Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų…

Continue reading…

Savaitės pjūvis

Koks ryšys tarp Černobylio ir Astravo? Kokios branduolinės grėsmės iškyla šiandien? Kodėl atsisakome statyti savo atominę jėgainę? Diskutuoja ambasadorius ypatingiems pavedimams Kęstutis Kudzmanas, buvęs energetikos ministras, dabar energetikos ekspertas konsultantas Saulius Kutas, panaudojamas kito energetikos eksperto Vidmanto Jankausko interviu fragmentas.

Ar bankai skriaudžia savo klientus? Pokalbis su Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovu Rūteniu Paukšte.

Nedaug trūko, kad Krymas būtų mūsų

Lietuviai buvo netoli to, kad jų kariuomenė įžengtų ir užimtų Krymą. Tiesa, tokia galimybė buvo prieš gerus šešis šimtmečius, kai LDK buvo ypač stipri, ir Algirdo pulkai sumušė ir išstūmė totorių ordas iš beveik visos dabartinės Ukrainos teritorijos. Nedaug trūko, kad būtų parklupdytas ir visas Krymo chanatas. Continue reading…

Kaip J. Staliną užliūliavo nacių propaganda

Ką mes žinome apie Antrąjį pasaulinį karą? Bemaž nieko. Dar senjorai ar istorikai galėtų išvardyti pagrindines šio istorinio kataklizmo datas, suminėti priežastis, atvedusias prie dviejų galybių susidūrimo, įvertinti Lietuvos laikyseną tuo sunkiu pasirinkimo ar nepasirinkimo metu, galų gale nutiesti paraleles su šiandiena…

Nors tai nėra naujiena, bet verta priminti šio prieš septynis dešimtmečius praūžusio karo priešistorę ir kai kurias įdomias aplinkybes. Pirmiausiai – nusikalstamą Josifo Stalino delsimą, žinant, kad nacistinė Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą. Ūsuotasis „tautų vadas“ manė esąs sumanus strategas ir laukė, kada Vakarų sąjungininkai susipjaus su naciais ir SSRS iš to gaus naudos. Bet ši strategija bemat subyrėjo. Beje, A. Hitleris žaidė tokį patį žaidimą: jis tikėjosi, kad JAV Ramiajame vandenyne įsivels į karą su Japonija, kuri grasins SSRS iš užnugario, ir jis galės sovietams smogti tiesiai kakton.

Bet pirmiausia apie keistą J. Stalino delsimą, kurio negali pateisinti vien dviems 1939 m. pasirašytais paktais. Kaistant atmosferai Europoje, jis nuolat gaudavo agentūrų pranešimus, kad A. Hitleris viešai grasina netrukus pulsiąs SSRS. Tuo tarpu Maskva gyveno tarsi kitame palaimingame pasaulyje.

1941-ųjų pavasaris atnešė vėlyvas šalnas ir įnirtingas audras su kruša, todėl Kremlius vieną po kito leido nutarimus, kaip atlyginti žemdirbiams patirtus nuostolius, kompensuoti jiems suteiktas paskolas, persėti iššalusius žiemkenčius. Politinis biuras svarstė valstybinės sienos su Mongolija tikslinimo klausimą, Latvijos meno dekados Maskvoje organizavimą, Nikita Chruščiovas prašo J. Stalino leidimo trijų Ukrainos Černovicų rajonų mokyklose mokyti rumunų kalbos, Andrejus Ždanovas išleidžiamas pasigydyti į Sočį, NKVD darbuotojai apdovanojami už 1940 m. pasiekimus – įvykdytas specialias užduotis, matyt, trėmimus ir t.t.

Ir nė žodžio apie karą, nors buvo likę tik 12 dienų. Likus iki jo dviems dienoms, politbiuras pritarė Latvijos kompartijos prašymui iš birželio 22 d. į 24-ąją perkelti „Lyguo“ šventę (Jonines arba rusiškai „Ivano dieną“). Dar birželio 22 d. rezoliucija su J. Stalino parašu – kitą dieną pradėti 1905 – 1918 m. gimusių šauktinių mobilizaciją… Bet buvo pavėluota.

