Savaitės pjūvis

Tarprinkiminėje apžvalgoje – pokalbis su politologu Lauru Bieliniu apie galimas koalicijas po rinkimų, „Swedbank“ vyr. analitikas Nerijus Mačiulis komentuoja politikų idėją kurti Regionų plėtros banką, o bendrovės „Ekskomisarų biuras“ steigėjas Alvydas Sadeckas aptaria policijos reformas.

Rinkimų trikampis: Rusija – Lietuva – JAV

Ruduo – tarsi politinio derliaus nuėmimo metas. Tam laikotarpiui galima priskaičiuoti į įvairiose šalyse vykstančius parlamentų, valstybės vadovų rinkimus. Mums, Lietuvai, įdomūs didžiosiose, jai didžiulę įtaką turinčiose šalyse vykstantis žmonių pasirinkimas. Todėl rugsėjo 18-ąją išrinkta Rusijos Federacijos Dūma ir dar tik rengiami JAV prezidento rinkimai lapkričio pradžioje, nekalbant jau apie Lietuvos Seimo rinkimus spalio 9 d., kelia nepaprastą susidomėjimą.

Pirmiausia sutikime, kad tai, iš pirmo žvilgsnio, vienas su kitu nesusiję balsavimai, tačiau darantys tam tikrą įtaką visų šalių rinkėjų nuotaikoms ir sprendimams. Mums ne tas pats, ar amerikiečiai pasirinks milijardierių, spalvingąjį ir kontroversišką D. Trumpą ar neblogai pažįstamą, Lietuvai simpatizuojančią H. Clinton; mus veikia jėgų balansas Rusijos parlamente, jo santykiai su prezidentu V. Putinu. Galų gale Rusijos ir JAV vadovai kuria tarptautinę atmosferą, įtakoja geopolitinius procesus, kurių dalimi esame mes. Vadinasi, rinkiminis trikampis Rusija – Lietuva – Jungtinės Valstijos sukibęs ne tik savo politiniais kampais, bet ir kraštinėmis. Continue reading…

Terorizmo istorija: ar pasimokome iš jos?

Ką jums primena šie pavadinimai: Mumbajus (2008), Domodedovas (2011), Bostonas (2011), Paryžius (2015) ir vėl Paryžius (2016), Nica (2016)? Dar pridurkime greitąjį traukinį „Nevos ekspresas“ tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo (2007), dabartinę Ispaniją, Turkiją, Vokietiją, Japoniją, o gal ir 2014-ųjų Krymą, Rytų Ukrainą… Tai žiauriausios šiuolaikinio terorizmo stotelės, aptekusios nekaltų žmonių krauju, šimtais lavonų, neišmatuojamo gylio skausmu, persmelkusiu visą žmoniją.

Continue reading…

Ar Suomijai gresia naujas Žiemos karas?

Nenuostabu, kad Švedija kažkada mums buvo tapusi pavyzdine socializmo „su žmogiškuoju veidu“ šalimi, o Suomija nuolat žavėjo Žiemos karu su Sovietų Sąjunga, kurio metu, tegul ir iš dalies, praradusi dešimtadalį teritorijos, apgynė savo nepriklausomybę. Bet Skandinavija sukėlė naują galvosopį Maskvai.

Continue reading…

Savaitės pjūvis

Seimo pavasario sesijos pabaigoje – keletas „karštų“ temų. Parlamentinių ryšių su Jungtine Karalyste grupės vadovas Mantas Adomėnas kalba apie britų referendumo įtaką Lietuvai, o Seimo nariai Rima Baškienė bei Rimantas Dagys pasakoja apie iniciatyvą padidinti privalomąjį darbo stažą senatvės pensijai gauti iki 35 metų.

Kodėl naciams po kojų mėtėme gėles?

Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“. Continue reading…

Churchillis ir Smetona tryško meile Stalinui?

