Česlovo Iškausko žurnalistinis dienoraštis

Komentarai

Kodėl Estijos prezidentas trenkė durimis?

To, kas atsitiko Sibiro naftininkų mieste Chanty Mansijske, jau pasibaigus Rusijos ir ES viršūnių susitikimui, nepavadinsi nei tarptautiniu skandalu, nei dviejų šalių konfliktu, tačiau Estijos ir Rusijos santykiai nuo šio įvykio nepagerėjo, o Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kaip pastebi šios šalies žiniasklaida, pirmą kartą buvo įtrauktas į savo valdininkų ir aukšto kaimyninės valstybės svečio dvikovą.

Taigi tris dienas Chanty Mansijske vyko penktasis Pasaulinis finų-ugrų tautų kongresas. Jau pirmąją dieną iš jo demonstratyviai išėjo Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso vadovaujama delegacija, taip protestuodama prieš Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko Konstantino Kosačiovo kalbą iš Kongreso tribūnos.

Bet pradžioje priminsiu, kad finai-ugrai yra etninių nuo Uralo iki Skandinavijos nusitęsusių kalbų grupė, susiformavusi nuo neatmenamų laikų kaip prekybos tarp šiaurės ir pietų kelias. Ją sudaro vengrų, suomių, estų, mordovų ir kitos kalbos, o šiuo metu daugiau negu pusę finų-ugrų – apie 15 mln. – sudaro vengrai. Vikingų epochoje estai ir suomiai vystėsi panašiai kaip baltai, ir 8 a. prieš Kristų į rytus apsigyvenusios finų-ugrų gentys neatlaikė baltų spaudimo, ėmė greitai asimiliuotis. Dvi baltų etnokultūros invazijos bangas pakeitė slavų ekspansija, ir, tūkstantmečiams bėgant, Vakarų Sibire finų-ugrų etninių likučių galima aptikti tik kalbinėje terpėje. Dauguma finų-ugrų etninių grupių gyvena Rusijoje, daugelis jų turi vienokią ar kitokią autonomiją, įvairius savarankiškumo darinius, tokius kaip, pavyzdžiui, Chantų-mansių autonominė apygarda.

Pernai finų-ugrų festivalis vyko Mordovijoje, garsėjančioje lageriais ir kalėjimais. Šiemet 11 šalių vadovai susirinko Chanty Mansijske, kuris vadinamas didžiausiu Rusijos naftos rezervuaru. Šįkart keli šimtai Kongreso dalyvių nagrinėjo tautinio identiteto temas ir šiuolaikines etninės kultūros problemas.

Rusijos žiniasklaida vienpusiškai aprašo tai, kas įvyko šiame Kongrese. Pasak jos, užslėpto konflikto pagrindas jau buvo padėtas Rusijos ir Estijos vadovų susitikime akis į akį, nors abu lyderiai viešai deklaravo, kad tokie susitikimai tik pagerina santykius tarp kaimyninių valstybių. Netiesiogiai D. Medvedevas esą papriekaištavo svečiui dėl spaudimo etniniams rusams Estijoje.

Estijos vadovas savo kalboje pareiškė, kad iš 24 finų-ugrų tautų tik estai, vengrai ir suomiai sugebėjo iškovoti valstybingumą, ir labai vaizdžiai, lygindamas laisvės troškimą su plaštakės sparnų mostais, jis pasiūlė juos paversti uraganu… Rusijos atstovai tai įvertino kaip politikavimą, kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus ir tiesiog etikos stoką. K. Kosačiovas savo kalboje atsigriebė: jis prikišo Talinui nesąžiningą politiką Estijoje gyvenančių rusų atžvilgiu. Tuomet Estijos delegacija pakilo ir išėjo. Daugelis Kongreso dalyvių ją palydėjo plojimais.

Nors svečiai skubėjo į reisinį pagal grafiką skrendantį lėktuvą, bet buvo aišku, kad tarp Talino ir Maskvos vėl perbėgo juoda katė. Estų laikraštis „Postimees“ pastebi, kad T. H. Ilveso pasisakymas buvo daugiau filosofinio, bet ne kurstomojo pobūdžio, o šiurkštus Dūmos deputato išsišokimas reiškė tą patį, kaip parodyti svečiui duris… Matyt, K. Kosačiovo stilius buvo palankus Kremliui arba net su juo suderintas. Vladimiras Putinas, vertindamas tarptautinius procesus, pats sugebėdavo pasinaudoti kalinių žargonu, o D. Medvedevas, matyt, šį vaidmenį patikėjo savo politikams…

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad ir reemigrantas Estijos prezidentas dažnai leidžia sau politinę patetiką ir akibrokštus. Antai prieš metus jis pasiūlė Rusiją išvyti iš Didžiojo aštuoneto (G-8), pakvietė ES įvesti Rusijai sankcijas už Estijai daromą virtualų ir psichologinį spaudimą. Galbūt tokia retorika ir trukdo išspręsti, pavyzdžiui, sienų sutarties problemą ir apskritai pagerinti dvišalius santykius.

Rusija skandina Baltarusijos ekonomiką

Ką bekalbėtų Aleksandras Lukašenka, Baltarusija balansuoja ties ekonominio nuosmukio riba, o kaltininko toli ieškoti nereikia, rašo dienraštis „Vedomosti“. Minskas įsiskolina Rusijai už dujas maždaug 45 mln. dolerių per ketvirtį.

Jeigu dujų kaina augs ir toliau, tai, Baltarusijos ekonomikos ministro Nikolajaus Zaičenkos nuomone, sukels didžiulį šalies biudžeto deficitą. Kad išvengtų gresiančios krizės, penktadienį tarėsi Rusijos ir Baltarusijos ministrai pirmininkai Vladimiras Putinas ir Sergejus Sidorskis.

Apskritai nemokėti visų skolų tapo madinga ir, matyt, valstybių ekonomikai naudinga. Taip elgiasi dauguma šalių, netgi turtingiausių, ir mano, kad skolos – nieko blogo. Svarbu, kiek šalis turi savų išteklių toms skoloms padengti.

Baltarusijos atveju yra kiek kitaip. „Gazpromas“ pranešė, kad Minskas už dujas antrąjį šių metų ketvirtį mokėjo pirmojo kainomis, nors, pagal susitarimą su Rusija, pasirašytą likus vos dviem minutėms iki praėjusių Naujųjų metų, iš pradžių 1000 kubinių metrų dujų kaina buvo 119 dolerių, o antrąjį ketvirtį – jau 128 doleriai. Jeigu per metus Baltarusija perka beveik 20 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų, dabar per tris mėnesius susidaro 45 mln. dolerių nepriemoka.

Jeigu metų pabaigoje kaina išaugtų iki 140 dolerių, Baltarusijos ekonomika pradėtų kristi į krizės duobę. Birželio 9 d. Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas pranešė, kad kitąmet dujų kaina gali siekti net 200 dolerių. Tai sukeltų rimtų problemų Baltarusijos biudžetui, nes ir šiaip pernai daugiau kaip dukart padidintos dujų kainos atvedė šalį prie katastrofos slenksčio.

