo priversti tapti vengrų ir rumunų kilmingųjų, kuriems reikėjo darbininkų savo didžiulėse valdose, vergais.

XV ir XVIII a. Ispanijoje jiems buvo draudžiama nešioti tradicinius drabužius, kalbėti sava kalba ir nurodyta gyventi sėsliai. 1539 m. čigonai buvo išvyti iš Prancūzijos, devyneriais metais anksčiau jie buvo išguiti iš Anglijos grasinant nelaisve, o po ketverių metų – mirties bausme. 1811 m. Italijos baudžiamajame kodekse buvo numatyta, kad visi romai gimsta nelaisvi ir yra turtuolio nuosavybė. XIX a. viduryje Transilvanijoje, kur romų buvo daugiausia, buvo išleistas aktas, išlaisvinantis juos ir leidžiantis jiems netrukdomai klajoti po Vidurio Europą ir Ameriką.

Romai buvo persekiojami ir per Antrąjį pasaulinį karą. Naciai juos niekino ir naikino kaip „žemesnę rasę“. Šia prasme romų likimas neretai lyginamas su žydų likimu. Naciai romus izoliavo, privertė dirbti prievartinį darbą ir žudė. Pavyzdžiui, 1944-ųjų rugpjūčio 2 d. Aušvico dujų kamerose buvo sunaikinta 2900 romų… Manoma, kad Vokietija kartu su savo sąjungininkais iš viso išžudė apie 25 proc. visos Europos romų. Prieš karą Europoje jų gyveno kiek mažiau nei 1 mln., taigi galėjo būti išžudyta iki 220 tūkst. jų atstovų.

Manoma, kad šiandien pasaulyje yra apie 8–10 milijonų romų. Daug jų gyvena bendruomenių pakraščiuose arba yra laikini įvairių valstybių gyventojai. Visoje Europoje jie yra masiškai diskriminuojami ir, pasak nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“, dažnai tampa rasistinių išpuolių ir blogo policininkų elgesio aukomis. Dažnai romams nesuteikiama teisė net į būstą, darbą, sveikatos apsaugą ir išsilavinimą.

Slovakijoje tūkstančiai romų vaikų lanko specialias mokyklas ir klases, skirtas moksleiviams su „lengvais protiniais sutrikimais“, arba etniškai izoliuotas mokyklas ir klases, kuriose įgyja nestandartinį išsilavinimą, pažymi „Amnesty International“.

Praėjusiais metais kita nevyriausybinė organizacija „Human Rights Watch“ išreiškė susirūpinimą dėl kilusios išpuolių prieš romus bangos Kosove. Savo ruožtu Jungtinės Tautos 2008 m. atkreipė dėmesį į didėjantį rasistinį smurtą Rusijoje, kurio aukomis tapdavo romai bei kitos etninės ir religinės šios šalies mažumos. 2009 m. birželį prieš romų šeimas surengta keletas išpuolių Šiaurės Airijoje, kur jie persikraustė ieškodami darbo. Bosnijoje romų bendruomenės atstovams uždrausta dalyvauti prezidento ar aukštesniųjų parlamento rūmų rinkimuose.

Vengrijoje įsikūręs Romų teisių centras praėjusį mėnesį išsiuntė susirūpinimo laišką Danijos valdžios atstovams dėl neseniai įvykusio 23 romų sulaikymo Kopenhagoje ir jų deportacijos. Pasak šio centro, Danijos atstovai, tarp kurių – Kopenhagos meras ir šalies teisingumo ministras, apkaltino romus nusikaltimais.

Praėjusių metų Jungtinių Tautų ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, kokia yra romų bendruomenės atstūmimo kaina. Teigiama, kad Bulgarijoje šios bendruomenės vidutinė gyvenimo trukmė yra penkeriais šešeriais metais mažesnė nei kitų šios šalies gyventojų. O kūdikių mirštamumas yra šešis kartus didesnis nei visos šalies vidurkis. Vengrijoje kūdikių mirtingumas romų bendruomenėje yra beveik keturis kartus didesnis nei visos šalies. Rumunijoje jis didesnis pustrečio karto.

Vakarų spauda neigiamai vertina N. Sarkozy sprendimą deportuoti čigonus nelegalus. Vokiečių „Frankfurter Rundschau“ klausia: kaip žemai krinta valstybės vadovas, skelbiantis savo misija deportuoti visą etninę grupę? Matyt, jis tuo nori pridengti savo nusižengimus įstatymams, kurių dabar pagausėjo, įgelia laikraštis. Prancūzijos radijo stoties RFI duomenimis, N. Sarkozy panaikino 300 neteisėtų automobilių stovėjimo aikštelių ir išsiuntė iš šalies apie 200 romų. Bet juk pernai buvo deportuota apie 10 tūkst. šios tautybės žmonių, atsikėlusių iš Rytų Europos, o per pirmąjį šių metų pusmetį – dar 5 tūkstančiai. Kodėl tada nekilo tokio pasipiktinimo?

RFI apžvalgininko nuomone, Prancūzijos valdininkai nuolat ramiai dirbo savo darbą. Dėl finansinių skandalų susvyravus šalies vyriausybei, tereikėjo menko postūmio, ir juo tapo Paryžiaus ryžtas sustabdyti nusikalstamumą ir nelegalią imigraciją, nuo kurių Prancūzija tiesiog dūsta.

Kita vertus, N. Sarkozy priemonės yra populistinės, kad pritrauktų kraštutinių dešiniųjų simpatijas. Juk apie du trečdaliai į Bulgariją ir Rumuniją išsiųstų romų po trumpo laiko vėl grįžta į Prancūziją, nes jiems, kaip ES šalies piliečiams, niekas negali uždrausti laisvai judėti Bendrijos ribose be vizų, o Prancūzijoje taip jie gali gyventi iki trijų mėnesių.

Be abejo, romų gyvenimas kurioje nors ES šalyje – tai visos Bendrijos problema. Ji liečia ir Lietuvą. Kaip portale http://straipsniai.tk/cigonai/ rašo jų tautinės bendrijos tyrinėtoja Viktorija Novikova, 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno daugiau kaip 2170 romų (čigonų) tautybės žmonių. 1992 m. čia susikūrė pirmoji visuomeninė šios tautybės žmonių organizacija – Lietuvos čigonų bendrija; 1996 m. ji pagal Lietuvos visuomeninių organizacijų įstatymą reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1995 m. asmenys, gyvenantys Panevėžyje, Kaune, kitose šalies vietovėse, susibūrė į Lietuvos romų bendriją „Romano džijipe“, kurios skyriai vėliau įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti vietos romų bendrija „Romano divs“, 1997-aisiais Vilniuje įkurta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“. 1998 metų gegužę Kaune atidarytas „Roma informacijos biuras“, kuris rūpinsis romų švietimo, kultūros, socialiniais klausimais. Bus siekiama mokyti jaunus romus, padėti jiems įgyti profesiją, įsidarbinti, spręsti kitus socialinius ir buitinius Lietuvos romų taboro rūpesčius bei problemas.

