Ekspremjerė viskuo patenkinta?

Beje, apžvalgininkai trauko pečiais, sužinoję, kad šį neformalų vizitą mūsų šalies vadovė turėjo derinti su pačiu prezidentu V. Janukovyčiumi. Informuoti apie savo vizito Ukrainoje programą – taip, bet derinti ir prašyti leidimo susitikti su režimo oponentais nėra būtina. Kai į Maskvą atkeliaudavo Hillary Clinton, ji su atitinkamomis Rusijos tarnybomis derindavo tik pačią apsilankymo programą, neklausdama, ar galės susitikti su žmogaus teisių gynėjais, politiniais Kremliaus oponentais ar opozicijos atstovais. Taigi, dėl šventos ramybės buvo persistengta… Juolab kad savavališkas atvykimas į Centrinę Ukrainos geležinkeliečių kliniką Charkove, į kurią gydyti ekspremjerės atvyko vokiečių klinikos „Charite“* vadovaujantysis gydytojas neuropatologas, galėjo užrūstinti patį prezidentą, su kuriuo po to, penktadienio vakarą, Lietuvos vadovė susitiko Kijeve ir akis į akį aptarė Ukrainos integracijos į Europą perspektyvas.

Kaip pranešė Ukrainos valstybinė penitenciarinė (susijusi su bausmės už nusikaltimą atlikimu) tarnyba, gegužės 14-ąją klinikoje lankėsi JAV ambasadorius Ukrainoje Johnas Tefftas (beje, 2000–2003 m. buvęs pasiuntinys Lietuvoje), o 16 d. – du Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos atstovai.

Jų pokalbių su ligone turinys neviešinamas, klinikų patalpose draudžiama filmuoti ir fotografuoti, todėl informacija apie susitikimus itin skurdi. Po apsilankymo penktadienį išėjusi iš ligoninės D. Grybauskaitė žurnalistams sakė: „J. Tymošenko būklė gera, jeigu turėsime omenyje, kad ji 22 dienas badavo. Jos nuotaika pozityvi, optimistiška. Ji niekuo nesiskundė, priešingai – ji patenkinta, kad daktarai ja rūpinasi rimtai, kad šalia yra geras vokiečių daktaras. Ji sakė, kad pasitiki šia ligonine.“ Tačiau pokalbis su J. Tymošenko gydančiu gydytoju Lutzu Harmsu prezidentei paliko mažiau optimistinį įspūdį. „Gydytojas patenkintas savo kolegomis, patenkintas medicinos pagalba, kuri jai dabar teikiama, bet vis dėlto ligoninės palata iš esmės yra paversta į kamerą. Žmogus nėra visiškai laisvas, o nuolat stebimas. Todėl yra sudėtingiau palaikyti pasitikėjimą tarp paciento ir gydytojo, sunkiau užtikrinti greitesnės reabilitacijos galimybę“, – pažymėjo D. Grybauskaitė.

Lietuvos prezidentė taip pat sakė, kad pusė jos pokalbio su J. Tymošenko buvo apie Ukrainos ateitį. „Ji pirmiausia galvoja ne apie save, o apie savo ir jūsų šalies ateitį. Labai svarbu, kad Ukrainos europinės integracijos perspektyva jai yra svarbus veiksnys. Ji ragina visus – valdžią ir žmones – neužmiršti, kad reformos turi vykti europinės integracijos keliu ir negalima savęs izoliuoti. Ji nenori būti tuo akmeniu, už kurio užkliuvusi Ukraina gali suklupti, ir ragina valdžią bei žmones siekti laisvos europietiškos Ukrainos“, – kalbėjo žurnalistams prezidentė.

Ukrainos laukia ypatingi įvykiai

Deja, šis europietiškos Ukrainos siekis pastaruoju metu aiškiai blėsta. V. Janukovyčius nedviprasmiškai atidėjo integraciją į NATO, kaip „prieštaraujančią daugumos ukrainiečių nuostatoms“, o santykius su ES komplikuoja jo vykdoma politika ir griežtesnė Briuselio pozicija. Agentūros „Berta Communications“** direktorius Tarasas Berezovecas „Amerikos balso“ rusiškajai tarnybai teigė, kad Ukraina dėl tokios savo politikos rizikuoja nukentėti, ruošiantis pasirašyti Laisvosios prekybos bei Asociacijos su ES sutartis, kurios priartintų Kijevą prie Bendrijos. Dabar, pasak politinio technologo, Ukraina turi tik parafuotą Laisvosios prekybos sutartį. „Jeigu Ukraina ir toliau nereaguos į ES pastabas, tai situacija gali priartėti prie personalinių Bendrijos sankcijų įvedimo teisėsaugos, prokuratūros atstovams ir asmenims, susijusiems su J. Tymošenko baudžiamuoju persekiojimu“, – pridūrė jis „Amerikos balsui“.

Politinių jėgų išsidėstymą šiame fone ypač komplikuoja artėjanti rinkimų į Aukščiausiąją Radą kampanija. Kaip rašo portalas „Lenta.ru“***, antrąjį pusmetį Ukrainoje „bus tikrai linksma“. Jau liepos 30 d. prasideda 7-ojo šaukimo parlamento rinkimų kampanija, kandidatų registracija vyks nuo rugpjūčio 20-osios, pirmas rinkimų turas bus rengiamas spalio 28-ąją, o lapkričio 12 d. rinkėjai turi sužinoti, kokį parlamentą išrinko.

Gegužės pradžioje Kijevo tarptautinio sociologijos instituto surengtos apklausos duomenimis, valdančioji koalicija „Stabilumas ir reformos“, kuriai priklauso Regionų partijos, komunistų, V. Litvino bloko deputatai bei perbėgėliai iš opozicijos (iš viso daugiau kaip 250 žmonių, esant parlamentinei daugumai iš 226 deputatų), tegautų 15,6 proc. balsų, o į pirmą vietą, tiesa, tik 0,3 proc. lenkdama „regionalus“, iškoptų J. Tymošenko partija „Batkivščina“. Net sunkiasvoris boksininkas Vitalijus Kličko bei jo partija UDAR įveiktų 5 proc. rinkiminį barjerą ir pralenktų komunistus. Analitikai atkreipia dėmesį, kad valdantieji labiausiai nukentėtų dėl sukurptos ir politizuotos J. Tymošenko bylos.