Oficiali statistika, žinoma, to neskelbia. Gegužę opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius laikraščiui „Le Monde“ sakė, kad visa Baltarusijos skola Rusijai sudaro apie 12 mlrd. dolerių. A. Lukašenka bijo Rusijos įstojimo į Pasaulinę prekybos organizaciją, nes tuomet Maskva turės paisyti pasaulinių energijos išteklių kainų, o Minskas tam dar nepasirengęs. Kadaise klestėjusi sunkiųjų mašinų pramonė dabar buksuoja, nes baltarusiški traktoriai ir krovininiai sunkvežimiai jau ne tokie paklausūs Europoje ir Amerikoje, tokią produkciją sunku parduoti net Rusijoje. Pats prezidentas A. Lukašenka baltarusių pasididžiavimo vyksta reklamuoti tiesiog į Rusijos regionus, tačiau ir jų ekonomiką bei prekybą akylai kontroliuoja federalinė valdžia.

Dar didesnių energetikos problemų sulauks Baltarusija, kai išsipildys V. Putino pažadas nutiesti naują naftotiekį į Vakarų Europą aplenkiant Baltarusiją. Dabar per ją iš Rusijos teka apie pusė, o per dujų vamzdynus – 30 proc. Vakarams skirtos naftos. Dujų tranzitas per Baltarusiją taip pat sumažės, kai bus nutiesta dujotiekio trasa Baltijos jūros dugnu.

Didelį smūgį kaimynų ekonomikai sudavė Jungtinės Valstijos, pernai rudenį įšaldžiusios naftos kompanijos „Belneftechim“ sąskaitas ir rekomendavusios Amerikos kompanijoms vengti ryšių su šiuo koncernu. Dar daugiau: šių metų kovą Vašingtonas įvedė sankcijas toms įmonėms, kurių daugiau kaip pusė akcijų priklauso Baltarusijos kompanijai. Kitaip sakant, naftos eksportui, kuris sudaro pusę viso Baltarusijos eksporto, buvo suduotas skaudus smūgis…

Nepaisydamas to, gegužę A. Lukašenka pagrasino Europai energetikos sankcijomis, jeigu ji vykdys JAV reikalavimą sustiprinti sankcijas Minskui. Prezidentas savo interviu agentūrai „Reuters“ priminė, kiek dujų ir naftos tranzito eina Vakarams per Baltarusiją. Kaip rašė laikraštis „Kommersant“, anksčiau Baltarusijos vadovas vengė taip šiurkščiai šantažuoti Vakarus, ir tai ypač nepatiko Maskvai. Ji priešingai – šiuo metu skatina draugiškus santykius su Europos Sąjunga, naudodama energetikos kortą.

Toks paskutiniuoju vadinamo Europos diktatoriaus elgesys vargu ar patiks ir naujam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Kažin kaip visa tai įvertins ir kantri baltarusių tauta, kurios leidimo balotiruotis dar vienai – ketvirtai – kadencijai paprašė A. Lukašenka. „Aš dar esu sveikas žmogus, liaudis manęs per daug nekritikuoja, o ir Vakarai pradeda mane suprasti“, – kalbėjo jis prieš du mėnesius.

Na, pasitikėjimo savimi ir optimizmo A. Lukašenkai nei pridėsi, nei atimsi…

ES ir Rusija: kas kiša pagalius į ratus?

Šią savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, Vakarų Sibire, naftos sostine vadinamame ir dėl šio verslo suklestėjusiame Chanty Mansijske, vyks ES ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimas, kuriame ketinama galutinai susitarti dėl derybų siekiant parengti Strateginės partnerystės sutartį pradžios. Derybos beveik dvejus metus buvo užstrigusios dėl Lenkijos ir Lietuvos keltų sąlygų. Gegužės gale ES užsienio reikalų ministrai padėjo tašką šiems nesutarimams, nutarę vykdyti Lietuvos iškeltas sąlygas, ir, atrodo, reikalai pajudės iš mirties taško.

Bet ar tikrai taip?

Ignoruojami Lietuvos interesai

Rusija ir šiandien leidžia suprasti, kad atskirų ES narių nuomonė Briuseliui neturėtų ką nors reikšti. Viršūnių susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško žurnalistams pareiškė, kad Rusijos ir ES strateginės partnerystės interesai turi būti viršesni už atskirų valstybių interesus. „Dabar kai kurios šalys bando pasinaudoti Rusijos ir ES santykiais spręsdamos perdėm dvišales problemas. Visos tos problemos žinomos, jos buvo svarstytos, dėl jų ES negavo mandato vesti derybas ir mes praradome pusantrų metų, bet vis dėlto ES išsprendė šią problemą, – sakė spaudos konferencijoje Rusijos pareigūnas, galvoje turėdamas Lenkiją ir Lietuvą. – Mes tai vertiname kaip akivaizdų supratimą, kad strateginio bendradarbiavimo interesai turi būti aukščiau nei dvišaliai, vietiniai interesai, susiję su savo gamintojų gynimu ar siaurais nacionaliniais interesais atskirose šakose.“ Jis paragino „plačiau žvelgti į visą Rusijos ir ES santykių paletę“.

A. Gruško priminė, kad Rusijos ir ES bazinis susitarimas, kuriam pasirašyti norima duoti startą Chanty Mansijske vyksiančiame viršūnių susitikime, apims ne tik ekonomiką, bet ir saugumo, judėjimo laisvės, sąveikos tarptautinėje arenoje problemas – dokumente atsispindės ir bendradarbiavimo kultūros, mokslo ir švietimo srityse aspektai. „Rusija laiko, kad tai vienas pagrindinių Rusijos ir ES bendradarbiavimo komponentų, ir kaip tik todėl mes siūlome, kad šiai tarpusavio sąveikai būtų skirtas pirmasis būsimos sutarties skyrius“, – pabrėžė diplomatas.

Pagaliai į ratus

Naujosios sutarties rengimas užstrigo dar gerokai prieš senojo strateginio susitarimo galiojimo pabaigą praėjusiais metais.

Tačiau analitikai sako, kad derybos su Rusija ir bet kokio susitarimo ratifikavimas ES sostinėse tikriausiai užtruks kelerius metus. Jis (susitarimas) ir taip jau gerokai vėluoja. Pirmiausia 2006 metais derybas dėl naujo susitarimo su Rusija buvo užblokavusi Lenkija. Varšuva tada buvo nepatenkinta dėl uždrausto mėsos ir kitų maisto produktų importo iš Lenkijos į Rusiją ir gąsdino Maskvą dėl to vetuosianti ES nutarimo dėl derybų su Rusija pradžios priėmimą. Pernai Lenkija atšaukė savo veto deryboms, kai Rusija panaikino draudimus lenkiškos produkcijos importui.

Bet, vos pasibaigus vienam nesutarimų raundui, Vilnius iškėlė keturis reikalavimus būsimai Rusijos ir ES sutarčiai. Balandžio pabaigoje Lietuva blokavo derybų su Rusija pradžią, siūlydama su derybų mandatu susieti keturias deklaracijas – dėl nutraukto naftos tiekimo Lietuvai naftotiekiu „Družba“, įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje sprendimo, bendradarbiavimo tiriant Sausio 13-osios įvykių bei Medininkų žudynių bylas ir dėl pagalbos tremtiniams, grįžtantiems į tris Baltijos valstybes. Lietuvą galima buvo suprasti, nes ją spaudžia energetinė krizė, diskriminacinis Rusijos elgesys tiekiant energijos išteklius. Rusija yra vienintelė naftos ir dujų tiekėja į Baltijos šalis.

