„Tautinės“ temos ypač jautrios ir sukelia daugybę komentarų, emocingų vertinimų, nes tai susiję su kiekvieno iš mūsų jausmais, tapatybe, tarpusavio santykiais, praeitimi, o gal ir ateitimi. Štai kodėl rašiniai apie žydus, kurie, ko gero, dėl savo nesėslios gyvenamosios vietos labiausiai blaškyti istorijos vėjų, susilaukia kone prieštaringiausių atsiliepimų.
Pošventinė vasario savaitė, kai pagerbėme ir šv. Valentiną, ir Vasario 16-osios valstybės atkūrimo Aktą, šiaip ar taip mus gražina į kasdienę realybę, kurioje sumišęs ir santūrus optimizmas, kad COVID-19 pamažu traukiasi, ir užsitęsusi diskusija dėl galimo žydų kolaboravimo su nusikalstamais režimais, ir naujos švelnios ES sankcijos Rusijos pareigūnams, ir net po šalčių staigiu atšilimu kvėptelėjęs pavasaris.
Beveik prieš 10 metų, 2011 – ųjų liepą, DELFI svetainėje su rubrika „Neįtikėtini vasaros skaitymai“ pasirodė daug komentarų ir atsiliepimų sukėlęs mano straipsnis apie, atrodytų, neįtikėtiną istorijos faktą – aukštų žydų kilmės veikėjų dalyvavimą nacių piktadarybėse. Šis straipsnis įėjo į 2012 m. „Obuolio“ leidyklos išleistą knygą „Neįtikėtina, bet tikra“ (Kaunas, 2012).
Netrukus publicistas Arkadijus Vinokuras dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasipiktinęs atkirto autoriui, kad šis juodina Holokausto aukas… Šiandien, kai istorikai užsiminė apie kai kurių žydų bendradarbiavimą su savo skriaudikais, šią publikaciją vėl primename. Kitą kartą pasiūlysime taip pat 2011 m. rašytą Č. Iškausko straipsnį „Žydai – Lenino tarnyboje“.
Sukanka 103 metai, kai 20 garsių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų pasirašė valstybės Nepriklausomybės Aktą. Bemaž šimtą metų mes nežinojome, kur yra šio svarbaus dokumento originalas. Ir štai 2017 m. kovo pabaigoje VDU profesorius Liudas MAŽYLIS Berlyno archyvuose jį surado. Tai tapo tikra sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Artėjant metinėms profesorius mūsų laikraščiui sutiko duoti specialų interviu.
Apie katalikų Bažnyčios laikyseną sudėtingu pokario metu, kai vyko nuožmi partizaninė kova su okupantais, rašyta nemažai. Tačiau apie jos rizikingus žingsnius, nešant žinią apie šią kovą visam pasauliui, žinome ne per daug. Nepakanka informacijos ir apie partizanų parašytą Lietuvos katalikų kreipimąsi į popiežių Pijų XII, kurį kartu su kitais laiškais 1947 m. pavasarį J. Lukša-Daumantas nuvežė į Vakarus. Tąkart užsienyje buvo išplatintas ir Atviras laiškas Lietuvos katalikų dvasininkijai, kuriame ragina kunigus aktyviau priešintis sovietiniam režimui. Continue reading…
Naujoji valdančioji dauguma, kaip ir žadėjo savo rinkimų kampanijoje, suskato imtis visokių draudimų. Ypač nuoširdžiai šioje srityje dirba Laisvės partiją atstovaujanti Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, dėl kurios paskyrimo į šį postą buvo laužomos ietys. Kaip ir žadėjo, „laisvietė“ pasiryžo pažaboti įžeidinėjimus viešojoje erdvėje. Man šis draudimas kažkodėl priminė neseną V. Putino pasiūlymą Dūmai parengti vieną įdomų įstatymo projektą. Continue reading…
Į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC, sutrumpintai – Genocido centro) rūmus prie Lukiškių aikštės užeiti manęs niekada netraukė. Sovietinio saugumo pastatas, kurio statybos darbai buvo baigti daugiau kaip prieš 100 metų, 1899 m. spalio 13 d., baugino savo tamsiomis kameromis, žiaurių pokario tardymo rūsiais, niūria Genocido aukų muziejaus aplinka, kurioje baisiomis egzekucijomis prieš rezistencijos dalyvius mėgavosi sovietiniai smogikai. Nepatraukliai atrodė ir senieji, masyvių stalininių baldų, keisto represinio kvapo pripildyti šiuolaikiniai kabinetai, kuriose dirba apie pusantro šimto puikių istorikų, analitikų, archyvų specialistų. Continue reading…
Dabar, karantino metu, patogiausias langas į pasaulį – radijas ir televizija. Budėjimo režimu jie burbuliuoja kone visą parą. Gaudome žinias iš Rusijos, Baltarusijos, Vakarų, ypač suklūstam, kai kalba apie koronavirusą ir skiepus, vyriausybių planus įveikti pandemiją, kitų šalių patyrimą, mūsų valdžios pastangas, na dar P. Gražulio skandalą, Bunkės intymias paslaptis ir t.t.
Žmonės sako: savi marškiniai arčiau kūno. Šis posakis vartojamas ir teigiama, ir neigiama prasme. Antai, vieni pateisina, kad Šilalės rajono ligoninėje penki vilniečiai be eilės buvo paskiepyti medikams skirta vakcina, kiti savivaldybę ir ligoninę vadina korupcijos židiniu. Continue reading…
Prieš paspaudžiant kompiuterio klavišą, kad parašyčiau komentarą apie lenkus Lietuvoje, akyse iškyla nedidelė anų laikų žurnalisto ir švietėjo Viktoro Biržiškos 1936 m. leista knygelė žaliu viršeliu „Neužgyjančios žaizdos“ su paantrašte „Atsiminimai iš Vilniaus 1920 – 1922 m.“1. Joje aprašytas tik pusantrų metų laikotarpis nuo to 1920 m. spalio, kai L. Želigovskio okupacinė kariauna įžengė į Vilnių. Bet tuose atsiminimuose – visa krašto okupacijos Golgota (taip pavadinta ir Viktoro brolio Mykolo B. Šėmio slapyvardžiu pasirašyta 1930 m. išleista kronika „Vilniaus Golgota“2).