Boikotas – sankcijų pradžia

Gegužės 3 d. ES misija Kijeve paskelbė griežtą pareiškimą, kad „niekas neturėtų abejoti ES pozicija dėl nepatenkinamos Julijos Tymošenko padėties“. Bet, ko gero, skaudžiausią smūgį V. Janukovyčiaus režimui sudavė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri šiuo metu ES griežia kone pirmuoju smuiku. Agentūra „Bloomberg“ cituoja kanclerės žodžius, pasakytus Kijevo adresu gegužės 10 dieną. „Šiandien Vokietija ir Europos Sąjunga gyvena taikos ir laisvės sąlygomis. Deja, tai tinka ne visai Europai, nes Ukrainoje ir Baltarusijoje žmonės iki šiol kenčia nuo diktatūros ir represijų“, – sakė ji. V. Janukovyčiaus valdymą palyginti su „paskutinio diktatoriaus Europoje“ A. Lukašenkos režimu, analitikų nuomone, reiškia kai ką daugiau negu įprastą Kijevo kritiką ir paramą J. Tymošenko. Tai tarsi kanonada tų plačių sankcijų, kurias Bendrija jau keletą metų taiko ir stiprina Baltarusijos diktatoriaus atžvilgiu.

Pirmo boikoto signalo ilgai laukti nereikėjo. Gegužės 11 d. Jaltoje turėjęs vykti Vidurio ir Rytų Europos lyderių susitikimas buvo atšauktas, nes bent septyni iš kviestų šalių vadovų atsisakė atvykti, motyvuodami nedemokratiniais Ukrainos valdžios veiksmais prieš nuteistą opozicijos lyderę. Tai reiškia, kad Europos politinis elitas gali boikotuoti ir birželio pradžioje keturiuose Ukrainos miestuose numatytas surengti futbolo čempionato „Euro-2012“ batalijas. Į jas jau atsisakė vykti Austrijos vyriausybės vadovas, Vokietijos prezidentas. Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso taip pat nusprendė nevykti į Ukrainą žiūrėti rungtynių, kurias ši šalis organizuoja kartu su Lenkija nuo birželio 8 dienos. Tiesa, J. M. Barroso biuras jo sprendimo tiesiogiai nesiejo su J. Tymošenko įkalinimu ir elgesiu su ja, bet balandžio 20 d. ekspremjerės paskelbtas bado streikas ir kaltinimai kalėjimo prižiūrėtojams ją sumušus, matyt, perpildė ir EK vadovo kantrybės taurę.

***

Pernai rugpjūtį „Geopolitikoje.lt“ išsamiai aprašėme 51-erių metų J. Tymošenko nueitą nelengvą verslininkės, politikės ir opozicionierės kelią****, citavome Švedijos užsienio reikalų ministrą Carlą Bildtą, kuris po ekspremjerės suėmimo tiesiog teismo salėje (septyneriems metams ji buvo nuteista pernai spalį) sakė, jog J. Tymošenko teismas sukėlė didelį pavojų šaliai. Korupcija ir oligarchų grupės, nuolat kariaujančios tarpusavyje, įsitvirtino šalies politinėje sistemoje. Korupcijos tinklai, dujų tranzitas iš Sibiro į Vakarų Europą aiškiai trukdė Ukrainos politinei raidai. „Bet nesvarbu, šventasis ar nusidėjėlis, kiekvienas nusipelnė būti išklausytas, o ne teisiamas, – tikino šis garsus Švedijos ir ES pareigūnas. –Ukrainos ateitis lieka neaiški. Tai didelė šalis, Europos narė, ji nusipelnė saugios ir klestinčios ateities. Tačiau J. Tymošenko teismas, deja, gali palikti ją atsiskyrėle“, – kalbėjo pareigūnas.

* Ši garsi, 1710 m. įkurta didžiausia Europoje universitetinė klinika (pranc. Charité), įsikūrusi keturiuose Berlyno rajonuose, priklauso Berlyno Humboldtų universiteto ir Berlyno Laisvojo universiteto klinikų kompleksui, turi daugiau kaip 100 klinikų ir institutų, suvienytų 17-oje klinikinių centrų, kurių finansinė apyvarta yra daugiau kaip 1 mlrd. eurų per metus. Daugiau apie kliniką https://www.charite.de/.

** Ukrainos kompanija, užsiimanti personalo strateginiu konsultavimu, viešaisiais ryšiais, politinėmis technologijomis, rėmė J. Tymošenko partijos „Batkivščina“ rinkimų kampaniją 2007 m., daugiau apie ją http://polittech.org/).

*** http://lenta.ru/articles/2012/05/04/start/

**** http://www.geopolitika.lt/?artc=4840

Bet jei šiuos įvykius sunersime ant vieno siūlo, galėsime daryti išvadą, kad naujasis-senasis Rusijos vadovas iškart čiumpa jautį už ragų ir nusiteikęs ne vienai pergalei.

Tiesa, susirūpinimas Rusijos istorijos iškraipymais ne naujas. Į kovą su jais prieš ketverius metus pakilo ankstesnis prezidentas D.Medvedevas, 2009-ųjų gegužės 8-ąją – taip pat prieš Pergalės šventę – savo internetiniame video dienoraštyje pareiškęs, kad falsifikavimo bandymai „tampa vis šiurkštesni, piktesni, agresyvesni“. Po savaitės prezidentas pasirašė įsaką, kuriuo įkūrė specialią komisiją, kurios pagrindinis tikslas – priešintis tokiems mėginimams. Komisijoje buvo 28 atstovai iš prezidento administracijos, Dūmos, Federalinės saugumo tarnybos, užsienio žvalgybos tarnybos, Saugumo tarybos, ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo, ministerijų, mokslų akademijos ir kitų, dažniausiai „jėgos“ institucijų. Iki pernai gruodį įvykusių Dūmos rinkimų jai vadovavo Rusijos prezidento administracijos galva Sergejus Naryškinas, tačiau „Vieningoji Rusija“ jį pasiūlė parlamento pirmininku, o pati komisija šį vasarį prezidento įsaku buvo paleista, nenurodžius priežasčių. Ji tesurengė keturis posėdžius, o kaip palikimas – šis švietimo ir mokslo ministerijai pateiktas paskutinis pasiūlymas.

Ką Lietuvai reiškia partinis Gynybos susitarimas? Kokie klausimai bus nagrinėjami NATO viršūnių susitikime Čikagoje gegužės 20–21 d.? Šiuos ir kitus klausimus svarstome su krašto apsaugos ministre R. Juknevičiene.

O su buvusiu Kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininku, dabar Europos Sąjungos energetikos ekspertu V. Jankausku aptariame Seimui pateiktos Vyriausybės veiklos ataskaitos energetikos dalį.

Laidos autorius, žurnalistas Č. Iškauskas savo komentare sugrįžta prie Prancūzijos prezidento rinkimų ir šios šalies posūkio į kairę.