Reikalai pajudėjo, kai Briuselis iš principo sutiko paisyti Lietuvos reikalavimų, ir tuomet Vilnius atšaukė savo veto. Taigi susitikime Chanty-Mansjske bus pradėtos derybos dėl Strateginės partnerystės sutarties tarp ES ir Rusijos.

Abejonių daugiau negu optimizmo

Tačiau nerūpestingo pasivaikščiojimo šiame 60 tūkstančių gyventojų turinčiame naftininkų mieste nežadama. Juo labiau po susitikimo.

„Derybos tikrai nebus lengvos, tai bus sudėtingos derybos. Šiuo metu nenoriu spėlioti, bet manau, kad jos užtruks nemažai laiko“, – sakė ES užsienio ryšių ir kaimynystės politikos komisarė Benita Ferrero-Waldner. Manoma, kad ratifikavimo procesas ES valstybių parlamentuose gali užtrukti kelerius metus.

Laikraštis „The Herald Tribune“ rašo, kad tam tikro šaltuko deryboms suteiks atokus, 2000 km nuo Maskvos nutolęs Vakarų Sibiro miestas, kuriame viešpatauja ne tiek gražūs suartėjimo su Vakarų Europa ketinimai, kiek pragmatiniai „naujųjų rusų“, lobstančių iš pelningo naftos verslo, interesai. Susitikime daugiausia dėmesio bus skiriama naujojo Rusijos lyderio Dmitrijaus Medvedevo prisistatymui, jo pozicijai, naujoms idėjoms, o ne naftalinu dvelkiančiai strateginei sutarčiai.

Įdomu tai, kaip rašo „The Herald Tribune“, kad Chanty Mansijske sutartis dar nebus pasirašyta, o tik ketinama duoti mandatą deryboms, kurios prasidės liepos 4-ąją – praėjus savaitei po susitikimo. ES būstinėje manoma, kad strateginė sutartis gali būti sudaryta dar po metų – iki 2009-ųjų liepos. Bet iki to laiko energetinio saugumo situacija tiek Europoje, tiek pasaulyje gali smarkiai pasikeisti, ypač brangstant energijos šaltiniams. Tai paskatintų Maskvą persvarstyti investavimo į savo resursus politiką, o susitarimą ratifikuosiančias valstybes – kelti naujas įvairias sąlygas.

PGS – strateginio saugumo dalis

Strateginė partnerystė Europoje suvokiama jau ne tik kaip energijos išteklių skirstymas. Štai kodėl naujų nesutarimų bangą sukėlė skandalinga naujiena, kurią praėjusią savaitę išplatino aukšti Lenkijos pareigūnai. Varšuva paskubėjo pareikšti, kad JAV su Lietuva veda derybas dėl priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementų dislokavimo jos teritorijoje, jei nepavyks dėl to susitarti su lenkais. JAV Valstybės departamento atstovas Tomas Casey pareiškė, kad „būtų klaidinga sakyti, kad mes pradėjome diskusijas, derybas ar kokius nors kitokius oficialius kontaktus su Lietuva … kaip apie atsarginę vietą“ dislokuoti PGS elementus, jei derybos su Lenkija baigtųsi nesėkmingai. Nors o diplomato žodžius patvirtino Lietuvos užsienio reikalų ministerija, Maskvos įtarimų tai nesumažino.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neatmeta galimybės, kad Jungtinės Amerikos Valstijos veda neformalias derybas dėl PGS elementų dislokavimo Lietuvoje. Bendraudamas su žurnalistais ministras pabrėžė, kad ministerija iki šiol negavo oficialaus JAV atsakymo į užklausą apie derybas su Lietuva dėl PGS elementų dislokavimo. Remdamasis neoficialiais amerikiečių pranešimais, S. Lavrovas teigė, kad derybos su Lenkija amerikiečiams „klostosi sunkiai“, todėl JAV „ieško atsarginių variantų“. Patį amerikiečių sistemos elementų dislokavimą Europoje ministras pavadino „strategine klaida“ ir pridūrė, kad „amerikiečių administracijos vienašalio projekto manija“ trukdo Rusijai, JAV ir Europai bendradarbiauti priešraketinės gynybos sektoriuje.

***

Atrodytų, visa tai – tik dar vienas JAV ir Rusijos ginčas. Tačiau jo centre atsiduria Europa – tiek NATO, tiek ES. Nesunku suprasti, kad derybose dėl ES ir Rusijos strateginės sutarties karinio saugumo klausimai bus glaudžiai susieti su gynybiniais. Briuselis, o kartu ir Varšuva, ir Vilnius, čia vėl išnyra tarsi povandeniniai akmenys, ant kurių gali užstrigti bet koks energetinis tanklaivis.

Priešraketinio skydo apskritai nebus?

Kaip ir reikėjo tikėtis, paskleista žinia, kad Jungtinės Valstijos neva derasi su Lietuva dėl priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementų dislokavimo jos teritorijoje, tebekaitina aistras. Maskvos pykčio nenumalšino nei Lietuvos pareigūnų tvirtinimai, kad jokios derybos nevyksta, nei aptakūs Vašingtono komentarai, kad bus ieškoma naujų galimybių, jei susitarti su Varšuva nepavyks.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija neatmeta galimybės, jog JAV veda su Lietuva neoficialias derybas dėl priešraketinio skydo elementų dislokavimo. Ministras teigia iš Vašingtono negavęs oficialaus atsakymo dėl šių derybų. „Bet kas oficialaus prasideda nuo neoficialaus. Taigi dūmų be ugnies nebūna“, – filosofavo vyriausiasis Rusijos diplomatas. Jo įtarimų nepanaikino ir susitikimas su JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice.

Kaip prisimename, alyvos į ugnį šia tema įpylė Lenkijos užsienio reikalų viceministras, teigęs, kad šių metų gegužę Lietuvos krašto apsaugos ministras pasiūlęs savo šalies teritoriją kaip poligoną amerikiečių raketoms, kurios būtų perkeltos iš Lenkijos, jei su šia šalimi Amerikos derybos įstrigtų. Padėties nepaaiškino ir Amerikos valstybės departamentas, kurio atstovas pareiškė, kad JAV galvoja apie atsarginius variantus ir su Lietuva vyksta tik „bendri pokalbiai“.

Neatslūgstantis ažiotažas dėl priešraketinio skydo galbūt stimuliuojamas ne šiaip sau. Ketvirtadienį Vakarų Sibire, naftininkų sostine vadinamame Chanty Mansijske, prasideda ES ir Rusijos viršūnių susitikimas. Jame ketinama duoti startą deryboms dėl naujos Rusijos ir ES strateginės sutarties, kuri apimtų ne tik energetinį saugumą, bet ir politinį stabilumą Europoje. Maskva šiose derybose gali pasinaudoti amerikiečių priešraketinio skydo korta, kad darytų spaudimą tiek visai Bendrijai, tiek tokioms jos sprendimus stabdančioms šalims kaip Lenkija ir Lietuva.

Būtent prieš šį susitikimą Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško žurnalistams pareiškė, kad Rusijos ir ES strateginės partnerystės interesai turi būti viršesni už atskirų valstybių interesus. Jis aiškiai turėjo galvoje Lenkiją ir Lietuvą. Maskva akivaizdžiai nerimauja, kad, net ir pasirašius minėtą sutartį, kaip rašo laikraštis „Herald Tribune“, iki kitų metų liepos, jos ratifikavimas ES valstybių parlamentuose užtruks dar mažiausiai 2 m. ir bus varginantis. Mat per tą laiką atsiras įvairių nenumatytų aplinkybių tiek energetikos politikoje, tiek stabilumo ir saugumo srityse. Taigi Maskva baiminasi, kad dėl atskirų Bendrijos šalių užgaidų nukentės jos santykiai su Vakarais ir ji praras didžiules investicijas.