Seniai įrodyta, kad nuo meilės iki neapykantos, nuo bičiulystės iki išdavystės – vienas žingsnis. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai rengė intrigas net savo giminėje, politikai glėbesčiavosi ir riejosi tarpusavyje, pasaulio galingieji vienas kitą kėlė į postus ir organizavo perversmus, šiais laikais visokie veikėjai prisipažįsta partinėje ištikimybėje ir tuojau pat savo bendraminčius „išduria“… Continue reading…

Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?

Prieš penkerius metus DELFI rašiau apie pirmą mano pažintį su Kaliningrado (Karaliaučiaus) žeme. Įspūdis buvo slegiantis.

Sovietinės armijos rezervistus iš Pabradės pratyboms išvežė į šiuos dyklaukius, kurie nuo karo nebuvo matę artojo plūgo, o poligonuose žiojėjo sviedinių išraustos duobės, sugriuvę apkasai, kur ne kur išsimėtę, kemsynais apaugę kaimeliai priminė Rusijos baudžiavos laikų provinciją. Continue reading…

Demokratijos takoskyra pokario Europoje: nuo Atlanto iki Uralo

Dar mokykliniame vadovėlyje (tik ne mano kartos) galime rasti demokratijos apibrėžimą, bet niekada neprošal pakartoti. Demokratija (iš graikų kalbos δῆμος – liaudis ir κρατῶ – valdau) reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme.

Tiesa, vieno tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo nėra, tačiau lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriami kaip kone svarbiausios demokratijos savybės. Šie principai realizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises, dalyvaujant rinkimuose, būti renkamam, reiškiant savo nuomonę ir pažiūras.

 

Demokratijos esmė ir prielaidos

Leidinėlyje pedagogams „Metodinė pagalba mokytojui“ analizuojama, kaip demokratija vystėsi amžių bėgyje. Antai, XIX a. demokratija tapo įtakinga politine idėja, XX a. pradžioje ji virto politine, XX a. viduryje tapo geopolitine realybe, o XX a. pabaigoje – tai universalus politinės sanklodos principas. Didelę reikšmę demokratijos sampratos raidai turėjo prigimtinių teisių idėja arba paprasčiau – žmogaus teisės ir laisvės. Šią idėją pirmas apibrėžė XVII a. gyvenęs anglų filosofas Johnas Locke‘as, ir ji darė didelę įtaką britų parlamentinei demokratijai, o XVIII a. prancūzų mastytojas Jean-Jacques Rousseau socialinės sutarties teorija padėjo filosofiškai pagrįsti Amerikos ir Prancūzijos revoliucijas.

Bet visais laikais buvo visokių demokratijos apribojimų ir suvaržymų, Vakarų sistemose jie egzistavo iki XX a. antros pusės. Antai, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu sukurtas principas, jog „visa politinė valdžia ateina iš liaudies“, nebuvo taikomas visai liaudžiai. Taip atsirasdavo ir mirdavo kraštutinė antidemokratinė valdymo forma – diktatūra, totalitarizmas.

Amerikoje gyvenančio lenkų kilmės žurnalistės Anne Applebaum knygoje “Geležinė uždanga: Rytų Europos sugniuždymas 1944–1956” (Vilnius, 2013) cituojamas Benito Mussolinis, filosofiškai pasakęs: „Viskas valstybėje, nieko už valstybės, nieko prieš valstybę“. Taip „dučė“ gynė nacistinės Vokietijos ir stalininės SSRS sistemas. Išsireiškus aiškiau, totalitarinis režimas turi vieną politinę partiją, vieną švietimo sistemą, vieną meninį credo, vieną centralizuotą planinę ekonomiką, vieningą žiniasklaidą ir vieną moralinį kodą. Totalitarinėje valstybėje nėra nepriklausomų, privačių mokyklų, privačių įmonių ir niekas nemąsto kritiškai.