Karjera be didelių ambicijų

Trumpai apie F. Hollande‘ą (visas vardas – Francois Gerard George Hollande): gimė 1954-ųjų rugpjūčio 12 d. Normandijoje, Ruanoje, tėvas George‘as Hollande‘as buvo otolaringologas, o motina Nicole Tribert – socialinė darbuotoja (mirė prieš trejus metus būdama 82-ejų). Hollande – 16 amžiuje iš kalvinistų pasiskolinta pavardė, nurodanti tikrąją tėvynę – Nyderlandus. 1968 m. šeima persikraustė į turtingą Paryžiaus priemiestį. Čia jaunuolis įgijo teisininko specialybę, vėliau – dar ir ekonomisto. Po studijų prasidėjo jo profesinė ir politinė karjera: dirbo auditoriumi, mokesčių inspekcijos referentu, Eliziejaus rūmų tarnautoju, kelių vyriausybių administracijos vadovu, net Neįgaliųjų konsultacinės tarybos prezidentu. Nuo 1980 m. F. Hollande‘as yra Prancūzijos socialistų partijos narys ir aktyvus F. Mitterrand‘o rinkimų kampanijos dalyvis. 1997-aisiais tampa partijos pirmuoju sekretoriumi ir Nacionalinės Asamblėjos (parlamento) nariu.

Tačiau jis niekada – ar tiesiog nebuvo pastebėtas ir įvertintas, ar dėl savo ambicijų – netapo ministru. Nors administracinio darbo nevengė (2001 m. kovą buvo išrinktas gimtojo Tiulio miesto meru, o 2008-ųjų kovą – Korezo departamento generalinės tarybos prezidentu), apžvalgininkai tvirtina, kad F. Hollande‘as turi tik teorinių žinių, kaip nurodinėti vyriausybei. N. Sarkozy – priešingai: prieš tapdamas prezidentu 2007 m., jis kaip vidaus reikalų ministras jau vaikė imigrantų jaunimo demonstracijas.

Bet politikas save sieja su paprasta liaudimi: nešioja nebrangų laikrodį, mėgsta, kaip visi prancūzai, futbolą, vandenis raižo skuteriu ir yra apsuptas savo ir ne savo vaikų. Keturis iš jų sugyveno su garsiąja metais vyresne bendraminte, 2007 m. rinkimų kampanijos socialistų kandidate Segolene Royal, – du sūnus ir dvi dukteris. Po 28 m. bendro gyvenimo jie išsiskyrė, kai žmonai nepavyko laimėti prezidento rinkimų. Dabartinė gyvenimo draugė (Prancūzijoje, be tradicinės šeimos, egzistuoja ir „namų partnerystės“ statusas) – garsi žurnalo „Paris Match“ politikos žurnalistė, 47-erių Valerie Trierweiler, kuri jau turi tris vaikus ir su kuria būsimasis partneris bendravo nuo 2006 m., dar būdamas ankstesnėje santuokoje, taigi, akyliems naujojo prezidento gyvenimo stebėtojams yra už ko užkibti…

Permainų lyderis – ES galvos skausmas?

Antrasis Prancūzijos prezidentas socialistas iškart paskelbė save permainų lyderiu. Šalies spauda primena, kad kone visi buvę vadovai vilko sunkią permainų naštą. F. Hollande‘as turėtų prisiminti, kaip jis konsultavo savo mokytoją F. Mitterrand‘ą, kuriam teko būti Europos kairiųjų vėliavnešiu tuo metu, kai Vakaruose įsigalėjo liberali JAV prezidento Ronaldo Reagano ir konservatyvi britų premjerės, „geležinės ledi“ Margaret Thatcher ekonominė politika. Nedera pamiršti, kokie nelengvi Paryžiui tada buvo šie Vakarų pasaulio lyderiai, nuolat konfrontavę su prancūzams istoriškai palankesne Maskva. Kai kas F. Hollande‘ą laikė nuobodžiu funkcionieriumi, o aštrialiežuviai primindavo mokyklines pravardes – pudingas, kilimėlis po kojomis, drambliukas Babaras. O visus savo palyginimu nustebino buvęs Paryžiaus meras ir prezidentas Jacques‘as Chiracas, dar 1981 m. su kandžiu humoru pasakęs, kad F. Mitterand‘o rinkimų kampanijos dalyvis yra mažiau žinomas net už savo šeimininko labradorą… Bet vėliau J. Chiracas vos nepateko už grotų, o tas „šuo už pavadėlio“ ėmė nuosekliai kilti partinės karjeros laiptais ir buvusiam jo kritikui net teko už jį balsuoti…

Išrinktajam Prancūzijos vadovui gera pamoka galėtų būti ne tik senieji laikai, bet ir N. Sarkozy kadencija (beje, šis dešiniojo centro atstovas vienintelis iš prezidentų po 1981 m. Valery Giscard d‘Estaing‘o nepratęsęs savo prezidentavimo antrąkart). N. Sarcozy teko sunki ekonominės krizės našta, sudėtingi sprendimai šalies viduje – juk penktoji pasaulio ekonomika kenčia nuo 10 proc. siekiančio nedarbo, didžiulio biudžeto deficito. N. Sarkozy buvo užsibrėžęs išvesti šalį į Europos lyderės pozicijas ir taip nušluostyti nosį Didžiajai Britanijai, kuri savo finansų nesusiejo su euru. Bet Paryžius turėjo susidraugauti su kitu nelengvu kaimynu – Vokietija, kad net atsirado dueto pavadinimas „Mercozy“, kuriame, deja, Prancūzijos prezidento pavardei skirtas tik antrasis dėmuo…

Prancūzijos politikos mokslų instituto (Science Po) direktorius, politologas Philippe‘as Perchocas portalui DELFI suabejojo, kaip socialistui F. Hollande‘ui seksis bendrauti su dešiniųjų pažiūrų Angela Merkel, nes iš pradžių šis bendravimas visada strigdavo. Nereikia pamiršti, primena politologas, kad po kitąmet vyksiančių rinkimų Vokietijoje A. Merkel valdžioje gali ir nebelikti. Taip pat 2013 m. vyks rinkimai ir Italijoje, kuri, kaip ir visa pietinė ES dalis, patiria didžiulius ekonominius sunkumus.

Bet į kairę sukanti Prancūzija jau netrukus pateiks nemažą akibrokštą: F. Hollande‘as gegužės 20–21 d. Čikagoje vyksiančioje NATO vadovų konferencijoje ketina mesti pirmą iššūkį, pareikšdamas apie Prancūzijos kariuomenės išvedimą iš Afganistano iki šių metų pabaigos. Paskui jis nori revizuoti kovo mėnesį ES euro zonos šalių pasirašytą taupymo politiką skatinantį Fiskalinio stabilumo paktą, kad nuo ekonomikos susitraukimo ir stabilizacijos būtų pereita prie jos augimo. F. Hollande‘o šūkis „Užteks taupyti“ verčia traukyti pečiais kitas euro zonos šalis, kurioms toks būdas yra vienintelis norint išbristi iš recesijos duobės. O kaip tai atrodys Bendrijos narėms, kai jos priėmė strategiją „Europa-2020“? – klausia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Bet ES normatyvų revizija, susitelkimas prie vidaus problemų, pataikavimas rinkėjų socialinėms reikmėms visada būdavo būdingas kairiųjų bruožas. Svarbu, kad tos populiarios idėjos nesusidurtų su negailestinga realybe.