Gandai apie derybas dėl priešraketinio skydo elementų, tai yra 10 raketų šachtų perdislokavimo iš Lenkijos į Lietuvą, matyt, kažkam buvo labai reikalingi. Pašėlusių politinių rietenų artėjant Seimo rinkimams fone jie dar labiau destabilizuoja padėtį. Lietuvoje vis garsiau skamba euroskeptikų balsai, kuriems sukilti padėjo ir skandalingai pasibaigęs airių referendumas dėl Lisabonos sutarties. Nauja versija, kad lietuviai, besąlygiškai sutikę priimti amerikiečių raketas, pataikauja amerikiečiams, pakeistų politinę sanklodą Lietuvoje ir kai kurias jėgas nuteiktų lengvai pergalei.

Kita vertus, vis dar mėginama įkalti pleištą tarp Amerikos ir Europos. Maskva stengiasi pavaizduoti, kad Baltijos šalys, taip pat ir Gruzija bei Ukraina, skaldo Senojo žemyno vienybę. Latvija ir Estija tai esą daro savo prieš kitakalbius nukreipta valstybine politika, Lietuva – kaišiodama pagalius į ratus Bendrijai ir stimuliuodama nacionalinius neramumus buvusiose sovietinėse respublikoje, o Kijevas ir Tbilisis – grasindami Europai didžiule ekonomine našta ir neribota emigracija.

Bet grįžkime prie priešraketinio skydo. Amerikiečiai, artėjantys prie savo prezidento rinkimų, atrodo, linkę atidėti šių raketų dislokavimo Rytų Europoje planus. Kaip rašo „Herald Tribune“, priešraketinės gynybos sistema gali būti atidėta iki 2013 m., nes perimančios raketos nebuvo kaip reikiant išbandytos. Dabar Kongresas ketina pareikalauti naujų bandymų ir nežada skirti lėšų joms dislokuoti. Kitaip sakant, Maskva raminama, kad greitu laiku nei Lenkijoje, nei Čekijoje, nei Lietuvoje jų nebus. O greičiausiai būsimas kitas Amerikos vadovas Barackas Obama priešraketiniam skydui aiškiai nepritaria.

Karas ir diktatoriai: projekcija į šiandieną

Vokietijos karas prieš SSRS (kadaise vadintas Didžiuoju Tėvynės) prasidėjo ankstų birželio 22-osios rytą, sekmadienį. Ir šiemet jo pradžios metines pažymime sekmadienį. Politikai ir istorikai iki šiol nesutaria, kiek jis buvo netikėtas Josifui Stalinui ir kas iš tuometinių diktatorių buvo žiauresnis – „tautų tėvas“ ar nacių lyderis Adolfas Hitleris. Protingiausia būtų padaryti įprastą saliamonišką išvadą, kad abu šie XX amžiaus monstrai buvo kraugeriai, paskandinę kraujuje visą Europą, nusinešę apie 50 milijonų gyvybių. Tačiau kiekviena tauta, kiekviena kultūra turi savą požiūrį į diktatorius ir savaip atsako į šį iš pirmo žvilgsnio primityvų klausimą: kas buvo geresnis – Stalinas ar Hitleris?

Karas – tai valstybės pagrindas

Pokariu parašyta daug knygų apie vokiečių karo rengimo metodiką. Recenzuodamas jas „The Weekly Standard“ pažymi, kad skiriamasis šios metodikos bruožas – smogti priešininkui smūgį iš karto ir ryžtingai prasiskverbti į jo teritoriją. Tiek Prūsija, tiek Vokietijos valstybė tradiciškai buvo apsupta galingų imperijų, jautė jų grėsmę, todėl siekė rengti greitus, pergalingus manevrinius karus, kurie buvo vadinami Bewegungskrieg arba Blitzkrieg. Visi vokiečių lyderiai laikėsi vienos taktikos: iš pat pradžių reikia imtis ryžtingo puolimo, pasiekti lemiamą persilaužimą, kol priešininkas nespėjo atsitokėti ir nepajuto geografinių ar jėgos pranašumų.

Tokia buvo Prūsijos ir Vokietijos valstybės istorija iki 1945 metų. Karas visuomet buvo svarbi vokiečių eksporto sudėtinė dalis. Kaip dar 1788 m. rašė garsus Prancūzijos revoliucijos teoretikas ir oratorius Riqueti de Mirabeau, „karas buvo Prūsijos nacionalinė istorija“. Jis tuojau paaiškina savo tezę: „Kitose šalyse valstybė turi armiją, o Prūsija – tokia valstybė, kur armija turi valstybę.“ Vokiečiai nuolat primesdavo karą kitoms šalims ir nemanė, kad karo priemones reiktų naudoti paskutiniu atveju.

1941-ųjų balandį Vokietija jau buvo Europos šeimininkė. Jos didžiausia priešininkė buvo tik Didžioji Britanija, kuri, palikusi Graikiją ir Kretą, buvo izoliuota ir nusilpusi. A. Hitleris manė, kad britai kaunasi tik dėl to, kad tikisi SSRS paramos. Štai kodėl jis sugalvojo svarbiausią frontą atidaryti Rytuose, o Londoną palikti sugniaužtą kietomis replėmis.

Tačiau nacių lyderis klaidingai buvo įsitikinęs, kad tik žydų išnaikinimas išspręs visas problemas: žlugs bolševikų režimas, bus atnaujintos Lietuvos Brastos taikos sutarties sąlygos, ir Didžioji Britanija neturės išeities… Praėjus vos mėnesiui po Prancūzijos kapituliacijos, A. Hitleris įsakė parengti įsiveržimo į SSRS planą. 1940 m. gruodžio 18 d. jis pasirašė Direktyvą Nr. 21, kitaip vadinamą „Barbarosos planu“.

Apgavo vienas kitą…

Ilgai po karo gyvavo Maskvos skleidžiama versija, kad J. Stalinui karo pradžia buvo netikėta. Tačiau analitikai tvirtina, kad jis tam karui rengėsi su maniako užsispyrimu: buvo gausinama Raudonoji armija, pasirodė naujų ginklų, pavyzdžiui, tankai T-34, kiek vėliau – raketinės sistemos „Katiuša“. Tiesa, užliūliuotas separatistinės sutarties su A. Hitleriu, J. Stalinas nemanė, kad karas prasidės taip greitai, ir jo nenorėjo: 1941 m. jis net siūlė Vokietijai didelių nuolaidų, kad būtų išsaugotas prieš dvejus metus pasirašytas paktas. J. Stalinas tikėjosi, kad visi gandai apie artėjantį įsiveržimą – tai tik Berlyno noras prie Baltijos šalių įkurti strateginį placdarmą, ir su tuo jau buvo susitaikęs.

Tačiau A. Hitleris neprašė J. Stalino nuolaidų ir liko ištikimas savo metodui – armija buvo pagrindinis valstybės stiprinimo instrumentas.

