Priešingai negu sporto rekordais, koronaviruso antrosios bangos rekordiniais užsikrėtusiųjų skaičiais mes nesidžiaugiame. Juk kyla nerimas, kad jiems augant vieną kartą ši banga apims mūsų artimuosius ir mus pačius. Ir tuomet negalėsime numoti ranka: ai, aš „kovido“ nebijau, turiu imunitetą, visa tai politikų išsigalvojimas. Continue reading…
Štai ir turime aštuntąjį Seimą atkūrus Nepriklausomybę, o nuo Vasario 16-osios – tryliktąjį. Tiesa, rašant šias eilutes, dar nežinojome galutinių balsavimo rezultatų, o renkant 71 vienmandatininką net dėl 68 mandatų vyks antras rinkimų turas. Per 2016 metų rinkimus į Seimą jau pirmojo turo metu taip pat buvo išrinkti tik trys politikai. Išrinktas Seimo narys įgaliojimus įgys po priesaikos. Įprastai pirmas naujojo Seimo posėdis vyksta lapkričio viduryje.
Štai tuomet vėl pradėsime niurzgėti: ne tas išrinktas, politikai rado šiltas vieteles, užprogramuoti nauji skandalai… Kitaip sakant, rinkėjas nemėgsta savęs apkrauti atsakomybe, skundžiasi apžavėtas kandidatų pažadais, o jau per kitus rinkimus… Nesiskųskime: kiti rinkimai bus tokie patys. Juk niekas neapribos pažadukų ir paplonintų liežuvių savininkų skaičiaus, į save lenktų politikų nagų, niekas neįves patriotiškumo, doros ir aukštos moralės kriterijų.
Taigi, valdžios švytuoklė vėl pakrypo į dešinę. Savo žvaigždžių valandos pagaliau sulaukė konservatoriai, kone 10 metų buvę opozicijoje. Anuomet Andriaus Kubiliaus vyriausybė srėbė pasaulinės ekonominės krizės užvirtą košę, o dabar turbūt Ingridai Šimonytei teks kautis su antrąja koronaviruso banga ir jos sukeltu ūkio nuosmukiu. Už TS-LKD kandidatus balsavo apie ketvirtadalis rinkėjų, tad jie turės 23 mandatus, be to beveik dar tiek po antrojo rinkimų turo jie laimės vienmandatėse.
Jų sėkmė ekspertus kiek nustebino, nes pagal reitingus jie ilgą laiką žygiavo lygiai su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri pastaruoju metu net buvo priekyje. Bet Ramūnui Karbauskiui naktis į spalio 12-ąją tikrai buvo niūri: balsavimo rezultatai mažose kaimiškose apylinkėse iš pradžių jam buvo palankūs, bet paskui, skaičiuojant balsus rajonų centruose ir didmiesčiuose, politiko veidas niaukėsi, ir „valstiečiai“ prarado viltį išlaikyti valdančiųjų statusą.
Bet konservatorius sėkmė lydėjo tik dėl to, kad „valstiečiai“ ėmė buksuoti. Jiems nepadėjo nei gana sėkminga kova su COVID-19, nei pensininkams ir bedarbiams išdalinti 200 eurų, nei savo pagrindinių oponentų įkyrus linčiavimas. Neblizgėjo ir opozicija, o juk Gabrielius Landsbergis neturi tokios charizmos kaip jo senelis…
Kas dar nustebino? Darbo partijos iškilimas į trečią vietą. Matyt, dalis rinkėjų vis tik „pasimovė“ ant nežabotų Viktoro Uspaskicho pažadų, be to nepamiškime, kad didelę įtaką rinkimų kampanijai paprastai daro ir pinigai, o prieš rinkimus „darbiečiai“ atgavo dar 2007-2008 m. paskirtas ir dėl „juodosios buhalterijos“ teismo sulaikytas 1,8 mln. eurų dotacijas. Prisiminkime, kad 2004 m. Seimo rinkimuose jie išleido net 8 milijonus, tiesa, litų…
Daugiausiai jaunimo balsai lėmė, kad 5 procentų ribą peržengė Aušrinės Armonaitės Laisvės partija. Dar truputis, ir LP galėjo pakliūti į trečią vietą. Vieno teisininko nuomone, ji pasisavino TS-LKD elektoratą, ypač jaunus žmones, kurie įžvelgia korupcinius, „mafijinius“ konservatorių veiksmus. Bet A. Armonaitės genderizmo pozicijos, ketinimai legalizuoti narkotikus ar LGBT toleravimas atbloškė didelę dalį pagyvenusių rinkėjų.