Tarp dviejų smagračių

Prancūzijos rinkimų kampanijos dalyviai savo kalbose Baltijos šalių neminėjo, todėl sunku prognozuoti, kokie bus Paryžiaus santykiai su Vilniumi. Politologai sutaria, kad jie labai nesikeis. Ph. Perchocas mano, kad vienu aspektu Europoje įsigalinti pozicija atkurti sienas ir riboti laisvą asmenų migraciją Lietuvai nenaudinga. Paryžiaus reikalavimas nustatyti imigrantų kvotas atsilieps lietuvių migracijai į ES šalis. Kita vertus, jei F. Hollande‘as daugiau dėmesio skirs ekonomikos koncentracijai, tai gali reikšti sudėtingesnę skolinimosi perspektyvą ir net biudžeto deficito augimą.

Taip pat reikia prisiminti, kad 2009-ųjų rugsėjį Lietuvos ir Prancūzijos prezidentai pasirašė pirmąjį abiejų šalių istorijoje Susitarimą dėl strateginės partnerystės, lydimą konkrečių veiksmų plano. Jis ypač svarbus Lietuvos energetinės integracijos į Bendrijos sistemą požiūriu, taip pat branduolinės energetikos plėtros aspektu. Nors šį dokumentą daug kas laiko formaliu „popieriniu“ susitarimu, jis reiškia tam tikras reglamentuotas tarpvalstybinio bendradarbiavimo taisykles, kurių turės laikytis ir išrinktasis prezidentas.

Nors Baltijos šalys nebuvo minimos nė vieno kandidato kalbose, tai nėra blogai, pažymi politologai. Lietuva vykdo bendrą ES politiką ir dažni Paryžiaus akibrokštai Bendrijai neturėtų nuvilti Vilniaus.

Istorijos ratas sukasi be paliovos ir net didžiausios Europos valstybės vadovo pasikeitimas negali sutrukdyti šio proceso, o Lietuva tėra mažytė šio rato sutvirtinimo vinis. Net jeigu ji atsidurs tarp dviejų smagračių – ką tik trečiąkart inauguruoto Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir gegužės 15 d. savo įgaliojimus perimsiančio kairėjančios Prancūzijos lyderio.

Bet keletas šio lietuvių kilmės mastytojo ir „pasaulio lietuvio“ interviu bei straipsnių, duotų lietuviškai žiniasklaidai pastaraisiais metais, tarsi išreiškia tą amžiną laikmečio diskusiją, kas yra tikroji vertybė – tautinė savastis, kitaip – identitetas, ar kosmopolitizmas, savęs tapatinimas su pasauline egzistencija. Tomas Venclova, 1977 m. išvykęs iš Lietuvos ir praradęs sovietinį pasą, save priskyrė pastarajai mąstytojų kategorijai.

Žinomas poetas, vertėjas, eseistas, literatūros tyrinėtojas ir publicistas, dėstantis Jeilio universitete. Išaugęs sovietams lojalioje, prieštaringai vertinamo poeto ir kultūros veikėjo Antano Venclovos šeimoje, tačiau anksti supratęs totalitarinio režimo absurdą, ryžosi emigruoti iš Lietuvos, kai dešimtys disidentų kentė nuo sovietų valdžios ir ėjo naujus gulagus.

Apsigyvenęs JAV T.Venclova neilgai trukus tapo tarptautinio masto poetu, kurio kosmopolitinėmis kategorijomis perkrauta kūryba gausiai verčiama į užsienio kalbas, įskaitant arabų ir japonų. Rašytojas daug keliauja, turi namus net keturiose pasaulio šalyse, bet kasmet, daugiausiai pavasarį ir vasarą, būna Lietuvoje. Tai turi įtakos jo kosmopolitinėms pažiūroms. Bet dirstelkime į paties poeto ir kultūrologo mintis, išsakytas lankantis gimtinėje.

Interviu savaitraščiui „Atgimimas“ 2009-ųjų liepą atvirai įvardijo, kodėl lietuviams trūksta kosmopolitizmo.

„Atgimimas“: Turbūt Lietuvai dažnai trūksta tokio kosmopolitinio, šiek tiek laisvesnio požiūrio. 

T. Venclova: Be abejo, trūksta, ir iš esmės tai yra sovietmečio palikimas. Mes iki šiol laikomės savo tapatumo, suprantamo pačia siauriausia prasme. Pirmiausia kaimiško tapatumo. Girdi, vienkiemis yra geriausia, kas lietuvį gali ištikti. Dar ir dabar kone kiekvieną traukia į sodybą, nors dauguma jau gyvena mieste. Vis dėlto tapatumas po truputį keičiasi. Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Tautos identitetas negali būti užkonservuotas – tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti ar bent jau padaryti neįdomų. 

„Atgimimas“: O kas sudaro lietuviško tapatumo esmę? 

T.Venclova: Mano manymu, pirmiausia tai yra kalba ir tam tikri istoriniai prisiminimai. Reikia atsiminti, kad kalbos irgi negalima konservuoti. Antai profesorius Balčikonis visą gyvenimą lietuvių kalbą valė nuo žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurios, jo manymu, buvo nelietuviškos ir netinkamos. Viename Smetonos laikų feljetone rašoma: Balčikonis lietuvių kalbą jau tiek „išvalė“, jog žodžių užtenka nebent pirkiai aprašyti – sudėtingesnei temai jau pritrūksta. Mano manymu, tokios tendencijos – jų, deja, yra ir dabar, – virsta primityvėjimu ir provincialėjimu.

Lygiai po metų Tomas Venclova savo žymiajame tekste „Aš dūstu“  taip ironiškai apibūdino lietuviškąsias vertybes:
Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui, George’as Sorosas). Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia labiau nei visų kitų. Juo daugiau tolerancijos, juo mažiau Lietuvos, – sako filosofas Arvydas Juozaitis. Jei būsime tolerantiški, mus paskandins svetimos kultūros ir rasės, mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai, nuo kurių desperatiškai gynėmės ir daugmaž (nors, žinoma, ne visai) apsigynėme sovietmečiu.

Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie globalistinę indoktrinaciją, smegenų plovimą, apie eurokolaboravimą. Daugeliui tas „eurokolaboravimas“ iš esmės nesiskiria nuo kolaboravimo su sovietais, nebent yra dar blogesnis, nes tauta dabar nyksta greitesniu tempu. Filosofas Romualdas Ozolas laimina ksenofobų grupes. Tokios grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius, bet ir pačius lietuvius – į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius, net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“. 

Tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau – nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). Seimas, apsijuokdamas prieš Europą, neretai keldamas jos pasibjaurėjimą, priiminėja įstatymus, draudžiančius pasuose rašyti raidę „w“ ir platinti seksualinę informaciją, o asmenys, laikantys save laisvės kovotojais, apmėto akmenimis gėjų eitynes (gink Dieve, ne nacių simpatikų eitynes). Luktelėkime ir, ko gero, atsiras seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“.

