Istorija – ne tik nuožmūs karai, konfliktai, žudynės, bet ir masiniai trėmimai, prievartiniai tautų perkraustymai, lageriai, kalėjimai, deportacijos, kankinimai. Bolševikinis ir sovietinis režimas nesigailėjo ne tik svetimų tautų, bet savų rusų. Ypač pasižymėjo Lenino įpėdinis Stalinas ir jo pakalikai. Istorikai priskaičiuoja apie tris dešimtis tautų, kurios, vos tik susikūrus Sovietų Sąjungai, patyrė išnaikinimo, o kitąkart – ir genocido siaubą.

Tautų naikinimo politika

Pavyzdžių daug. 1918 – 1925 m. iškeldinti ištisi Terės ir Kubanės kazokų kaimai, 1921 m. – rusų ir ukrainiečių kolonistai iš Turkestano, 1933 m. prasidėjo valymai Leningrado srityje, kurių metu deportuota tūkstančiai suomių, baltijiečių, lenkų, vokiečių. Prieškariu iš su Lenkija besiribojančių Ukrainos teritorijų ištremta tūkstančiai lenkų, vokiečių, o 1937 m. toks likimas ištiko ir Tolimųjų Rytų korėjiečius, iraniečius, kinus, karo metu – vokiečius, karačajus, kalmukus, čečėnus ir ingušus, Krymo totorius.

Šį sąrašą galima tęsti be galo. Nėra tautos, kuri tuometinėje SSRS nebuvo patyrusi naikinimo siaubo.

Lietuva – ne išimtis. Apie tremtis jau daug rašyta. Per pirmąją okupaciją sovietai nepagailėjo tų, kurie nespėjo pasitraukti iš šalies, kurie sudarė nepriklausomos valstybės intelektualųjį branduolį, kurie priešinosi kolaboristinei „liaudies valdžiai“. Turbūt esame girdėję apie pokario trėmimus, pavadintus romantiškais vardais „Vesna“ („Pavasaris“), „Priboj“ („Bangų mūša“).

Tautos naikinimo „pavasaris“ atėjo sulig per vieną 1948 m. gegužės 22-23-osios naktį NKVD ir kariuomenės surengta operacija, kurios metu vien iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 43 tūkst. gyventojų. 1949 m. pabaigoje operacijos „Priboj“ metu iš Baltijos šalių išvežta 94 tūkst. gyventojų, o vien iš Lietuvos – 32 tūkstančiai.

Teisybę sakant, deportacijų griebėsi ne tik Stalino režimas. Ko gero, visi okupantai, siekdami įtvirtinti savo kontrolę, naudojo panašius prievartos mechanizmus. Neišskiriame ir nacių, kurie gaudė darbingus vyrus ir vežę darbams į reichą. Bet šįkart atkreipkime dėmesį į anuometinį agresyvų Lietuvos kaimyną – Lenkiją, kurios okupacinė patirtis taip pat nemenka.

Ką Lietuvai atnešė juoda Vyslos srovė?

Ar esate girdėję apie lenkų vykdytą operaciją taip pat skambiu ir kaimynams simboliniu pavadinimu „Vysla“? O ją priminti ypač svarbu šiandien, kai Varšuva įnirtingai pliekia Kyjivą už Voluinės žudynes, primena ukrainiečių radikalų reidus į Lenkijos okupuotas Ukrainos žemes ir dabar net „stato ant kortos“ tarpvalstybinius santykius?

Turbūt žinote ir vadovėlinį fizikos dėsnį: niekas iš nieko neatsiranda ir niekas niekur neišnyksta. Jis vadinamas Energijos tvermės dėsniu. Jį XIX a. antroje pusėje kartu su kitais atrado britų mokslininkas Jame‘as Prescottas Joule‘is (Džeimsas Preskotas Džaulis; jo vardu pavadintas SI sistemos darbo vienetas džaulis). Bet politikoje dažnai šis dėsnis naudojamas blogiui sėti.

Vysla – ilgiausia upė Lenkijoje. Beveik prieš 9 metus mūsų draugystę su kaimynas lenkais puolė įprasminti dešimties ekspedicijos dalyvių lietuvių komanda, daugiau kaip 1000 km plaukusi laivu šia upe. Šiaip „vysla“ reiškia „žiedų atsivėrimą“, skleidimąsi, pumpurų atsivėrimą, kitaip sakant, gyvybę.

