Spalio 15-ąją, pažymint Tado Kosciuškos mirties 209-ąsias metines, mūsų kaimynystėje kilo įdomus ginčas dėl jo tautinės priklausomybės. Jį įžiebė ne kas kitas, o į Lenkiją iš Vilniaus persikrausčiusi baltarusių opozicijos aktyvistė Sviatlana Cichanouskaja (Sviatlana Tsikhanouskaya).
Viešojoje erdvėje ji paskelbė publikaciją, skirtą žinomo sukilimų vado generolo Tado Kosciuškos atminimui, kuri sukėlė tam tikrų aistrų ir vertinimų. Antai Europos Parlamento narys nuo Teisės ir teisingumo partijos (PiS), 2022 – 2023 m. buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, kuris daug dėmesio skiria Lukašenkos toleruojamam nekontroliuojamam migrantų srautui Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pasienyje, taip pat įsijungė į ginčą.
Taigi, anglų kalbos specialistė platformoje X rašė: „Gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, T. Kosciuška padėjo Amerikai iškovoti nepriklausomybę, o po to pasisakė prieš rusų ir prūsų viešpatavimą mūsų regione. 1817 m. mirties metinių proga mus įkvepia jo vyriškumas ir drąsa…“
Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio, nekaltas priminimas sukėlė lenkų teisininko ir politiko pasipiktinimą, kad tekste nepaminėta Lenkijos nacionalinio didvyrio ir Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos, ATR) generolo kilmė. „Trūksta labai svarbaus fakto, – rašė jis X platformoje. – T. Kosciuška gimė ATR žemėse, šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje, kovojo už Amerikos nepriklausomybę ir vadovavo 1794 m. sukilimui prieš Rusiją ir Prūsiją. Mes neturime išbraukti Lenkijos iš jo istorijos“.
Tiesa, S. Cichanouskaja mandagiai atsakė, kad nejučiom praleidusi šį faktą, ir ištaisė klaidelę. EP deputatas irgi padėkojo baltarusių politikei. Atrodo, nėra ko čia fiksuoti šį įsiliepsnojusį ginčą. Bet tik tuomet, jeigu į jį negalėtume įterpti ir lietuviškojo dėmens. Kitaip sakant, žinomai gudų demokratinių jėgų lyderei galima būtų prikišti tą patį: ji nepaminėjo, kad pirmiausiai T. Kosciuška laikytinas lietuviu. Kodėl? Ogi todėl, kad jis pats save laikė lietuviu ir 1790 m. rašytuose laiškuose pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Viename jų adresuotame Lietuvos kariuomenės generolui 1790 m. vasario 7 d. T. Kosciuška rašė: „Leiskite man grįžti į Lietuvą, nebent manęs atsisakote ar manote, kad aš jums tarnauti netinkamas. Kuo gi aš esu? Argi ne lietuvis, jūsų tautietis?.. Pyktis mane ima — aš iš Lietuvos, o Karūnoje turiu tarnauti!“.
Lietuviškas jo vardas – Andrius Tadas Bonaventūra Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko). Wikipedia jį pristato kaip „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierių ir generolą, tarnavusį Lenkijos karalystės kariuomenėje“. Jis buvo LDK karo inžinierius ir generolas, pasižymėjęs kaip įtvirtinimų meistras, talentingas karininkas ir principingas politinis veikėjas. Iš tiesų Kosciuškos vardas tapo bendru paveldu Lietuvai, Lenkijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Baltarusijai. T. Kosciuškos gyvenimas ir veikla liudija, kad laisvė nėra duotybė – ji iškovojama. Jo skelbtas principas „Už jūsų ir mūsų laisvę“ iki šiol išlieka aktualus ir įpareigojantis, rašoma Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSi) svetainėje.
Tad kodėl laužomos ietys? Kodėl nutylima viena ar kita tautinė priklausomybė? Ar tai ne ta pati manipuliacija kaip su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar kunigaikščio Algirdo kilme? O juk šiame ginče mažiau žinomų pavardžių yra kur kas daugiau… Tam tikra prasme tai įsipaišo į kaimynystėje populiarias litvinizmo spekuliacijas. Garbių politikų tai nepuošia.
Palikti komentarą