O ant J. Stalino stalo kaupėsi agentų pranešimai, su kuriais susipažindavo jis ir dar trys jo liokajai – Lavrentijus Berija, Viačeslavas Molotovas ir Georgijus Malenkovas (pirmieji du po karo buvo sušaudyti). L. Berija, kuriam suplaukdavo visi NKVD I-osios valdybos pranešimai, viešai pareiškė: „Aš ir mano žmonės, Josifai Visarionovičiau, tvirtai prisimename Jūsų sumanų priesaką: 1941 m. Hitleris mūsų nepuls“.

Gegužę du pasiuntiniai – SSRS Berlyne Vladimiras Dekanozovas ir Vokietijos Berlyne grafas Werneris von Schulenburgas – po susitikimo Maskvoje diplomatine, bet aiškia kalba apie sklindančius gandus kilsiant karui pasakė: „Su gandais reikia skaitytis kaip su faktais“. Gegužės 5 d. iš oficialaus Vokietijos atstovo sovietinė vadovybė gavo neginčijamą perspėjimą, kad ruošiamas SSRS puolimas. Tą pačią dieną V. Dekanozovas apie tai pranešė J. Stalinui. Susirinko politbiuras. Anastasas Mikojanas prisiminimuose rašo, kad pasipiktinęs J. Stalinas svarstymą apibendrino taip: „Dezinformacija skleidžiama jau pasiuntinių lygyje“.

Likimo grimasos: V. Dekanozovas (Wikipedia skelbia 1940 m. Kremliuje darytą jo nuotrauką su Vincu Paleckiu) kartu su L. Berija buvo sušaudytas 1953-ųjų gruodį, o savo ruožtu V. Šulenbergas, dalyvavęs pasikėsinime į A. Hitlerį, – 1944-ųjų liepos 20 d.

Agentų Korsikietis, Viršila, Licėjininkas (pastarasis buvo dviems žvalgyboms tarnavęs latvių žurnalistas Orestas Berlingsas pranešimai toliau plaukė iki pat birželio 22-osios, o ir pats A. Hitleris neslėpė savo planų. Dar balandžio 29 d., sakydamas kalbą jauniems karininkams „Sportpalace“ rūmuose, jis pasakė: „Artimiausiu metu atsitiks tai, kas daugeliui atrodys nesuprantama. Tačiau tie veiksmai, kurių mes imsimės, neišvengiami valstybine prasme, kadangi raudonoji tamsybė kelia galvą virš Europos“.

Paulas Jozephas Goebbelsas savo dienoraštyje birželio 18 dieną rašo: „Mūsų planų prieš Rusiją maskuotė pasiekė aukščiausią lygį. Mes taip paskandinome pasaulį gandų akivare, kad patys jų jau nesuprantame. Naujausias triukas: mes ketiname sušaukti didžiulę konferenciją taikos klausimais dalyvaujant Rusijai“.

J. Stalinas buvo apsvaigintas šių gandų. Laikydamas 4-milijoninę armiją prie sienos su Vokietija, jis nė piršto nepajudino, kad ankstų birželio 22-osios rytą ji suduotų bent prevencinį kontrsmūgį vermachtui. Vietoj to jis išsiuntė 3700 komunistų propagandistų į Raudonąją armiją, kad šie ramintų karius, jautusius, jog karas neišvengiamas.

Vietoj to A. Hitleris užliūliavo J. Staliną pasakėlėmis ir fantastiniais pasiūlymais. Pernai kovą savaitraštis „Veidas“, rašydamas apie V. Molotovo karjerą, pastebėjo, kad prieškariu galėjo būti trečioji nacistinės Vokietijos ir SSRS sutartis su šio veikėjo parašu. 1940 m., kai jis lankėsi Berlyne pas A. Hitlerį, iš jo gavo viliojantį pasiūlymą – užimti Indiją, kuri tuo metu buvo britų įtakoje ir net buvo paskelbusi karą Vokietijai. Tai buvo klasta: tegul Maskva netrukdo vokiečiams šeimininkauti Europoje, tegul Raudonoji armija žygiuoja gilyn į Aziją, o tada vermachtui kelionė į Maskvą bus visai lengva – juk Rusijos užkariavimo planas „Barbarosa“ jau baigiamas rengti.