Tad nesuprantama, kaip kitų tautų naikinimas pateisinamas šiuo lingvistiniu terminu. O juk būtent „Vysla“ buvo pavadinta operacija dar 1919 m. pradžioje, kai bolševikai iš Rusijos vijo vokiečius, o netrukus Raudonajai armijai nuo Vyslos teko apsisukti atgal: juos čia pasitiko didelės lenkų pajėgos. Rusai ėmė netvarkingai bėgti nuo puolančių lenkų, ir kaip tik tuo metu Maskva pagaliau sutiko Lietuvai grąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Kaune buvo pasirašyta atitinkama konvencija, tačiau jos vykdymas buvo vilkinamas, taigi, Lietuvos kariuomenė į savąją sostinę sugrįžo tik rugpjūčio 27 d., bet vėlgi neilgam…

Frontas ėjo per Lietuvą principu „pirmyn – atgal“, o bolševikinę kariauną į Rytus stumiantys lenkai vadovaujami Juzefo Pilsudskio, užėmė Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. 1920 m. gegužės 15–16 dienomis jo armija pasiekė net Kijevą, bet nusileidžiant M. Tuchačevskio kariaunai pusmečiui teko atsitraukti. Tik spalį lenkai sugrįžo, ir čia Lenkijos valstybės viršininkui (toks buvo oficialus J. Pilsudskio titulas) pasitarnavo generolas L. Zeligowskis…

Priglaudėme priešą?

Vėl praleiskime ištisą istorijos tarpsnį, tik priminkime vieną detalę: bolševikams puolant vokiečius po Pirmojo pasaulinio karo, sudarius Brest Litovsko sutartį, vos nepriklausomybę įkūrusi Lietuva priglaudė tūkstančius lenkų pabėgėlių. Paskui, nors 1938 m. kovo 17 d. Lenkija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai, naciams okupavus šią šalį, jau rugsėjo pabaigoje Lietuvos sieną kirto apie 27 000 civilių asmenų ir 15 000 lenkų karių ir policininkų, kurie pagal tarptautinę karo teisę buvo internuoti (pagal 2005 m. išleistą karo istoriko Gintauto Surgailio monografiją „Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09 – 1940)“. Taip okupantų nuskriausta Lietuva vėl ištiesė pagalbos ranką savo skriaudėjams…

Tiesą sakant, dalies internuotų lenkų likimas buvo tragiškas. 1940 m. liepos mėnesį, praėjus vos kelioms savaitėms po sovietų okupacijos, daug jų buvo išgabenta iš Lietuvos teritorijos į Rusiją, daugiausiai į Kozelską Smolensko srityje (beje, šioje NKVD priklausiusioje sanatorijoje, vėliau paverstoje internuotųjų stovykla ir galop antisovietinių „elementų“ lageriu, už vieno panemunės miestelio „liaudies gynėjo“ egzekuciją kalėjo ir šių eilučių autoriaus tėvas). Čia ir kitose lenkų belaisvių stovyklose internuotieji susimaišė su karo pradžioje suimtais lenkų kariškiais, ir daugelio jų gyvenimas baigėsi Katynės miškelyje… Jame sovietai sušaudė 14 tūkstančių Lenkijos karininkų ir per 7 tūkstančius civilių lenkų.

Kerštas už Voluinę?

Dosnumo už ištiestą pagalbos ranką laukti neverta. Tuo įsitikino ir ukrainiečiai, kurie dabar kaip karo pabėgėliai plūsta į Lenkiją ir iš jos varomi atgal. Balandį buvo nutraukta atskirai jiems teikiama dirbančiųjų paramos programa. Kaista valstybių santykiai: vieni prisimena Voluinę, kiti – „Vyslą“.

Bet grįžkime atgal į istoriją. Kas gi ta gražiu pavadinimu vadinta operacija, vykdyta kartu su Maskva?