1941 m. birželio 22-ąją prasidėjusiame kare su SSRS dalyvavo 3 mln. vokiečių. Jie kovėsi 152 divizijose, išdėstytose trijose armijų grupėse, jiems padėjo 3350 tankų, 2000 lėktuvų, 7000 pabūklų, 600 tūkst. vienetų kitos kovinės technikos ir net 625 tūkst. arklių. Bet A. Hitlerio planas per 14 dienų užimti europinę SSRS dalį nuėjo perniek. Per tris savaites jis užkariavo tik Baltarusiją, Vakarų Ukrainą ir Stalino okupuotas Baltijos valstybes. „Barbarosa“ pamažu klimpo, o čia artėjo dar ir nuožmi rusiška žiema…

Diktatorius – kiekviename iš mūsų?

Svarstymas, kas geresnis diktatorius – Hitleris ar Stalinas, atrodo kiek ciniškas ir beprasmis. Vis dažniau girdime nuomonių, kad naciai gelbėjo pasaulį nuo „raudonojo maro“, tad atliko selektyvų naikinimą, o jiems lojalius užimtų žemių piliečius toleravo. J. Stalino principai atitiko genocido dėsnius: buvo naikinama socialinė ekonominė žmonių klasė, kuri yra kur kas reikšmingesnė ir platesnė negu rasinė ar tautinė (pavyzdžiui, žydai). A. Hitlerio ideologija turėjo daug šalininkų ir net pagalbininkų, nes, sakykim, Baltijos šalyse bolševikinės idėjos nebuvo plačiai prigijusios.

Estų analitikai iš šių diktatorių pozicijų pažvelgia į šiandienos realijas ir tvirtina, kad ir dabar pasaulyje yra nemažai hitlerių ir stalinų. Galų gale, kaip teigia DELFI apžvalgininkas Vladislovas Piallingas, kiekviename iš mūsų slypi šiek tiek Hitlerio…

Ir šiuolaikiniai diktatoriai savo idėjas ir veiksmus teisina visuotine gerove, kuri nusileis tarsi iš dangaus. Jų teorija grindžiama Biblijos teiginiais, kurie liaudyje įprasminti posakiu „sugriešijai – patiešijai“. Žinomas italų viduramžių mąstytojas Niccolo di Bernardo Machiavelli savo darbe „Valdovas“ rašė, kad valdovui atleistina viskas, jeigu tai duoda vaisių. Jo garsi formulė „Tikslas pateisina priemones“ yra ciniška, bet sąžininga. Kitas jo posakis „Nugalėtojai neteisiami“ rodo jėgos ir prievartos pripažinimą. Šiandienėje Rusijoje kartais įrodinėjama, kad stalininis genocidas, nuosprendžio priėmimo „troikos“, lageriai, trėmimai, šaudymai tebuvo tik nekaltos priemonės siekiant vieno tikslo – išlaikyti stiprią valstybę artėjančių ir praūžusių kataklizmų akivaizdoje.

Ir šiandien galima rasti veikiančių pagal panašias kaip Antrojo pasaulinio karo iniciatoriai formules, teigia estų apžvalgininkas. Keista, bet Andrusas Ansipas (Estijos ministras pirmininkas), Vladimiras Putinas (ko vertas vien jo posakis „žudyti išvietėje“…), George‘as W. Bushas (koks ryžtingas jo žygis į Iraką…), kaip ir J. Stalinas, A. Hitleris ir daugelis kitų, savo karjerą padarė tik ėmęsi griežtų priemonių prieš „liaudies priešus“.

O gal iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų – šiek tiek Hitleris ar Stalinas?..

Gerieji ir blogieji Lotynų Amerikos lyderiai

Lotynų Amerikoje mes turime bent dvi valstybes, kurios jau seniai yra galvos skausmas Vakarams, jeigu, žinoma, Vakarus suprasime tik kaip Jungtines Valstijas ir Europos Sąjungos šalis. Tai Venesuela, kai jai pradėjo vadovauti revoliucinių nuotaikų kupinas ir nenuspėjamas savo vertimuose Hugas Chavezas, ir Kuba, kurią nuo vasario valdo Fidelio Castro brolis Raulis.

Jeigu Karakasas dar nerodo jokių palankumo ženklų Vakarams, tai Havanos atžvilgiu Europos bendrija savo santykius nutarė švelninti. Ketvirtadienį Briuselyje posėdžiaujantys Europos Sąjungos šalių lyderiai nusprendė panaikinti diplomatines sankcijas Kubai. Nors jokios išsamios analizės apie šios šalies demokratėjimą nebuvo pateikta, tačiau Briuselis ryžosi pasiųsti signalą naujajam Kubos vadovui, taip jį paskatindamas gerbti žmogaus teises ir išvesti jos ekonomiką iš izoliacijos. ES rezoliucijoje kalbama apie diplomatines sankcijas, nes ekonominių apribojimų santykiuose su Kuba tarsi ir nebuvo, išskyrus aukštąsias technologijas ir kai kurias strategines prekybos sritis. Dabar bus panaikinti ES šalių suvaržymai bendrijos valdininkams vykti į „Laisvės salą”. Sankcijos buvo įvestos 2003 metais, protestuojant prieš Fidelio Castro toleruojamus žmogaus teisių pažeidimus. 2005-aisiais jos buvo sustabdytos, kai pasirodė pirmieji Kubos lyderio negalavimų ženklai ir sužibo viltis, kad diktatoriškas režimas šioje šalyje truks neilgai.
Dabar Havana turėti vykdyti savo įsipareigojimus, kurių niekada garsiai nepareiškė: išleisti į laisvę visus [politinius kalinius, leisti piliečiams naudotis internetu, o ES delegacijoms – susitikinėti ne tik su oficialiais valdžios atstovais, bet ir su opozicija. Jeigu taip įvyks, rašo laikraštis „USA Today”, po metų Briuselis vėl atleis sankcijų Kubai varžtus.

Toks Europos Sąjungos lyderių sprendimas nepatinka Jungtinėms Valstijoms. Jos tvirtina, kad Kuboje nėra jokių „komunistinės diktatūros” silpnėjimo požymių. Vašingtonas iš karto po revoliucionierių pergalės Plaja Chiron įlankoje 1961 įvedė sankcijas Havanai, kurios su nedideliais svyravimais nepanaikintos iki šiol.
Net ir jaunesniajam Castro broliui paėmus valdžią į rankas, Vašingtonas nepastebi pūstelėjusių liberalizmo vėjų Kuboje. JAV nė kiek nesusilpnino 1996 metais priimto Helmso-Burtono įstatymo („Helms-Burton Act”) embargo. Mat pagal jį joks JAV prezidentas negali panaikinti sankcijų Kubai iki tol, kol prie valdžios vairo bus Fidelis, Raulis ar kitas jų paskirtas asmuo. Amerikos Kongresas net neketina svarstyti sankcijų Kubai klausimo.

Bet ar iš tiesų Raulis jau toks reformatorius ir tiek daug nuveikė žmogaus teisių srityje? Dar būdamas gynybos ministras, jis dažnai užjausdavo kubiečius dėl jų nepriteklių, stojo už ekonomines reformas šalyje, netgi nurodydavo pavyzdį – Kinijos ekonomikos liberalizavimo modelį, kuriuo esą reikia sekti. Bet ir dabar jis nėra savarankiškas, o priklausomas nuo vyresniojo brolio ir aplinkos, ypač kariškių, kurie, kaip bebūtų keista, kontroliuoja svarbiausią šalies pajamų šaltinį – turizmą. Italų „La Repubblica” rašė, kad, be kita ko, Raulis idealizuoja sovietinį komunizmą, nenusimano apie tarptautinius reikalus, mėgsta degtinę ir žaisti domino. Tai diktatorius, tik kito sukirpimo, teigia laikraštis.

