Kokios tikrosios totorių atsiradimo Lietuvoje aplinkybės?
Po patirtų dviejų pralaimėjimų Timūridų imperijos įkūrėjui ir valdovui Timūrui Lenkui (Europoje žinomam Tamerlano vardu), reiškusių Džučio uluso (Aukso Ordos) griūties pradžią, 1397 m. chanas Tochtamyšas su savo palyda ir kariuomenės likučiais atvyko į tuo metu LDK valdomą Kijevą, kur jam buvo priskirta Lydos pilis ir miesto apylinkės. Aukso Ordos chano palyda buvo gausi. Yra padavimas, kad, atvykdamas į LDK, chanas Tochtamyšas keliose gurguolėse atsivežė visą savo valstybės iždą. Iki šiol jau keletą šimtmečių šalia Lydos ieškoma mistinio „Tochtamyšo lobio“. Čia chanas išbuvo keletą metų, vėliau išvyko į Tiumenę, kur 1405 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo – greičiausiai buvo nunuodytas ar nušautas užnuodyta strėle. Manoma, kad tarp dviejų valdovų – Tochtamyšo ir Vytauto – buvo sudarytas sandėris, jog totoriai padės lietuviams kare su kryžiuočiais, o mainais lietuviai padės jam sugrįžti į sostą. Bet šios sutarties vaisiais chanas nepasinaudojo, tačiau ji buvo įvykdyta jo vyriausiojo sūnaus caraičio, vėliau Auko Ordos chano Dželal-ad-Dino, kuris 1412 m. vieneriems metams atsisėdo į Aukso Ordos sostą. Caraičio vadovaujami totorių raiteliai ir LDK apsigyvenę totoriai kolonistai 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo didžiausiame viduramžių Europos mūšyje, vėliau gavusiame Griunvaldo arba Žalgirio pavadinimą. Kiek tiksliai totorių buvo Žalgirio lauke, sunku pasakyti. Lenkų istorikas Janas Dlugošas, nenorėdamas išaukštinti totorių įnašo į bendrą pergalę, rašė, kad jų buvo viso labo 300, tuo tarpu kryžiuočiai, dėl pralaimėto mūšio kaltinę totorius, jų skaičių padidino iki 30 000. Tad kurgi tiesa? Ją, be abejonės, sunku rasti, tačiau karo istorikai pripažįsta, kad totorių raitelių Žalgirio mūšyje turėjo būti keli tūkstančiai. Continue reading…
