Tautinio tingumo akivaizda

Paviešėti svečiose šalyse yra pravartu ne tik dėl to, kad atgauni jėgas, pailsi, daug pamatai ir sužinai, pagaliau – išvengi šaltojo nešildymo laikotarpio, bet ir dėl lyginamojo efekto. Žinoma, aklai lyginti kainas, gyvenimo lygį, viešąją tvarką ar tautinį mentalitetą yra neprotinga. Tai tas pat kaip sakyti, jog ana šalis geresnė, nes ten šilčiau.

Prieš keletą metų vienas lietuvių „freelanceris“ Karolis, iškeitęs Lietuvą į Barseloną, o paskui į Malagą, rašė, kad jo Ispanijos pietūs nesužavėjo: Pablo Pikaso gimtinė jam pasirodė ir niūri, ir purvina, nors Andalūzijoje daug kas pigiau negu šiaurinėje Katalonijoje. Nesiimu nei smerkti, nei teisinti sūnaus paklydėlio, be to mano – keleto savaičių turisto – žvilgsnis į šią šalį yra gana paviršutiniškas. Kita vertus, tiek kainas, tiek bendrą pragyvenimo lygį smarkiai pakeitė vasario 24-oji – prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje. Jis smarkiai skiriasi nuo praėjusių metų. Šiandien rašyti, kad Ispanijoje viskas pigiau ir Francisco Franco palikuonys gali pamokyti lietuvius, kaip verstis krizių akivaizdoje, yra netikęs patarimas. Net štai praėjusią liepą viename portale ją išgyrusi Vaiva pastebėjo, kad ypač Ispanijos šiemet neaplenkia pasaulį siaubiantis kainų cunamis.

Tiesą sakant, ekonomikos vertinime viskas sąlygiška. Gegužę Ispanijoje gyvenanti Aušra rašė, kad būstų pirkimo ir nuomos kainos šiemet pakilo, tačiau vis tiek jos ne tokios aukštos, kaip, pavyzdžiui, Palangoje ar Nidoje. Mačiau skelbimus, kad Costa del Sol pakrantėje „puiki“ vila ant jūros kranto parduodama už 65 tūkst. eurų. Kokia jos būklė – kitas klausimas. Tačiau tautiečiai gali susidomėti: nerimaujantys dėl grėsmių gali rinktis geriau šiltą pietų Ispaniją negu pilną rusiškos šnekos Kiprą…

Bet aš ir net ne apie tai. Lygindamas Lietuvą su Ispanija, perskaičiau žinutę, kad, kaip rašoma Centrinės žvalgybos agentūros žinyne „The World Factbook“, šios už mūsų šalį bemaž 8 kartus plotu didesnės valstybės BVP vienam gyventojui 2020 m. duomenimis sudaro 36,2 tūkst. dolerių, o Lietuvos net šiek tiek didesnis – 36,7 tūkst. Vargšai ispanai? Anaiptol. Net ir šiandien, energetikos kainoms šuoliuojant į aukštį, Ispanijoje prekių kainos vis dėl to šiek tiek mažesnės negu Lietuvoje. Ir tai prestižiniuose Viduržemio jūros kurortuose! Tik stebino, kad vaisiai, kuriais didžiuojasi šilti kraštai, Toremolinoje ar Benalmadene brangesni…

Ir vėlgi – nenoriu atrodyti lyg koks prekeivis, skaičiavęs kiekvieną centą: turistas kartą per metus (o koronavirusas sėslumo laikotarpį ištempė iki trijų metų) gali sau leisti ispanišką tapą suvalgyti ne už pusantro euro, bet už penkis… Juo labiau, kad solidus tarptautinis Melia viešbučių tinklas siūlo beribes ir ne tokias jau pigias paslaugas.

Pasimokyti iš ispanų, net ne iš kokių šveicarų, tikrai verta. Jeigu neverstume kaltės šiaurietiškiems permainingiems orams, tai lietuviškų miestų gatvės ir šaligatviai primena karvių bandos nutryptus takus: išsiklaipiusios, pilkos sovietinės betoninės plytelės, ištrupėjęs, duobėtas, nelygiai suklotas asfaltas, užsikimšusios lietaus nutekėjimo angos… Kone visa Costa del Sol pakrantė – lygiai išdėliota blizganti šviesi mozaika, miestų gatvėse – baltos glazūros iš jiems būdingų akcentų, kai kur, tiesa, jos slidžios dėl nukritusių vaisių, sėklų ir – drįsiu pasakyti – nuo nerenkamų šunų ekskrementų… Ryte jos plaunamos, taip atgaivinant orą prieš dienos kaitrą, kuri liepą čia siekė 44 laipsnius…

Elitinis kalnuose pasiklydęs Michaso (Mijas Pueblo) miestelis turistus žavi ne tik didžiausiu pasaulyje miniatiūrinių dirbinių muziejumi, bet ir dailiai sutvarkytomis pavyzdinėmis gatvelėmis. Tai lyg atskira paroda svečiams, kaip gali susitvarkyti vietos municipalitetas: namai šviečia baltai, unikalūs kiemeliai, visur gėlių vazonai, apelsinus ar citrinas subrandinę medžiai, iš kažkur skamba ispaniškos muzikos motyvai… Nagi, pasakykite, kur rasti Lietuvoje tokią, kad ir turistams skirtą vietą? Trakai? Vilniaus senamiestis? Klaipėdos Danės pakrantė? Rumšiškės? Tik visko nenurašykite atšiaurioms žiemoms ir lietingiems rudenims ar šiaurietiškam lietuvio būdui…

Tūlas pasakys: tik nereikia mūsų mokyti, nes ir mes pasaulio matę. Aktyvumo, meilės savo kraštui, tvarkingumo, tolerancijos kitam, tegul ir krizių, nepriteklių, kainų augimo akivaizdoje, niekas neišmokys. Girdamiesi savo šeimininkiškumu, rajonų ir miestų merai per mažai idėjų atsiveža iš svetur, o norėdami jas įgyvendinti, guodžiasi išteklių stoka. Iš tiesų, lengviau iškirsti ilgametes tujas negu iššluoti gatvę, užpilti duobes gyvenamojo namo kieme ar leisti ant namo sienos pakabinti atminimo lentą garbingam menininkui…

Nacionaliniam tingumui ir abuojumui ribų nėra.

1 Comment

  1. Gintautas Misevicius

    AČIŪ,ĮDOMŪS PASTEBĖJIMAI.

Comments are closed.