Straipsnyje T.Venclova, be kita ko, sudeda visus santykių su Rusija taškus.

Artėjant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, su „Verslo žinių“ vyriausiuoju redaktoriumi R. Barysu kalbamės apie žiniasklaidos ir verslo santykius, užsakomąją ir objektyviąją žurnalistiką.

Įmonių grupė „Penki kontinentai“ jau 7 metus bendradarbiauja su partneriais iš tolimosios Mongolijos. Neseniai kartu su politikų ir verslininkų misija jos atstovai apsilankė Ulan Batore. Kaip įmonė užkariauja šios šalies rinką, pasakoja BS/2 Pardavimo departamento direktorius P. Bučelis.

Laidos autorius Č. Iškauskas komentuoja pasiruošimą prezidento rinkimams JAV ir Prancūzijoje.

Juos vijo į dykumą…

1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat kare su Rusija Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o apie 200 tūkstančių – Rusijos armijoje.

Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino Osmanų kariuomenėje tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje. Prasidėjo armėnų persekiojimai, egzekucijos, trėmimai. Ypač nukentėjo inteligentija ir stačiatikių dvasininkija, susibūrusi Konstantinopolyje. Šimtai tūkstančių armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas, kur mirė nuo bado ir epidemijų. Per tokius mirties maršus tikslą – nesvetingą dykumą – pasiekdavo kas dešimtas eitynių dalyvis. Pakeliui žmonės buvo žudomi, prievartaujami, imami į vergiją. Mirties maršus lydėjo specialūs nusikaltėlių būriai, kuriuos šiam tikslui genocido organizatoriai buvo suformavę iš anksto. Šie nusikaltėliai buvo vadinami mėsininkais, nes savo aukoms nejautė jokio gailesčio.

Tie armėnai, kurie išvengė mirties žygių, savo likimą pasitiko vandenyje, ugnyje, buvo nuodijami dujomis (http://www.nazi-lauck-nsdapao.com/lietuviskai/lietuva029.htm) ar mirė nuo ligų, kuriomis buvo dirbtinai apkrėsti. Taigi ne žydai, o armėnai pirmieji patyrė koncentracijos stovyklų siaubą: manoma, kad tokių stovyklų Osmanų imperijoje buvo 25.

Genocidas vyko apie dvejus metus ir per tą laiką buvo sunaikinta apie pusantro milijono armėnų. Istorikai tvirtina, kad genocidas tęsėsi iki 1923 metų, kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai. Istorikai šį genocidą lygina su Antrojo pasaulinio karo košmaru – holokaustu.

Portalas http://ararat-online.ru/ patikslina, kad armėnų genocidas vyko keturiais etapais: 1894–1896 m. sunaikinta beveik 300 tūkstančių armėnų, 1915–1916 m. – apie pusantro milijono, 1918–1923 m. – dar maždaug 300 tūkstančių, o beveik 600 tūkstančių žmonių tapo pabėgėliais ir pasklido po visą pasaulį, kur susiformavo naujos armėnų bendruomenės – diaspora.

Likimo ironija, rašo portalas: didysis Armėnijos kalnas Araratas stūkso Turkijoje, bet laikomas šventu armėnų pasididžiavimu. Tai tarsi šimtmečius trunkančios nesantaikos tarp dviejų kraštų, religijų ir tautų simbolis.

Atsakas – Chodžalos tragedija

Galbūt kiekviena tauta yra patyrusi genocidą arba buvo pakibusi ant išnaikinimo bedugnės. Pavyzdžiui, azerbaidžaniečiai, šiaip jau giminingi su turkais ir kurdais ir juos palaikantys, taip pat gali skųstis armėnų mėginimu juos išnaikinti. Jų bendruomenės Lietuvoje portalas http://azeri.lt/ primena Chodžalos tragediją, ištikusią azerbaidžaniečius Kalnų Karabache. Tiesa, žudynės vyko ne prieš šimtmetį, o per didžiausią konfliktą dėl šio regiono 1992 metais.

Chodžala – apie 7 tūkstančius gyventojų, daugiausia azerbaidžaniečių, turinti gyvenvietė Kalnų Karabacho regione. Bent jau tokia ji buvo iki 1992 m. vasario 26-osios. Iki lemtingosios vasario nakties Chodžalos gyventojai keturis mėnesius patyrė blokadą. Paskutinėmis savaitėmis neturėjo elektros, trūko maisto.

Sunkiąja artilerija ginkluoti buvusios SSRS 366-ojo pulko kareiviai ir armėnų nacionalistai naktį iš vasario 25-osios į 26-ąją Chodžalą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Penktą valandą ryto visas miestelis skendėjo liepsnose. Per masinį bombardavimą nežuvę žmonės nakties tamsoje traukėsi link miško, tikėjosi pasiekti kaimyninį Agdamą. Jie visaip slėpėsi ir buvo medžiojami kaip žvėrys. Chodžalos apylinkėse nužudyta 613 civilių gyventojų, iš jų 106 moterys ir 83 vaikai. Daugiau kaip 1200 gyventojų buvo paimti įkaitais ir kankinami. Per 1000 taikių žmonių tapo neįgaliais.

Chodžalos žudynės – baisiausias Kalnų Karabacho karo nusikaltimas. Bet Armėnijos agresija šiuo nesuvokiamu žiaurumu nesibaigė. Vėliau krito Šuša, Agdamas. Dabar, kaip rašo portalas, yra okupuota 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. Jungtinės Tautos nuo1993 m. priėmė keturias rezoliucijas (Nr. 884, 822, 853, 874), kuriose smerkia Armėnijos agresiją ir reikalauja nutraukti karo veiksmus, apleisti okupuotas teritorijas. Šie veiksmai pasmerkti ir įvairių nevyriausybinių organizacijų.

Siekiant tarptautinio Chodžalos genocido pripažinimo, 2008 m. inicijuota tarptautinė informavimo kampanija – „Teisingumas Chodžalai“ („Justice for Khojaly“), prie kurios prisidėjo daugiau kaip 25 pasaulio šalys (tarp jų – ir Lietuva), per 120 tūkst. žmonių ir 115 organizacijų. Azerbaidžaniečių diasporos Lietuvoje portalas priduria, kad mums būtina išmokti kalbėti apie XX a. nusikaltimus, žudynes ne tik Rainiuose, bet ir Chodžaloje, ne tik Sausio 13-ąją Vilniuje, bet ir 1990-ųjų sausio 20-ąją Baku. Nuo savęs pridursime – ir apie armėnų genocidą beveik prieš šimtą metų.

Regioną dalijasi galingos jėgos

Politologas Vagenas Akopianas portale regnum.ru (http://xn--c1adwdmv.xn--p1ai/news/fd-abroad/iran/1524506.html) svarsto, kokią įtaką šie nusikaltimai prieš armėnus turi Pietų Kaukazo perdalijimui. Dėl armėnų genocido verda aistros šiapus ir anapus Atlanto. Diplomatinis skandalas įsiliepsnojo tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyksta aštrios diskusijos, balandžio 24-ąją B. Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti sąjungininkės NATO Turkijos. Užtat Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės), o Turkija net buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus.