Ar Vilniaus valdžia jas pastebi? Taip, viena iš jų – taboro šalia sostinės veikla. Tačiau Lietuva dar toli iki tokių prievartinių ir nepopuliarių sprendimų, kokių ėmėsi Prancūzija.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino. Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Mes daugiau žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo-Ribbentropo paktu. O iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Pamėginkime atkurti tą painų ir skirtingai vertinamą pirmojo pokario persivertimą.

1918 03 03 Brest Litovske sudaryta taika tarp Rusijos ir Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos (taip jų sąjungininkių Turkijos ir Bulgarijos), nors ji egzistavo vos 8 mėnesius, buvo atokvėpis bolševikams atsigauti po 1917 m. perversmo ir sustiprinti Raudonąją armiją. Levas Trockis, vadovavęs Rusijos delegacijai šiose taikos derybose, V.Lenino pamokytas jas vilkino, tikėdamasis, kad bus įgyvendintas bolševikų vado priesakas – be jokių susitarimų plačiai paskleisti pasaulinės revoliucijos ugnį.

Be jėgos – nepasklido. Rusija atsisakė trijų Baltijos šalių, didelių teritorijų Baltarusijoje ir Ukrainoje, iš kurių turėjo pasitraukti jos kariuomenė. Pamatęs, kad sutartis Rusijai trukdo, 1918 11 11 V.Leninas ją anuliavo ir jau 1919 01 28 įsakė pradėti šių žemių susigražinimo operaciją. I pasauliniame kare pralaimėjusi Vokietija pamažu traukėsi. Pagal 1919 06 18 pasirašytą Versalio sutartį, kuria oficialiai buvo baigtas I pasaulinis karas, Berlynas neteko visų galių ir įtakos. Pavymui besitraukiančių vokiečių slenkanti Raudonoji armija siekė atkurti buvusių savo vakarinių gubernijų kontrolę ir po to bolševikinę revoliuciją primesti Lenkijai bei Vokietijai.

V.Lenino planas pralaimėjusioje Vokietijoje tarsi pavyksta: 1918 11 09 čia įvyksta revoliucija, kaizeris Vilhelmas bėga iš šalies, o netrukus, baisios hiperinfliacijos, darbininkų nepasitenkinimo ir įnirtingos politinės kovos fone išnyra istorinė A.Hitlerio figūra, kuri tuo metu kaip ir bolševikai simbolizavo darbininkų gynėją. Po didžiulių sukrėtimų 1920 m. vasarį iškyla kairuoliška Vokiečių nacionalsocialistinė darbininkų partija (VNSDP), kurioje iškart pasireiškia medaliais pasipuošęs 30-metis frontininkas Adolfas Schicklgruberis (motinos pavardę jis nešios dar dešimt metų, nors taip pat tvirtinama, kad Hitleriu jis pavadintas nuo pat gimimo pagal senelio Johanno Georgo Hitlerio pavardę). Jo pogrindžio slapyvardis – Vilkas. Liepą jis tampa partijos nariu, visus pakeri ugningomis oratoriaus kalbomis, o lygiai po metų – ir partijos pirmininku. Kas paskui dėjosi, žino visas pasaulis.

Beje, kaip tik tuo metu Peterburge vis dažniau minima kito XX-ojo amžiaus veikėjo Josifo Stalino (Džiugašvilio) pavardė. Senas V.Lenino bendražygis vadovavo Petrogrado sukilimui, ne kartą kalėjo, o po revoliucijos buvo paskirtas karinės revoliucinės tarybos nariu bei liaudies komisaru tautybių reikalams.

Abu diktatoriai – Vilkas ir Plieninis – apie vienas kitą plačiau išgirs tik tuomet, kai 1927 m. J.Stalinas taps vienvaldžiu SSRS diktatoriumi, o 1933 m. A.Hitleris bus išrinktas III Reicho kancleriu. Bet tuomet, 1919 – 1921 m., Rytų frontuose svarbūs įvykiai rutuliojosi dar be jų. Tiesa, J.Stalinas jau tada „pasižymėjo“: 1920-ųjų rugpjūtį jis nedavė nurodymo į pagalbą bolševikų kariuomenės Vakarų grupės vadui Michailui Tuchačevskiui iš Lvovo apylinkių prie Vislos permesti garsiąją I-ąją Raitelių armiją, todėl Raudonoji armija taip ir sustojo 23 km nuo Varšuvos, o paskui J.Pilsudskio pulkai ją privertė bėgti. O juk buvo numatyta bolševikų užimtame Bialystoke suformuoto Laikinojo revoliucinio komiteto pirmininką Feliksą Dzeržinskį paskirti visos Lenkijos komisaru…

1920 m. rugpjūčio 15 d. mūšis prie Vislos tapo persilaužimu visoje bolševikų sumanytoje pasaulinės revoliucijos eksporto ant durtuvų operacijoje. Tarybų valdžia nebuvo įvesta nei Varšuvoje, nei tuo labiau Berlyne. Bolševikai buvo atblokšti toli už Minsko. Pagal 1921 03 18 Rygoje pasirašytą sutartį siena tarp sovietų Rusijos ir Lenkijos ėjo pagal fronto liniją nuo Polocko šiaurėje pagal Zbručo upę iki Kameneco-Podolsko. Didelė dalis Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų taip ir liko Lenkijos sudėtyje – iki pat 1939-ųjų rugsėjo.

Lietuvos, teisingiau Vilniaus krašto, likimas šiame karų katile taip pat nepavydėtinas. 1918 02 16 paskelbus nepriklausomybę, jau 1919 m. pradžioje Vilnių ir Rytų Lietuvą užima bolševikai. 1919 02 27 pusei metų jie net įkuria Lietuvos ir Baltarusijos socialistinę respubliką (sutrumpintai LITBEL). Tačiau balandį Lietuvos sostinę okupuoja J.Pilsudskio būriai, 1920-ųjų gegužę Raudonoji armija lenkus veja iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.