O tuo metu ištikimas Havanos bičiulis Venesuelos prezidentas Hugas Chavezas nepaliauja siutinti Briuselio ir Vašingtono.

Nors jis pareiškė, ketinąs atsiprašyti ir net broliškai apkabinti pernai lapkritį viešai įžeistą Ispanijos ministrą pirmininką ir karalių, Europos Sąjungos šalims pagrasino nutrauksiąs naftos tiekimą, nes Europos Komisija priėmė direktyvą, pagal kurią apriboja nelegalių imigrantų atvykimą į Bendrijos šalis. „Tos šalys, kurios ratifikuos šį dokumentą, negaus nė lašo Venesuelos naftos”, – sakė jis Karakase ir pakvietė Amerikos valstybių organizaciją bei Afrikos sąjungą vienytis prieš ES vykdomą diskriminacinę politiką.

PGS: Vilnius tampa “pilkuoju kardinolu”

Žinia apie galimą amerikietiškos Priešraketinės gynybos sistemos (PGS) dislokavimą Lietuvos teritorijoje įgavo tarptautinio skandalo bruožų. Bet paprastai tokios naujienos „į apyvartą“ paleidžiamos dėl keleto priežasčių: jomis zonduojama priešininko nuomonė ir laukiama jo reakcijos bei norima duoti naują postūmį užstrigusiam procesui.

Rusijos reakcija jau žinoma: Maskva su neslūgstančiu įtūžiu atmeta tiek 10 raketų šachtų dislokavimo planus Lenkijoje, tiek radiolokacinės stoties įkurdinimą Čekijoje. Jų nė kiek nenutildo raminantys Vašingtono įtikinėjimai, kad priešraketinis skydas jokiu būdu nenukreiptas prieš Rusiją, o tik skirtas pažaboti galima smūgį iš Irano ar Šiaurės Korėjos. V.Putinas jau yra pagrasinęs, kad tokiu atveju PGS priglausiančios Rytų Europos šalys rizikuoja tapti rusiškų raketų taikiniais.

Galima tik įsivaizduoti, kokia bus Maskvos reakcija, jei iš tikrųjų kada nors 10 amerikietiškų šachtų kokiu 1000 kilometrų priartėtų prie vakarinių Rusijos sienų. Ji kaip mat paspartintų vidutinio nuotolio raketų „Iscander“ dislokavimą Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, galbūt čia pasirodytų ir galingesnis branduolinis ginklas. Prie Baltijos jūros iškart pakviptų paraku.

Kitas klausimas, ar to reikia bijoti? Lietuva ne kartą tampė liūtą už ūsų. Dėl to santykiai su Rusija netapo nei geresni, nei blogesni. Jie ir toliau išlieka šaltoki, nors naujos viltys siejamos su naujuoju Rusijos prezidentu D.Medvedevu.

Jeigu Vašingtono ir Varšuvos pareigūnų tvirtinimuose, kad, derybų su lenkais nesėkmės atveju kaip alternatyvą PGS dislokavimui JAV mato Lietuvą, yra bent kruopelė tiesos, Vilnius turėtų pripažinti, kad jis įsivėlė į pavojingą žaidimą. Lenkijos užsienio reikalų viceministras W.Waszczykowskis naujienų agentūrai „Reuters“ sakęs, kad būtent „Lietuvos gynybos ministras gegužės mėnesį pats pasiūlė dislokuoti priešraketinio skydo elementus jos teritorijoje“, nors Juozas Olekas neigia, kad vyksta kažkokios derybos. Atrodo, kad Vašingtonas Varšuvos rankomis ima žarstyti karštas žarijas.

Iš tiesų, šis skandalas įsiliepsnojo, kai ėmė strigti JAV ir Lenkijos derybos dėl PGS. Čekai sutiko iki 2011 m. priglausti amerikietišką radarą (liepą jau bus pasirašyti susitarimai), o Lenkija už 10 priešraketinių šachtų netoli Gdansko reikalauja modernizuoti jos karines pajėgas. Premjeru tapus Donaldui Tuskui, Varšuva iškėlė naujas sąlygas: Pentagonas turi jiems atsiųsti artimo ir vidutinio nuotolio raketų kompleksus „Patriot PAC-3“, THAAD arba AMRAAM.

Lenkijos gynybos ministras Bogdanas Kliczas pareiškė tikįs, kad JAV Lenkiją laikys tokiu pačiu strateginiu partneriu kaip Egiptą ar Pakistaną ir ginkluotųjų pajėgų modernizavimui skirs dešimtis milijonų dolerių. Laikraštis „Financial Times“ cituoja Pentagono atstovo žodžius, kad tokia parama Lenkijai neįmanoma, ji išprovokuotų dar didesnį Maskvos pasipriešinimą.

Laikraštis pažymi, kad derybos su Lietuva vyksta jau beveik mėnesį, bet kartu Vašingtonas tikisi, kad lenkų nelankstumo atveju čekai galėtų priklausti dar ir 10 priešraketinių šachtų.

Matyt, Lenkija ieško įvairių variantų, kaip išplėšti kuo didesnės naudos iš PGS dislokavimo savo teritorijoje. Siekiai pragmatiški ir nesmerktini. Tačiau ginant savus interesus spekuliuoti gera kaimynyste yra neatsakinga.

Šiaip ar taip, Lietuva tampa vis reikšmingesne tarptautine žaidėja. Jis vis labiau primena „pilkojo kardinolo“ vaidmenį regioninėje ir globalinėje politikoje. Jeigu kilęs skandalas turės rimto pagrindo, tai, kaip pastebi „Financial Times“, kitą savaitę Vakarų Sibire prasidedančiame Rusijos ir ES viršūnių susitikime Vilnius gero žodžio iš debiutuojančio D.Medvedevo sulaukti tegu nesitiki…

NATO karavanas toliau žengia į Ukrainą

Pirmadienį oficiali NATO derybų delegacija, kuriai vadovauja generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, atvyko į Kijevą. Taip su Ukraina prasidėjo intensyvios konsultacijos, kurias numatė pavasarį Bukarešte vykęs Aljanso viršūnių susitikimas. Galutinis šių pasitarimų tikslas – įsitikinti, ar Ukraina pasirengusi priimti Narystės šioje organizacijoje planą, o vėliau – ir pačiai narystei.

Iš karto reikia pasakyti, kad Maskvoje šis vizitas sukėlė erzelį. Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, dalyvavęs Sevastopolio įkūrimo 225-ųjų metinių iškilmėse, pareiškė, kad, jeigu Ukraina stos į NATO, jos piliečiams bus įvestas vizų režimas.

