Tą vasario 17-ąją, kai parlamentui paskelbus nepriklausomybę Kosovas tapo septintąja valstybe, atsiradusia subyrėjus buvusiai Jugoslavijai, buvo sekmadienis. Kosovas skelbė nepriklausomybę jau antrąjį kartą. 1991 m. Kosovo vienašališką aktą pripažino tik Albanija. Ne trečias, o antras kartas, kaip sakoma, nemelavo: buvusios Serbijos provincijos nepriklausomybę pripažino apie penkias dešimtis pasaulio valstybių, iš jų 22 (iš 27) yra Europos Sąjungos narės.
Komentarai
„Krizė? Kokia krizė? – trūkteli pečiais 75-metis geras pažįstamas iš vieno Labanoro kaimo ir tęsia: – va, krizė, kai sveikata šlubuoja, kai arklys koją nikstelėjo, o darbų ik valiai, kai mano motera po klubo operacijos sunkiai tebekliba, kai… Ai, bet ką čia aš tau, brač, miestiečiui…“ – numojo ranka ir pakėlė mano atvežtos „Pipirinės“ stikliuką…
Dėdė Antanas – prakaulus seniokas iš „vidurio kaimo“ – man lyg ir ne etalonas: mėgsta išgerti, o gerai išmetęs pasikliauja savo ištikimu arkliuku – griūna į vežimo šiaudus, o tas ir parveža į sodybą. Gyvena vienkiemyje su savo pačiute, du sūnūs – mieste su šeimomis. Dukart per savaitę į kiemą nuo vieškelio užsuka autobusiukas, vežiojantis maisto produktus ir pagrindinius ūkio rakandus. Su vairuotoju pasidalina naujienomis, kai ką nusiperka (bet visada – plastikinį alaus butelį, kurį po šiaudais slepia; mat, žmona labai barasi…).
Trijų kadaise egzistavusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių – Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos – užsienio reikalų ministrų susitikimas šį šeštadienį davė gerą progą panagrinėti vis pastebimesnį šios vidurinės istorinės grandies Baltarusijos slinktį į Vakarus. Ginčai su Rusija privedė prie to, kad Baltarusijos užsienio reikalų ministerija susitikimo Vilniuje išvakarėse pareiškė, kad Minskas tapo „pernelyg priklausomas nuo Maskvos”, todėl gali būti svarstomas Baltarusijos stojimo į NATO ir ES klausimas.
Naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama mėgina tirpdyti naujus Šaltojo karo ledus. Jis pareiškė, kad Vašingtonas su Iranu ketina pradėti naują konstruktyvų tiesioginį dialogą, jeigu tik šis „siųs signalus apie kitokį savo elgesį“.
Nepraėjo nė keletas dienų, ir Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas atsakė tuo pačiu. Kalbėdamas Teherano Laisvės aikštėje Islamo revoliucijos 30-ųjų metinių proga, jis pabrėžė, kad jo šalis pasirengusi tiesioginiam dialogui su Amerika, ypač kovos su terorizmu srityje. Bet ir šis lyderis iškėlė beveik neįgyvendinamą sąlygą. Jo nuomone, JAV turi iš esmės pakeisti savo politiką, ir šie pokyčiai turi būti fundamentalūs, o ne taktiniai. Prezidentas priminė, kad „jeigu kas nors bandys pakartoti tamsiųjų laikų patirtį, jie turi žinoti, kad jų laukia kur kas sunkesnis likimas negu Busho“.
Continue reading…
Apžvalgininkai įvairiai vertina praėjusį savaitgalį Miunchene vykusią saugumo konferenciją ir joje pareikštas idėjas. Joje tvyrojusi optimistinė dvasia, pasklidusi iš JAV ir Rusijos pareigūnų lūpų, netelpa nei į dar vieno Miuncheno sandėrio (ar sąmokslo – pagal 1938 m. rugsėjo 28 d. Miuncheno susitarimą, kai hitlerinei Vokietijai buvo atiduotas Sudetų kraštas), nei į politinio (ar geopolitinio) sandorio rėmus. Galbūt tai buvo tiesiog geranoriški diplomatiniai pareiškimai, kurie pasaulinės krizės aplinkybėmis ne vienam valstybės vadovui sužadino optimistinius lūkesčius.
Antradienį vyksta pirmalaikiai Izraelio Kneseto rinkimai. Jie numatyti dar praėjusių metų spalio 26 d., kai pakeitusi į korupcijos skandalą įsipainiojusį Ehudą Olmertą valdančiosios partijos „Kadima“ vadovė Tzipi Livni nesugebėjo suformuoti koalicinės Vyriausybės ir paprašė pakartotinių rinkimų. Tuomet politikos naujokė pasitraukė į užsienio reikalų ministro postą ir laukė palankaus meto vėl iškilti.
Apžvalgininkai mano, kad buvusi „Mossado“ žvalgybininkė T. Livni puikiai jautė, kad šis trijų su puse mėnesio periodas jai bus tik į naudą. Laikraštis „The Financial Times“ rašė, kad ji pasinaudojo dviem tarptautiniais įvykiais: Izraelio įsiveržimu į Gazos ruožą ir Jungtinių Valstijų prezidento rinkimais. Iš agentės patirties ji gerai žino, kad tiek Vašingtonas, tiek Briuselis bet kuriuo atveju jai nekiš kojos, o blogiausiu atveju tik pabars Tel Avivą. Tuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos jau seniai virto neefektyviais ganytojų raginimais siekti taikos ir klestėjimo.
Naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama pasaulį dosniai maitina iniciatyvomis. Londono laikraštis „The Times“ sužinojo, kad jau balandį, kai numatomas JAV ir Rusijos vadovų susitikimas, bus pasiūlyta abiejų šalių branduolinį arsenalą sumažinti 80 proc., o branduolinių galvučių skaičių – nuo 5 tūkst. iki 1 tūkst. Maskva tikisi, kad Vašingtonas kartu peržiūrės ankstesnės JAV administracijos planus dislokuoti Rytų Europoje Priešraketinės gynybos sistemas (PRGS). Apie tai Maskvoje dar kovą kalbėsis abiejų šalių diplomatinių žinybų vadovai – Sergejus Lavrovas ir Hillary Clinton.
Tai, kad pasaulis ne tik ritasi į ekonominę duobę, bet jam gresia ir nauja branduolinė katastrofa, iš naujo suprasta per JAV prezidento rinkimų kampaniją. Demokratų kandidatas B. Obama žadėjo peržiūrėti Amerikos karinę koncepciją, į kurią įeina ir priešininko branduolinio sulaikymo programa. Dažnas prisimena sovietinius laikus, kai branduolinių arsenalų gausinimas buvo mėgstama dviejų stovyklų propagandos dalis: vieni neva nenuilstamai kovojo už taiką, o kiti gausino ir tobulino ginkluotę. Tačiau niekas nepaneigs, kad tais niūriais branduolinės isterijos ir Šaltojo karo laikais Sovietų Sąjungai ir Amerikai pavyko susitarti dėl pagrindinių nusiginklavimo principų. Paradoksalu, bet, tik yrant sovietinei imperijai ir įsiplieskus karui Persijos įlankoje, buvo pasirašyta pirmoji ir kol kas pagrindinė Puolamosios strateginės ginkluotės apribojimo (PSGA-1) sutartis. Pagal ją branduolinių galvučių skaičius turėjo būti sumažintas nuo 10–11 tūkst. ar neriboto kiekio iki 6 tūkst.
Continue reading…
Rusija ir Baltarusija pasirašė susitarimą dėl bendros sąjunginės valstybės išorinės sienos apsaugos, kuriuo vadovaujantis bus kuriama integruota regioninė oro gynybos sistemos, tai yra vieninga priešlėktuvinės gynybos sistemos (PLGS). Dokumentai pasirašyti antradienį per sąjunginės valstybės Aukščiausiosios tarybos posėdį, kuris buvo atidėliojamas nuo lapkričio ir kuriam dabar kartu pirmininkavo Rusijos ir Baltarusijos prezidentai – Dmitrijus Medvedevas ir Aleksandras Lukašenka.
Kaip informuoja RIA „Novosti“, Rusijos karinių oro pajėgų vadas generolas pulkininkas Aleksandras Zelinas jau anksčiau yra pareiškęs, kad integruotą oro gynybos sistemą sudarys 5 oro pajėgų daliniai, 10 priešlėktuvinės gynybos dalinių, 5 techninio aptarnavimo ir paramos daliniai ir vienas elektroninės kavos dalinys. Sistemai vadovaus vienos šalies suvienytų pajėgų vadas, kurį skirs valstybių prezidentai.
Tarp visada Kremliui ištikimo Tadžikistano prezidento Emomalio Rachmono ir Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo perbėgo juoda katė: Tadžikistano lyderis demonstratyviai atsisakė atvykti pirmadienį derybų į Maskvą, jis nedalyvaus ir trečiadienį numatytuose Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir Eurazijos ekonominės sandraugos viršūnių susitikimuose. Bet užtat jis noriai sutiko būti vasario 10 d. Briuselyje prasidedančiame susitikime su ES vadovais…
Kodėl pirmą kartą per 16 valdymo metų E. Rachmonas metė tokį iššūkį Maskvai?
Patyrusi Rusijos diplomatija turbūt pirmą kartą per visą santykių su Vidurio Azijos šalimis laikotarpį patyrė tokią nesėkmę. Ji neapskaičiavo keleto ėjimų į priekį, nes nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo Maskva buvo garantuota, kad šis regionas priklauso jos interesų zonai. Vis dėlto padėtis pasikeitė.
Rusų stačiatikių cerkvei pradėjus vadovauti 16-ajam iš eilės Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Kirilui, atgijo krikščionių viltis, kad 62 m. dvasinis vadovas kada nors susitiks su 19 m. vyresniu Romos popiežiumi Benediktu, beje, taip pat 16-uoju. Žurnalas „The Time” primena, kad jie buvo susitikę 2007 m. gruodį. Tuomet Romoje būsimasis patriarchas lankėsi kaip Maskvos patriarchato ryšių su užsieniu departamento vadovas metropolitas. Jis vadovavo šv. Kotrynos šventės pamaldoms Romos mieste neseniai pastatytoje, dar iki galo neįrengtoje rusų stačiatikių cerkvėje. Jau tada abiem dvasininkams buvo klijuojamos reformatorių etiketės, kiek konservatyvioje Bažnyčioje apskritai įmanomos radikalios reformos.