Tačiau 1920 m. spalio pradžioje generolo Lucjano Zeligowskio pulkai vėl užima Vilnių ir įkuria vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę, kuri 1922 m. buvo prijungta prie Lenkijos. Taip Lietuvos sostinė ir visa Rytų Lietuva lenkų valdžioje išbuvo beveik 20 metų – iki 1939-ųjų rugsėjo, kai Lietuvos likimą nulėmė nauji pasaulio plėšrūnai. Naciai į Rytus ir visą pasaulį bandė atnešti arijų ideologiją, o II pasaulinį karą laimėję sovietai ant įkaitusių „Kalašnikovų“ eksportavo „laisvę ir brolybę“…

Iš tikrųjų, mūsų valstybė niekada neturėjo atokvėpio. Tai ji kariavo su kryžiuočiais, tai pati siuntė savo karius į svetimas žemes, tai kentėjo nuo revoliucijos nešėjų ir įvairių okupantų. Gražios jų idėjos atnešti tautai laisvę, klestėjimą ir taiką paskęsdavo pačioje okupacijos esmėje: tiek sovietai, tiek naciai, tiek lenkai mus pasmerkdavo nuolankumui, baimei ir tarpusavio vaidams. Antai J.Pilsudskio vizija atkurti Žečpospolitą, inkorporavus Lietuvą į Lenkiją ir pavadinus naują darinį konfederacija, nieko nusiskiria nuo okupantų užmačių. Vargu, ar jis vertas tauraus lietuvių atminimo, pastačius paminklą Druskininkuose…

Net ir taip iškentėtas bei galų gale numalšintas laisvės troškulys, – ar jis tikrai jau mūsų niekad nekankins? Ar nauji revoliucijų, perversmų, tariamos laisvės ir taikos eksportuotojai neužsigeis trypti Lietuvos žemę? Tiki nesakykite, kad tai provokaciniai klausimai…

Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto direktorė prof. Danutė Balšaitytė pasakoja, kodėl Lietuvoje populiarėja rusų kalba (per pastaruosius trejus metus šia kalba besimokančių grupių padaugėjo net penkis kartus).

Laidos autorius politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas savo komentare akcentuoja naujus Rusijos ir Baltarusijos prezidentų nesutarimus.

Žiūrėkite

O aną rytą, sušnarėjus už lango lietui, trijų metų anūkas staiga ėmė ir paklausė: „Seneli, o tu turi skėtį?“ Tik paskui supratau, kad anūkėlis ne pagal savo vaikišką amžių jau susirūpino, kaip gi aš per liūtį nusigausiu iki automobilio, kurį palikau už keleto šimtų metrų nuo sūnaus namų. Ar vaiko klausimas buvo naivus? Nepasakyčiau…

Žiniasklaidoje „infantilumas“ taip pat ne visada reiškia vaiko mastymą ir elgseną. Dažnai jis būna užmaskuotas ir slepia ne tokius jau paviršutiniškus ketinimus. Tyrinėjant žurnalistų veidus per spaudos konferencijas sunku tiksliai nustatyti, kuris plunksnos brolis ar sesuo yra naivus (-i) ir nedera prie bendro mūsų susikurto žurnalisto įvaizdžio (jeigu vyras – gerokai apšepęs, atlapotais marškiniais, veidelis kiek paburkęs nuo besaikio alaus, gana įžūlus; jeigu moteris – netoleruojanti kosmetikos, aštrių veido bruožų, kibaus žvilgsnio, įtari, dominuojanti, iš arti nešanti tabaku…).

Jauno vyruko klausimas Prezidentei „Ar esate giliai tikinti?“ taip pat nėra toks vaikiškai naivus ir nekaltas. Juo norėta ne tiek sulaukti įdomaus šalies vadovės atsakymo (kuris be abejo buvo iš anksto paruoštas), bet išgirsti intonacijas, kuriomis atsakymas nuskamba, ir patvirtinimą, esą su Bažnyčia ji nekonfliktuojanti, nors ir nesilaikanti (kaip koks Č.Juršėnas) tikėjimo kanonų. Po kategoriško Bažnyčios sprendimo neįsileisti velionio A.M.Brazausko karsto į Arkikatedrą išgirsti Prezidentės poziciją, o gal būt vieną kitą neatsargų vertinimą skandalus mėgstančiai žiniasklaidai buvo tiesiog įdomu…

Taigi, kaip sakoma, „nedėkime į kišenę“ nei žurnalistų, nei jų šeimininkų. Būtent pastarieji užsako visą muziką ir – tiesiai ar ne – suformuluoja leidinio ar RTV stoties poziciją intriguojančiais klausimais. Daugelis savininkų tvirtina, kad žurnalistams jie palieka visišką laisvę reikštis. Deja, taip nėra. Jeigu dar iki didžiosios „prichvatizavimo“ bangos leidiniai, TV ir radijo stotys dirbo koncentruotai nevaldomos vieno asmens ar interesų grupės, tai po kokių 1995-ųjų sunku buvo rasti žiniasklaidos priemonę, kuri būtų laisva ir necenzūruojama politinių grupių ar oligarchų. Žinoma, labai skirtingi ir tie savininkai: vieni visiškai atriša rankas, kiti seka ir koreguoja kiekvieną vyr. redaktoriaus ar žurnalisto žingsnį. Dažniausiai tai daroma per savo patarėjus, atstovus redakcijoje ar kokiame jos organe.

Neatmetu, kad ir tie „vaikiško veido“ žurnalistai ėjo į Prezidentės spaudos konferenciją, turėdami suformuotą arba jų pačių išsiugdytą nuostatą, ko gi leidiniui reikia iš šalies vadovės. Vieni orientuojasi į esmę (ką gi iš tikrųjų nuveikė Prezidentė ir jos tarnyba per tuos metus?), kiti galvoja, kaip čia sugauti pikantišką detalę (pavyzdžiui, apie jos orientacijas, santykius su Bažnyčia), treti gi tiesiog „atbūna“ tokiuose renginiuose, kad parodytų save ir savo aktyvumą visuomenei bei vadovams. Neverta peikti nei vienų, nei kitų. Pats esu parašęs apie kai kurias D.Grybauskaitės biografijos detales. Dar rinkimų kampanijoje būsimoji Prezidentė prie manęs priėjo ir švelniai papriekaištavo už straipsnio turinį, tačiau sukaupęs drąsos politikei patariau, kad jos komanda rinkimų kampanijoje daugiau visuomenei aiškintų ir atskleistų margą kandidatės praeitį, nes juk sakoma: informacijos vakuumo niekada nebūna…

Taigi, infantilumas žiniasklaidoje nėra jau toks nekaltas ir atmestinas. Kitas dalykas, kai į eterį braunasi nemokšos „iš gatvės“, teršia jį baisiu žargonu ar zvonkiškomis manieromis, taip tarsi mokydamos patiklų žiūrovą ar skaitytoją, jog vienintelė vertybė yra šis momentas, kad reikia gaudyti tos minutės saldumą, kuris dažniausia susijęs su apatine kūno dalimi, įvairiais blizgučiais ir netikromis vertybėmis.

Sunku pritarti ir įžeisto „vaikiško veido“ jaunuolio atsakymams autorei Bernardinuose bei kaltinimams svetainei, kad ši „įsileidžia“ davatkiškus samprotavimus. Viskas teisėta ir viskas leistina – senas anarchistų lozungas, kuris mūsų žiniasklaidą štai jau kone 20 metų nuspalvino ne pačiomis tauriausiomis spalvomis. Jeigu tai vadinsime laisve ir demokratija, tai vargas tokiai valstybei, kuri ugdo šias vertybes. Galite patikėti: tik išbandęs sovietinę ir „demokratinę“ žurnalistiką gali pasakyti, kokio skonio turi būti tas , kaip cinikai sako, antrosios profesijos (žinote, po ko…) žiniasklaidos mišinys.