J. Stalinas tuomet dar visiškai pasitikėjo kolega, tačiau tokiam tolimam žygiui nesusigundė: per toli nuo Kremliaus. Jam labiau rūpėjo Baltijos šalys, Suomija, Bulgarija, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai, tuo pačiu metu nekreipdamas dėmesio į prie SSRS sienos sutrauktas 200 divizijų.

Sovietinėje spaudoje kone iki pat pirmųjų karo dienų buvo eskaluojamas didžios draugystės su nacių Vokietija faktas: kaip Breste, vermachto ir Raudonosios armijos sąlyčio taške, 1939-ųjų rugsėjo 22 d. vokiečių ir sovietų derybininkai šampaną gėrė. Tuomet nedaug betrūko, kad čia susitiktų abu diktatoriai (netrukus, spalio 5 d., iš tikrųjų už kelių šimtų kilometrų,Varšuvoje, lankėsi pats fiureris)…

Visos šios prieškario istorijos nuvainikuoja J. Staliną, keistai hipnotizuotą ir pasislėpusį savo Kremliaus bunkeryje (tik liepos 3 d., praėjus beveik dviems savaitėms nuo karo pradžios, jis atsipeikėjo ir pavedė V. Molotovui padrąsinti Kremliuje susirinkusius karo akademiją baigusius karininkus). Kai kas jį kaltina dėl 28 mln. žuvusių – daugiau negu pusės visų Antrojo pasaulinio karo aukų. Tačiau, kita vertus, Rusijoje šiandien „tautų vadas“ ir toliau liaupsinamas, jam statomi paminklai, jo portretų pasirodo komunistų eitynėse, jo palikimu didžiuojasi milijonai dabartinės propagandos mulkinamų rusų.

Atrodo, jis įkvepia ir dabartinį Rusijos lyderį V. Putiną, kuris taip pat vaizduojasi esąs didis strategas, mėgstantis pademonstruoti savo raumenis ir Rusijos karinę jėgą prieš kaimynines tautas. Kažin, kaip jis elgtųsi ištikus pasaulinei katastrofai…

Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi

Savaitės pjūvis

Šį kartą apžvelgsime, kaip Seime buvo pradėtos svarstyti Darbo kodekso pataisos (komentuoja Seimo narys Rimantas Dagys ir Lietuvos maistininkų profsąjungos vadovė Gražina Gruzdienė), o etnokosmologas Jonas Vaiškūnas papasakos apie žmogaus ir gamtos sąlytį šiuo pavasarinio sprogimo laiku bei pakvies į Jorės šventę, kuri vyks prie Molėtų observatorijos, Kulionyse, balandžio 23–24 d.

Prieškario vyriausybės: sunkūs išbandymai laisve

Lyginti prieškario ir dabartines Lietuvos vyriausybes gali tik žmogus, nesuvokiantis istorinio konteksto. Kita vertus, ir anuomet, ir šiais laikais geopolitinė situacija sudėtinga, tad vertinti, teisti arba liaupsinti Lietuvos lyderius ir jų komandas irgi yra sunku. Tad kai perskaičiau, kad kažkoks prieškarinis veikėjas tuometines Lietuvos vyriausybes pavadino „lepšiškomis“, nejuokais susirūpinau argumentais… Continue reading…

Trečiasis pasaulinis karas: ar pagrįstos pranašystės?

Norime tikėkime, norime – ne, bet pranašystėse kažkas tokio yra… Jose susiplaka ir visuomeniniai dėsniai, ir istorinis bei asmeninis patyrimas, ir visatos kaita, ir paprasčiausia nuojauta. Tad kai beveik prieš 40 metų žinoma bulgarų pranašė Vanga (tikroji pavardė – Vangelija Pandeva Dimitrova) sakė, jog Trečiojo pasaulinio karo (TPK) pradžios ženklas bus Sirijos žlugimas, ir ši apokalipsė prasidės 2011 m., vargu, ar šiandien atsirastų daug skeptikų, netikinčių šiuo pranašavimu. Continue reading…