Idealizmo filosofas G.Hegelis teigė, kad „laisvė – tai suvokta būtinybė“. Tiesa, „protingos“ laisvės sampratą jis aiškino dar XIX a. pradžioje ir kur kas platesne prasme, pavyzdžiui, daugiau gilindamasis į laisvę mene. Tačiau ir politikoje ar valstybių gyvenime ši filosofinė tezė labai svarbi.

Rugpjūčio pabaigoje pažymime Laisvės dieną. Ji siejama su konkrečia data – 1993-ųjų rugpjūčio 31-ąją, kai iš Lietuvos išriedėjo paskutinis Rusijos (SSRS teisių perėmėjos, kaip užfiksuota 1991 12 25 d. Beloveže pasirašytoje deklaracijoje) kariuomenės sąstatas.

Chronografai šio ilgo kelio į laisvę pabaigą užfiksavo dar tiksliau: 23 val. 46 min. Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį. Tiesa, Lietuvoje dar buvo likusios kelios mažos Rusijos karinės formuotės, bet jos, pavyzdžiui, karinis dalinys iš Linkaičių, su visa amunicija kraštą paliko tų pačių metų lapkričio 26 d.

Žvelgiant plačiau, iš tikrųjų galima tvirtinti, kad tik tuomet nepriklausomai Lietuvai baigėsi II pasaulinis karas. Būtent tą vėlų vakarą buvo likviduotos visos šio karo pasekmės, kurias sukėlė ilgalaikė okupacija, įvirtinta grubia karine jėga ir bolševikine prievarta.

Sutapimas, o gal ir ne, kad stojus vidurnakčiui mes pažymime kitą svarbią datą – šio pasaulinio karo pradžią. Likus savaitei iki 1939-ųjų rugsėjo 1-osios, Maskvoje buvo pasirašyta klastinga nacistinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis, lėmusi ilgus dešimtmečius trukusią įvairių tautų kovą už laisvę.

Tokia laisvės – protu ir visa tautine dvasia suvoktos bei išjaustos būtinybės kaina. Nereikia būti didžiu filosofu ar šiaip mokytu žmogumi, kad suprastum, jog ši laisvė pasiekta, be perstojo reikalaujant, kad iš Lietuvos išeitų svetima kariuomenė. Bet svyravimų būta.

Net kai kurie Sąjūdžio veikėjai atsargiai sakydavo, kad reikia vengti radikalių reikalavimų ir iš pradžių Lietuvoje palikti kokia 30 tūkst. sovietinių kareivių. Gi Rusijos kariuomenės Šiaurės vakarų grupės pateiktais duomenimis, 1992 m. pradžioje mūsų šalyje buvo dislokuota 34,6 tūkst. svetimų kareivių, taip pat apie 1000 tankų, 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis.

Be Gynybos ministerijai priklausiusių pajėgų Lietuvos dar buvo šeši KGB pasienio apsaugos daliniai, Vidaus kariuomenės junginys, Rusijos Vyriausybės ryšių ir informacijos agentūros 6-oji žvalgybos bazė. Šios karinės dalys užėmė 68 tūkst. ha plotą, arba 1,2 proc. Lietuvos teritorijos.

Vilniuje buvo 32 dideli kariniai objektai ir sprogmenų sandėliai tankiai apgyvendintuose sostinės mikrorajonuose. Tik nenuilstanti Lietuvos Laisvės Lyga savo šūkiuose be kompromisų skandavo „Red Army Go Home!“.

Pirmosios derybos įvyko 1992 01 31 – po mėnesio, kai Rusija perėmė Lietuvoje dislokuotą sovietinę kariuomenę savo jurisdikcijon. Rugsėjo 8-ąją Maskvoje buvo patvirtintas išvedimo grafikas keturiais etapais, nors tarp 8 pasirašytų dokumentų specialaus susitarimo dėl kariuomenės išvedimo nebuvo.

Derybos derybomis, o iki tol sovietinė kariuomenė Lietuvoje buvo papildoma naujais kariais. Naujokai į Lietuvą buvo įvedami nuo 1991 m. gruodžio, kai ėmė byrėti SSRS. Jos perėmėja Rusija nesusitvarkė su valdymo chaosu, ir Maskvoje galvas ėmė kelti generolai bei kietosios politikos šalininkai.

Tačiau 1992 01 08 Lietuvos Vyriausybė uždraudė įvesti į Lietuvą naujus kontingentus, nors šio draudimo dar ilgą laiką Maskva nepaisė. Ypač pavojinga padėtis susidarė, spalio 29 d. B.Jelcino įsaku sustabdžius Rusijos kariuomenės išvedimą iš Baltijos šalių esą dėl Rusijos kariškių žmogaus teisių pažeidimų. Ne tik tąkart buvo nesilaikoma grafiko.

