Visa Europa šurmuliuoja, stebėdama besikaupiančius debesis aplink Ukrainą. Žinoma, jie kelia nerimą ir paprastam žmogui, ypač tam, kuris iš savo gyvenimo ar istorikų straipsnių daugmaž įsivaizduoja prieškarį, kai didžiosios valstybės delsė pažaboti nacių apetitus ir užstojo – tiesa, pavėluotai – Sovietų Sąjungą, kuri, pasirodo, buvo toks pat grobuonis kaip ir Hitlerio Vokietija. Continue reading…

„Duosi pirštą – nukąs visą ranką“. Šį lakų posakį prieš kelerius metus esu pavartojęs vienoje televizijos laidoje, kurioje diskutavome apie tas nelemtas „tris raides“, kurias įkyriai mums perša savi ir kaimyninės šalies ideologai. Būtent – ideologai ir politikai, nes toje diskusijoje dalyvavę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA, tuomet dar neturėjusios keisto priedėlio „krikščioniškų šeimų sąjunga“) Valdemaras Tomaševskis ir Rita Tamašunienė ne tiek rūpinosi W, Q ir X inkorporavimu į lietuvišką raidyną, kiek kaltino Lietuvos valdžią, kad ji ignoruoja lenkakalbių reikalavimus ir nesiekia gerų santykių su Lenkija.

Šį gerokai lenkų veikėjus suerzinusį pasažą prisiminiau dabar, kai Seimas žengė pirmą žingsnį, įteisinant mūsų raidynui svetimų kalbos ženklų vartojimą. Ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams ir užsieniečių sutuoktiniams bei jų vaikams Seimas leido nuo gegužės dokumentuose pavardes ir vardus rašyti originalia forma lotyniško pagrindo rašmenimis – pasuose galės atsirasti Q, W ir X. Tiesa, dar reikia prezidento pritarimo. Jis turi apsispręsti per 10 dienų. Gal šiuo atveju šalies vadovas bus ryžtingesnis?

Sutartis – drumstas vanduo

Atsiverčiu Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kuri buvo priimta 1994 m. balandžio pradžioje, o įsigaliojo lapkritį. Ją pasirašė tuometiniai abiejų valstybių vadovai – Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas Valensa (Lech Wałęsa). Joje nerasime tiesioginės prievolės dėl pavardžių ir vardų originalios rašybos dokumentuose. Tik 14 straipsnio 7 punktas nurodo: „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“. 13-me straipsnyje apibrėžta tautinių mažumų abiejose šalyse gimtosios kalbos vartojimo norma: jos „turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis.“

Toks neapibrėžtumas leido lenkų teisininkams savaip interpretuoti būtinybę liberalizuoti kalbinius klausimus, kaip buvo įprasta mūsų šalių santykių istorijoje, – kaimyninės valstybės naudai. Štai prieš trejus metus tuometinė advokato padėjėja, dabar gi Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, kuri jau tada visą kaltę, jog per 28 metus tautinių mažumų kalbinė problema neišspręsta, viename straipsnyje vertė Lietuvos institucijoms, tuo tarpu Lenkijoje esą šie reikalai sutvarkyti puikiausiai. Jos gavo pylos ir už tai, kad iki šiol nėra sudarytos „specialios sutarties“, kaip detaliai rašyti pavardes ir vardus.

Kaip tik tuo metu Seimo narė ir LLRA-KŠS frakcijos Rita Tamašunienė, tarsi nusirašiusi pagrindinius priekaištus iš anos teisininkės, per sutarties pasirašymo 25-metį godojo, jog nuostabiais ATR ir LDK laikais bendrą istoriją kūrusios valstybės dabar nesutaria menkiausiu klausimu. Ji priekaištavo Lietuvai, kad „sutarties viduriukas kaip užburtas,13-17 straipsnių įgyvendinimas nuolat „nukišamas“ į politinės darbotvarkės paraštes, iš saldžių pažadų , dažnai lieka nevisai malonus poskonis...“. Ji rašo, kad „2010 m. nepratęstas  Tautinių mažumų įstatymo galiojimas, palikus pažadą parengti ir priimti naują, pažangesnį, atitinkantį laiko dvasią“, džiaugiasi, kad atsisakyta baudų už dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles, kad suvienodintas valstybinės kalbos egzaminas be pereinamojo – išlyginamojo laikotarpio ir t.t. Tačiau ji buvo nepatenkinta, kad asmenvardžių rašymo bylos paliktos spręsti tik teismams. „2010 metais atmestas asmenvardžių rašymo įstatymas ir paliktas vienintelis kelias, teismo keliu įpareigoti valstybines institucijas įrašyti originalią pavardę asmens dokumentuose. Nuo 2015 metų piliečiai laimi teismo procesus, bet ar tai civilizuotas būdas?- versti piliečius teistis su valstybinėmis institucijomis, o pastarosioms pripažinti, kad pažeidžiami galiojantys tarptautinės teisės aktai ir įrašyti asmens tapatybės dokumentuose originalius vardus ir pavardes“, – tikino lenkų politikė.