Iki šiol, kaip praneša portalas http://www.tja.lt/, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos.

Deja, šis pripažinimas regioninio konflikto problemos neišsprendžia. Ginčą dėl Kalnų Karabacho dar pagilina niekaip neatkurti 1993 m. nutraukti diplomatiniai santykiai su Azerbaidžanu ir dar po Pirmojo pasaulinio karo neužmegzti – su Turkija. Visa tai sudaro sąlygas plisti sąmokslo teorijoms apie galingų trečiųjų pasaulinių jėgų interesus regione.

Taigi, nepaisydamas tragiškos išvakarių sukakties, šios rokiruotės porininkas D.Medvedevas kalbėjo pergalingai. Neapsiėjo jis ir be retorikos Baltijos šalių atžvilgiu. Į klausimą, kodėl iki šiol neįvyko Rusijos vadovų aukščiausio lygio vizitai į Baltijos šalis, nueinantis prezidentas atsakė nevengdamas lakių pasažų. „Aš ketinau nuvykti ten į svečius, prašiau padėjėjų pažiūrėti, kaip ten, bet tos šalys vis kokią nors eilinę bjaurybę iškrėsdavo… Mes suprantame, kad esame didesni, o jos mažos, tačiau tai nereiškia, kad reikia iki tokio laipsnio įžūliai elgtis arba remti nacistus… – kalbėjo jis. – Viskas tų valstybių vadovų rankose: jeigu jie užims blaivesnę poziciją, ant kiekvieno kampo nešauks, kad rusai eina, tuoj tuoj tankai bus, tuomet viskas gerai“. „Tik nereikia Rusijoje matyti baisų lokį, kuris kiekvienu metu pasirengęs tas šalis suplėšyti į gabalus“, – pridūrė būsimas premjeras.

Lietuvos ir Rusijos santykiai garsėja mandagiais, bet tuščiais kvietimas aplankyti vieni kitus. Vizitams vis kažkas sutrukdo. Prezidentas Valdas Adamkus buvo alergiškas Maskvos vilionėms nuvykti į Pergalės iškilmes. Pragmatišką užsienio politiką paskelbusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė turėjo neblogų galimybių prisivilioti D.Medvedevą į Vilnių, bet tas gundymas baigėsi žaviomis politikų frazėmis ir šypsenomis. Kaip pranešta, net mūsų teatro emisaras Rusijoje Rimas Tuminas, ne kartą susitikęs su šios šalies lyderiais, pernai rudenį kvietė D.Medvedevą atvykti į Vilnių. Tas mandagiai pažadėjo, bet vėlgi nieko neišėjo.

Labai daug šansų vienąkart užbaigti šį diplomatinį žaidimą aukščiausiojo lygio vizitu buvo prieš trejus metus, kai Lietuva pažymėjo savo vardo tūkstantmetį. Dar daugiau vilčių dėta į D.Medvedevo viešnagę Vilniuje per Kovo 11-osios iškilmes 2010 m., kuri galėjo įvykti mainais į D.Grybauskaitės apsilankymą Pergalės iškilmėse Raudonojoje aikštėje. Bet atstovauti Rusijai Prezidentas D. Medvedevas pavedė gana žemo rango pareigūnui – Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos pirmininkui iš Rusijos pusės, transporto ministrui Igoriui Levitinui.

Bet tąkart Latvijos vadovas Valdis Zatleras neatsispyrė pagundai užlipti ant Kremliaus pakylos ir, kaip teigia režisierius R.Tuminas, išplėšti Latvijai iš Maskvos 15 proc. mažesnes naftos bei dujų kainas. „Reikia kalbėti ir reikia kalbėtis. Tai nereiškia, kad mes turime nusilenkti Maskvai, tačiau bendrauti reikia…“, – sakė menininkas dienraščio portalui. Šiemet Lietuvos vadovė taip pat nevyks nei į Pergalės paradą, nei į V.Putino inauguraciją. Sąstingis mūsų santykiuose tęsiasi.

Šiaip jau abiejų valstybių vadovai užsienyje yra susitikę daug kartų. Kartais tie susitikimai apsiribodavo tik rankų paspaudimu, pasisveikinimu, o kai kada įvykdavo ilgesnis pokalbis. Lietuvos vadovė prisimena nuoširdų pokalbį per Berlyno sienos griūties jubiliejų 2009 m. lapkritį. Gi gruodį savo interviu naujienų agentūrai „Interfax“ D.Medvedevas teigė, kad susidarė prielaidos aktyvesniam Lietuvos ir Rusijos dialogui, bet ragino „peržengti ideologinius stereotipus, nebandyti įsilaužti į istoriją ir peržiūrėti jos faktus“. Po to D.Grybauskaitė žurnalistams džiaugėsi, kad „Rusijos prezidentas kalba apie Lietuvą pozityviai“. Kitų metų vasarį D.Grybauskaitė jau Helsinkyje kalbėjosi su premjeru V.Putinu, bet tai buvo energetinio pobūdžio pabendravimas, kuris irgi realių rezultatų nedavė.

Kas gi trukdo rasti bendrą kalbą? Iš tikrųjų, tų abipusių stereotipų esama. Maskvą erzina nuolat keliamas sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Iš ideologinės darbotvarkės neišbraukta okupacijos traktavimo problema. D.Medvedevas, kritikuodamas Baltijos šalis už nacionalistinę poziciją” ir tariamą nacistų globą, Lietuvos iš trijų Baltijos šalių neišskiria.

Vadinasi, Kremlius taip pat negaluoja ideologiniais, dar iš sovietinių laikų paveldėtais stereotipais. Vieną iš jų galima formuluoti taip: SSRS dėka Baltijos respublikos tapo visos sąjungos vitrina, „jūs gavote daugiau negu davėte, tad būkite malonūs nekelkite kompensacijų klausimo ir nerevizuokite istorijos…“ Analitikai atkreipia dėmesį, kad, nors Rusijos grėsmė ir propagandinių priemonių arsenalas kitoms Baltijos šalims yra didesnis, Lietuva vis tiek išlieka Maskvos taikinyje. Ji daug vilčių dėjo į naujos Lietuvos vadovės pareiškimus dėl pragmatiškos užsienio politikos “visais vektoriais”, tačiau tas pragmatizmas iš Rusijos padvelkė kitu kvapu: “Družbos” kranelių užsukimu, “Nord Stream” dujotiekio Baltijos jūros dugnu paleidimu, kone aukščiausiomis visoje Europoje parduodamų dujų kainomis…Matyt, todėl D.Grybauskaitės pragmatizmas užsibaigė atsisakymu vykti į Pergalės iškilmes, kaip, beje, bendrauti su Baltijos valstybių lyderiais Varšuvoje. Apžvalgininkai daro išvadą, kad ji pasimokė iš nepavykusio 2010 m. rudenį pradėto flirto su A.Lukašenka.