Atvirai sakant, turiu galvoje pirmiausia Rusiją, kurios, kaip pasakė vieno Vakarų leidinio straipsnio autorius, „demokratijos laką išlydė neregėti karščiai“. „The Moscow Times“ rašo, kad smogas Rusijoje apėmė ne tik Maskvos gatves ir dangoraižius, bet ir politinį šalies landšaftą.

Daugelis analitikų tvirtina, kad miškų ir durpynų gaisrai bei žalingi dūmai apnuodijo Kremliaus valdovų protus, ir spėja, kad skilimas tarp Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino neišvengiamas. Prezidentas labai taikliai pasakė, kad politikai naudojasi gaisrais savireklamos tikslais. Kai kas mano, kad ši subtili kritika pirmiausia skirta V. Putinui.

Kita vertus, kol premjeras skraidė demonstratyviai gesindamas miškų ir durpynų gaisrus, D. Medvedevas pabandė prisiimti vyriausybės vadovo vaidmenį, siųsdamas jai įvairias rekomendacijas bei pastabas dėl ministrų kabineto nerangumo ir neišmanymo. O prezidentas išbarė regioninę valdžią, kad ši pripirkusi medicininių tomografų už keturgubai didesnę kainą, negu pardavė gamintojai. Liepos 28 d. generaliniam prokurorui Jurijui Čaikai jis pavedė ištirti, ar nebuvo korupcijos pėdsakų Kremliaus valdininko Vladimiro Leščevskio veiksmuose vykdant Sočyje 2014 m. olimpiados statybos projektus.

D. Medvedevas pabėgo nuo Maskvoje tvyrančio smogo ir įsikūrė Sočyje, iš ten siuntė nurodymus į Maskvą ir priiminėjo aukštus užsienio asmenis. V. Putinas elgėsi kitaip: jis sraigtasparniu (premjeras sėdėjo už oro amfibijos „Be-200“ antrojo piloto šturvalo) apsuko degančius Riazanės miškus ir net du kartus po 12 tonų prisisėmė iš Okos vandens, paskui nuspaudė vandens bombos išmetimo mygtuką. Užgesintas miško plotas buvo nedidelis, bet V. Putinas iš lėktuvo išlipo plačiai šypsodamasis: dienraštis „Ukraina Moloda“ jį vadina macho ir Rusijos gelbėtoju… Tačiau interneto „blogeriai“ netruko prikišti saugumo reikalavimų pažeidimą: į sudužusio prie Smolensko lenkų lėktuvo kabiną neva užėjęs vyriausiasis oro pajėgų vadas tapo pagrindiniu katastrofos kaltininku, o štai Rusijos premjerui saugumo taisyklės negalioja…

Tuo metu prezidentas varė savo. Jis priekaištavo Maskvos merui Jurijui Lužkovui, kad šis per patį gaisrų įkarštį keliavo, ilsėjosi Alpių kurorte ir užsiėmė dar kažin kuo. O premjeras padėkojo Rusijos sostinės vadovui už tai, kad jis pagaliau nutraukė savo atostogas ir „laiku“ grįžo į Maskvą. Negana to, V. Putinas jį įnirtingai gina nuo opozicijos mėginimų apkaltinti merą ir jo žmoną J. Baturiną korupcija ir reikalavimų atsistatydinti.

D. Medvedevas vožė dar vieną smūgį: per patį tirščiausią smogą jis pateikė idėją pervadinti miliciją policija. Šitaip prezidentas norėtų pakelti milicijos autoritetą, kuris smarkiai susiūbavo Vidaus reikalų ministerijai bandant efektyviai gesinti socialiniu sprogimu gresiančią situaciją aplink Maskvą. Apžvalgininkai trauko pečiais: iš kur D.Medvedevas ims tiek kadrų, kurie pakeistų supuvusią miliciją ir sėkmingiau kovotų su siaučiančia stichija bei jos padarinius išnaudojančia liberaliąja opozicija (štai rugpjūčio 31-ąją ji vėl rengia daug tradicinėmis tapusių protesto akcijų).

Patriarchas Kirilas rugpjūčio pradžioje pasakė, kad sausra, sukėlusi tokius baisius gaisrus, baigsis tuomet, kai rusai nustos daryti nuodėmes. Dėl šios biblinės tiesos galima ginčytis, tačiau patriarchas tokią pastabą, matyt, pirmiausia taikė ne paprastiems tikintiesiems, o politikams, sėdintiems (ir skraidantiems) ten, aukštai…

Bet „nuodėmingieji“ Rusijoje staiga tampa neliečiamaisiais arba apskritai didvyriais. Vokiečių laikraštis „Suddeutsche Zeitung“ pasakoja apie vietinius kunigaikštukus – regionų lyderius, kuriems nebaisi rinkėjų rūstybė, nes jie yra skiriami iš centro (tokią pataisą federaliniame rinkimų įstatyme „prastūmė“ dar prezidentu būdamas V. Putinas).

Pernai Nižnij Novgorodo srityje, kur vyko Nikitos Michalkovo filmo „Saulės nualinti“ tęsinio filmavimas, buvo iškirsta dalis miško. Tuomet žmonės piktinosi, kodėl dėl filmavimo leidžiama niokoti gamtos turtą. Tačiau per šių metų gaisrus čia sudegė 759 namai, ugnyje žuvo 19 žmonių. Iš ugnies apimtų gyvenviečių buvo evakuota 459 žmonės. Srities vadovas ilsėjosi užsienyje, kaip ir J. Lužkovas, ir namo grįžo tik tuomet, kai keletas gyvenviečių jau buvo virtusios pelenais. O jis derino su pavaduotojais pranešimus Maskvai, kad regione „padėtis kontroliuojama“.

Rugpjūčio pradžios duomenimis, centrinėje Rusijos dalyje toliau siaučiant miškų gaisrams, kurie plito vis arčiau gyvenviečių, ugnis be namų paliko 2210 žmonių, sudegė 1257 namai, iš ugnies apimtų kaimų evakuota daugiau kaip 5000 žmonių. Gaisruose žuvo 34 žmonės. Vėliau šis skaičius padvigubėjo. Šią tragediją sumaniai išnaudoja tiek D. Medvedevas, tiek V. Putinas, tiek vietiniai vadovai. Kremliuje vykstančios politinės ir ekonominės intrigos nesiliaujančių gaisrų fone – nebloga rinkimų kampanijos preliudija. Kas bebūtų išrinktas per 2012 m. prezidento rinkimus, tvirtina vokiečių laikraštis, naujasis lyderis bus paženklintas tuo, kad savo politinį kapitalą bus susikrovęs ne atviroje konkurentų kovoje, o gaisrų ir dūmų atmosferoje. Prezidento D. Medvedevo perspėjimas opozicijai, kad jis neleis šio politinio kapitalo krautis iš tragedijos, greičiausiai skirtas patiems sėdintiems Kremliuje.