„Trys raidės“ – dar tik pradžia

Nuolaidos lenkų tautinei mažumai niekaip nesumažino jos politikų apetitų. Atėjus naujai valdžiai, jiems tapo lengviau stumti ir prastumti „trijų raidžių“ naratyvą. Juo labiau, kad randa užtarėjų tarp lietuvių specialistų. Antai, žinomas VU kalbininkas, Lietuvių kalbos katedros docentas Antanas Smetona jau seniai tvirtina, kad šių raidžių invazija į lietuvių kalbą – „žmogaus orumo įteisinimas“. Jis mėgsta argumentuoti senovės lietuvių rašytiniais šaltiniais, pavyzdžiui, 1890 m. Vinco Kudirkos „Statrašos ramščiais“, kuriuose, dar neturint tinkamo lietuviško raidyno, būta įvairių invazinių ženklų. Gi šiandien, anot mokslininko, tikrieji lietuvių kalbos gynėjai neva skleidžia dezinformaciją ir demagogiją…

Žmonės sako, kad apetitas auga bevalgant. Štai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai Seime siūlė leisti asmenvardžius rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, kurių, pavyzdžiui, lenkų kalboje yra nemažai. Seimas tik paskutinėmis minutėmis atmetė šiuos siūlymus.

Publicistas Anatolijus Lapinskas į tą „trijų raidžių“ problemą žvelgia istoriniu aspektu ir tvirtina, kad „Lenkija negali gyventi be pretenzijų Lietuvai“. Jis primena ne 1920 m. L. Želigovskio intervenciją į Vilniaus kraštą, bet 1938 m. Lenkijos ultimatumą Lietuvai, kai Varšuva atsisakė derybų, bet kokių įgaliotųjų atstovų komisijų ir įsakmiai pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius per 48 valandas. Tuomet Lietuva ultimatumą priėmė, tačiau geopolitinės sąlygos Europoje keitėsi taip sparčiai, kad netrukus Vilnius buvo atsiimtas.

Toliau autorius įrodo, kad, priešingai negu teigia E. Dobrovolska ir R. Tamašunienė, „Lenkijos lietuviai vis tiek „puošiasi“ lenkiškomis pavardėmis, kai tuo metu Lietuvos lenkų mažuma turi politinę partiją, nors politinės partijos sutartyje nėra minimos.“

Kiek anksčiau žinomas kalbininkas Arnoldas Piročkinas oponavo A. Smetonai, kad šis Q, W ir X įterpimą sieja su analogijomis kitų tautų kalbose, kas visai nepriimtina ir nelogiška. Jeigu priimame šias tris, tuomet kodėl neįterpti graikiškų alfa, beta, gama, omega? Juk lenkiški diakritiniai ženklai raidėse ir ant jų irgi veržiasi į lietuvišką asmenvardžių (ir ne tik) raidyną…

Išdavystė ar abejingumas?

Kai kas ramina, kad pakeista asmenvardžių rašyba dokumentuose nėra tragedija lietuvių kalbai. Juk pasaulis vis tiek žengia į kalbų unifikavimą. Kitaip sakant, kada nors, kaip globalistai teigia, bus viena pasaulio kalba, viena pasaulinė vyriausybė ir viena globalinė tvarka. Taigi, tautinė savimonė taps reliktu. Teisingai Seimo salėje prieš balsavimą pareiškė parlamentaras Audronis Ažubalis, kad „tie Seimo nariai, kurie šiandien sausio 18 dieną Seime balsuos už Konstitucijos 14 straipsnį paneigiantį įstatymo projektą, nori ar nenori, tačiau atsistos greta to meto „jedinstvos“ pasekėjų. Jis citavo amžiną atilsį kalbininką profesorių Vincą Urbutį, tokio pat pavadinimo veikale rašiusį, kad „tai lietuvių kalbos išdavystė“, jau nekalbant, kad pažeidžiamas Konstitucijos 14-asis straipsnis.

Daugelis naująją mūsų valdžią perspėjo, kad, nuolaidžiaujant didesniam kaimynui, su kuriuo dabar turime bendrų strateginių tikslų, kelių nelietuviškų rašmenų įteisinimas atvers tikrą Pandoros skrynią ir teks įsileisti visus – apie 150 lotyniško pagrindo rašmenų su skirtingais diakritiniais ženklais.