O jau visiškai stebėtina, kad už 5 procentų barjero netikėtai buvo nublokšta nacionalinis lenkų darinys – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuriai nepadėjo net prisijungtas skambus Krikščioniškų šeimų sąjungos priedėlis. Valdemaras Tomaševskis prasitarė, kad jis pasitrauks iš partijos pirmininko posto. Vis tik keletas „lenkiškųjų“ rajonų politikų vienmandatėse apygardose patenka į Seimą jau pirmame ture…
Kas dabar? Kokios kursis koalicijos? Ar susitars centro dešinė ir centro kairė? Politologas Mažvydas Jastramskis tvirtina, kad pasikartos 2016 m. konservatorių ir „valstiečių“ varžytynės, tik platesne prasme. Plačią koaliciją gali sudaryti konservatoriai, liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, nors ir joje gali būti užprogramuotas skilimas. Darbo partija, „valstiečiai“ ir socialdemokratai tikriausiai liks opozicijoje. Bet dėl pastarųjų neaišku: jei dešinieji išduos savo principus ir į draugus pasikvies socdemus, nuo TS-LDP nusigręš dalis rinkėjų. Tačiau ko dėl valdžios godulio nepadarysi…
Ir tikrai šimtu procentų teisus apžvalgininkas Rimvydas Valatka: spalvingais rudeniniais miškais ateina miglotas supratimas, kad vėl ne tuos rinkom. Tik su viltimi žvelgiame į politinę švytuoklę, kuri šį kartą švystelėjo dešiniop…
Po keleto dienų, spalio 11 – ąją, mūsų laukia naujas pasirinkimas – po Nepriklausomybės atkūrimo 60 – ieji rinkimai į įvairius mūsų šalies valdžios organus, tarp jų – nauji rinkimai tam tikrose apygardose, taip pat Prezidento rinkimai, į Europos Parlamentą bei referendumai, o į Seimą – aštunti. Continue reading…
Kuo labiau artėja Seimo rinkimų diena, tuo daugiau „kibišo“ viešojoje erdvėje. Paaiškinsiu, kad „kibišas“ arba „kibis“ – tai varnalėšos dagys, kimbantys už drabužių, besiveliantis į plaukus, na, apskritai nemalonus gamtos sutvėrimas. Štai apie tokius dagius visuomeniniame gyvenime – mūsų pastabos. Continue reading…
Pasaulis pilnas keistenybių. Jų begalė gamtoje, politikoje ir ekonomikoje. Negali atsistebėti šiųmečiu baravykų ir kitų miško bei daržo gėrybių derliumi, partijų ir politikų reitingų svyravimais, neįtikėtinu mūsų ekonomikos stabilumu COVID-19 akivaizdoje. Continue reading…
Lietuviai lyg apduję nuo grybų gausos. Šių eilučių autorius – ne išimtis. Tačiau stebina ir visas šiųmetis laukų, daržų ir sodų derlius. Antai, ūkininkai, iš pradžių skundęsi, kad kai kur javai buvo išguldyti, o kitus nualino sausra, tad vėl prakalbo apie kompensacijas, dabar trina rankomis, koks puikus grūdų derlius. Bet ir vėl bėda: elevatoriai nespėja sutalpinti, jų kaina krinta, valstybė turi padėti. Continue reading…
Sakoma, kad savi marškiniai arčiau kūno. Žmonėms labiau rūpi ne kokios ten A. Navalno apnuodijimo peripetijos, A. Lukašenkos represijos ar D. Trumpo retorikos šuoliai, o savi reikalai: kaip rajone ar miestelyje sekasi gintis nuo koronaviruso, kada kelininkai pataisys rudens darganų apgadintą žvyrkelį, kokią ir kada gaus išmoką, na, dar – ką iš vietinių rinks į Seimą spalio 11 – ąją… Continue reading…
Taip, Rugsėjo 1-oji! Kodėl Mokslo ir žinių dieną rašome iš didžiosios raidės? Ne dėl to, kad taip sugalvojo dėdės iš Seimo ar kokie ministerijos galvočiai. Jį įaugusi mumyse – mažuose ir dideliuose, mokinukuose, studentuose ir senjoruose kaip jaunystės, džiaugsmo, žinių troškulio, neužmirštamo draugų ūžesio ir šypsenų šventė. Continue reading…
„Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms,
kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“
(Naujasis testamentas. Evangelija pagal Matą, Vaga, Vilnius, 1992).
Jau seniai šį ausyse skambantį posakį bandau iššifruoti. Tikiu, kad jis turi gilią prasmę, nes visi šv. Rašto žodžiai yra gerai išmąstyti, gyvenimo patikrinti, juose nėra nieko nereikalingo, kasdienei retorikai būdingo „vandenėlio“. Continue reading…
Pradėsiu nuo Sigito Gedos eilėraščio eilučių: „Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas. Į dieną visos karvės ėjo, ir vėju siautė ir plazdėjo…“ Jas prisiminiau savaitgalį, kai vietoj visokių užsienių pasukau link Rytų ir Šiaurės Lietuvos.