Kita vertus, rašo dar vienas vokiečių laikraštis „Die Welt“, rusai mėgsta parodomąją heroizmo pusę. Štai tragiškai žuvo kareivis, nuo ugnies gindamas draugą. Nuo vietinės girininkijos iki Maskvos nuskambėjo fanfaros didvyriškam kareivio poelgiui, o visokie vadovai prisiekė įamžinti jo taurų atminimą. Dar pridūrė, kad bus atlyginta kareivio artimiesiems… Bet, klausia „Die Welt“, ar tai padės degančiai ir nežinomybės dūmų aptrauktai Rusijai? Vokiečių poetas ir teatrologas Bertoltas Brechtas rašė, kad gera ta šalis, kuriai nereikia didvyrių. Rusija be jų neapsieina. Prieš 10 metų buvo heroizuojama Barenco jūroje nuskendusio povandeninio laivo „Kursk“ tragedija, šiandien – didvyriais tampa ugniagesiai, tarp kurių, žinoma, ir pats V. Putinas.

Įdomi dar viena premjero iniciatyva – labiau komiška negu rimta. Jis įsakė kiekvienoje sudegusio kaimo ar vienkiemio statybvietėje pastatyti vaizdo kameras, kad esą neprapultų nė viena lenta ar sienojas. Ir tai reiškia, kad Rusija žengia pasaulinės demokratinės valstybės keliu? – retorinis „Die Welt“ klausimas.

Žinoma, gerai, kad centrinius Rusijos rajonus apima lietūs, kad gaisravietės pamažu vėsta, kad žmonės grįžta į išdegusius kaimus. Taip sakant, ačiū Gamtai. Ne Rusijos lyderiams, kurie sugeba net tokiu tragišku metu pasišildyti rankas, kad gautų politinių dividendų.

Nors JT Saugumo Taryba pareiškė ryžtingą protestą Tel Avivui bei pareikalavo ištirti incidentą (Izraelis pareiškė, kad sudarė savo tyrimo grupę), apie pusantro milijono siaurame pakrantės ruože blokados sąlygomis gyvenančių palestiniečių tai menka paguoda. Ne tik tarptautinės pastangos pagaliau realizuoti „Kelio žemėlapį“ (taikos procesas, parengtas tarpininkaujant JAV, Rusijai ir ES šalims), bet ir arabų viltys nuo autonomijos pereiti prie valstybingumo atidedamos neribotam laikui.

Humanitarinė pagalba labai laukiama

Kaip skelbia JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) informacinė svetainė „CIA World Factbook“, šiuo metu apie 10 milijonų žmonių gyvena tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros, maždaug 49 proc. jų save laiko palestiniečiais, arabais, beduinais ir drūzais (tai labai aktyvi ir kartu uždara religinė bendruomenė, nuo islamo atskilusi sekta, kitaip vadinama „islamo unitai“, kurios nariai daugiausiai gyvena Sirijoje, Libane, Jordanijoje ir Izraelyje; skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 1,5-2 milijonai drūzų; teigiama, kad šios bendruomenės negalima suprasti nepažįstant jos religijos, bet ką nors tikslaus sužinoti apie jų religiją praktiškai neįmanoma). Čia yra vienas milijonas Izraelio piliečių. 4 mln. gyventojų įsikūrę vakariniame Jordano upės krante arba Gazos sektoriuje, kuris dabar formaliai kontroliuojamas 1994 m. Oslo nutarimais sudarytos Palestinos nacionalinės vadovybės.

Tačiau per 2006 m. konfliktą tarp radikalių grupuočių „Hamas“ ir „Fatah“ Gazos sektorių pradėjo kontroliuoti „Hamas“. Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi humanitarinė organizacija „Oxfam“ (ji užsiima humanitarine pagalba ir skurdo tyrimais visame pasaulyje, plėtoja vargingų valstybių vystymo programas, pagalbą joms švietimo, žmogaus teisių ir kitose srityse; kasmetinis organizacijos biudžetas – apie 500 mln. dolerių; ją sudaro 13 regioninių organizacijų, dirbančių daugiau kaip 100 šalių) skelbia, kad tai sudarė sunkumų tiekti pagalbą ruožo gyventojams, nes Izraelis pradėjęs tikrinti visus krovinius, vandens ar sausumos keliais gabenamus į regioną.

Londono „The Guardian“ rašo, kad nei 2007 m. Izraelio įvesta Gazos sektoriaus blokada, nei tarptautinės visuomenės reikalavimai ją nutraukti neduoda laukiamo efekto. Daugkartiniuose JT pranešimuose fiksuojama, kad ruože blogėja gyvenimo sąlygos, nepakankamas maitinimas ir aprūpinimas geriamuoju vandeniu („Amnesty International“ teigia, kad apie 90 proc. Izraelio šulinių vanduo užterštas ir netinkamas vartoti, o vanduo plastikiniuose buteliuose taip pat blogas). Egiptas, blokuojantis šį žemės lopinėlį iš pietų, nors humanitarinei pagalbai ir atidaro perėjimo punktą Rafahe, yra priešiškai nusiteikęs prieš radikalias grupuotes „Broliai musulmonai“ bei „Hamas“ ir kaltinamas taip padedantis Izraeliui. Požeminių tunelių tinklu iš Egipto į Gazos ruožą, kaip mano Tel Avivas, tiekiamas ir maistas, ir ginklai, kurie patenka radikalioms palestiniečių grupuotėms.

Tarp ryžių – ir ginklai?

Paprastai humanitarinė pagalba Gazos ruože gyvenantiems palestiniečiams pristatoma sausuma, tačiau šiemet jau keletas vilkstinių atplukdyta laivais, kurie su humanitarinės organizacijos „Oxfam“ žinia priklauso Turkijai. Dalis krovinių – cementas, kitos statybinės medžiagos, maisto produktai – buvo pakrauti Kipro uoste, tačiau Tel Avivas įtaria, kad laivuose galėjo būti ir Turkijoje pakrautų ginklų.

Paskelbus straipsnį apie šį incidentą svetainėje „Politika.lt“, Jūsų apžvalgininkas gavo vieno skaitytojo patikslinimą, kokie šios pagalbos mastai ir krovinių sudėtis. Pasak jo, per pastaruosius 18 mėnesių anklavo gyventojai iš Izraelio (turima galvoje žydų kontroliuojama tarptautinė parama) gavo daugiau kaip milijoną tonų krovinių, tai yra po toną kiekvienam jo gyventojui. Tik per pirmą 2010 m. ketvirtį į Gazos ruožą atvežta 94 500 tonos humanitarinių krovinių: 40 tūkst. tonų miltų (arba 53 mln. duonos kepaliukų), 2760 t ryžių (69 mln. porcijų), 1987 t drabužių ir avalynės (svoris sudaro 3,6 mln. džinsų svorio), 553 t pieno mišinių ir vaikų maisto (jo užtektų 3,1 mln. dienų maitinti 6 mėn. kūdikį) ir t.t.