Tuomet galėsime sakyti: davę mažyti pirštelį, netekome visos rankos…

Sausio 13 – osios išvakarėse 31 kartą suliepsnos laužai, suoš minios prie parlamento, televizijos bokšto ir LRT rūmų, kiti stebės baisius filmuotus vaizdus iš to meto sovietinių okupantų šėlsmo nepriklausomoje Lietuvoje. Gal nieko stebėtina, kad laikas ištrina atminties detales, poreikį minėti pagrindinius tautos vystymosi įvykius, išblukina mūsų patriotinius jausmus. Continue reading…

Lietuvos Seimas ruošiasi atostogų. Rudens sesiją jis pratęsė iki sausio 20 dienos, o paskui iki kovo 10-osios ramiai galės gulinėti kur nors po Kanarų saule. Ramiai? Sunku įsivaizduoti, kad koks atsakingas Seimo narys išverstų pilvą atogrąžose, kai aplink jo šalį siaučia geopolitiniai kataklizmai. „Mums irgi reikia pailsėti“, – skėsteli rankomis bėdžius parlamentaras, dar spėjęs pareikalauti didesnio atlyginimo, ir puola krautis lagaminus. Continue reading…

Lyg polaidžio vanduo Lietuvą neša į tamsų 2022-ųjų akivarą – į kinų mitologinio grobuonies Tigro nasrus. “Vytis prieš Drakoną” – taip įvardijo apžvalgininkai šią priešpriešą. O politologas Linas Kojala Kinijos dėmenį Lietuvos užsienio politikoje 2022 metais  išskyrė kaip pagrindinį.

Mitologijoje Drakonas įgavęs išties pasibaisėtiną įvaizdį. Jis užkerta žmonėms kelia į turtą, tik pats juos kaupia ir apsiglėbęs saugo. Bažnytiniuose šaltiniuose teigiama, kad tai Šėtonas ir visiška priešingybė krikščioniškai bažnyčiai. Štai kodėl šv. Jurgis nukovė Drakoną ir taip išgelbėjo žmonių tikėjimą nuo velnio. Graikų mitologijoje Drakono atitikmenį Pitoną Delfuose nukauna Apolonas. Eduardas Mieželaitis pasakoje “Neringa” sukūrė lietuvišką šio mito versiją, kai medžiotojas Naglis “tris kartus kirto ir po tris slibino galvas krito”, o vyras sėdo į laivą ir saulei vėl šviečiant nuplaukė “baltos smėlio juostos link”, o jau ten sutiko gražuolę Neringą…

Bet nustokime švaistytis alegorijomis. Kinija tik savo dydžiu primena drakoną, kuris ugnimi aplieja visa pasaulį, net galingiausią Amerikos ekonomiką. Šalia jos toks nevykęs prielipa Taivanas, kurį Pekinas laiko nedaloma Kinijos teritorija, o pasaulis – suverenia 24 mln. gyventojų valstybe, kuri kiek daugiau negu dukart mažesnė už Lietuvą. Tai ar gali jis prilygti 1,4 mlrd. gyventojų turinčiai Kinijai? Juo labiau – Lietuva. Pati to nenorėdama, ji paskelbė karą Kinijai. Opozicija nebe reikalo užsienio reikalų ministrą G. Landsbergį titulavo “Drakono žudiku”…

O vis dėl to mažytis Dovydas ietimi ruošiasi nusmeigti milžiną Galijotą. Ir kas įdomiausia –įveikė: judėjų dievo Jahovos patartas įdėjo į svaidyklę akmenį, įsuko ir – paukšt milžinui  kaktą ir šis nugriuvo…Bet tai vėl tik pasaka. Realiame gyvenime taip nebūna. Žinoma, galima rinktis amžinas vertybes – išdidumą, ištikimybę žmogaus teisėms, demokratijai, teisingumui, tautų apsisprendimui, laisvei. O dar išmintingiau – kai aukštą moralę derini su pragmatizmu.

Lapkričio vidury Vilniuje atidaryta Taivaniečių (ne Taivano, nors kinų kalba tarp jų skirtumo nėra) atstovybė. Nors Vilnius bandė ieškoti kompromiso, kad neužgautų jautraus Pekino “vienos Kinijos” nervo, vis dėl to kinai supyko: juk lietuviai galėjo ją pavadinti Taipėjaus vardu, kaip yra Latvijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse. Mat, Taipėjus yra komunistinės Kinijos pavadinimas. Tai, kad atstovybė turės gana ribotas funkcijas (diplomatinio statuso ji neįgis) – padės tvarkyti prekybinius ryšius, spręs konsulinius klausimus, Pekino jau nedomino.