Pažintis su Šiaurės Lietuva
Pasirinkau tikslą – aplankyti keletą įspūdingiausių dvarų. Kelias nuo Zarasų palei Latvijos pasienį – kalvotas ir vingiuotas. Paskui prasideda derlingos lygumos, ir apie Biržus bei Pasvalį horizontas gerokai atitolsta. Už Onuškio dulkėtu vieškeliu, „apendikse“ prie pat sienos, pasiekiame Ilzenbergo dvarą – jaukų, vėsų ir lankytojų neužpildytą, puikiai restauruotą 10 ha parką su dvaro pastatais ir nuo 1515 m. plėtojamu ūkiu, kuris toks yra vienintelis Baltijos šalyse. Lankytojus pasitinka milžiniška bulvė – tarsi paminklas viduramžiais į Lietuvą įvežtam ir ypač paplitusiam šakniagumbiui (sakoma, kad Kolumbas jį atgabeno kaip gėlę).
Kitas mūsų kelionės objektas – Pakruojo dvaras. Čią vyko gėlių festivalis. Didžiulės, kvapą gniaužiančios kompozicijos, skulptūros, meninės instaliacijos verčia įsiamžinti. Čia pat lauke vyksta vaidinimas pagal V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“, įtraukiantis ir žiūrovus. Milžiniškoje dvaro teritorijoje rasi ko nori: amatų dirbtuves, ūkį su „veikiančiais“ gyvuliais, spirito varyklą, alaus bravorą, Neįprastybių kambarį, arbatines, traktierius, gali paplaukioti Kruojoje, nueiti į Meilės salą, netgi pabuvoti Bausmių rūsyje.
Tiesa, čia žmonių daug, o saulė kepina negailestingai. Dvaras pritaikytas ir pramogai, ir poilsiui, ir apsipirkimui. Tiesa, čia, kaip ir visur Lietuvoje, galima įžvelgti ir kičo, ir apsileidimo, ir noro pasipelnyti gerokai kelikant kainas. Tokios vietos šalyje ypač atkuto, kai dėl koronaviruso apribotas lankymasis užsienio šalyse.
Bet šitais savo įspūdžiais jokiais būdais neketinu reklamuoti lankytinų vietų, o tik nuraminti tuos niurzglius, kurie raunasi plaukus nuo galvos, negalėdami išvykti kur toliau, o sugrįžę turi izoliuotis. Lietuva yra įdomi, neištirta, saugi.
Grįždamas šiaurinės Lietuvos keliais, savyje pagavau patriotizmo intencijas: nors buvo Žolinių šventė, laukuose virė darbas. Pats metas doroti javus, gabenti juos į elevatorius, kurie, nepajėgdami sudoroti gausaus derliaus, grūdus – mačiau – pila į milžiniškus terikonus. Žemdirbiai skundžiasi, kad reikia stovėti ilgose eilėse, o grūdų kainos krinta. Supirkėjai neskuba jų parduoti.
O tie vyrai, sumurę, sukaitę, paišini nuo alsios kaitros ir dulkių, kiauras dienas vairuoja kombainus, pila į savivarčius ir vežioja į surinkimo punktus. Pagarba jiems. Tokia štai Lietuva – žalia, darbšti, karšta. Didžiuokimės ja!
Gudai euforijoje
Visą savaitę mūsų dėmesys buvo prikaustytas prie Baltarusijos. Ji baigėsi didžiuliu mitingu Minsko centre, bet šalia vyko ir A. Lukašenkos palaikymo mitingas. Prieš tai antrą kartą per parą jis ir V. Putinas kalbėjosi telefonu. Užsitikrinęs Rusijos valdytojo paramą, A. Lukašenka mitinge vėl gyrėsi garantavęs baltarusiams gerą gyvenimą per 26 savo valdymo metus, pliekė NATO ir Vakarus, kad šie kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, ir ragino į mitingą suvežtus savo rėmėjus ginti į pavojų patekusią savo tautą. Kliuvo ir Lietuvai.
O ką Lietuva? Prezidento G. Nausėdos iniciatyva parengtą trijų dalių tarpininkavimo planą A. Lukašenka atmetė. Jam tarpininkų nereikia, nes prireikus į pagalbą ateis Rusijos „žalieji žmogeliukai“. Tuo tarpu Lietuvos vadovas, matyt, ir nesitikėjęs, kad siūlomas dialogas gali įvykti, pasigyrė, jog štai dėl šios iniciatyvos riaušės Minske nuščiuvo. Savimeilės sindromas?
Kas dabar? Jeigu streikuojančios Baltarusijos įmonės nutrauks savo protestus, ir sukilėlių reikalavimai paskęs šventinėje euforijoje, opozicijai nenumačius tolesnių veiksmų, Baltarusijoje viskas liks kaip buvę. „Gėlių revoliucija“ (kiti šį pakilimą vadina „bulvių“; mat, bulvė yra šios tautos nacionalinė daržovė) išsikvėps, ir mes vėl, kaip sakė ministras L. Linkevičius, su Minsku palaikysime „pragmatiškus santykius“.
Ar tikrai mums šalia reikia liepsnojančio laužo?