Be to, kaip rašo, matyt, internautas iš Izraelio, vien 2009 m. švenčiant Ramadaną ir Eid al-Adhos šventę, į anklavą pristatyta apie 11 tūkst. galvijų (maždaug 8,8 mln. jautienos porcijų), 3000 t hipohlorido, kuris reikalingas išvalyti vandenį (tai prilygsta 60 mlrd. galonų švaraus geriamo vandens), be to atvežta 4883 t medicinos įrengimų ir medikamentų (tai 360 tūkst. pirmos medicininės pagalbos komplektų, kurių viename yra 260 pavadinimų vaistų). Tačiau, kaip rašo skaitytojas, Izraelis akylai stebi, kad su humanitarine pagalba į Gazos ruožą nebūtų įvežamos raketos, kurios paskui krinta ant Izraelio miestų…

Kaimynų konfliktai trukdo pagalbai

Paprastai kroviniai į „Hamas“ kontroliuojamą teritoriją pristatomi sausuma. Štai pernai vasarį naujienų agentūros pranešė, kad beveik penkiolika metų buvusi uždaryta siena tarp Maroko ir Alžyro laikinai atidaryta, kad ją galėtų kirsti į Gazos ruožą pagalbą gabenantis konvojus. Iš Londono išvykusios 99 transporto priemonės, gabenusios medikamentus, maistą, drabužius ir žaislus į karo nuniokotą teritoriją, Gazą per Egiptą pasiekė kovo pradžioje. Per Prancūziją, Ispaniją, Tunisą ir Libiją keliaujantis karavanas iš viso turi įveikti apie 8000 km atstumą. Maroko ir Alžyro siena buvo uždaryta dar 1994 m., Marokui apkaltinus kaimynę dalyvavus rengiant išpuolį Marakešo mieste esančiame viešbutyje. BBC korespondento teigimu, nors valstybių siena ir buvo atidaryta, vargu ar paprastiems piliečiams bus leista ją kirsti.

Diplomatiniai santykiai tarp Maroko ir Alžyro prasti jau ilgą laiką, o pastaruoju metu daugiausia nesutarimų kyla dėl ginčijamos Vakarų Sacharos teritorijos. Marokas laiko regioną priklausančiu jam, tuo tarpu Alžyras remia dėl nepriklausomybės kovojantį „Polisario“ frontą. Sienos uždarymas turi ir ekonominių pasekmių. Įvairiais skaičiavimais, vadinamojo Magribo šalyse tarpusavio prekyba yra mažiausia iš visų pasaulio regionų. Nuo tų santykių nukenčia ir karo apimtų regionų gyventojai.

Prieš tai, lapkričio mėnesį, Izraelis pirmą kartą trumpam atvėrė Karem Abu Salem sieną, besiribojančią su Gazos ruožu, kad ribotas kiekis humanitarinės pagalbos davinių pasiektų minėtą teritoriją. Trisdešimčiai sunkvežimių, iš kurių 11 gabeno Jungtinių Tautų maisto ir vaistų atsargas, buvo leista įvažiuoti į Gazos ruožą. Teigiama, jog tokio kiekio atsargų pakaks savaitei, tačiau jei per tą laiką Gazos ruožas negaus daugiau humanitarinės pagalbos, JT bei kitos humanitarinės organizacijos ir toliau primygtinai reikalaus Izraelio sušvelninti blokadą.

Tokia Izraelio politika beveik nepertraukiamai vykdoma nuo 2008 m. lapkričio 5 dienos, stabdant Jungtinių Tautų maisto bei vaistų tiekimą 750 tūkst. palestiniečių. Izraelio vykdoma blokada privertė uždaryti vienintelę Gazos teritorijoje elektros jėgainę. Buvo nuspręsta laikytis bekompromisės pozicijos laikyti sieną uždarytą tol, kol „Hamas” raketų atakos, nukreiptos į pietinę Izraelio dalį, tęsis.

Nuo 2008 m. rudens Izraelis vis dažniau atverdavo savo sienas humanitarinei pagalbai, tačiau kartu atidžiai sekdavo, ar šios siuntos nėra pavojingos Izraelio saugumui. Vandens keliu plukdomą pagalbą sukontroliuoti sunkiau, todėl čia galimi incidentai, koks ir įvyko su „Mavi Marmara“.

Beje, po to į pagalbą Gazos ruožui susiruošė plaukti ir Irano laivai, pranešė ispanų laikraštis „El Pais“. Raudonojo pusmėnulio organizacijos ( RPO, iraniečių „Raudonojo kryžiaus“ atitikmens) paruošta humanitarinė siunta jau iškeliavusi, tačiau duomenų, kad ji pasiekė Gazos ruožą, nėra. RPO atstovas Mujtabas Mayidas laikraščiui sakė, jog laivuose yra keliasdešimt savanorių, kurie jau pasiruošę ir laukia užsienio reikalų ministerijos leidimo. Pasak M. Mayido, paskelbus apie savanorių paiešką, užsiregistravo daugiau nei 100 000 norinčiųjų. „Svarbiausia, jog Gazos gyventojai žinotų, kad 100 000 iraniečių yra pasirengę jiems padėti“, – pasakojo jis. Nesunku spėti, kaip į tokią mobilizaciją reagavo Tel Avivas – amžinas Irano priešas.

Būtina bendra ES pozicija

Dar 2009-ųjų vasarį sunkią padėtį Gazos ruože ir humanitarinės pagalbos projektus svarstė Europos Parlamentas. Priimtoje rezoliucijoje (488 balsai už, 5 prieš, 19 susilaikė) europarlamentarai atkreipė dėmesį į sunkią palestiniečių padėtį Gazos ruože ir paragino Izraelio valdžią užtikrinti, kad jiems „netrukdomai būtų teikiama didesnė humanitarinė pagalba“.

„Pakartotinai raginame nutraukti Gazos ruožo blokadą, nedelsiant atidaryti sienos kirtimo punktus ir užtikrinti, kad nuolat vyktų prekių ir asmenų judėjimas, taip pat užkirsti kelią kontrabandai ir neteisėtai ginklų prekybai“, tvirtinama EP rezoliucijoje.

Europarlamentarai tikėjosi, kad tų metų kovo 2 d. Šarm El Šeiche (Egiptas) prasidėjusi tarptautinė donorų konferencija prisidės prie šio tikslo. Deputatų nuomone, ES ir tarptautinės bendruomenės teikiama pagalba „turėtų apimti ir mokėjimus grynaisiais pinigais, skirtus atlyginimams, pensijoms bei išmokoms labiausiai pažeidžiamiems asmenis ir šeimoms“.

