Tarsi galingos birželio liūtys per Lietuvą nuvilnijo nugriaudėjo keli skandalai, nustelbę ne tik būtiniausius besibaigiančios Seimo pavasario sesijos darbus, bet ir dėl blėstančios pandemijos optimizmu trykštančius valdžios vyrų ir moterų pareiškimus. Būčiau netikęs apžvalgininkas, jei juos apeičiau. Continue reading…
Birželis prasidėjo tikra vasariška atgaiva po vėsių ir lietingų orų, kai net grybai pradėjo dygti. O savaitė užsibaigė kone kiekvienam miela Tėvo diena, kuri arba suvirpina prisiminimų jausmus, arba sudaro galimybę apkabinti savo artimiausią žmogų. Prieš tai dar pažymėjome Tarptautinę vaikų dieną, po to – Sąjūdžio įkūrimo 33-ąsias metines, galų gale šeštadienį Rotušės aikštėje Vilniaus meras Remigijus Šimašius leido surengti parodomąjį Laisvės partijos suvažiavimą. Continue reading…
Sunku paaiškinti, kodėl prieš Tėvo dieną staiga atsirado degantis norą rašyti apie savo Tėvą. Gal kažką panašaus perskaičiau, gal susapnavau (o juk jį sapnuoju dažniau negu švelnią, kiek liūdnoku veidu į mane žvelgiančią Mamą). Gal paskatino keturių dešimtmečių sukaktis, kai jo netekau.
Paskutinę vėsios ir drėgnos gegužės savaitę mes – ir ne tik mes – gyvenome įsitempę ir kupini nerimo. Šios būsenos kaltininkas – gerai įmitęs kaimyninės šalies diktatorius Aliaksandras Lukašenka, kažkodėl pravardžiuojamas malonybiniu „batkos“ vardu. Vieną „tėvelį“ mes jau turėjome, o Baltarusijos lyderis drąsiai lygiuojasi į Staliną. Continue reading…
Prieš penkerius metus rašiau, kad Birželio sukilimas vertinamas įvairiai, ypač dėl žydų vaidmens tomis sunkiomis dienomis. Per tą laika vargu ar kas pasikeitė.. Artėjant sukilimo 80-mečiui, straipsnį pateikiame su nedidelėmis pataisomis. Continue reading…
Visuomenės ir žiniasklaidos reakcija į įvykius šalyje gana iškreipta. Jos pasigauna kokį nors antraeilį skandaliuką ir tampo jį iki tol, kol ta amorfiška būtybė nusibaigia. Gi svarbūs valstybės gyvenimo reiškiniai analizuojami prabėgomis, paviršutiniškai ir abejingai. Continue reading…
„Šeimos gynimo maršas“ sukėlė tokį „kibišą“, kad net jo organizatoriai nesapnavo, jog tiek susirinks tradicinės šeimos rėmėjų iš visų Lietuvos kampelių. Vingio parke buvo leista susitelkti 7000 jo dalyvių, būta apie 10 tūkstančių, o kiti priskaičiuoja kur kas daugiau. Galų gale skaičius nesvarbu. Ši margaspalvė minia, pasinaudojusi geru oru ir daliniais karantininiais atlaisvinimais, išreiškė savo valią – NE genderinei ideologijai, besaikiam valdžios nuolaidžiavimui iškreipti tradicinės šeimos sampratą, infiltruojant į ją Partnerystės įstatyme numatomam vienalyčių šeimų institutui. Continue reading…
Pataikavimo viršininkams laikai, atrodo, seniai praėjo. Nors šis reiškinys į šiandieną dar giliai įleidęs šaknis, tačiau joks minkštą kėdę užėmęs pilietis negali būti ramus, kad jo netarkuos pavaldiniai ar visuomenė. Netgi valstybės vadovai nuolat gauna pylos. Ne išimtis – ir septintasis per Atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, jeigu pirmuoju valstybės vadovu laikysime Vytautą Landsbergį. Continue reading…
Mano tėvas – nedidelio panemunės miestelio stalius – besislapstęs nuo sovietinės kariuomenės įvairiuose kaimo darbuose, karui besibaigiant buvo sučiuptas ir išvežtas į Vengrijos frontą. Užnugaryje vežimu vežiojo maisto produktus. Tarnyba tęsėsi vos keletą savaičių iki Pergalės. Bet to pakako, kad tėvas parsivežtų daug įspūdžių, nors niekaip nesuprato, kokia ten rusų pergalė, jei frontas dar griaudi ir griaudi. Continue reading…
Pasakysiu tiesiai: man buvo be galo malonu ir įdomu sklaidyti tuos 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintus rankraščio puslapius, nes iš jų dvelkė tikras, nepagražintas, nenuglaistytas gyvenimas. Netgi daugybė tarmiškų žodžių ir skolinių, įvairių daiktų ir darbų pavadinimų pulsavo kaimo tikrove, skleidė XX amžiaus Lietuvos kaimo kvapą, iliustravo didžiuosius istorinius ir politinius mūsų šalies sukrėtimus. Continue reading…