Mokslininkai sako: ateitį mes modeliuojame iš istorijos pamokų. Tiesa, juodų jos puslapių dažnai vartyti nepatartina, kad tamsiu debesiu neužgožtume visų iškovojimų. O vis dėl to gali būti naudinga pažvelgti į anuos laikus, kad susivoktume, kur esame dabar ir kas mūsų laukia. 1940 – ųjų liepa ir rugpjūtis – ypač reikšmingas Lietuvai istorijos tarpsnis.

Birželio 15 d. ant Lietuvos užslinko juodi okupacijos debesys. Prasidėjo valstybės vadovų suėmimai. Kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas įsakė „draugingai bendradarbiauti su SSRS kariuomene“. Birželio 27 d. buvo paskelbtas einančio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Justo Paleckio aktas dėl Seimo paleidimo, o liepos 5-ąją pasirodė rinkimų į Liaudies seimą įstatymas.

Prasidėjo spektaklis, kuris baigėsi liepos 14 d. marionetinio parlamento rinkimais (jie vieną dieną buvo pratęsti dėl rinkėjų boikoto), po savaitės sušauktu pirmuoju jo posėdžiu, paskelbusiu deklaraciją dėl prisijungimo prie SSRS, kurioje teigiama, kad „tik suvienytos Sovietų Respublikos gali atsilaikyti prieš imperialistinių valstybių pastangas pavergti mažas tautas…”

Inžinierius, istorijos analitikas Kazys Blaževičius laikraštyje „XXI amžius“ išsamiai aprašė šį spektaklį. „Jo generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Josifas Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais „aktoriais“ – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai“, – rašė autorius.

Pirmajam liepos 21 – osios „Liaudies seimo“ aktui vadovavo J. Paleckis, giedojęs ditirambus draugui Stalinui. Visas tas spektaklis tetruko 1 val. ir 5 minutes, tad po pietų, 15.40 val., Lietuvos Respublika jau buvo nusprendusi tapti Lietuvos Socialistine Tarybų Respublika. Dar demokratiškiau – net 1 val. ir 24 min. buvo priiminėjama deklaracija dėl prašymo priimti LTSR į „brolišką TSRS sudėtį tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“.

Apskritai inscenizacija vyko net tris dienas – iki liepos 23-osios. Galų gale iš 20 prokomunistinių veikėjų buvo atrinkta Įgaliotųjų komisija, kuriai pavesta „parvežti saulę iš Rytų“.

Po savaitės, liepos 30 d., ji susirinko Vilniaus geležinkelio stotyje. Čia įvyko mitingas, kuriame J. Paleckis šaukė: „Išvykdami į šią kelionę mes, liaudies seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės“. Rugpjūčio 3 – ąją deklaracija dėl stojimo į SSRS priimama. Maskvoje SSRS aukščiausiajai tarybai  deklaraciją įteikė trys poetai: Justas Paleckis, Liudas Gira ir Salomėja Nėris. Pastaroji iš tribūnos jautriai perskaitė pagal Vladimiro Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką. Jos žodžiai apie tai, kaip „galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę“, sukėlė audringus aplodismentus.

Vėlgi velniška simbolika: Lietuva tapo 13 – ąja SSRS respublika. „Velnio tuzinas“ virto tautos tragedija.

Jau anksčiau esu rašęs komentarus tarsi provokuojančiu pavadinimu „Kas šiandien atvežtų saulę iš Rytų?“. Kai kas man prikišo, kad rašinėju nesąmones, keliu paniką ir gąsdinu žmones.

Bet tada skaitytojui priminiau rusų filologo ir istoriko Boriso Sokolovo žodžius iš jo knygos „Mistinis karas. Antrojo pasaulinio miražai“ (skyrius „Mitai apie savanorišką Baltijos šalių prisijungimą prie SSRS“). Jis rašė, kad Rusija iki šiol nepripažįsta 1940 m. okupacijos fakto ir nuolat tvirtina, jog kariuomenės įvedimas į jas buvo prievartinis veiksmas, kuriuo siekta sudaryti kordoną būsimai nacistinei agresijai. Maskva teigia, kad tai padaryta Baltijos valstybių sutikimu. Jeigu šią versiją ir priimtume, tai kyla jokios kritikos neišlaikantys klausimai: kam Sovietų Sąjungai reikėjo keisti politinę Baltijos šalių sanklodą, represuoti, naikinti ir tremti tūkstančius žmonių, visą ekonomiką pajungti sovietinei struktūrai? Tam tikslui į šias šalis buvo atsiųsti Kremliaus emisarai: jau ultimatumo dieną Lietuvon atvyko Vladimiras Dekanozovas, Latvijon – Andrejus Višinskis, Estijon – Andrejus Ždanovas. Juk įveikei nacius ir po

ketverių metų pasitraukei…

Nesivelsime į istorijos šabakštynus. Tik pamodeliuokime, kaip šiandien galėtų būti kuriamas panašus scenarijus ir ar tam bręsta palankios aplinkybės. Tuomet scenarijus – kaip 1940 – aisiais: ultimatumas, konformistinė Lietuvos vyriausybė delsia prašyti NATO pagalbos, Briuselis ilgai posėdžiauja, dronų ir aviacijos remiama rusų kariuomenė peržengia sieną nuo Baltarusijos ir Kaliningrado, Vakarai delsia, Lietuva užimama per kelias paras, sudaroma kolaboracinė valdžia, rengiami rinkimai ir t.t.

Fantazijos? Duok Dieve.