Ar ir šiandien būtume „lepšiai“?

Sausio pabaigoje Pilietinės visuomenės institutas pristatė „Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso 2022 m. tyrimą“.  Remdamiesi bendrovės „Vilmorus“ spalio 11 – 16 d. atlikta apklausa, mokslininkai padarė nerimą keliančią išvadą: žmonės, matydami realią dėl Rusijos karo Ukrainoje kilusią karinę grėsmę, situaciją ima vertinti realistiškiau, nes karo Ukrainoje metu gerokai išaugo nežinančių, kaip elgtųsi, jei Lietuvą užpultų kita šalis, skaičius. Continue reading…

Meilė žiniasklaidai, išreikšta pinigais

Politikai myli žiniasklaidą. Savo praktikoje dar nesutikau nė vieno Seimo nario ar partijos veikėjo, kuris nepataikautų žurnalistams, vengtų jų arba pernelyg kuklintųsi. Daugelis jų sutikdavo pakalbėti į mikrofoną jau per pirmą telefono skambutį. Ypač ši meilė suliepsnodavo artėjant kokiems nors rinkimams. Tad esu linkęs pasiginčyti, kad, kaip sakoma, žiniasklaida yra ne ketvirtoji valdžia, o kur kas aukštesnė, na, neįžeidžiant Prezidento tarnybos – antroji. Continue reading…

Kodėl esame tokie liurbiai?

Neneigsiu, kad kažkada rašytus straipsnius istorine tematika ir skelbtus trijose pirmosiose mano knygose, dabar atgaivinu ir gana vykusiai pritaikau dabartinei geopolitinei situacijai. Pavyzdžiui, 2014 m. vasarį – prieš pat Krymo aneksiją ir Rusijos remiamų separatistų pradėtą karą Ukrainoje – rašiau, kad daugeliu atvejų (gal išskyrus ryžtingą Klaipėdos išvadavimą) prieškarinės Lietuvos vyriausybės buvo lepšės. Kai kurių istorikų vertinimu netgi Antanas Smetona, susidūręs su savo kabineto bei kariuomenės vadų susitaikėliška pozicija, pasidavė politinei depresijai ir paskubėjo dingti iš šalies. Pragmatiškai mąstant – argi labai jau galėjome pasipriešinti iš Vakarų ir Rytų slenkančioms okupantų ordoms? Šį klaustuką rašau abejodamas, ar skaitytojas mane supras: juk ukrainiečiai šiandien paneigia visus tautinio „lepšiškumo“ bruožus… O mes? Continue reading…

Parama Ukrainai: ledai pajudėjo

Praėjusią savaitę pasikartojo žinomas mūsų visuomenės negalavimas: ji taip mėgavosi Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus sukeltu skandaliuku, kad į kažkelintą vietą nustūmė iš tiesų svarbų įvykį – Vakarų sprendimą tiekti Ukrainai sunkiąją puolamąją ginkluotę. Continue reading…

Vilniaus įkūrimas: dokumentai, legendos ir kitos versijos

Sausio 25-ąją Vilnius pažymėjo 700-ąsias miesto įkūrimo metines. Tokią tikslią senų įvykių datą pavyksta nustatyti retai, bet mokslininkams pasisekė: buvo surasti septyni Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai lotynų kalba, kurie 1323 m. sausio 25 d. buvo išsiuntinėti Hanzos miestų piliečiams arba, kaip rašoma laiške, „visiems krikščionims“. Juose buvo rastas ir Vilniaus vardas. Teisingiau, įrašas „mūsų mieste Vilniuje“ („in civitate nostra Vilna“) buvo aptiktas laiške, datuotame 1323 m. sausio 25 d. ir išsiųstame Liubeko, Sundo, Bremeno, Magdeburgo, Kiolno ir kitų miestų piliečiams. Kituose laiškuose dar pridedama: „mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius“ („in civitate nostra regia Vilna dicta“). Continue reading…

Kai rinkimų vežimas įsibėgėja…

Kol visas pasaulis (bent taip atrodo iš Vilniaus) kelia sąmyšį dėl vokiškų Leopardų, kai iš tikrųjų daug vakarietiškos ginkluotės plūsta į Ukrainą, mes apsidairykime savo kieme. Jau po dviejų mėnesių, per pačią pavasarinę Kaziuko mugę, kovo 5 – ąją, vyks pirmasis savivaldos rinkimų turas. Continue reading…

Rusiškąjį drakoną įveiksime kartu

Sausio 13-osios minėjimas ir žuvusiųjų pagerbimas mums priminė kai kurias paraleles su karu Ukrainoje.

Sovietiniais laikais šią kovą vadino nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu, tačiau dabar Maskvos propagandistai tokią marksistinę formuluotę pasuko visai kitu kampu: tai esą nacionalistiniai „fašistų“ judėjimai, kurių tikslas – sugriauti arba suskaldyti Rusiją, išparceliuoti jos turtus. Maždaug taip, tik švelnesniais žodžiais – išsaugoti „tautų draugystę“ ir neišsiskirstyti iš SSRS bendrabučio po nacionalinius kampelius – mus ragino M. Gorbačiovas, kai prieš 33 metus, prieš pat nepriklausomybės paskelbimą, 1990 m. sausio 11 – 13 d., buvo atvykęs į Lietuvą. Continue reading…

Sausio 13-oji – mūsų išbandymas

Sausio 12-osios vakaras. Po eilinės laidos – komentaro „Panoramoje“ – išeinu iš pastato. Konarskio 49 naujuosius rūmus apsupusi minia šaukia „Valio“, keliu rankas, mojuoju, šypsausi. Namie nesitraukiu nuo televizoriaus ir mažyčio radijo aparato „Sony“, kurį, jau gerokai apirusį, man dovanojo senokai miręs brolis Antanas, parsivežęs po tarnybos sovietinėje kariuomenėje kažkur prie Archangelsko. Jaučiu, kad kažkas bręsta… Tas jutimas – ne tuščioje vietoje: jau mėnesį, kaip sovietinės jėgos struktūros, padedamos visokių kolaborantų, užgrobinėjo valstybinius pastatus, o keliai buvo blokuojami šarvuočių, tikrinami žmonių automobiliai ir dokumentai. Continue reading…

Vienišas ir apgailėtinas melo korifėjus

Klausimas: kada Putinas meluoja? Atsakymas: kai tik praveria burną. Šį negudrų humorą prisiminiau ir dabar, kai po dviejų savaičių švenčių maratono toks atsakymas pasitvirtino Rusijos karo Ukrainoje faktais. Tačiau viena reikia suprasti: visi agresoriaus melai skirti vietinei auditorijai – eiliniams rusams, kurie kitos informacijos negauna, o dažnas nei jos ieško, nei varginasi gilintis į tikrovę. Tokie tie „geri rusai“. Continue reading…