Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė… Continue reading…
Komentarai
Vilniuje surengtas masinis protestas baigėsi taikiai: Vyriausybės rūmų langai liko sveiki, riaušių neįvyko, nors policija turėjo darbo. Akcijos organizatoriai ragino sustabdyti antradienį numatomą kitų metų valstybės biudžeto priėmimą ir mokesčių reformą, skirti papildomų lėšų mokytojų atlyginimams kelti. Continue reading…
Gruodis man primena šermenis ar kažką panašaus. Kodėl? Juk artėja Kristaus gimimo šventė…
Kai žmogus numiršta, iš pradžių rengiamos šermenys. Norėdamas tiksliau nusakyti, kas tai yra, kažkada suradau šv. Pijaus X-ojo kunigų brolijos Lietuvoje interneto svetainę (www.fsspx.lt), kurioje taip aprašomas šermenų organizavimas: „Velionis pašarvojamas namuose arba šarvojimo salėje. Į jo rankas įdedamas rožančius. Karsto galvūgalyje turi kabėti kryžius, prie karsto turi degti žvakės. Vyksta šermenys – budėjimas prie numirėlio iki išnešimo laidotuvėms, paprastai per visą naktį. Atėjus į šermenis, atsiklaupiama, sukalbami poteriai, giedamos giesmės, pareiškiama užuojauta velionio artimiesiems. Paprastai laidojama trečią dieną po mirties…“ Continue reading…
Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje. Continue reading…
Vienu požiūriu vis garsiau skambanti iniciatyva sukurti ES ginkluotąsias pajėgas filosofo Vytauto Radžvilo įvertinta tiksliai: Merkel ir Macrono pasiūlymas naudingas Putinui. Kodėl? Sena jo svajonė supriešinti JAV ir Europą pildosi. Continue reading…
Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.
Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos. Continue reading…
Visuomeninė akcija už Gyvą Mišką, prieš mūsų girių naikinimą gali ir turi virsti visuotinio protesto prie valdžios nebaudžiamumą judėjimu. Labanoras čia tampa tik kibirkštimi, įžiebiančia totalinį pasipriešinimą sisteminiam valstybės resursų švaistymui ir nebaudžiamumui. Pavieniai tyrimai ir teismų procesai neapima visos piktnaudžiavimo ir korupcijos grandines, o dažnai tie teismai išblėsta, taikant senaties terminą ar tyčia įveliant bylas į neišbrendamus teisinius liūnus. Continue reading…
Pirmą dalį skaitykite čia: Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (1)
Tai ne istoriko ir ne lingvisto žvilgsnis į sudėtingą kaimyninio krašto istoriją, sąsajas su baltiškuoju dėmeniu ir vietovardžių kaitą. Žinoma, ir be vilties negalime gyventi… Pirmoje dalyje – istorinis rakursas.
Margas baltiškųjų vardų žemėlapis
Tokia istorinė potekstė. Bet dr. M. Razmukaitė krašto vietovardžių kaitą kildina dar iš ankstyvesnių laikų. Savo studijoje „Senieji Karaliaučiaus krašto vietovardžiai“, cituodama M. Gimbutienę, ji rašo, kad „Karaliaučiaus kraštas, t. y., Mažosios Lietuvos pietinė dalis, susidedanti iš 4-rių istorinių sričių – Skalvõs, Nadruvõs, Sémbos ir Nótangos (sukirčiuota autorės – Č.I.) – yra dalis senųjų Prūsų žemių, kurios dar priešistoriniais laikais, apie II tūkstantmetį prieš Kristų, archeologų duomenimis vakaruose siekė Oderį, pietuose – Vyslos aukštupį, šiaurėje – Baltijos vandenis. Continue reading…
Politologai sako: jeigu nori karo, pareikšk kaimyninei valstybei teritorines pretenzijas. Rusija nuo seno elgėsi visaip: užgrobdavo jai niekada nepriklaususias žemes, vykdydavo agresiją prieš kaimyninę šalį, okupuodavo didžiules teritorijas. Toli į istoriją gilintis nė nereikia: karas Gruzijoje, Krymo aneksija, konflikto eskalavimas Ukrainoje… Dabar gi Maskva R. Kadyrovo rankomis žarsto karo su Ingušija žarijas. Continue reading…
Tai ne istoriko ir ne lingvisto žvilgsnis į sudėtingą kaimyninio krašto istoriją, sąsajas su baltiškuoju dėmeniu ir vietovardžių kaitą. Žinoma, ir be vilties negalime gyventi… Pirmoje dalyje – istorinis rakursas.
Apkarpyta didybė
Dažnas tik pasvajoja, kad kažkada LDK laikais Lietuvos kunigaikštystės ribos buvo nusitęsę iki Juodosios jūros, ir šioje milžiniškoje teritorijoje liko lietuviški pavadinimai, vardų ir pavardžių nuotrupos, įrodantys didžiulę lietuvių įtaką pietų ir rytų kryptimis. Bet tuo nereikėtų guostis, o juo labiau – puoselėti kažkokias viduramžių padėties rekonstrukcijos viltis.
Juo labiau, kad, nusilpus LDK galiai ir suirus Abiejų Tautų Respublikai (ATR), įvairiomis grubaus tarptautinio spaudimo, karinio šantažo ir atviros okupantų agresijos priemonėmis Lietuvos teritorija buvo smarkiai apkarpyta. Kone visomis pasaulio kryptimis – Vakaruose, Pietuose, Rytuose ir net Šiaurėje – mūsų valstybė neteko tūkstančių kvadratinių kilometrų, o su šiais praradimais kito lietuviškieji vietovardžių pavadinimai, menko ir tautinė savivertė. Continue reading…