„Būtina, kad būtų užtikrintos ilgalaikės paliaubos, atnaujintos rimtos Izraelio ir palestiniečių derybos dėl taikos ir kad būtų pradėtas Palestinos nacionalinio susitaikymo procesas“, – pažymėjo EuroposParlamentas.

Lietuva pritaria bendrai ES nuostatai, kurią prieš keletą savaičių 27 šalių bloko diplomatijos vadovų susitikime išreiškė Ispanijos, kuri šiuo metu pirmininkauja Europos Sąjungai, premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero. Jis paragino Bendriją laikytis „stipraus bendro požiūrio“ į Gazos ruožą ir Izraelio vykdomą blokadą, siekiant užtikrinti humanitarinės pagalbos krovinių, komercinių prekių ir žmonių patekimą į palestiniečių anklavą.

Straipsnis skelbtas žurnale “Apžvalga“

Piratai plaukė ir Nemunu…

Bet šįkart – apie nesugaunamus tų vandenų senbuvius. Ne mažiau paslaptingi ir jūrų bei vandenynų gyventojai, kuriuos jau nuo senų laikų minime ne pačiu geriausiu žodžiu, – piratai (lot. pirat, gr. peirates, nuo žodžio peiraomei – „ieškoti nuotykių ir laimės jūroje“). Vaikystėje prisiskaitėme knygų apie šiuos švelniai vadinamus „laimės ieškotojus“, o iš tikrųjų – jūrų plėšikus, ir mūsų vaizduotėje išliko kovingi, drąsūs, nebijantys rizikuoti ir smagiai palėbauti vienaakiai stipruoliai. Bet šiaip jau jų idealizavimas su tikrove neturi nieko bendra.

Piratavimas – senas reiškinys (apie jį „Apžvalgoje“ išsamiau rašo istorijas Julius Panka). Tyrinėtojai spėja, kad pirmieji piratai puldinėti jūroje plaukiojančius laivus pradėjo prieš kelis tūkstantmečius prieš Kristų. Nuo piratų kentėjo senosios Egipto, Graikijos ir Romos imperijos. Piratų grobiu buvo tapęs net vienas garsiausių Romos imperatorių Gajus Julijus Cezaris. Tiesa, tada dar jis nevadovavo valstybei. Cezarį pagrobę piratai pareikalavo didelės išpirkos. Išsipirkęs laisvę būsimasis imperatorius surinko nedidelę kariuomenę ir sumušė jam laisvę atėmusius grobikus. Romėnai piratus paskelbė hostis generis humanis, t. y. visos žmonijos priešais. Didžiąja piratų era laikomi XVI–XVII amžiai. Tuomet garsėjo Karibų jūros piratai, kurių taikiniu tapdavo iš Amerikos auksą į Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Olandiją ir Prancūziją gabenę laivai.

Skandinavijos piratais vadinami vikingai iš jūros nuolat puldinėdavo dabar Didžiajai Britanijai priklausančias salas. Piratai senovėje siautėjo ir upėse. XIV amžiuje garsiausi buvo Volgos ir Kamos upėse plėšikavę „uškuinikai“. Viduramžiais Skandinavijos pusiasalio senieji gyventojai neturėjo geresnio būdo užsidirbti pragyvenimui, kaip tik plėšti Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantes bei jose plaukiojančius laivus. Normanų vikingai buvo viena grėsmingiausių ir labiausiai organizuotų piratų bendrijų per visą žmonijos istoriją. Regioną jie buvo pasidalinę su kitų tautų – frankų, saksų, germanų – piratų bendruomenėmis.

Viduramžių Europoje nedaug kas prilygo normanų piratų laivams jūrinėmis ir kovinėmis savybėmis: laivai buvo labai lengvi, mobilūs, galėjo plaukti ir prieš vėją. Tad nenuostabu, kad vikingai nesunkiai pasiekdavo ir Lietuvą, kur neilgai svečiuodavosi. Lietuviai nebuvo nei per daug turtingi, nei per daug lengvai suviliojami, todėl normanų laivai Nemunu ar Dauguva pakildavo aukštyn ir toliau judėdavo link slavų žemių. Normanų jūrų piratus pavyko sutramdyti tik XV a., nes Skandinavijoje bei kitose vikingų valdose susikūrė politinės valstybės, su kuriomis jau buvo galima megzti normalius santykius.

Pilietinio karo pasekmė

Iš tiesų, tai buvo gili senovė. Tačiau keista, kad, pradėję trečiąjį tūkstantmetį, mes vėl prakalbome apie vandens piratus. Mokslininkai pastebėjo, kad jie suaktyvėja, kai pasaulį apima gili krizė, vienos valstybės pralobsta, kitos nuskursta, kai tarp jų kyla konfliktai ir apskritai sumažėja stabilumo.

Nauja piratavimo banga plūstelėjo dar tik atgriaudėjant 2008 m. krizei. Ji atsirado ne kur kitur, o prie senomis plėšikavimo tradicijomis garsėjančios rytų Afrikos pakrantės. Tai nekeista: Somalis iki šiol neturi padėtį kontroliuojančios vyriausybės, čia tęsiasi nuožmi klanų kova, kurioje leistini visokie anarchijos bei lobimo būdai, tarp jų – ir piratavimas.

Piratų antpuoliai Adeno įlankoje – tai nėra vien išpirkų reikalavimas iš užgrobtų laivų. Jau 17 metų Somalyje vyksta genčių, klanų ir vyriausybės karas, čia nėra teisėtos valdžios, ir daugelis užsiėmimo neturinčių afrikiečių puola į glėbį piratiško nusikalstamo verslo organizatoriams. Tai tarsi iššūkis ir Vakarams, ypač po to, kai prieš keliolika metu JAV baudėjai Mogadišo gatves apipylė sukilėlių ir nekaltų žmonių krauju.

Priminsime, kad 1993 m. pabaigoje įvyko didelio atgarsio sulaukęs Mogadišo mūšis, kurio metu Somalio sukilėliai nukovė 19 ir sužeidė dar 84 JAV karius. Amerikos televizijos parodė žvėrišką Somalio maištininkų elgesį su nukautų Jungtinių Valstijų karių kūnais. Po šio įvykio kilo didžiulis JAV politikų ir visuomenės pasipiktinimas. Amerikiečių reakcija nepatyrusį prezidentą Billą Clintoną užklupo nepasiruošusį, ir jis pasidavė visuomenės spaudimui išvesti JAV karius iš Somalio bei palikti likimo valiai jų remtą valdžią. Atrodytų, kad šis įvykis nėra ypatingas, ypač turint omenyje, kad JAV specialiosios pajėgos vykdė ir vykdo operacijas daugelyje pasaulio valstybių, tačiau, daugumos ekspertų nuomone, pergalė Somalyje tuo metu buvo jau ranka pasiekiama, nes sostinė Mogadišas buvo likusi paskutiniuoju maištininkų ir islamistų forpostu. Taip konfliktas virto ilgalaikiu pilietiniu karu, kurio fone atgijo dar vienas nelegalus verslas – piratavimas.

