Jaunų pavasaris

Šiemet pavasaris šykštus: padalina po vieną šiltą gražią dieną, ir tuo turime džiaugtis. Kaip sakoma, ačiū ir už tai. Jau tokie neramūs šie metai. Bet tokia žmogaus prigimtis: jis skuba atsitiesti, išsiveržti iš vienatvės, atkurti tai, kas sugriuvo, įžvelgti šviesą tunelio gale.

Pirmiausia šitai jaučiame tarp jaunimo. Nugriaudėjo paskutinis skambutis. Šįkart jis buvo kitoks, taip sakant, aidintis gryname ore. Gražu stebėti, kaip linksmai merginos ir vaikinai pasakoja apie savo mokslus, karantiną ir ateities planus. Mokykimės iš jų, niurzgliai! Continue reading…

Rinkiminiai viražai ir razinos

Praėjusi savaitė lyg ir niekuo neypatinga. Na, vienai dienai sugrįžo žiema, vėsus vėjuotas pavasaris niekur nesitraukia, atpalaiduojamos karantino vadelės, vis dažniau girdisi rinkiminiai barniai, Susisiekimo ministras vėl užlipo ant to paties grėblio.

Lietuva bando žengti koja į koją su kitomis valstybėmis, atlaisvindama gana griežtus karantino varžtus. Vyriausybė žvalgosi ir į kairę, ir į dešinę, bandydama įtikti ir verslui, ir žmonėms, ir dar prisibijodama viruso grėsmės. Ir ne tik. Būsimi rinkėjai valdantiesiems tarsi sako: nepanaikinsite karantino, mes jūsų nerinksime. Ir štai jau bręsta planas, kaip nuo birželio paskelbti, jog su pandemija Lietuvoje susidorota. Continue reading…

Taivano stebuklas. Ko bijo Lietuva?

Taivanas – tik nedidelė kalnuota sala Azijos monstro Kinijos Liaudies Respublikos pašonėje. Jos plotas – vos du trečdaliai Lietuvos ploto, bet užtat gyventojų daugiau kaip 8 kartus daugiau. Bet Taipėjaus skleidžiamas garsas girdimas visame pasaulyje. Lietuva, deja, tam garsui kurčia. Continue reading…

Kai pergalė prilygsta agresijai…

Beveik metus įvairiuose Suvalkijos kaimuose nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę slapstęsis, mano tėvas, statęs ir įrenginėjęs namus, pagaliau buvo sučiuptas, kai grįžo pasikeisti drabužių. Iki karo pabaigos buvo likę keletas savaičių, bet jo kanonada Europoje dar ilgai netilo. Su kitais miestelio vyrais jis buvo išgabentas į Vengriją kariuomenės užnugaryje vežimu gabenti maisto produktus. Continue reading…

Danajai iš Vyriausybės

Grupė Seimo narių konservatorių parengė Atmintinų dienų įstatymo pataisą, kad gruodžio 5 – oji būtų minima kaip Padėkos savanoriams diena. Kodėl jos negalime minėti siaučiant pandemijai, jau šiandien, trys pataisos iniciatoriai aiškina, kad JTO Tarptautinė savanorių diena už ekonominę ir socialinę plėtrą, dar vadinama Savanorystės diena, būtent tądien minima dar nuo 1985 m. Continue reading…

Vilniui nerūpi padėtis Armėnijoje

Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę. Continue reading…

Pavasario linksmybės ne pagal Donelaitį

Pavasaris įsibėgėja. Lyg koks stabdis – koronavirusas – gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti. Bet tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai kodėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesys tvyrotų kažkur toli toli… Continue reading…

Kodėl atleidžiami karantino varžtai?

Pradedu tikėti, kad šią viruso „koronę“ mums atsiuntė Aukščiausiasis. Taip mes mokame už savo per didelį atsipalaidavimą, paklydimus, išlepimą ir politikų klaidas. Kaina kol kas ne itin didelė: būsiu ciniškas – tik keliasdešimt mirčių, vienam iš šimto pasitvirtina infekcija, o valdžia nesiliauja triūbyti, kad ta užkrato kreivė „plokštėja“, mes brendame iš krizės, pasiektas lūžio taškas ir pan. Specialistai gi teigia, kad piko sulauksime po savaitės ar daugiau, ir dabar atlaisvinti karantino varžtus dar ne metas… Continue reading…

Pandoros skrynią atvėrė patys armėnai…

Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus. Continue reading…

Šviesos ir prisikėlimo metas

Atėjo šventas metas – šv. Velykų laukimas. Nereikia būti uoliam tikinčiam, kad prisimintum: grįžta tėvai Verbų sekmadienio rytą iš bažnyčios, išverčia mus mažiukus iš lovų ir sušeria kadaginėmis šakelėmis, tardami „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios bus Velykos!“ Tada ir mes lyg pašventinti.  Šokam visi tarsi įgelti, bet linksma, juokas, pakilu… Continue reading…