Šnipinėjimu įtariamas A. Paleckis tebuvo GRU „šestiorka“

Žurnalistiniai keliai su odioziniu politiku Algirdu Paleckiu mane suvedė senokai, kai 2009 m. gruodį kairuoliška „Fronto“ ir Lietuvos socialistų partijos susijungė į „Socialistinį liaudies frontą“ ir netrukus, 2010-ųjų vasarį, jį užregistravo Teisingumo ministerija. Jau tada naujasis darinys teigė, kad partija siekianti šalies neutralumo ir pasisakanti prieš Lietuvos dalyvavimą NATO bloke. Ji yra už civilizuotus, daugumos Europos šalių palaikomus abipusiai naudingus santykius su NVS šalimis. Tai kai kam atrodė patrauklu tada ir dabar.

Politiškas buvo geranoriškas, susikaupęs ir mano TV laidai išdėstė naujo politinio junginio perspektyvas. Prieš tai jis buvo Vilniaus vicemeras, o dar anksčiau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ir 2004 m. net buvo išrinktas į Seimą. Nežinia, kuriuo metu „frontininko“ keliai pradėjo skirtis su A. Brazausko socialdemokratų partija, bet 2008 m. pradžioje jis buvo iš jos pašalintas. Continue reading…

Kaip L. Berija lietuvių laisvės viltis žadino…

Lietuviai išsiskiria tuo, kad mėgsta pažymėti visokias sukaktis – gimimo, mirimo, gimtadienius, vardadienius, krikštynas, vestuvių, „pirmo karto“ metines, savo šalies ir pasaulio įvykių jubiliejus, tautines šventes. Gruodžio 23-ąją minime vieno baisaus žmogaus (jeigu jį apskritai galima vadinti žmogumi, net iš mažosios raidės) mirties metines. Continue reading…

Prie ruso buvo geriau? Nostalgija SSRS neatslūgsta

Gruodis man primena šermenis ar kažką panašaus. Kodėl? Juk artėja Kristaus gimimo šventė…

Kai žmogus numiršta, iš pradžių rengiamos šermenys. Norėdamas tiksliau nusakyti, kas tai yra, kažkada suradau šv. Pijaus X-ojo kunigų brolijos Lietuvoje interneto svetainę (www.fsspx.lt), kurioje taip aprašomas šermenų organizavimas: „Velionis pašarvojamas namuose arba šarvojimo salėje. Į jo rankas įdedamas rožančius. Karsto galvūgalyje turi kabėti kryžius, prie karsto turi degti žvakės. Vyksta šermenys – budėjimas prie numirėlio iki išnešimo laidotuvėms, paprastai per visą naktį. Atėjus į šermenis, atsiklaupiama, sukalbami poteriai, giedamos giesmės, pareiškiama užuojauta velionio artimiesiems. Paprastai laidojama trečią dieną po mirties…“ Continue reading…

Kaip Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą

Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje. Continue reading…

Trečias pasaulinis karas? Tik nereikia mūsų gąsdinti

Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.

Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos. Continue reading…

Labanoro žygis – visuomeninio judėjimo katalizatorius

Visuomeninė akcija už Gyvą Mišką, prieš mūsų girių naikinimą gali ir turi virsti visuotinio protesto prie valdžios nebaudžiamumą judėjimu. Labanoras čia tampa tik kibirkštimi, įžiebiančia totalinį pasipriešinimą sisteminiam valstybės resursų švaistymui ir nebaudžiamumui. Pavieniai tyrimai ir teismų procesai neapima visos piktnaudžiavimo ir korupcijos grandines, o dažnai tie teismai išblėsta, taikant senaties terminą ar tyčia įveliant bylas į neišbrendamus teisinius liūnus. Continue reading…

Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (2)

Pirmą dalį skaitykite čia: Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (1)

Tai ne istoriko ir ne lingvisto žvilgsnis į sudėtingą kaimyninio krašto istoriją, sąsajas su baltiškuoju dėmeniu ir vietovardžių kaitą. Žinoma, ir be vilties negalime gyventi… Pirmoje dalyje – istorinis rakursas.

Margas baltiškųjų vardų žemėlapis

Tokia istorinė potekstė. Bet dr. M. Razmukaitė krašto vietovardžių kaitą kildina dar iš ankstyvesnių laikų. Savo studijoje „Senieji Karaliaučiaus krašto vietovardžiai“, cituodama M. Gimbutienę, ji rašo, kad „Karaliaučiaus kraštas, t. y., Mažosios Lietuvos pietinė dalis, susidedanti iš 4-rių istorinių sričių – Skalvõs, Nadruvõs, Sémbos ir Nótangos (sukirčiuota autorės – Č.I.) – yra dalis senųjų Prūsų žemių, kurios dar priešistoriniais laikais, apie II tūkstantmetį prieš Kristų, archeologų duomenimis vakaruose siekė Oderį, pietuose – Vyslos aukštupį, šiaurėje – Baltijos vandenis. Continue reading…