Įdomu, kad jis klesti ir šiuo metu, kai sausumoje nesiliauja vidaus kovos. Antai 2006-ųjų birželio 5 dieną islamistai užėmė Somalio sostinę ir išvarė JAV remiamus karo vadus. Jau liepą Mogadiše islamistų formuotės surengė kovotojams, lojaliems neseniai pralaimėjusiems Somalio karo vadams, pasalą, per kurią mažiausiai 12 žmonių žuvo ir dar daugiau buvo sužeista.

Piratavimas įleidęs gilias šaknis

Pilietinis karas nesiliauja, ir 1984 m. Londone įsikūręs Jūrų saugumo komitetas (JSK) kas mėnesį platina pranešimus apie piratavimą ir laivų apiplėšimus. 2005 m. buvo įvykdyta beveik 300 plėšimų. Tai beveik 60 atvejų daugiau nei 2004 metais. Per išpuolius žuvo 16 ir buvo sužeisti 52 žmonės. 193 įvairių laivų įgulos nariai buvo paimti įkaitais. Dabar jau užregistruota daugiau kaip 5 tūkst. laivų apiplėšimų. Tačiau šie duomenys nėra tikslūs, nes neretai piratų užpultų laivų savininkai į teisėsaugininkus nesikreipia.

Viena skandalingiausių istorijų, iki šiol apgaubta paslaptimi, buvo 2009 m. liepos 28-ąją iš Lamanšo sąsiaurio dingusio medieną gabenusio, Suomijos kompanijai priklausančio, Maltoje registruoto ir rusų įgulos valdomo sausakrūvio laivo „Arctic Sea“ epopėja. Ji prasidėjo laivo užgrobimu Baltijos jūroje liepos 24 d., kaip ir spėjo Vakarų spauda, apaugo pačiais nemaloniausiais Maskvai įtarimais. Jų dar padaugėjo, kai pagrasinus susidorojimu į Stambulą buvo priverstas pabėgti Maskvoje leidžiamo „Maritime Bulletin–Sovfracht“ vyriausiasis redaktorius Michailas Voitenka, kuris iš pat pradžių įtarė, kad po medienos eksporto Alžyrui priedanga Rusija vežė ginklus vienai iš arabų šalių – Iranui.

Alyvos į ugnį įpylė Kremliaus informacinė blokada, įvesta po to, kai netoli Vakarų Afrikos krantų, prie Žaliojo Kyšulio archipelago, laivas buvo aptiktas ir aštuoni tariami grobikai suimti. Buvo apkaltinta Estija ir Latvija, iš kurių neva šie piktadariai kilę. Teismai dar tęsiasi, ir nors su „Arctic Sea“ tradiciniai piratai galbūt nesusiję (nors kalbama, kad laivo grobimą surengė „Al Qaeda“ kontroliuojami Somalio piratai), ne paslaptis, jog piratavimas ir plėšikavimas jūroje jau seniai įsiveržęs į valstybių politinį gyvenimą, o iš jo pelnasi aukšti valdžios asmenys.

Štai šių metų gegužės pradžioje Somalio piratai užgrobė Vokietijos tanklaivį „Marida Marguerite“, kuriuo gabenami chemijos produktai. Tanklaivis buvo užgrobtas per 220 km nuo Salalos uosto, Omano pakrantėje. Somalio piratų nelaisvėje atsidūrė visi 22 tanklaivio įgulos nariai: 19 indų, du Bangladešo gyventojai, vienas ukrainietis. Kiek anksčiau piratai užpuolė Taivano žvejybos laivą, paėmė į nelaisvę 26 laivo įgulos narius, tarp jų – jūreivius iš Kinijos, Kenijos, Mozambiko ir Taivano.

2010 m. gegužės duomenimis, piratai laikė užgrobę ne mažiau kaip 25 laivus. Piratų nelaisvėje tebėra per 400 jūrininkų.

Birželio pradžioje paskelbta, kad piratai surengė naują operaciją, palietusi ir Lietuvą. Kaip pranešė Kamerūno leidinys “Le Jour”, prie komercinės Kamerūno sostinės Dualos pakrantės gegužės 16 dieną užpulti Rusijos laivas “North Spirit” ir Lietuvos bendrovei “Limarko laivininkystės kompanija” priklausantis ir su Lietuvos vėliava plaukiojantis motorlaivis “Argo”. Rusijos laivo kapitonas Borisas Tersintsevas, vyriausias laivo mechanikas Igoris Šumikas ir Lietuvos laivo “Argo” kapitonas Dmitrijus Baškirovas buvo laikomi drauge Nigerijoje. Nigerijos maištininkai (Rusijos ir Lietuvos laivus užpuolė Judėjimo už Nigerio deltos išlaisvinimą (MEND) kovotojai) už juos reikalavo 1,5 mln. dolerių išpirkos. Lietuvoje buvo sudaryta tarpžinybinė grupė įkaitui išvaduoti. Pagrobtieji išlaisvinti, bet apie išpirką informacijos neskelbta.

Ar pavyks pažaboti piratavimą?

Šiuolaikinių piratų veiklą keliolika metų tyrinėjantis Klausas Hympendahlis piratus dalija į dvi kategorijas. „Vieni piratai veikia tose teritorijose, kuriose susiformavusios kelių šimtmečių piratavimo tradicijos, kiti piratais tapo dėl skurdo“, – įsitikinęs kelių knygų apie šiuolaikinius piratus autorius.

Pernai birželio mėnesį vienbalsiai priimta Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų pasiūlyta JT Saugumo Tarybos rezoliucija leido kitų šalių karinio jūrų laivyno laivams vytis piratus Somalio vandenimis ir, esant reikalui, juos paskandinti. Keletas tokių operacijų pavyko. Bet dauguma somaliečių yra nelinkę bendradarbiauti. Silpna jų valdžia nepajėgia kovoti su piratais tokiose vietose kaip Haradheere, centriniame Somalyje, iš kur dauguma jų kilę. Somalyje klausiama, kodėl JT taip susirūpinusios užsieniečių likimu jūroje, kai ji taip mažai padeda somaliečiams sausumoje.

Štai kodėl K. Hympendahlis įsitikinęs, kad visame pasaulyje piratų lengvai pažaboti nepavyks. „Piratų laivai ir toliau skros jūras. Piratavimas egzistuoja jau kelis tūkstantmečius, pergyveno daugybę imperijų ir tautų. Kodėl dabar staiga turėtų išnykti?“ – retoriškai klausia piratų ekspertas.

Straipsnis skelbtas žurnale “Apžvalga“