Aukštas svečias iš Maskvos uostamiestyje įsivėlė į polemiką ir su Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka, ir su ministre pirmininke Julija Tymošenko. Abi šalys savo sveikinimuose priminė, kad tai – jų miestas: Rusijos atstovai jį vadino „rusų šlovės didvyriu“, o Ukrainos vadovai – „ukrainiečių jūreivių pasididžiavimu“. Tačiau pirmo neišlaikė S. Ivanovo nervai. Sveikinimo kalboje jis pagrasino Kijevui vizų režimu, kurį esą įves NATO, kai tik Ukraina taps jos nare. „Tai palies dešimtis milijonų žmonių Rusijos ir Ukrainos teritorijoje, ir jų judėjimas bus apsunkintas“, – graudeno svečias iškilmių dalyvius. Įvedus vizų režimą, būtų sunkiau patekti į Krymo kurortus, o vicepremjeras abejoja, ar amerikiečių, anglų ir vokiečių turistai taip jau ir suplūs į Krymą. Dar jis pranašavo karinio pramoninio komplekso ryšių susilpnėjimą ir apskritai pavojų valstybiniams santykiams. Drąsindamasis jis pareiškė nesijaučiąs svečiu Ukrainos žemėje…

Kad konfliktas būtų nuslopintas, Sevastopolyje vienu metu buvo atidengti du paminklai: Rusijos imperatorei Jekaterinai Antrajai ir Ukrainos etmonui Piotrui Sagaidačnui, kuris ne tik kovojo su turkais, bet ir kartu su lenkų pulkais XVII a. pradžioje puolė Maskvą…

Sevastopolis – ne šiaip sau tapo valstybių incidento vieta. Šiame Juodosios jūros uoste susiduria Rusijos ir Ukrainos interesai, kas valdys strategiškai svarbų placdarmą. 2017 m. baigiasi uosto nuoma Rusijai, ir, atrodo, jos pratęsti Kijevas nežada. Rusijos karinis laivynas turės palikti Juodosios jūros akvatoriją ir tuo atveju, jei Ukraina bus priimta į NATO.

Jau beveik 10 m. čia išsilaipina kartu su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis pratybas rengiantys NATO kariškiai. Paradoksalu, kad Ukrainai priklausančiame uoste sakomos grasinamos kalbos, aidi protestai prieš Aljanso karinių laivų vizitus. Per NATO delegacijos vizitą į Kijevą prie Aukščiausiosios Rados taip pat vyko narystės šalininkų ir priešininkų mitingai. Apklausų duomenimis, dauguma ukrainiečių pasisako prieš narystę NATO.

Tačiau, kaip sakoma, karavanas eina pirmyn. Birželio 13 d. Ukraina prisijungė prie NATO oro erdvės kontrolės sistemos. Kijevas aktyviai dalyvauja kone visose Aljanso operacijose: jis pasiuntė savo taikdarių į Afganistaną, Kosovą, jo laivai patruliuoja Viduržemio jūroje, kur tęsiasi antiteroristinė operacija. Kijevas teigia pasirengęs dalyvauti formuojant NATO greitojo reagavimo pajėgas, kurias sudarys apie 12 tūkst. Aljanso kareivių ir kurios galės būti permestos į bet kurį pasaulio krizės regioną.

Vis dėlto pasitikdamas NATO delegaciją, V. Juščenka kritiškai įvertino Ukrainos karinių pajėgų būklę. Jo žodžiais, beviltiškai paseno 85 proc. zenitinių kompleksų, 55 proc. kovos lėktuvų, 84 proc. laivų, 61 proc. automobilių technikos. Tai dar kartą patvirtina Vakarų nuogąstavimus, kad Ukrainos narystė Aljanse taps sunki našta kitoms bloko šalims.

Rusija būtent dabar didina Kijevui spaudimą dar ir todėl, kad Ukrainoje nesibaigia valdžios krizė. Šeštojo šaukimo Parlamentas niekaip negali apsispręsti dėl valdančiosios koalicijos. Nuolatiniai nesutarimai tarp prezidento ir ministrės pirmininkės drąsina Maskvą. Štai ir vėl koncernas „Gazprom“ pareiškė, kad Ukraina ir toliau vagia Vakarams tiekiamas dujas. O užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pagrasino, kad nuo kitų metų pradžios dujos kainos Ukrainai bus padidintos dukart… Praėjusią savaitę Sankt Peterburge V. Juščenka akis į akį kalbėjosi su naujuoju Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, ir šis pakartojo iš Vladimiro Putino išmoktą frazę, kad Ukrainos narystė NATO pažeis visas geros kaimynystės normas.

Ar grįš Taivanas į Kiniją?

Trečiadienį tarp Kinijos ir jos nepripažinto Taivano prasidėjo derybos dėl ekonominio bendradarbiavimo. Jos atsinaujino po 9 m. pertraukos. Taivano delegacija pirmą kartą istorijoje atskrido į Pekiną. Derybose nekalbama apie šios nuo Kinijos atsiskyrusios provincijos statusą. Pekinas teigia, kad tai – nesvarstytinas klausimas, o apžvalgininkai tvirtina, kad šie kontaktai ir yra tam tikra valstybinių politinių derybų pradžia.

Iniciatyvą atnaujinti beveik dešimtmetį įstrigusias derybas parodė nauja kovą išrinkta Taivano administracija. Buvęs Taipėjaus meras, Hovardo universiteto auklėtinis 57 m. Ma In Cziu dar savo rinkimų kampanijoje žadėjo pagerinti santykius su žemynine Kinija. Savo 20 minučių kalboje per inauguracijos iškilmes gegužę naujasis Taivano administracijos vadovas sakė, kad būtina kuo greičiau atnaujinti transporto ryšius su Kinija per sąsiaurį, skatinti ekonominę integraciją ir investicijas iš žemyno, atidaryti atstovybes. Įdomu, kad jau po savaitės į Pekiną išvyko didelė Taivano delegacija. Tačiau ir naujasis Taivano vadovas pasisakė prieš susijungimą su Kinija ir net neketina apie tai vesti derybų. Jo pozicija apibūdinama trimis „ne“: ne – susijungimui, ne – nepriklausomybei, ne – problemų sprendimo būdams iš jėgos pozicijų. Savo interviu jis teigė, kad „politinė Kinijos sistema Taivanui nepriimtina“.

Kinijos Respublika buvo įkurta 1912 m., tačiau jos pavadinime žodis „Liaudies“ atsirado po Antrojo pasaulinio karo, 1949 m. Protestuodami prieš komunistinę valdžią, dešinieji, vadinamieji čankaišistai iš Gomindano partijos, pabėgo į Taivano salą ir užsiblokavo Taipėjuje. 2 mln. pabėgėlių tuomet prisijungė prie 6 mln. vietos gyventojų. Pekinas iki šiol šį administracinį vienetą laiko nedaloma Kinijos teritorija ir siekia suvienyti valstybę principu „dvi sistemos – viena šalis“.

Taivanas turi daug nepriklausomos valstybės bruožų, tačiau oficialiai nepriklausomybės nėra paskelbęs. Jis nėra Jungtinių Tautų narys, o provincijos lyderis, kaip ir Palestinos, vadinamas administracijos vadovu. Taipėjus, matyt, neketina aštrinti santykių su žemynine Kinija ir skelbti nepriklausomybės, nes Pekinas tuo atveju yra pažadėjęs panaudoti karinę jėgą. Toks paradoksalus Taivano politinis statusas visai tinka jo gyventojams, kurių gyvenimo lygis per 60 atsiskyrimo metų labai išaugo. Dar ir dabar, įvažiuojant į Taivaną, vizoje įspaudžiamas užrašas „Republic of China“ („Kinijos Respublika“), kaip buvo iki 1949 m., ir tai klaidina nežinančius, kad toks yra neva oficialus Taivano pavadinimas. Tiesa, referendumas dėl nepriklausomybės vis tiek įvyks – jis numatytas kitų metų kovą.

