Visuomeninė akcija už Gyvą Mišką, prieš mūsų girių naikinimą gali ir turi virsti visuotinio protesto prie valdžios nebaudžiamumą judėjimu. Labanoras čia tampa tik kibirkštimi, įžiebiančia totalinį pasipriešinimą sisteminiam valstybės resursų švaistymui ir nebaudžiamumui. Pavieniai tyrimai ir teismų procesai neapima visos piktnaudžiavimo ir korupcijos grandines, o dažnai tie teismai išblėsta, taikant senaties terminą ar tyčia įveliant bylas į neišbrendamus teisinius liūnus. Continue reading…
Pirmą dalį skaitykite čia: Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (1)
Tai ne istoriko ir ne lingvisto žvilgsnis į sudėtingą kaimyninio krašto istoriją, sąsajas su baltiškuoju dėmeniu ir vietovardžių kaitą. Žinoma, ir be vilties negalime gyventi… Pirmoje dalyje – istorinis rakursas.
Margas baltiškųjų vardų žemėlapis
Tokia istorinė potekstė. Bet dr. M. Razmukaitė krašto vietovardžių kaitą kildina dar iš ankstyvesnių laikų. Savo studijoje „Senieji Karaliaučiaus krašto vietovardžiai“, cituodama M. Gimbutienę, ji rašo, kad „Karaliaučiaus kraštas, t. y., Mažosios Lietuvos pietinė dalis, susidedanti iš 4-rių istorinių sričių – Skalvõs, Nadruvõs, Sémbos ir Nótangos (sukirčiuota autorės – Č.I.) – yra dalis senųjų Prūsų žemių, kurios dar priešistoriniais laikais, apie II tūkstantmetį prieš Kristų, archeologų duomenimis vakaruose siekė Oderį, pietuose – Vyslos aukštupį, šiaurėje – Baltijos vandenis. Continue reading…
Politologai sako: jeigu nori karo, pareikšk kaimyninei valstybei teritorines pretenzijas. Rusija nuo seno elgėsi visaip: užgrobdavo jai niekada nepriklaususias žemes, vykdydavo agresiją prieš kaimyninę šalį, okupuodavo didžiules teritorijas. Toli į istoriją gilintis nė nereikia: karas Gruzijoje, Krymo aneksija, konflikto eskalavimas Ukrainoje… Dabar gi Maskva R. Kadyrovo rankomis žarsto karo su Ingušija žarijas. Continue reading…
Tai ne istoriko ir ne lingvisto žvilgsnis į sudėtingą kaimyninio krašto istoriją, sąsajas su baltiškuoju dėmeniu ir vietovardžių kaitą. Žinoma, ir be vilties negalime gyventi… Pirmoje dalyje – istorinis rakursas.
Apkarpyta didybė
Dažnas tik pasvajoja, kad kažkada LDK laikais Lietuvos kunigaikštystės ribos buvo nusitęsę iki Juodosios jūros, ir šioje milžiniškoje teritorijoje liko lietuviški pavadinimai, vardų ir pavardžių nuotrupos, įrodantys didžiulę lietuvių įtaką pietų ir rytų kryptimis. Bet tuo nereikėtų guostis, o juo labiau – puoselėti kažkokias viduramžių padėties rekonstrukcijos viltis.
Juo labiau, kad, nusilpus LDK galiai ir suirus Abiejų Tautų Respublikai (ATR), įvairiomis grubaus tarptautinio spaudimo, karinio šantažo ir atviros okupantų agresijos priemonėmis Lietuvos teritorija buvo smarkiai apkarpyta. Kone visomis pasaulio kryptimis – Vakaruose, Pietuose, Rytuose ir net Šiaurėje – mūsų valstybė neteko tūkstančių kvadratinių kilometrų, o su šiais praradimais kito lietuviškieji vietovardžių pavadinimai, menko ir tautinė savivertė. Continue reading…
Kai pakeliame istorijos klodus, pastebime, kiek daug joje paralelių, sutapimų ir panašumų. Tarsi istorijos ratą suktų kažkieno galinga ranka. Žinoma, ieškoti joje visa lemiančių dėsningumų neverta, tačiau vis dėl to faktai ir įvykiai verčia susidomėti, o tarp jų atrandi ir purvinų lietuviškų pėdsakų… Continue reading…
Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.
Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas… Continue reading…
Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle… Continue reading…
Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.
Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių. Continue reading…
Gal vadinamas Vilniaus „išvadavimas“ iš nacių 1944-ųjų liepos 13 d. ir nebūtų atkreipęs tiek dėmesio, jei ne ambicingas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pareiškimas, paskelbtas prieš Valstybės dieną. Jame partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis teisinamas, kodėl jis Pergalės dieną ryšėjo Georgijaus juostelę. Continue reading…
Apie Antrąjį pasaulinį ir Didįjį Tėvynės karus rašyta, prirašyta. Vienas prasidėjo nacistinės Vokietijos įsiveržimu į Lenkiją. Beje, jį išprovokavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), vadovavęs operacijai Gleivico radijo stotyje, paskui liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“). Kitas, kurį geriau vadinti Vokietijos ir SSRS karu, įsiliepsnojo beveik po dviejų metų, kai A. Hitlerio kariauna netruko ir pusmečio pasiekti Maskvos prieigas. Lietuvą, kuri birželio 22-ąją jau buvo sovietų okupuota ir joje buvo dislokuota apie 130 tūkstančių sovietinių kareivių, naujieji okupantai pražygiavo per keletą dienų. Continue reading…