Žaidimas nevertas žvakių?

Visuomenės ir žiniasklaidos reakcija į įvykius šalyje gana iškreipta. Jos pasigauna kokį nors antraeilį skandaliuką ir tampo jį iki tol, kol ta amorfiška būtybė nusibaigia. Gi svarbūs valstybės gyvenimo reiškiniai analizuojami prabėgomis, paviršutiniškai ir abejingai. Continue reading…

Šeima, marš į būdą!

„Šeimos gynimo maršas“ sukėlė tokį „kibišą“, kad net jo organizatoriai nesapnavo, jog tiek susirinks tradicinės šeimos rėmėjų iš visų Lietuvos kampelių. Vingio parke buvo leista susitelkti 7000 jo dalyvių, būta apie 10 tūkstančių, o kiti priskaičiuoja kur kas daugiau. Galų gale skaičius nesvarbu. Ši margaspalvė minia, pasinaudojusi geru oru ir daliniais karantininiais atlaisvinimais, išreiškė savo valią – NE genderinei ideologijai, besaikiam valdžios nuolaidžiavimui iškreipti tradicinės šeimos sampratą, infiltruojant į ją Partnerystės įstatyme numatomam vienalyčių šeimų institutui. Continue reading…

Apginkime Prezidentą!

Pataikavimo viršininkams laikai, atrodo, seniai praėjo. Nors šis reiškinys į šiandieną dar giliai įleidęs šaknis, tačiau joks minkštą kėdę užėmęs pilietis negali būti ramus, kad jo netarkuos pavaldiniai ar visuomenė. Netgi valstybės vadovai nuolat gauna pylos. Ne išimtis – ir septintasis per Atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, jeigu pirmuoju valstybės vadovu laikysime Vytautą Landsbergį. Continue reading…

Kokią Pergalę švenčiame?

Mano tėvas – nedidelio panemunės miestelio stalius – besislapstęs nuo sovietinės kariuomenės įvairiuose kaimo darbuose, karui besibaigiant buvo sučiuptas ir išvežtas į Vengrijos frontą. Užnugaryje vežimu vežiojo maisto produktus. Tarnyba tęsėsi vos keletą savaičių iki Pergalės. Bet to pakako, kad tėvas parsivežtų daug įspūdžių, nors niekaip nesuprato, kokia ten rusų pergalė, jei frontas dar griaudi ir griaudi. Continue reading…

Apie gegužines „majovkas“

Šeštadienį atšventėme Tarptautinę darbo dieną, kaip prie sovietų sakytų – „majovką“. Ne, nebuvo raudonų vėliavų šilko, darbo žmonių demonstracijų, trankių maršų ir mūsų lyderių tribūnose. Kadangi diena tikrai pasitaikė pavasariška, kas dirbo sode, kas tvarkėsi namuose, o kas džiaugėsi pražydusiomis sakuromis. Taip prasidėjo gegužė. Continue reading…

Hitleris: garbinti, pamiršti ar nekreipti dėmesio?

Prieš 76-rius metus, balandžio 30-ąją,  nusižudė viena prieštaringiausių pasaulio asmenybių – Adolfas Hitleris. Iki šiol jis turi ir šalininkų, ir priešininkų. Apie šį tironą, kai kas sako – vis dėl to neprilygusį žiaurumu Josifui Stalinui – rašiau dar 2012 m. balandį, o straipsnį patalpinau knygoje „Neįtikėtina, bet tikra“ (2013, Kaunas). Continue reading…

O vežimas nė iš vietos

Savaitė buvo kupina įvykių. Koronavirusas toliau siautėja, bet atsidarė lauko kavinės. Kažkur dingo beveik milijoninės vertės 20 vagonų su apsaugos priemonėmis iš Kinijos. Svarstoma, ar padidinti pensinį amžių iki 72 metų. Valdantieji ketina prastumti lengvųjų narkotikų dekriminalizacijos pataisas. Norima vėl keisti merų rinkimų tvarką. Ir visa tai – augančios įtampos aplink Rusiją fone. Continue reading…

„Botago ir meduolio“ žaidimas

Turbūt pasaulyje yra tokios jėgos, kurios gali nukreipti mūsų dėmesį nuo vienų globalių nelaimių į kitas. Ko gero, pandemijos keliamas problemas laikas primiršti ir susitelkti ties regioniniais konfliktais, galinčiais sukelti net Trečiąjį pasaulinį karą. Praėjusi savaitė kaip tik ir pasiūlė tokį variantą, apie kurį užsiminėme aname komentare. Continue reading…

Su kuo „valgomas“ fašizmas?

Lygiai prieš dvejus metus, 2019-ųjų balandžio 15 d., savo internetiniame dienoraštyje www.iskauskas.lt paskelbiau vieną straipsnį gana drąsiu pavadinimu „Fašizmas. Ar jis jau toks baisus?“. Klausimas – ne retorinis, bet rizikingas. Tas pat kaip abejoti holokaustu. Šiandien, kai fašistais ar naciais apšaukiami ne tik ukrainiečiai, bet tai nuskamba ir Lietuvoje, pasvarstykime, ar tikrai jis jau toks smerktinas…

Continue reading…