Turbūt pasaulyje yra tokios jėgos, kurios gali nukreipti mūsų dėmesį nuo vienų globalių nelaimių į kitas. Ko gero, pandemijos keliamas problemas laikas primiršti ir susitelkti ties regioniniais konfliktais, galinčiais sukelti net Trečiąjį pasaulinį karą. Praėjusi savaitė kaip tik ir pasiūlė tokį variantą, apie kurį užsiminėme aname komentare. Continue reading…
Lygiai prieš dvejus metus, 2019-ųjų balandžio 15 d., savo internetiniame dienoraštyje www.iskauskas.lt paskelbiau vieną straipsnį gana drąsiu pavadinimu „Fašizmas. Ar jis jau toks baisus?“. Klausimas – ne retorinis, bet rizikingas. Tas pat kaip abejoti holokaustu. Šiandien, kai fašistais ar naciais apšaukiami ne tik ukrainiečiai, bet tai nuskamba ir Lietuvoje, pasvarstykime, ar tikrai jis jau toks smerktinas…
Povelykinė savaitė, užbaigta Atvelykiu arba Vaikų velykėlėmis, buvo kupina erzelynės aplink kovą su COVID-19. Užkratų skaičius niekaip nemažėjo, bet Vyriausybė vėl parodė silpnumą ir pradėjo visiems nuolaidžiauti. Continue reading…
Prieš pustrečių metų portale Voruta.lt buvo paskelbtas straipsnių ciklas „Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus“. Neseniai rašėme apie Mažosios Lietuvos kalbinius pokyčius, o šį kartą – apie Karaliaučiaus krašto vietovardžių darkymą. Straipsnis papildytas ir pataisytas. Continue reading…
Laisvė – tai suvokta būtinybė. Šio Hėgelio postulato universitete mus mokė filosofai. Būtent – suvokta, suprasta, įsisąmoninta. Palaida, inertiška, nevaldoma laisvė veda į anarchiją, į visuomenės iširimą, ardo bendruomeninius santykius. Continue reading…
Kuo mus nustebino praėjusi savaitė? Ginčais dėl AstraZeneca skiepų? Gąsdinimais apie trečiąją pandemijos bangą? Rietenos dėl Genocido centro vadovo ar dėl Trojos arklio – Stambulo konvencijos? Ne, mus pritrenkė… Bet apie viską iš eilės. Continue reading…
Visokių turime profesorių. Vieni disertacijas nusirašę nuo kitų arba nusipirkę, kiti iš tiesų nusipelnę savo mokslo darbais ir patyrimu, treti šiuo vardu manipuliuoja lyg raudonu skuduru lietuviškoj politikos koridoj.
Profesoriaus vardą turintis ekonomikos daktaras Povilas Gylys iš jų lyg ir niekuo neišsiskiria, tačiau kartu yra ir kitoks. Jo nesulyginsi, pavyzdžiui, su šviesios atminties akademiku Eduardu Vilku, nei su ekspremjere Kazimiera Danute Prunskiene, nei su dabartiniu politiku Kęstučiu Glavecku, o juo labiau su jaunesniais ekonomistais. Ką čia ekonomika! Povilas Gylys aukščiau jos. Jo abstrakti „bendrojo gėrio“ teorija papuošta nuožmia nepriklausomybės laikų ūkio kritika, keistais pseudomoksliniais naujadarais („chucpa“) ir liguistu dešinės politikų puolimu. Continue reading…
Pošventinė savaitė neatnešė svarbių naujienų, ir tai gerai. Prisimename lakų blogo palinkėjimą: kad tu gyventum permainų laikais! Kiekvienas savo kailiu patyręs, kad įvairūs visuomeniniai pokyčiai, reformos, neduok Dieve – konfliktai sujaukia mūsų gyvenimą, išmuša iš vėžių, sukelia nepasitenkinimą ir įtampą.
Kita vertus, juk negalima visą laiką gyventi lyg drumzlinoje baloje. Žmonės vėl perspėja: stovinčiame vandenyje velniai veisiasi. Net gyvūnai keičia kailius, medžiai – lapus, netgi politikai, girdime, sugeba išversti savo kailį. Tame nieko blogo, jeigu tai neatsirūgsta kitiems. Blogiau, kai toks išverstaskūris atsisėda į valdžios kėdę ir griebiasi visokių neapgalvotų permainų, atseit, jis įtemptai dirba. Tad visur reikia proto ir atidos. Continue reading…
Prisimenu: tas vakaras prie televizoriaus buvo kažkoks neramus. Sekiau vakarinį Aukščiausiosios Tarybos posėdį, ir širdyje kirbėjo sumišę jausmai: nejaugi išdrįsime, ar nepabūgsime, o kas po to? Kai pirmininku patvirtintas Vytautas Landsbergis 22 val. 44 min. paskelbė apie atkurtą Lietuvos respublikos Nepriklausomybę, jutau ir pasididžiavimą savo šalimi, ir nerimo ženklus. Nė nepastebėjau, kaip įsipyliau stiklelį ir su žmona apsikabinome.
Akis į akį su vaivorykštine grupuote šiais laikais susidurti neteko. O sovietmečiu žinojome, kad televizijos ir radijo darbuotojų gretose yra homoseksualių žmonių, netgi galėjome juos įvardinti, tačiau nei to siekėme, nei buvo priimta skleisti tokius pomėgius. O ir jie, tie „žydrieji“, pernelyg nekėlė galvų… Pamenu, dar vienas bandė savo paslaugas siūlyti „Lietuvos“ viešbučio bare, bet buvo greitai nuvytas šalin.