 

Karas išryškino demokratijos troškulį

Bet atidėkime teorinius išvedžiojimus, kurie būdingi nebent politologijai.

Po karo Europa tarsi prabudo kurti naują bendruomenę, kuri atmestų nedemokratiškus, totalitarinius režimus, tokius kaip B. Mussolinio Italija, A. Hitlerio Vokietija ir J. Stalino Sovietų Sąjunga. JAV prezidentas G. W. Bushas, lygiai prieš 11 metų viešėdamas Nyderlanduose, sakė, kad Antrasis pasaulinis karas įrodė, jog taiką gali atnešti tik demokratija. „Antrasis pasaulinis karas mažų mažiausiai išmokė, kad tik dėl demokratijos plėtros Europa tapo laisva. Žmonės turi įsisąmoninti šią pastarųjų 60 metų pamoką”, – nacizmo sutriuškinimo ir Europos dienos proga kalbėjo tuometinis Amerikos vadovas.

Karas iš tiesų buvo baisi pamoka demokratijai. Jis atnešė žmonijai didžiulių nelaimių – 54 mln. žmonių žuvo, 35 mln. liko invalidai. Koncentracijos stovyklose buvo sunaikinta daugiau kaip 8 mln. taikių gyventojų. Tremtyje mirė 4-5 mln. žmonių. Okupuotose šalyse išžudyta beveik 6 mln. žydų t. y. 72 proc. gyvenusių Europoje iki 1939 m. rugsėjo mėn. Milžiniški buvo ir materialiniai nuostoliai – visiškai nuniokoti didžiuliai Europos plotai. Didžiausi žmonių ir materialiniai nuostoliai teko SSRS kontroliuojamai daliai.

Bet Sovietų Sąjunga pasijuto nugalėtoja – ir ne tik triuškinant nacistinę Vokietiją, bet ir primetant savo valią didžiuliam regionui – nuo Atlanto ir Baltijos iki pietų. Po karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. Bet Europoje SSRS turėjo didesnę karinę galią ir įtaką. Sovietų armija stovėjo Vokietijos ir Austrijos rytinėse dalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, taip pat Mandžiūrijoje ir Šiaurės Korėjoje. Nepaisant sunkios ūkio padėties, SSRS negailėjo lėšų atominiam ginklui kurti ir jau 1949 m. išbandė pirmąją atominę bombą.

Tiesa, JAV tai padarė dar 1945 m. Jos kitas šalis pokario metais dar labiau pranoko technikos lygiu. 1946 m. buvo sukurtas pirmasis kompiuteris, o 1948 m. – tranzistorius. Didelė buvo JAV karinė galia. Nors amerikiečiai kariuomenę iš Europos pradėjo išvesti ir demobilizuoti jau 1945 m. vasarą, ir jų armija žemyne labai sumažėjo, tačiau jie turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją bei jūrų laivyną su daugybe karinių bazių įvairiuose žemynuose ir ketverius metus vieninteliai – atominį ginklą. Taigi, JAV ekonomiškai ir techniškai buvo kur kas pajėgesnė už SSRS.

Ši konfrontacija nepaliko erdvės demokratijos plėtrai. Prasidėjo Šaltasis karas. 1961 m. rugpjūčio 13 d. pastatyta Berlyno siena tapo šių dviejų sistemų takoskyra. Ji pradėta griauti tik 1989 m. lapkričio 9 d., ir šis metas laikomas Šaltojo karo pabaiga. Bet tai vėlgi tik teorija. Demokratijos plėtrai tai neturėjo lemiamos įtakos. Jeigu Vakarų šalys nuo seno buvo pasirinkusios savo demokratijos modelį, tai Rytų ir Vidurio Europa, neišskiriant nė Baltijos šalių, jį teko atkurti tik subyrėjus SSRS – 1991 m. gruodį.

 

Kas rengia demokratijos šermenis?

