Nacionalizmas, patriotizmas, tautiškumas – atgyvenusios sąvokos?

Jeigu Jūsų paklaustų, ar esate patriotas, ką atsakytute? Įsižeistute, sutriktute, atsakytute nedvejodami? Šis klausimas paliečia Jūsų įsitikinimus, tokį modus vivendi, vidinę asmenybės būklę. Į viską galima numoti ranka, gyventi kurmio gyvenimą, nesikišti į politiką, neiti į rinkimus, nediskutuoti viešojoje erdvėje, bet – argi tai piliečio gyvenimas? Continue reading…

Ivaškevičius premiją gavo, dabar eilė Vanagaitei

Šventinės fanfaros nutilo, ir Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai ramiai sau gromuluoja apie 30400 eurų dydžio gautas premijas, regzdami naujas kūrybines vizijas. Marius Ivaškevičius, apdovanotas šia premija už neišpasakytą „kūrybinę drąsą“, įkūnytą pastarojo meto kūryboje (į ją įeina ir po 16 metų pertraukos pernai pakartotinai išleistas romanas „Žali“), sako, dabar mintija apie naują kūrinį pavadinimu „Raudoni“ – apie stribo idealą tais sunkiais pokario metais. Continue reading…

Vakarai sąmoningai praranda geopolitines pozicijas?

Dažniausiai rašydamas straipsnį jo pavadinimą sugalvoju paskiausia – pagal viso rašinio turinį. Bet šįkart elgiuosi kitaip, ir ne šiaip sau.

Tokią išvadą padariau perkopęs į Geltonosios Kiaulės metus, kurie pagal kinų kalendorių prasidės tik vasario 5 d. Jeigu prognozuosime politiniu aspektu, 2019-ieji išsiskirs temperamentingu, nors ir nešvariu, brutaliu įvykių ir poelgių srautu, racionaliai purvina valstybių ir jų lyderių politika.

Continue reading…

Lukašenkos ir Putino draugystė verta tik keturių maišų bulvių?

Vadinamos „Sąjunginės valstybės“ – Rusijos ir Baltarusijos – santykiai primena dviejų meilužių sambūvį, kai meilė, pavydas ir neapykanta šalia.

Štai gruodį juoda katė vėl sušmėžavo tarp Lukašenkos ir Putino, kad kaimyninių šalių žiniasklaidoje pasipylė spėliojimų, ar tai ne lemtingi jų nesutarimai. Bet neskubėkime su išvadomis.

Spaudos konferencijoje Minske Baltarusijos vadovas rusų žurnalistams pareiškė, kad, prisidengdama „gilia integracija“, Maskva nori Baltarusiją inkorporuoti į Rusijos sudėtį. Jis pridūrė Kremliuje girdėjęs kalbas, kad mes esą dar nesame pasirengę šešias sritis įtraukti į Rusijos sudėtį, kad šią užuominą jis supratęs kaip mainus: šekit jums naftos, pigesnių dujų, o jūs mums savo šešis regionus, besiribojančius su Rusija.

Žinoma, tokios kalbos sukėlė A. Lukašenkos pasipiktinimą. Laikraštis „Naša niva“ pranešė, kad dėl to jis sukvietė jėgos struktūrų vadovų slaptą pasitarimą, kad aptartų pasipriešinimą Rusijos spaudimui kurti „gilią integraciją“. Baltarusijos vadovas pavedė akylai sekti informacinį lauką, kuriame skleidžiama ši idėja. Jis pritaria Sąjunginės valstybės stiprinimui, tačiau atvirai atsisako svarstyti vadinamąjį manevrą – naftos kainų mažinimą mainais į glaudesnę integraciją. „Sukurti vieningą emisijos centrą ir valiutų sąjungą su Rusija – tai statyti šią bendriją nuo stogo, o ne nuo pamato“, – pareiškė prezidentas.

Pasisakydamas prieš kalbas apie Baltarusijos inkorporavimą į Rusijos sudėtį, A. Lukašenka pareiškė, kad jo šalyje niekada nekils tokia situacija kaip Ukrainoje.

„Pas mus niekada nebus taip kaip Ukrainoje, – sakė jis žurnalistams Minske. – Tik idiotas po manęs gali to griebtis. Rusijos ir Baltarusijos sąjunga – tai didžiausias pasiekimas. Šių santykių jokios naftos problemos nenutrauks“. Jis tvirtino, kad tarp abiejų valstybių yra dvasinis ryšys, kurio „niekas nenutrauks“. „Pažiūrėkite, kiek mes investavome į dvasines šventoves. Tai didžiulės lėšos, tai darėme sąmoningai“, – tęsė Baltarusijos lyderis.

Bet vis labiau infliacijos spaudžiami baltarusiai tikisi ne tiek dvasinio bendrumo, kiek pigesnių naftos išteklių. Beveik per tris nepriklausomybės dešimtmečius Minskas gavo apie 100 mlrd. dolerių paramos, nors A. Lukašenka tai vadina „visiška nesąmone“. Jis teigia, kad Rusija suteikė 4-5 mlrd. dol. kreditų, bet už jų aptarnavimą kasmet reikia mokėti 1,2 mlrd. Be to jis pridūrė, kad iki 2024 m. Baltarusija gali prarasti iki 10,8 mlrd. dol. dėl Rusijos mokestinių manevrų.

