Lukašenkos manevrai kelia tik juoką

Mūsų artimiausias kaimynas (nuo Vilniaus iki Minsko vos 184 km) Aliaksandras Lukašenka dažnai lepteli nesąmonę, o kartais jo pasisakymai dvelkia taika, supratimu ir užuojauta kenčiantiems.

Neseniai 70-ties sulaukęs „paskutinis Europos diktatorius“, lyg norėdamas prisigerinti Vakarams, o gal vykdydamas kažkokį Putino pavedimą, Kyjivui pasiūlė pagalbą, atstatant Ukrainą po karo. Tiesa, šios Rusijos agresijos jis karu nevadina, o tik „konfliktu“, kuris turi vieną kartą baigtis. Kaip pranešė agentūra BELTA, Lukašenka pakvietė Ukrainos vadovybę susitelkti atstatyti šalį, naudojantis baltarusių pagalba. Continue reading…

Sovietiniai „išvaduotojai“ tebepančioja Panevėžio rajono valdžią

Sovietinių karių, kažkada „vadavusių“ Lietuvą nuo fašistinių okupantų, atminimas nėra kažkaip kategoriškai reglamentuojamas, nes tai daugiau moralinis, etinis naratyvas, susijęs su kiekvieno žmogaus požiūriu į žuvusiuosius ar mirusiuosius. Paprastai jo laikomasi visame pasaulyje. Lietuvos žemėje nuo seniausių laikų sugulę nesuskaičiuojama galybė svetimų valstybių karių… Continue reading…

Pakeliui į Seimą – tik vidutinybės

Negaliu patikėti: Seimo rinkimų kampaniją labai sunku komentuoti. Ne dėl to, kad ji vangi, rinkėjui nepatraukli, kandidatų agitacija apskritai nekelia susidomėjimo, bet kad joje trūksta valstybės mastu reikšmingų politikų. Iki pirmo turo beliko keletas savaičių, o nuo kampanijos pradžios per pusmetį ant pirštų suskaičiuotum tikrai dėmesio vertas asmenybes. Continue reading…

Jeigu Kaliningradas būtų lietuviškas

Pasirodo, Rusija ne tik pradėjo karą prieš Ukrainą, bet ir ruošiasi konfrontacijai su NATO valstybėmis Arktyje. Dar daugiau: Putinas savo gyvenimą ketina baigti regzdamas planus, kaip sujungti Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį su žemynine Rusija. Apie tai vyko mįslingas Putino pokalbis su šios srities gubernatoriumi. Continue reading…

Kodėl Vakarai bijo Putino?

Vyresnieji prisimena nuostabią romantišką Dalidos ir Alaino Delono atliekamą dainą „Paroles paroles paroles“ („Žodžiai žodžiai žodžiai“) – apie švelnius gražius žodžius, ir nieko daugiau. Tokia ta meilė. Bet juk galima šios dainos teksto analogija su politika, ypač su karu Ukrainoje! Continue reading…

Kas Putino ir Lukašenkos įpėdiniai?

Šį kartą imkime ir šiek tiek paliežuvaukime arba, kaip žmonės sako, panešiokime gandus.  Šiaip jau toks užsiėmimas nėra girtinas, bet juk kalbėsime ne apie eilines asmenybes, o apie tokias kurios vadovauja valstybėms ir giriasi aukšta morale ir tauria dvasia. Turiu galvoje Putiną ir Lukašenką. Continue reading…

Istorijos grimasos: Pietryčių Lietuva ir Klaipėdos kraštas – didžiųjų kaimynų apetituose

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis, dar vadinama Molotovo – Ribbentropo paktu, padalino Europą į įtakos sferas ir daugelį tautų pasmerkė ilgiems okupacijos dešimtmečiams. Pagal juos Lietuva turėjo atitekti Vokietijai.

