„Birželio sukilimo aplinkybės ir istoriniai dokumentai turi būti tiriami toliau ir skelbiami visuomenei“. Tokia mintis nuskambėjo Seime vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“. Joje akcentuota, kad tai ne vietinės reikšmės trumpai vykęs pasipriešinimas sovietinei okupacijai, o visos Lietuvos sukilimas, kuris mėgino atkurti valstybės nepriklausomybę.

Kaip pabrėžė ją pradėjęs ir moderavęs Seimo narys prof. Valdas Rakutis, „Birželio sukilimas buvo ne izoliuotas Lietuvos vidaus įvykis, o dalis didžiulės geopolitinės krizės, kuri 1941 m. vasarą apėmė visą Rytų ir Vidurio Europą“. Simboliška, kad renginys vyko Kovo 11-osios salėje, kurioje prieš 36 metus atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Pranešimuose paralelių buvo ir daugiau. Vos savaitę vykusi aktyvioji sukilimo fazė įrašyta į visą eilę pasaulinių judėjimų už nepriklausomybę, pradedant Tado Kosciuškos sukilimu XVIII a. pabaigoje, o štai Prezidento vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė, perskaičiusi šalies vadovo sveikinimą konferencijai, priminė, kad Birželio sukilimas inspiravo ir 1949 m. vasario 16-osios Minaičių kaimo slėptuvėje partizanų vadų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) narių pasirašytą Laisvės Deklaraciją.

Jautrius žodžius konferencijai skyrė Birželio sukilimo kolegijos vadovo dr. Kosto Ivanausko perskaitytas prof. Vytauto Landsbergio iš ligoninės atsiųstas laiškas, taip pat iš užsienio gautas Kazio Škirpos marčios Kristinos Tyliūtės – Škirpienės atsiliepimas.

Pranešimuose buvo gausu įdomios informacijos. Antai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys atkreipė dėmesį į sovietinių laikų istorikų Birželio sukilimo iškraipymus bei falsifikacijas, kuriomis buvo mėginama pateisinti okupaciją. Jis minėjo kažkada išleistą Antano Sniečkaus knygelę, taip pat istorikų V. Brandišausko, J. Dobrovolskio, J. Butėno, A. Rakūno ir kitų tyrinėjimus, nors kai kuriuose jų pripažįstamas didelis sukilimo mastas. Kazio Škirpos veiklos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis išsamiai apibūdino šio Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo ir vieno pagrindinių sukilimo organizatorių gyvenimo kelią – nuo finansinės paramos kaupimo iki jo internavimo Vokietijos gilumoje.

Istoriko Arvydo Anušausko pranešime aiškintos sovietinio tautos naikinimo ir sukilimo sąsajos. Jis pabrėžė, kad sukilėliai ryžosi kovoti ne tik prieš Raudonąją armiją, bėgančią iš Lietuvos, bet ir prieš buvusią nacistinės Vokietijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Tiesa, naujasis okupantas neleido realizuoti laisvės siekių. Daugybė LAF aktyvistų buvo suimta. A. Anušauskas atskleidė, kad iš išvaduotų kalinių vokiečių valdžia atsirinko dešimtis tokių, kurie vykdė žmonių egzekucijas, pavyzdžiui, kaip birželio 27-ąją pogrome Lietūkio garaže. Jam vadovavo trys žmonės vokiškomis pavardėmis, sakė istorikas.

Labai įdomus buvo istoriko iš Ukrainos, Lvivo politechnikos universiteto mokslininko dr. Romano Kuzmino tyrimas apie Lietuvos sukilimo ir tokio pat judėjimo Vakarų Ukrainoje sąsajas. Jis sakė, kad Lvivo apskrityje Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO) veikė labai ryžtingai, jie buvo gerai ginkluoti, vykdė teroro veiksmus, tačiau naciai griebėsi panašių priemonių kaip ir Lietuvoje: pasinaudojo daugybe iš kalėjimų išleistų kalinių, kurie tapo vokiečių baudžiamųjų būrių dalimi… Svečias pabrėžė ir skirtumus: Lietuva jau buvo patyrusi savo valstybingumo pranašumus, o Vakarų Ukrainos žmonės to nejuto. Todėl tarpusavio konfliktai, rietenos, programiniai skirtumai neleido pasiekti tokių pačių taurių tikslų.

Latvijos istorikas Janis Tomaševskis apibudino savo šalies ginkluotą pasipriešinimą karo pradžioje, o Balstogės universiteto profesorius Jaroslawas Wolkonowskis apžvelgė 1941 m. Birželio ir 1944 m. Varšuvos sukilimų paraleles. Antroje konferencijos dalyje vykusioje diskusijoje dėmesį atkreipė pernai išleista Arvydo Sekmoko knyga intriguojančiu pavadinimu „Birželio sukilimas nėra baigtas“.

Seimo narys Vytautas Sinica šios knygos pristatyme rašė: „Visuotinės baimės sąžiningai kalbėti apie Sukilimą fone ši knyga yra retas oro gurkšnis, plačiajai visuomenei vertingas ir dėl surinktų faktų, ir dėl konceptualaus žvilgsnio. Na, o tiems, kuriuos privertė gūžčioti pastarųjų metų valdžios ir viešų asmenų atviras priešiškumas mūsų tautos antisovietinei rezistencijai, tai puiki proga sužinoti daugiau apie Sukilimą, jo eigą, tikslus ir kontroversiškas aplinkybes.“

O gal iš tiesų, šiandienos geopolitinės aplinkybės ir iškilusi grėsmė Lietuvos valstybingumui verčia dabartinę kartą ne tik neužmiršti prieš 85-rious metus didvyriškų įvykių, bet ir jų pamokų ateičiai?