Ar iki šiol mes esame atkūrę demokratiją? Jei ją suvoksime tik kaip valdymo formą, – taip, nes tik kai kuriose posovietinėse ir sovietinio bloko šalyse vyrauja autokratija. Kitur rinkimai vyksta demokratiškai. Tačiau ar visur realizuojama piliečių lygybė prieš įstatymą, ar visur užtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, ar tenkinami socialiniai ir ekonominiai piliečių poreikiai? Jeigu demokratijos lygį grįsime vien tik valstybių turtingumu, pavyzdžiui, vienam gyventojui tenkančiu BVP, tai ar galėsime sakyti, jog tose šalyse viešpatauja demokratija? Pagal šį kriterijų demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio valstybėse. Jei vyriausybė nesugeba užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis nestabilumas yra neišvengiamas.

O politinis nestabilumas gimdo autokratiją. Dauguma Rusijos gyventojų reikalauja „kietos rankos“, liaupsina J. Staliną ir V. Putiną ir taip skatina jį revanšizmui. Agresyvus Maskvos elgesys naikina bet kokios demokratijos užuomazgas, kurias galima buvo pastebėti kad ir demokratiniuose rusų opozicijos surengtuose mitinguose ir protesto akcijose, pavyzdžiui, Bolotnaja aikštėje 2012 – ųjų gegužę.  Iki šiol jų organizatoriai ir oratoriai yra teisiami.

V. Putino agresyvūs veiksmai Gruzijoje, Ukrainoje, Krymo aneksija, nepaliaujamas informacinis karas prieš Vakarus neleidžia kalbėti nei apie demokratiją, nei apie taikų sambūvį. Pakibusi grėsmė virš Europos, padidėjusi konfrontacija vėl mus gražina į Šaltąjį, o kai kas mano – veda į Trečiąjį pasaulinį karą.

Suomių diplomatas, tarptautinių santykių ir istorijos ekspertas Alpo Rusi (jis yra buvęs Suomijos ambasadorius Šveicarijoje, Lichtenšteine, prie Šventojo sosto ir prie Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos; ilgamečio darbo patirtį Suomijos užsienio reikalų ministerijoje sukaupęs profesorius anksčiau dirbo Harvardo, Hamburgo ir Laplandijos universitetuose, balandžio pabaigoje skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto studentams) teigė, kad dabartinė padėtis Ukrainoje yra labai pavojinga – tokios grėsmingos padėties nebuvo nuo Šaltojo karo laikų. Kaip ir tuomet, judame link konfrontacijos, o Europoje ir vėl atsirado atskirtis.

„Tai yra pati pavojingiausia padėtis nuo Šaltojo karo pabaigos. 2014 metų įvykiai ir vėl padalino Europą į dvi dalis. Panašią skiriamąją liniją matėme Šaltojo karo metu, tik dabar ji – tarp Eurazijos ir Europos sąjungų. Deja, judame link panašios konfrontacijos, kaip tada. Šaltajame kare turėjome vadinamąjį Vokietijos klausimą, o šiandien – Rusijos“, – kalbėjo suomių profesorius Kaune.

Štai ta demokratijos takoskyra, kuri tebedalina Rytų ir Vakarų Europą ir kurios linija vėl eina per Baltijos šalis. Ar daug trūksta, kad ši kol kas taiki dviejų sistemų konfrontacija virs karštąja fronto linija?

Tremtys įmanomos ir šiandien

Tokia jau žmogaus prigimtis: jis nenoriai prisimena sunkius, slegiančius savo gyvenimo tarpsnius, tragiškus tautos istorijos puslapius. Kaip sakoma dainoje „kas gera prisiminkime, kas bloga – lai išblės“. Ne, neišblėsta, ir sovietiniai trėmimai – atsinaujinanti mūsų žaizda, kuri vis dar žiojėja vos ne kiekvienoje lietuvio – ir ne tik lietuvio – šeimoje ar giminėje.

Continue reading…