1944 m. rugsėjo 9 d. Nikita Chruščiovas, Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos komunistų lyderis (vėliau tapęs SSRS vadovu), pasirašė susitarimą su Sovietų Sąjungos remiama Lenkijos valdžia dėl masinio gyventojų mainų. Mat, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje visa Lenkijos valstybė formaliai buvo perkelta į Vakarus, t.y. už naujas žemes užgrobusios SSRS sienų. Valstybė buvo suskaldyta. Daugiataučiai Voluinės ir Galicijos regionai, kuriuose iki karo gyveno beveik 5 mln. ukrainiečių ir 2 mln. lenkų, atiteko Ukrainos Tarybų Socialistinei Respublikai, o apie 700 tūkst. ukrainiečių liko atkurtoje Lenkijoje.

Pirmasis perkėlimo etapas (1944 m. spalis–gruodis) buvo daugiausia savanoriškas. Tačiau jau kitais metais situacija tapo prievartinė. Istorikas Timothy Snyderis (Timotis Snaideris) savo 1999 m. knygoje „Ukrainos problemos sprendimas kartą ir visiems laikams: ukrainiečių etninis valymas Lenkijoje 1943–1947 m.“ rašė, kad vis daugiau ukrainiečių atsisakydavo išvykti, todėl komunistinės Lenkijos karinės ir saugumo pajėgos pradėjo areštus, kaimų puolimus ir net civilių žudymus.Kadangi sovietų ir lenkų susitarime nebuvo nustatyta aiškių tautybės kriterijų, perkėlimo pagrindu dažnai tapdavo nacių išduota tapatybės kortelė – „Kennkarte“.

Lenkijoje vis dar veikusios UPA ir kitų nacionalistinių grupių likučiai atsakė išpuoliais prieš Lenkijos karininkus ir padeginėjo evakuotus ukrainiečių kaimus, siekdami sustabdyti perkėlimus. Taip iš vakarų Ukrainos į Lenkiją buvo perkelta daugiau nei 1 mln. lenkų.

Priverstinis ukrainiečių iškeldinimas pasiekė piką 1947 m. vykdytos operacijos „Vysla“ (iš pradžių vadintos operacija „Rytai“) metu. Nuo balandžio iki liepos Lenkija mobilizavo apie 20 tūkst. karių ir vidaus saugumo pajėgų, kad prievarta iškeldintų ukrainiečius. Buvo iškeldintos ištisos šeimos, o jų namai, bažnyčios ir kapinės sunaikintos.

Kartu vyko represijos prieš Ukrainos sukilėlių armiją (UPA) bei aktyvistus. Lenkijos pajėgos likvidavo daugiau nei 1,5 tūkst. sukilėlių ir sunaikino beveik 1,2 tūkst. jų slėptuvių. Apie 4 tūkst. ukrainiečių, įtariamų ryšiais su UPA, buvo įkalinti koncentracijos stovykloje, o čia apie 200 jų mirė nuo kankinimų. Kad partizanai nepabėgtų Čekoslovakija ir Sovietų Sąjunga uždarė sienas su Lenkija. Tuo metu NKVD vakarinėje Ukrainoje vykdė operaciją „Vakarai“, per kurią tūkstančiai įtariamų UPA rėmėjų šeimų buvo deportuota į Sibirą. Genocid.lt duomenimis, remiantis Rusijos statistika, 1944­1951 m. iš vakarinių Ukrainos sričių be tardymo ir teismo ištremta 203 tūkstančiai „banditų rėmėjų“ ir jų šeimos narių.

Atsiprašyti niekas neketina

Lenkija niekada neatsiprašė už operacijos „Vysla“ padarinius. Varšuvoje šis etninis valymas iki šiol laikomas atsaku į Voluinės žudynes. Tiesa, 2002 m. tuometinis Lenkijos prezidentas Alexandras Kwasniewskis išreiškė apgailestavimą dėl operacijos, pavadindamas ją „komunistinės valdžios padarytų baisių veiksmų simboliu“. 2007 m. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczinskis ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka bendrai pasmerkė operaciją kaip žmogaus teisių pažeidimą. Bet 2023 m. Lenkijos nacionalinės atminties instituto prokuratūra pareiškė, kad operacija „Vysla“ buvo „prevencinė ir apsauginė“, o ne represinė.

Žaizda rusena iki šiol. Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis ir kiti šalies vadovai, remdamiesi dešimtmečius trunkančiais konfliktais, toliau priešinasi Ukrainos narystei ES, tad konfliktinė istorija ir toliau formuoja šiuolaikinės politikos kontūrus. O tai temdo ukrainiečių kovą prieš kitą slavų agresorių – Putino Rusiją.