Gal kas ir spėjo apsidžiaugti, žinoma, tik ne žydai, jau šešerius metus girdėję, kokios egzekucijos prieš juos vykdomos reiche ir jo užgrobtose teritorijose.

Tačiau visas prieškaris nuo pat Pirmojo pasaulio karo Lietuvai buvo jos žemių praradimų ir išbandymų, apgavysčių, suokalbių metas. Continue reading…

Apie Laisvės dieną, istoriją ir Mokytoją

Datos. Jos primena, kelia emocijas, priverčia piktintis arba džiaugtis, teikia žinių, moko. Gali jų nepaisyti, ignoruoti, kitus tarsi pririša, siūlo bendrystę, o gal ir atstumia. Kalendorinės vasaros ir rudens sandūra (vasaros metų laikas prasideda birželio 21 d. ir baigiasi rugsėjo 23 – ąją) gausi svarbių datų. Continue reading…

Kyjivas neketina atsukti kito skruosto

Turbūt dažnas girdėjęs tokį krikščionišką patarimą: „Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį“. Šie Jėzaus žodžiai Evangelijoje kartojami kelis kartus. Jeigu iš senovės graikų kalbos verstume šią šv. Mato eilutę pažodžiui, tektų dar pridėti „Nesipriešink piktai…“ Paprasta žmonių kalba tai reiškia: „neskatink keršto, nors ir žeminamas, siek susitaikymo“. Continue reading…

Dvi Lietuvos, dvipolis pasaulis

Negalima sakyti, kad praėjusią savaitę pažymėtos 85-osios Molotovo – Ribbentropo pakto metinės ir istorinio Baltijos kelio 35-metis buvo masinis ir išsiskyrė džiugiu patosu. Stalino ir Hitlerio susitarimas virto Rytų Europos tautų tragedija. Tačiau Vilniaus Katedros aikštėje vykęs solidus koncertas „650 km laisvės“ stebino ne tik dalyvių gausa, puikiu trijų šalių muzikos skambesiu, bet ir begale atėjusio jaunimo, sostinės svečių.

Atrodė, kad tai tie patys vaikai ir paaugliai, kurie anuomet šalia savo tėvų ir senelių stovėjo gyvai susikibę rankomis 2 mln. žmonių grandinėje nuo Vilniaus iki Talino…

Bet čia iškart noriu tą patosą nustelbti. Tuo pačiu metu, kai estai, latviai ir lietuviai muzikos garsais prisiminė šias datas, kitapus Gedimino prospekto, Lukiškių aikštėje, buvo surengtas neva paryžietiška dvasia dvelkiantis beskonis „Baltosios vakarienės“ šou. Renginio organizatoriai kitoje tragišką Lietuvos istoriją menančioje aikštėje pabandė kopijuoti 1988 m. Paryžiuje surengtą „Le Dîner en Blanc“ – su balta apranga, plačiomis damų dekoltė, padžiūvusiais sumuštiniais, voniomis „selfiukams“ ir trankiomis dainuškomis. Mirtingųjų į aikštę neleido, nes neužsiregistravęs ir nesusimokėjęs galėjai stebėti tik iš tolo. Klausimas vienas: pramoga yra pramoga, bet ar šio kičo rengėjai negalėjo pasirinkti kitos dienos ir kitos vietos? O gal jis buvo specialiai taikytas kaip atsvara tautos šventei? Bet juk tokius leidimus išduoda Vilniaus savivaldybė. Ar ji sugeba tik K. Škirpos atminimą naikinti?

Nori nenori ši priešprieša perša mintį, išsakytą per praėjusius Prezidento rinkimus: gal iš tiesų egzistuoja dvi Lietuvos? Viena – menanti pagrindinius mūsų istorijos puslapius ir branginanti laisvę bei nepriklausomybę, kita – nepaisanti ir net niekinanti tai, kas daugumai piliečių yra sava ir brangu. Nesu krioštantis bambeklis, tačiau, kaip sakoma, viskam yra savas laikas ir vieta.

