Medininkų žudynės – tai dar vienas kraupus sovietinių okupantų nusikaltimas nepriklausomoje Lietuvoje. Vos prieš pusmetį, 1991 – ųjų sausio 13 – ąją, Maskva buvo organizavusi klastingą išpuolį prieš laisvės gynėjus, o liepos 31 – osios naktį pasienyje su Baltarusija OMON‘ininkai klastingai nužudė šešis ir sunkiai sužeidė du pasieniečius, kurių vienas mirė ligoninėje..

Tos dienos rytą šių eilučių autorius baisią žinią sužinojo Hiutenfelde, kur vyko Lietuviškųjų studijų savaitė. Parengti reportažų LRT (tuometinė dar perversmininkų užgrobta Lietuvos radijas ir televizija) mane siuntė į šią Vakarų Vokietijos lietuviškumo oazę kartu su būreliu politikų, istorikų, politologų. Mus globojo tuometinis ypač aktyvus Vasario 16-osios gimnazijos direktorius Andrius Šmidtas, o tarp organizatorių ypač aktyvi buvo Lietuvių literatūros ir meno tyrinėtojo Jono Griniaus našlė Alina Grinienė.

Savaitę trukęs paskaitų, diskusijų, seminarų ciklas buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės kovai ir vykusioms tragedijoms, pasaulio reakcijai. Tą rytą A. Šmidto siūlymu sovietinių nusikaltėlių aukas Medininkuose pagerbėme tylos minute…

***

Iš tikrųjų provokacijos Lietuvos pasienyje tęsėsi nuo pat Kovo 11 – osios. Kaip rašoma Lietuvos Seimo svetainėje LRS.lt,  nuo 1991 m. pavasario iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus ir Rygos omonininkai 18 kartų puolė Lietuvos pasienio postus. Incidentų metu buvo deginami postų pastatai, naikinami dokumentai, plėšoma Lietuvos valstybės vėliava, žalojami beginkliai Lietuvos pareigūnai. Per šiuos išpuolius nukentėjo 35 Krašto apsaugos departamento darbuotojai ir 27 muitininkai. Šiais veiksmais norėta įbauginti Lietuvos visuomenę, sukelti nepasitikėjimą valstybe, provokuoti konfliktus, siekiant parodyti, kad Lietuvos valdžia nekontroliuoja padėties. Todėl buvo svarbu kaskart atkurti sunaikintus sienų kontrolės postus ir nesitraukiant rodyti savo valstybinę valią, bet nesileisti iššaukiamiems į abipusį ginkluotą konfliktą. Kai kada net Aukščiausiosios Tarybos deputatai važiuodavo pas pasieniečius, kad susipažintų su padėtimi pasienyje ir moraliai paremtų Lietuvos pareigūnus.

***

Kas gi sukėlė tokį Maskvos „vanagų“ įtūžį? Juk, atrodo, dar formaliai neiširusią SSRS demokratiniu keliu suko jos prezidentu tapęs Borisas Jelcinas…

1991 m. liepos pabaigoje įvyko ypatingas įvykis – tarpvalstybinės sutarties, kuri buvo rengiama nuo pat 1990 m. pavasario, pasirašymas. 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas Maskvoje pasirašė Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kartu buvo pasirašytas Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos „Dėl bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje-kultūrinėje RTFSR Kaliningrado srities raidoje“ ir Protokolas dėl atstovybių atidarymo, pavadintas Protokolu „Dėl Lietuvos Respublikos Įgaliotosios Atstovybės Rusijos Tarybų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Įgaliotosios Atstovybės Lietuvos Respublikoje įsteigimo“.

***

Bet Maskvoje jau formavosi senojo režimo gaivalinga jėga, kuri netrukus išsilies į pučą. Juos erzino, kad Sutarties preambulėje buvo pasmerkta 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos aneksija, o abi šalys viena kitą pripažino kaip suverenias nepriklausomas valstybes. Tai buvo reikšmingas taikios Lietuvos politikos laimėjimas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Kuzmickas tada pabrėžė: „Tai svarbus laimėjimas, reiškiantis, kad pradedami normalūs santykiai su nauju tarptautinių santykiu subjektu – Rusijos Federacija, nenorinčia likti SSRS sudėtyje, nors ši dar formaliai tebegyvavo. Jelcino autoritetas ir įtaka augo, jis tapo rimtas konkurentas Gorbačiovui“. Reikšminga aplinkybė, kad pasirašant sutartį, Sovietų Sąjungos Prezidento Michailo Gorbačiovo kvietimu į Maskvą jau buvo atvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Georgas Bushas.

***

Net ir ši aplinkybė neapsaugojo Lietuvos pareigūnų gyvybių. Nepraėjus nei dviem paroms po sutarčių pasirašymo, Lietuvos pasienyje su Baltarusija buvo žiauriai nužudyti Lietuvos pasieniečiai. Laikmatis fiksuoja: 1991 m. liepos 31-ąją tarp 3 ir 5 val. (laikrodis ant Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min.) ryto Medininkų pasienio kontrolės poste buvo žiauriai nužudyti šeši ir sunkiai sužeisti du (vienas jų – Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų mirė ligoninėje 1991 m. rugpjūčio 2-ąją) pareigūnai, kurie ėjo pareigas saugodami Lietuvos Respublikos sieną. Sovietų Sąjungos specialiosios paskirties milicijos OMON smogikų aukomis tapo: vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius ir vėliau nuo žaizdų miręs Ričardas Rubavičius. Išgyveno vienintelis muitinės pareigūnas – sunkiai sužeistas Tomas Šernas.

***

Žuvusiųjų atminimas niekada neblėsta. Jis primena ir moko: Rytų agresoriaus veiklos principas nesikeičia – smogti iš pasalų, pulti prisidengiant melagingomis versijomis, ignoruoti pasaulio visuomenės protestus. Tai rodo jau daugiau kaip ketverius metus vykstantis Rusijos karas prieš Ukrainą. Nuolatinės provokacijos prieš Baltijos ir kitas šalis – tai gali būti naujos agresijos preliudija, kuri mums primena prieš 35-rius metus vykusias Medininkų žudynes.