Galima džiaugtis tik tuo, kad Maskvos požiūryje į Baltijos šalis nedaug asmeniškumo. Pavyzdžiui, savo interviu D.Medvedevas nevengė riebių epitetų Gruzijos prezidentui M.Saakašviliui, kurį vadino “tuščia vieta, visišku nuliu”.

Kremliaus santykiai su Lietuvos lyderiais išlieka pagarbūs, bent jau diplomatiškai santūrūs, nors ir nėra pagrindo teigti, kad šiltėjantys. Sunku pasakyti, ar tas pašalas išeis po gegužės 7-osios. Kol kas nėra jokių ženklų, kad grėsmių iš Rytų mažėja, o tai reiškia, kad meiliai glostyti lokio kailį dar anksti.

Seimas po pateikimo pritarė Konstitucijos pataisoms, įteisinančioms naują šeimos sampratą. Kaip ją aiškina du parlamentarai – Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras ir Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys M. Adomėnas?

Manipuliavimas, visuomenės nuomone, yra akivaizdus vadinamųjų „visuomenininkų“ noras savo idėjas pateikti kaip visos tautos sprendimą. Šį priešrinkiminį reiškinį komentuoja bendrovės „Spinter tyrimai“ direktorius, sociologas I. Zokas.

Laidos autoriaus Č. Iškausko komentaro tema – kaip tik balandžio 26-ąją, per Černobylio katastrofos metines, prasidėjęs naujas rengimosi Visagino atominės elektrinės statyboms etapas.

Sankcijų istorija gana sena

Sankcijos Baltarusijai buvo išplėstos ES šalių užsienio reikalų ministrų sprendimu kovo 23 dieną. Dar 12 fizinių asmenų (teisėjų, prokurorų, verslininkų) ir 29 juridiniai asmenys, „artimi Aleksandro Lukašenkos režimui“, buvo įtraukti į juodąjį sąrašą, kuriame dabar jau yra daugiau kaip 200 asmenų pavardės. Jiems neleidžiama vykti į Europos Sąjungą, taip pat įšaldytos jų sąskaitos ES bankuose ir ES valstybėse esantis turtas.

Spaudimas Minskui pastaraisiais metais padidėjo. Pernai birželį naujomis sankcijomis išplėstas sąrašas Baltarusijos pareigūnų, kuriems neleidžiama atvykti į Bendrijos šalis. Jis papildytas keturiomis Baltarusijos prezidentui artimų žmonių pavardėmis. 2011 m. sausio 31 d. įvažiavimas į ES šalis buvo uždraustas 158 tarnautojams, tarp jų yra pats prezidentas, du jo sūnūs – Viktoras ir Dmitrijus, prezidento administracijos vadovas Vladimiras Makėjus, Saugumo Tarybos sekretorius Leonidas Malcevas ir kt. Gegužės pabaigoje sąrašas papildytas dar 13 pareigūnų – teisėjais, prokurorais, prezidento aplinkos žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip susiję su teismo nuosprendžiais opozicijos lyderiams, dalyvavusiems protesto mitinguose 2010-ųjų gruodžio 19 dieną. Priminsime, kad po jų penki buvę kandidatai į prezidentus nuteisti kalėti dvejus–šešerius metus…

Pernai vasarą Briuselis pirmą kartą pritaikė sankcijas ir Baltarusijos verslo kompanijoms. Ministrų sprendime pabrėžta, kad embargas įvedamas „ginklų ir medžiagų, kurios gali būti naudojamos vidaus represijoms“, tiekimui į Baltarusiją. Sankcijos pirmiausia turėjo paliesti tokias šalies kompanijas kaip ginklų bendrovė „Beltechexport“, telekomunikacijų įmonė „Beltelecom“ ir rinkodaros verslo grupė „Sport-pari“.

Šiemet kovą ES šalių užsienio reikalų ministrai nusprendė įvesti sankcijas dar 29 įmonėms, kurios priklauso trims su A. Lukašenkos režimu siejamiems Baltarusijos verslininkams. Sankcijos pirmą kartą pritaikytos oligarchų Jurijaus Čižo ir Anatolijaus Ternavskio įmonėms, sąraše atsirado ir naujų verslininko Vladimiro Peftijevo kompanijų. Šios įmonės, vadinamos „Lukašenkos kišenėmis“, negalės atlikti finansinių operacijų Europos Sąjungos valstybėse.

Išmėginimai kandžia retorika

Iškart po to Minskas pasiūlė Lenkijai ir kitoms ES šalims atšaukti savo ambasadorius, ir netrukus jie, taip pat ir Lietuvos pasiuntinys Minske Edminas Bagdonas, paliko Baltarusijos sostinę. Štai jau beveik mėnuo ES ir Baltarusijos diplomatiniai santykiai tarsi pakibę ore. Abi pusės nuščiuvusios laukia viena kitos ženklų, padėsiančių išvesti iš sąstingio bent jau ekonominius ryšius.

Savo perspėjančiais pareiškimais čia aktyvesnis Minskas: jis teigia, kad leis ambasadoriams sugrįžti tik tuomet, kai Briuselis suvoks, jog laikas kalbėti apie sankcijų panaikinimą. Prezidento A. Lukašenkos administracijos vadovas V. Makėjus naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pareiškė, kad „jeigu pasiuntiniai nori grįžti, tai jie neturi kalbėti šantažo ar grasinimų kalba, o rinktis dialogą, kaip reikalauja atitinkamos diplomatinių santykių konvencijos“.

Iš tikrųjų Minskas tarsi davė ženklą, kad jis sutinka pradėti tokį dialogą ir pagerinti santykius su Vakarais: neseniai iš 11 politinių kalinių, kuriuos įvesdamas sankcijas turėjo galvoje Briuselis, paleido du buvusius kandidatus į prezidentus – A. Sanikovą ir D. Bondarenką. Tačiau čia pat V. Makėjus patikslino, kad „jokio kalinių paleidimo dėl ES spaudimo nebus“. Jis sakė, kad sankcijos Baltarusijai, kalinių paleidimas ir Bendrijos pasiuntinių grįžimas į Minską – tai skirtingi dalykai.

Pats A. Lukašenka balandžio pradžioje buvo dar griežtesnis. Jis ypač kritikavo Lenkijos ir Vokietijos diplomatinės tarnybos vadovus Radoslawą Sikorskį ir Guido Westerwelle, jų pareiškimus dėl sankcijų pavadindamas „absoliučia isterija“. Daugiausia kliuvo Varšuvai. „Lenkijos valdžia ketina išplėsti savo teritoriją Baltarusijos sąskaita, net žemėlapiai ten nupiešti jau iki Minsko. Suprantama, šiuos piešinius kaip nors reikia pateisinti“, – kalbėjo jis įvedus sankcijas. O Vokietijos diplomatui tėškė toli gražu ne diplomatinį kaltinimą. „Kai dėl antrojo – nei rožinio, nei žydro, tai jį išgirdęs pagalvojau: geriau būti diktatoriumi negu žydru“, – samprotavo valstybės vadovas.