Jis skundėsi Rusijos dujų kainų politika. Juk buvo tartasi, kad iki metų vidurio įvyks derybos dėl dujų kainų iki 2025 m., tačiau Maskva atsisakė sėsti už derybų stalo. „Ar taip elgiasi partneriai?“ – retoriškai klausė A. Lukašenka.

Tokie kritiški pareiškimai Rusijos atžvilgiu pasipylė po to, kai A. Lukašenka pasigyrė esąs Europos Sąjungos šalininkas ir norįs su ES palaikyti glaudesnius santykius.

Rusijos naujienų agentūra REGNUM įpylė alyvos į ugnį, pranešusi, jog Minskas rengiasi trauktis iš Eurazijos ekonominės sąjungos ir kitų integracinių su Rusija struktūrų. Ko gero, labiausiai Maskvą įžeidė A. Lukašenkos akibrokštas gruodžio 24 d., kai šis lyderis pareiškė, jog daugiau Rusijos nevadinąs broliška valstybe…

Kremlius, pajutęs svilėsių kvapą, mėgino paneigti, kad Rusija ruošiasi prisijungti Baltarusiją. O A. Lukašenka nuskubėjo į Maskvą, kur gruodžio 29 d. susitiko su V. Putinu. Susitikimas baigėsi be naujamečio šampano, nors proga buvo: 1999 m. buvo pasirašytas dokumentas įkurti Sąjunginę valstybę, taigi, sukako 20 metų šiai keistai draugystei, be to, derėjo apraudoti 1991 m. gruodį Belovežo girioje galutinai iširusią SSRS…

Bet po derybų „akis į akį“ jokių komentarų nebuvo, o tai pagimdė spėjimus, kad vis dėl to už mažesnes dujų ir naftos kainas A. Lukašenka Rusijai pardavė savo nacionalinį saugumą. Tokios spėlionės pasipylė po jų susitikimo per katalikų Kalėdas – gruodžio 25 d., kai buvo apsiribota pranešimais, kad vyko derybos „konstruktyvumo dvasioje“, jos tęsis ir laukiama teigiamų rezultatų.

Tokie patys oficialūs pranešimai guodė ir gruodžio 6 d. Visas įdomumas tik toks, kad tuomet abu prezidentai pasisotino dvasinio peno – lankėsi balete „Spragtukas“ Sankt Peterburge, VIP bufete kažką gurkšnojo, o prieš šiuos Naujuosius metus A. Lukašenka pasveikino V. Putiną neįprastai dviprasmiška dovana: į Kremlių nusiuntė paltį lašinių ir keturis maišus bulvių „iš savo daržo“…

Jeigu visos derybos vertos tik tokių dovanėlių, tai kokių kiaulysčių iš Minsko ir Maskvos santykių galima laukti kitąmet – Geltonosios Kiaulės metais?

2018-ieji – šimtmetinių sukakčių metai

Šias eilutes pradėjau rašyti neramiu metu: Rusija vėl įvykdė agresijos aktą prieš Ukrainą, šįkart Kerčės sąsiauryje. Sunku pasakyti, ar tai naujo karo tarp slaviškų valstybių preliudija, ar V. Putino smunkančių reitingų išdava, ar Maskvos strategų sena svajonė atkurti buvusią SSRS galybę ir kontroliuoti labai svarbų regioną. Bet metai baigiasi dar vienu padėties Europoje destabilizavimo ženklu…

Bet mes ne apie tai. Continue reading…

Šnipinėjimu įtariamas A. Paleckis tebuvo GRU „šestiorka“

Žurnalistiniai keliai su odioziniu politiku Algirdu Paleckiu mane suvedė senokai, kai 2009 m. gruodį kairuoliška „Fronto“ ir Lietuvos socialistų partijos susijungė į „Socialistinį liaudies frontą“ ir netrukus, 2010-ųjų vasarį, jį užregistravo Teisingumo ministerija. Jau tada naujasis darinys teigė, kad partija siekianti šalies neutralumo ir pasisakanti prieš Lietuvos dalyvavimą NATO bloke. Ji yra už civilizuotus, daugumos Europos šalių palaikomus abipusiai naudingus santykius su NVS šalimis. Tai kai kam atrodė patrauklu tada ir dabar.

Politiškas buvo geranoriškas, susikaupęs ir mano TV laidai išdėstė naujo politinio junginio perspektyvas. Prieš tai jis buvo Vilniaus vicemeras, o dar anksčiau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ir 2004 m. net buvo išrinktas į Seimą. Nežinia, kuriuo metu „frontininko“ keliai pradėjo skirtis su A. Brazausko socialdemokratų partija, bet 2008 m. pradžioje jis buvo iš jos pašalintas. Continue reading…