Iki šiol Kinijos ir Taivano santykiuose tvyrojo kasdienė įtampa. Iki 1971 m. Taivanas turėjo net savo atstovą Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje, tačiau vėliau ši vieta atiteko Kinijai, kuri yra ir įtakinga Saugumo Tarybos narė. Taivano prašymas priimti jį į Jungtines Tautas Kinijos pastangomis atmestas jau 15 kartų. Kai tik Taivane prasideda rinkimų kampanija, Kinija užutekyje pradeda karines pratybas, į kovinę parengtį perveda šimtus raketų, dislokuotų Pietų Kinijoje priešais Taivano salą.

Nei Vakarai, nei Rytai, nei 23 mln. Taivano gyventojų nenori aštrinti situacijos. Ypač pastarieji. Gyvenimo lygis Taivane ypač išaugo ir yra keliskart aukštesnis negu Didžiojoje Kinijoje. Jis per keletą dešimtmečių sugebėjo tapti informacinių technologijų lyderiu. Čia gaminama apie 70 proc. pasaulio procesorių plokščių, 72 proc. nešiojamųjų kompiuterių, 79 proc. delninių kompiuterių, 83 proc. bevielio tinklo įrangos. Gamybos sąnaudos čia daug mažesnės negu Jungtinėse Valstijose. Be to, čia gerai išvystyta cukraus ir tekstilės pramonė. O bendrasis vidaus produktas vienam Taivano gyventojui net 12 kartų didesnis negu Kinijos…

Taigi abiejų Kinijų susijungimo perspektyva, ko gero, nežavi nei žemyno, nei salos gyventojų. Belieka deklaratyvaus politinio statuso problema, kuri, kaip ir visame pasaulyje, pradedama spręsti nuo mažų konkrečių klausimų.

Prošvaistės Katynės byloje?

Katynės byla vėl tampa Rusijos ir Lenkijos santykių kertiniu akmeniu. Atrodo, atsiranda vilčių, kad šie santykiai pagerės, nes Maskvos miesto teismas patenkino lenkų karininkų, sušaudytų Katynėje, artimųjų ieškinius dėl reabilitacijos.

Baisus Stalino nusikaltimas 1940 m. ilgus dešimtmečius gadino dviejų slavų šalių santykius, ir dabar turėtų ateiti metas atkurti istorinį teisingumą. To reikia ne tiek lenkų tautai, kiek pačiai Rusijai.

Apžvalgininkai savo komentaruose pabrėžia, kad viena iš didžiausių ir sisteminių Rusijos problemų – nuoseklus nenoras pripažinti gėdingus šalies istorijos puslapius, jos lyderių padarytas klaidas, išaukštinant pergales ir nutylint pralaimėjimus. Vien tik praėjusį šimtmetį tokių nesėkmių galima priskaičiuoti daug – nuo žiaurių bolševikinio perversmo represijų iki Baltijos šalių okupacijos ir trėmimų. Į šį sąrašą Kremlius gali įsirašyti ir Lenkijos karininkų sušaudymą Katynėje netoli Maskvos.

Priminsiu, kad Stalino nurodymu 1940 m. kovo 5 d. buvo nuteista sušaudyti daugiau kaip 20 tūkst. lenkų karininkų ir inteligentų, paimtų nelaisvėn per 1939 m. rugsėjį ir spalį vykusias operacijas Lenkijos pasienyje. Tuo metu Raudonosios armijos pusėje hitlerininkams priešinosi kelios lenkų divizijos, tačiau sovietų kariuomenė pagal Maskvos ir Berlyno pasirašytą nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus puolė vaduoti neva jiems priklausiusių vakarinių pakraščių, ir tuomet buvę kovų draugai lenkai tapo mirtinais priešais: į nelaisvę pateko apie 240 tūkst. Lenkijos kareivių ir karininkų. Netrukus prasidėjęs dalies jų ypatingasis teismo procesas sunaikino daugiau kaip dešimtadalį suimtų lenkų kariškių. Taip Raudonoji armija įnešė savo indėlį į susitarimų su fašistine Vokietija ir slaptųjų protokolų įgyvendinimą, padėjo palaužti lenkų pasipriešinimą ir sudarė geras sąlygas 1941 m. karui su Sovietų Sąjunga.

Suimtuosius šaudė senos vokiečių gamybos pistoletais – kad būtų mažiau įtarimų, jog taip pasielgė oficiali sovietų valdžia. Juk tuo metu panašias operacijas vokiečiai vykdydavo ir Lenkijoje. Lenkus atvesdavo į specialų kambarį, šaudavo į nugarą ir uždengtu automobiliu išveždavo į mišką ir versdavo į duobes. Paskutines savo gyvenimo valandas belaisviai aprašydavo ant savo kūno cheminiu pieštuku… Žudynių vietos buvo kruopščiai slepiamos.

Pirmųjų žinių apie lenkų genocidą pasirodė dar 1943 m., kai vokiečių okupacinė kariuomenė užėmė Katynės apylinkes. Stalino nusikaltimams ištirti vokiečiai kvietė lenkų medikus, ekspertus ir žurnalistus iš neutralių šalių ir belaisvius iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Kanados kariuomenių. Vokiečių propaganda tuojau pat paskelbė pasauliui apie bolševikų žvėriškumus, tikėdamasi suskaldyti antihitlerinę koaliciją.

Sovietinė komisija Katynėje pradėjo dirbti iškart, atstūmus vokiečius nuo Maskvos. Jai vadovavo vėliau žinomu psichoneurologijos specialistu tapęs ir net savo institutą Maskvoje įkūręs Nikolajus Burdenka. Joje buvo ir rašytojas Aleksejus Tolstojus, metropolitas Nikolajus, žymių armijos vadų. Komisija padarė išvadą, kad lenkus sušaudė vokiečiai, tačiau tyrimo rezultatai buvo susegti į ypatingo slaptumo segtuvus ir paslėpti ypatingajame archyve.

Naujausiais laikais tik Michailas Gorbačiovas pagaliau nusilenkė prie memorialo Katynėje ir pripažino, kad dėl žudynių kaltas NKVD. 1992 m. spalį Borisas Jelcinas davė nurodymą išslaptinti slaptus archyvus ir paskelbė Lavrentijaus Berijos pasirašytą politinio biuro nutarimą. Šis žingsnis tapo naujo Katynės proceso pradžia. 1995 m. Ukraina, Rusija, Baltarusija ir Lenkija pasirašė specialų protokolą dėl dalyvavimo naujame bylos tyrime. Tačiau Rusijos vadovu tapus Vladimirui Putinui, Katynės byla vėl buvo užmiršta, nes 2005 m. Rusijos karinė prokuratūra paskelbė, kad genocido prieš lenkų piliečius nebuvo ir niekas iš nužudytų karininkų artimųjų nėra laikomas nukentėjusiu.

Tokia formuluotė dviejų šalių santykius dar labiau komplikavo. Tuomet šie nukentėjusieji pradėjo asmeniškai kreiptis į Rusijos teismą, reikalaudami istorinės tiesos. Maskvos teismas nedrįso atmesti jų ieškinių. Šį pažangų gestą apžvalgininkai tapatina su naujo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo atėjimu į Kremlių, tačiau kartu jie ragina nepervertinti demokratijos plėtros Rusijoje.