Marksizmo teoretikų politikai pritaikytas dėsnis, kad grandinėje pirmiausia trūksta silpniausia grandis, ypač tinka šių dienų Latvijai. Kol kas iš trijų Baltijos valstybių atspariausia lieka Estija, o štai Latvija tapo antra po Islandijos šalis, kurios Vyriausybę supurtė pasaulinis finansų nuopuolis. Penktadienį atsistatydino ministro pirmininko Ivaro Guodmanio ministrų kabinetas, nes iširo 2007 m. gruodį sudaryta keturių partijų koalicija. Pirmadienį prezidentas pradėjo formuoti naują ministrų kabinetą.

Dirbti kartu tapo neįmanoma, kai Liaudies partija bei Žaliųjų ir valstiečių sąjunga nesutiko su ministro pirmininko atsisakymu reformuoti Vyriausybę ir sumažinti ministerijų skaičių. Tuo piktinosi tiek partneriai, tiek opozicija, tiek ir šalies prezidentas Valdis Zatleras, kuris atvirai pareiškė, kad I. Guodmanis pasitikėjimą prarado dar prieš savaitę, todėl patenkinti jo atsistatydinimo prašymą nebuvo sunku. Reikia pridurti, kad vasario pradžioje ministras pirmininkas šiaip taip laimėjo balsavimą Parlamente dėl nepasitikėjimo Vyriausybe.

Vis dėlto pagrindinė priežastis – ekonominė krizė, kuri kaimynams iš visų ES šalių turėjo didžiausią įtaką. Vyriausybė susvyravo jau tuomet, kai sausį Rygoje įvyko didžiausios per visus nepriklausomybės metus riaušės. Tai buvo smarki gyventojų reakcija į Vyriausybės antikrizinį planą, numatantį valstybės įstaigų išlaidas sumažinti 15 proc., įšaldyti biudžetinių organizacijų darbuotojų atlyginimus ir padidinti mokesčius.

Partneriai ir opozicija perspėjo, kad 7,5 mlrd. eurų skolinimasis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Pasaulio banko ir ES dar labiau įklampins šalies ekonomiką. Juk mainais kreditoriai reikalauja per artimiausius 3 m. sumažinti valstybės biudžeto deficitą iki 3 proc., įšaldyti pensijas, įvesti naujus mokesčius ir priversti net privatų sektorių mažinti atlyginimus savo darbuotojams. Latas turi laikytis fiksuoto kurso, o savivaldybės negali imti paskolų ir gauti valstybės garantijų. Išlaidas valstybės valdymui reikia sumažinti ne 15, bet 30 proc.

Latvijos Vyriausybei nebuvo kur dingti. TVF jai garantavo 1,7 mlrd. eurų paskolą, ES šalys – 3,1 mlrd., Pasaulio bankas ir kiti kreditoriai – likusią paskolos dalį. Šie milijardai galbūt šiek tiek padės atkurti bankų sistemos likvidumą ir stabilizuoti ekonomiką. Kol kas kaimynų padėtis yra liūdna. Jau trečią praėjusių metų ketvirtį, kai pasaulinė krizė dar nebuvo įsisiūbavusi, bendrasis vidaus produktas Latvijoje sumažėjo beveik 5 proc., o ketvirtą – net 10 proc. Šiemet jis nukris ne 5 proc., kaip prognozuota, bet 12 proc., o 2009 m. Latvijos biudžetas buvo apskaičiuotas prognozuojant, kad bendrasis vidaus produktas sumažės 1 proc.

Krizė ypač pasireiškia augant bedarbių skaičiui. Latvijos valstybinės užimtumo agentūros duomenimis, gruodį nedarbas pasiekė 6,7 proc. Lietuvoje jis buvo 5,7 proc. Šių metų vasarį nedarbas Latvijoje siekė 9 proc., o iki metų pabaigos pakils iki 13 proc. Kylantis nedarbas paskatins dar didesnę emigraciją.

Be abejo, I. Guodmanio Vyriausybė buvo įsprausta į kampą. Antikrizinis planas buvo nepopuliarus visuomenėje, skolintis iš užsienio buvo neišvengiamas žingsnis, o pagrindiniai koalicijos partneriai nerado bendros kalbos. Kas gi dabar?

Latviai karštligiškai ieško naujos Vyriausybės vadovo, suprasdami, kad prie ekonominės prisidėjusi dar ir politinė krizė visiškai įstums šalį į pražūtį. Kandidatų vadovauti kabinetui yra įvairių – nuo nepartinės Valstybės kontrolės vadovės Ingunos Sugrabos iki Rusijos „Alfa-bank“ prezidento, latvio šaulio vaikaičio ir milijardieriaus Piotro Aveno.

Analitikai skeptiškai vertina ministro pirmininko paieškas politinių partijų nuošalėje, o tuo labiau – svetimoje valstybėje. Rygoje kalbama, kad kas užvirė šią krizės košę, tas ją turi ir išsrėbti.

Suprantu, kad krizę Latvijoje labai jau maga lyginti su padėtimi Lietuvoje. Kai kurių paralelių įžvelgti galima, tačiau bet kokios prognozės gali tapti pigiomis spekuliacijomis, įliejančiomis žibalo nebent į artėjančią prezidento rinkimų kampaniją.