Jis anksčiau atšaukė savo ambasadorių Lietuvoje, išreikalavo, kad būtų praktiškai uždaryta Lietuvos ambasada Kinijoje. Ambasadorė Diana Mickevičienė į Vilnių konsultacijoms grįžo dar rugsėjo pradžioje. Diplomatinis spaudimas būtų dar pusė bėdos, bet Pekinas grasina smarkiai apriboti ekonominius santykius. Nors metinės prekybos su Kinija apimtys tesudaro 5 milijonus JAV dolerių, tačiau verslas jau junta, kad kinų kapitalas nusisuka nuo Lietuvos. Išgirdome, kad kai kurie stambūs investuotojai iš Vokietijos taip pat trauksis iš mūsų šalies. Taigi, skaičiuojant pagal Lietuvos banko metodiką, nuostoliai per 5 metus siektų per 1 milijardą nuostolių, o įtampa tarp šalių 2021-2022 metais gali sumažinti Lietuvos BVP apie 200 mln. eurų per metus.

Ar šito nepajėgė įvertinti nei Premjerė, nei Užsienio reikalų ministras, nei Ekonomikos ir inovacijų ministrė? Seimo narys Julius Sabatauskas, apibendrindamas tokius spontaniškus valdančiųjų veiksmus, rašė, kad “atsakinga savo šalies ir tautos atžvilgiu politika yra ta, kuri užtikrina, jog veikimo nauda viršija ar bent jau atitinka veiklos kaštus.”

Tuo metu Lietuvos diplomatijos vadovas G. Landsbergis tikisi Europos Sąjungos pagalbos, bet iš Briuselio, kaip ir iš JAV, tesulaukia tuščių pagyrų, kad drąsiai kaunasi su Drakonu ir renkasi amžinąsias vertybes. Mes puikiai žinome, kiek pragmatizmo ir realios pagalbos šiuose padrąsinimuose. Kaip ir imantis veiksmingų sankcijų prieš A. Lukašenkos ir V. Putino režimus, kaip ir padedant kovoti su migrantų miniomis prie Lietuvos sienų…

Bet čia mums įdomi Prezidento G. Nausėdos pozicija. Tarsi veikdamas uždaroje izoliuotoje nuo visuomenės erdvėje, šalies vadovas staiga nubudo ir eilinį kartą prikišo Vyriausybei, kad ši esą nederino su Prezidentūra Taivaniečių atstovybės pavadinimo. „Aš manau, kad klaida buvo ne Taivano atstovybės atidarymas, o pavadinimas, kuris nebuvo derintas su manimi“, – sakė jis sausio 4 d. per Lietuvos radiją. Jo manymu, dabar Lietuva turi aiškiai signalizuoti ES, kad „Kinija griebėsi atakos, tam tikro spaudimo prieš vieną iš bendrijos narių“.

Šaukštai gali būti po pietų, jei Prezidentas ir toliau žarstysis kaltinimais valdantiesiems. Nors ir smarkiai vėluodamas, jis turėtų imtis iniciatyvos kartu su Vyriausybe išsrėbti užsienio politikos katile privirtą košę.

Štai tuomet sakytume, kad Drakonas traukiasi nieko nelaimėjęs ir net nepagąsdinęs Drąsios šalies.

Štai ir sulaukėme Naujųjų 2022-ųjų metų. Žinoma, tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia, nes skirtingose kultūrose ir tikėjimuose ji švenčiama skirtingu laiku. Šią datą nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris, kuris pagal vieną teoriją buvo ir Vilniaus įkūrėjas. Tačiau katalikai ją pradėjo švęsti po 1582 m. popiežiaus Grigaliaus XIII atliktos kalendoriaus reformos – praėjus 8 dienoms po Kristaus gimimo ir jo apipjaustymo. Lietuvoje Naujieji metai pradėti švęsti maždaug XIX amžiuje. Continue reading…

Esame Tarpukalėdyje. Tai laikotarpis tarp šv. Kalėdų ir Trijų Karalių. Šios dvi savaitės – pusiau šventės, o vakarai – šventvakariai. Žemaitijoje šis laikas vadinamas bernelių laikotarpiu. Mažosios Lietuvos laukininkai laiką nuo Kalėdų iki Naujųjų metų vadino atšventėmis, Rytų Lietuvoje Naujųjų metų išvakarių vakarienė buvo vadinama Kūčialėmis. Tarpukalėdžio dienomis jaunimas, susirinkęs į vienus namus, dainuodavo, rengdavo vakaruškas, išsidūkdavo už visus metus. Ypač linksmai šį laiką leisdavo aukštaičiai, pasakoja viena mokslinė interneto svetainė. Continue reading…

Kiekvienas savaip prisimename šį metą prieš šventas Kalėdas. Tačiau bendras jo bruožas – neramus laukimas, susirūpinimas ne tik ką ant šventinio stalo padėsi, kaip namus išpuoši, bet ir kaip savo artimu žmogumi pasirūpinsi: ar jis neliks vienas, ar pakaks jam visa ko, ar jis bus sveikas ne tik šiemet, bet ir kitais metais, kokio kad ir nedidelio džiaugsmo jam suteiksi. Continue reading…