Gegužę įvykę Prezidento rinkimai dar kartą parodė, kad yra dvi skirtingos Lietuvos, o kai kurie apžvalgininkai rašė, kad egzistuoja net trys: Vilnius, likusi Lietuva ir Eduardo Vaitkaus, kuris pirmavo Šalčininkų ir Visagino savivaldybėse, kai kuriose kitose apylinkėse. Lietuviškuoju W. Tomaszewskio pakaitalu laikomas E. Vaitkus parodė, kad vis dar gyva ir trečioji Lietuva, gyvenanti nostalgija sovietiniam „rojui“ ir smarkiai paveikta Kremliaus propagandos.

Tuo labai apsidžiaugė ne tik koks Paleckis, Švenčionienė ar kitas anų laikų šlovintojas, bet ir kai kuri lietuviškoji žiniasklaida, paskubėjusi išstumti šventines naujienas iš pirmųjų puslapių ir jas pakeitusi užsakytomis žiniomis apie Bunkės verslą, Siegel automobilį, prie Sodaičio limpančias moteris ar neišpasakytus Landsbergių turtus…

Nebe reikalo Baltijos kelio dalyvis, signataras Zigmas Vaišvila priekaištauja, kodėl Žolinė paskelbta valstybine švente, o Baltijos kelias – ne. Juk net UNESCO 2009 m. gyvąją Baltijos kelio grandinę įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą, o pernai liepą Vilniuje viešėjęs JAV prezidentas Joe Bidenas pabrėžė, kad „būtent Baltijos kelias, o ne Berlyno siena tapo Europos ateities simboliu“. Man kirba tik vienas klausimas: ar visa tai priminęs aktyvus Sąjūdžio ir Baltijos kelio dalyvis Z. Vaišvila derina savo poziciją su rinkimų komandos bosu E. Vaitkumi?  Ši komanda ruošiasi Seimo rinkimams, tad iki jų išgirsime dar daug ką…

Koncerto Katedros aikštėje pabaigoje kartu su tikruoju Baltijos kelio himnu „Bunda jau Baltija“ iškeltomis rankomis skanduodamas vienybę ir susitelkimą, nejučia pagalvojau, kadgi visas pasaulis skaldosi į priešingas stovyklas. Štai Amerikoje, likus iki prezidento rinkimų daugiau kaip dviem mėnesiams, ryškėja dar negirdėtas susipriešinimas tarp dviejų partinių stovyklų ir jų lyderių. Galbūt jis neprives prie XIX a. antroje pusėje vykusio pilietinio karo tarp šiaurės ir pietų, tačiau nuožmi kova tarp energingosios Kamalos Harris ir nenuspėjamojo Donaldo Trumpo JAV pavertė liepsnojančiu nesantaikos katilu.

Putinas tuo džiaugiasi, nes būtent jis, pradėjęs nuožmų karą Ukrainoje, kalbėdamas apie daugiapolį pasaulį, nori dvipolio pasaulio lyderystę paveržti iš Amerikos. Jeigu bus silpna Amerika, visas globalias sąlygas ims diktuoti Rusija su Kinija, Šiaurės Korėja, Iranu ar kokia nors HAMAS.

Štai kur mes riedame – vėl į susiskaldymą, dviejų sistemų priešpriešą, į Šaltąjį karą, kurio žiauriausią virsmą į „karštąjį“ vykdo Putinas. Kur tas galios centras, kuris vienytų pasaulio tautas taikai, agresoriaus tramdymui, bendram klestėjimui? Nei Jungtinės Tautos, nei kita dirbtinė organizacija nepajėgi susidoroti su žemiausiais žmonijos instinktais – naikinti, grobti, žudyti savo artimą.

Ar įmanoma, kaip Baltijos kely, susikibti rankomis aplink visą Žemę? Nesvaik, sako man realistiškas kolega, ir nuleidę galvas išeiname iš Katedros aikštės…