Tarsi suprasdamas Lietuvos ir Latvijos prisijungimą prie ES sankcijų, A. Lukašenka užsienio politikai skirtoje konferencijoje teigė, kad šios kaimynės patiria didžiulį spaudimą dėl sankcijų Baltarusijai. „Ar jos nori, kad nutrauktume santykius su jomis ir pabėgtume iš jų rinkos?“ – retoriškai klausė prezidentas.

Gąsdinimai nacionaline katastrofa

Gali atrodyti, kad iš tikrųjų Lietuva pro sukąstus dantis pritarė sankcijoms. Padaręs nuolaidų Slovėnijai ir Latvijai, Briuselis nesulaukė pasipriešinimo iš Lietuvos. Bet tai nereiškė, kad Vilnius besąlygiškai pritaria ES priemonėms, ypač toms, kurios atgręžtos prieš Baltarusijos verslą.

Juolab kad Ryga ir Vilnius šiuo požiūriu, atrodo, suprato vienas kitą. Kovo 22-ąją, likus vienai dienai iki ES užsienio reikalų ministrų susitikimo, abiejų šalių vadovai Dalia Grybauskaitė ir Andris Bėrzinis buvo susitikę Panevėžio rajone (pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Rygos) ir aptarę naujas priemones, nukreiptas prieš A. Lukašenkos režimą, kuris varžo demokratiją, žmogaus teises.

Po šio susitikimo prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuvos ir Latvijos pozicijos sutapo: „Dėl sankcijų neturėtų nukentėti paprasti žmonės… Mes ir mūsų pramonininkai turime tuos pačius nuogąstavimus.“ Dar anksčiau Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ citavo Lietuvos atstovus, kurie spėjo, kad galimos ekonominės sankcijos Baltarusijai būtų „katastrofiškos“ Lietuvai, nes jos verslininkai, investavę į Baltarusiją, netektų apie 2 mlrd. eurų.

Bet labiausiai nustebino Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas, kuris tai pačiai agentūrai tvirtino, jog, palaikydama ES sankcijas Baltarusijai, Lietuva rizikuoja netekti baltarusiškų krovinių tranzito per Klaipėdos uostą ir taip patirti milijardus litų siekiančius nuostolius. „Jei mes šiandien nutrauksime krovinių pervežimą per Klaipėdą, Lietuva praras 7 mlrd. litų. Jei ES eis baltarusiškų prekių atsisakymo užsienio rinkose keliu, kaip gali nutikti, tai Baltarusija bus priversta imtis adekvačių priemonių“, – sakė V. Dražinas. „Ims stoti uosto pajėgumai. Atsilaisvins maždaug 4,5 tūkst. Klaipėdos uosto ir su juo susijusių įmonių darbuotojų. Geležinkeliai atsisakys maždaug 3,5 tūkst. etatų. Preliminariais duomenimis, bedarbių armija Lietuvoje išaugs 12 tūkst. žmonių. O tai jau nacionalinio masto problema. Tokia šio klausimo kaina, ir Lietuvos politikai turi susimąstyti dėl šios kainos“, – toliau dėstė ambasadorius.

Kaip pavyzdį jis pateikė Latviją. „Jūs girdėjote, kad Baltarusijai jau tenka perorientuoti savo krovinius iš Latvijos uostų, ir Latvijos ekonomikai bus padaryti didžiuliai nuostoliai – iki 3 mlrd. dolerių“, –postringavo diplomatas.

Buvęs 7-ojo šaukimo Latvijos Saeimos pirmininkas, dabar Draugijos ekonominiams ryšiams su Baltarusija stiprinti vadovas Alfredas Čepanis portalui Kasjauns.lv sakė: „Trijų milijardų dolerių gal ir nebus, bet keletas šimtų milijonų – tikriausiai, todėl prarasime apie 20 mln. eurų. Rusija atidarė naują uostą Ust Lugoje, Baltijos jūros Suomijos įlankoje, ir rusai baltarusiams jau sako: „Ko jūs ten terliojatės su latviais ir lietuviais? Eikite pas mus.“

Kas svarbiau – ekonomika ar politika?

Lietuvos verslininkai šių ES sankcijų nevertina teigiamai. Kaip portalui ekonomika.ltsakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas, Baltarusija rūpi ne tiek visai ES, kiek Baltijos šalims, gal šiek tiek Lenkijai. Juk per metus ji eksportuoja apie 16 mln. tonų prekių, iš jų 11,5 mln. tonų, tai yra apie 72 proc. eksporto, eina per Klaipėdos uostą. Vadinasi, netekusi Baltarusijos krovinių Lietuvos transporto sistema patirtų apie 1,7 mlrd. litų nuostolį.

„Akmenės cemento“ generalinis direktorius Artūras Zaremba žurnalui „IQ“ sakė, kad lietuvišką cementą į Baltarusiją veža į juodąjį sąrašą įtraukto Jurijaus Čižo koncernui „Triple“ (šiaip jau perdirbančiam rusišką naftą ir eksportuojančiam ją į Vakarus), kuriam priklauso Berezovsko silikatinių plytų gamykla ir bendrovė „TripleMetalTride“. „Baltarusiai perka nedidelius kiekius, bet kiekvienas klientas mums svarbus“, – tvirtino įmonės vadovas.

Lietuvos verslo atstovams perspėjus apie ekonominių sankcijų žalą Lietuvos verslui, diplomatai ramina, kad šie nuogąstavimai nepagrįsti, prieš Baltarusiją „jokių totalinių ekonominių sankcijų nėra“, priemonės taikomos tik oligarchams, o ne valstybinėms įmonėms. Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis žurnalistams sakė, kad įvesdama sankcijas ES patvirtino pasiryžimą siekti, kad Baltarusijos piliečiams taptų paprastesnis ir pigesnis vizų režimas. Lietuva jau anksčiau panaikino mokestį už nacionalines vizas.

Žinoma, logiškai mąstant, Lietuva priversta paklusti Bendrijos priemonėms, kuriomis A. Lukašenkos režimas verčiamas sukti demokratėjimo keliu. Kas pirmiau – ekonomika ar politika, šiuo atveju beprasmis ginčas. Europa ir Baltarusijos kaimynės žemyno viduryje privalo turėti tokią santvarką, kuri atitiktų bent minimalius demokratinius reikalavimus ir neskriaustų nei savo piliečių, nei valdžios kritikų.

Bet kiekvienai valstybei dar svarbesni jos nacionaliniai interesai. Šių dviejų polių suderinimas ir yra sumanios užsienio politikos variklis.