Reikalai pajudėjo, kai visiškai prieš Naujuosius metus buvo susitarta išvesti Vilniaus Šiaurės miestelyje dislokuotą 107-ąją Rusijos motošaulių diviziją, dalyvavusią skausminguose Sausio 13-osios įvykiuose.

Tokie patys Rusijos susitarimai su Latvija ir Estija buvo pasirašyti vėliau: su Latvija 1994 04 30, kai buvo praėję jau septyni mėnesiai po kariuomenės išvedimo, o su Estija – dar trim mėnesiais vėliau, tai yra 1994 07 26, likus mėnesiui iki išvedimo pabaigos. Skyrėsi ir dokumentų ratifikavimo šalių parlamentuose sąlygos bei terminai.

Įsidėmėtina, kad iš Rytų Vokietijos Rusijos karinis kontingentas pasitraukė lygiai po metų – 1994 08 31. Iš viso po karo čia buvo dislokuota net 351 tūkst. Rusijos kareivių (1991 m. duomenimis su šeimomis jų buvo 1,2 mln.), o apskritai užsienyje tuo metu buvo 760 tūkst. Rusijos kareivių.

Mėgstantiems skaičius belieka pridurti, kad Lietuva po svetimo kareivio padu (1940 06 15 – 1993 08 31) buvo apie 18300 dienų ir naktų. Nacių okupacija tęsėsi tik 1100 dienų, bet tie treji tikrojo karo tarp dviejų diktatorių metai nebuvo Lietuvai tokie alinantys, kaip beveik pusė amžiaus tautos naikinimo ir žeminimo. Iš tikrųjų, dar baisesnė būtų netekčių aritmetika…

Bet grįžkime į šias dienas. Klausimas „Ar iš tikrųjų svetima kariuomenė išėjo?“ gali atrodyti pigus bandymas patraukti skaitytojo dėmesį. Taip, okupanto Lietuvoje jau nėra. Jau šešeri metai pagal narystės NATO sutartį šalyje yra Aljanso kariškiai ir karo specialistai. Bet aplink Lietuvą svetimos kariuomenės knibžda. Ar tai kelia mažesnę grėsmę negu anksčiau?

Kaliningrado sritis po SSRS pergalės II pasauliniame kare visada buvo stipriausiai militarizuota. Ji net buvo vadinama nepaskandinamu Rusijos lėktuvnešiu prie Baltijos jūros. Mat čia įkurta didžiausia karinė jūrų bazė Rusijos vakaruose. Joje yra apie 90 karo laivų, tarnauja apie 10 tūkst. karių. 1996 m. duomenimis srityje buvo 25 tūkst. rusų kareivių.

Po karo didžiąją beveik 1 mln. jos gyventojų dalį sudarė užsilikę kariškiai ar vienaip ar kitaip su kariuomene susiję žmonės. Pagal Potsdamo sutartį nuo 1945 08 02 Kaliningrado sritis tapo SSRS dalimi.
Dabar ji anklavu laikoma ir kita prasme: nuo 2004 m. Baltijos šalims įėjus į NATO, sritis tapo apsupta Aljanso valstybių, ir tai privertė Maskvą bent jau sudaryti vaizdą, kad karinis potencialas čia yra mažinamas.

Kaliningrado srities Dūmos deputatas Igoris Rudnikovas liepą tvirtino, kad prieš kelerius metus veiklą nutraukė „Severnij“ oro uoste dislokuotas garsus Pokryškino aviacijos pulkas, kad greitai srityje neliks nė vieno tanko (čia tebėra dvi tankų divizijos su maždaug 900 tankų), laivyne beliko vienas eskadrinis minininkas „Nastoičivij“…

Bet prieš kelerius metus laikraštis „The Washington Post“, remdamasis slaptosiomis tarnybomis, rašė, kad į Kaliningrado sritį permetamas branduolinis ginklas. Užtaisai krizės atveju turėjo būti sumontuoti ant mažo nuotolio raketų „Točka“, galinčių nuskrieti 70 km. O tokio pat nuotolio raketos „Iskander“ tapo Rusijos šantažo įrankiu: kai kildavo nesutarimai su JAV ar NATO, Kremlius imdavo grasinti tokių raketų dislokavimu, o kai būdavo paspaudžiamas santykių „perkrovimo“ mygtukas, jų talpinimas srityje būdavo atidedamas.

Ko gero, didžiausia įkaitė šiame nešvariame žaidime yra Lietuva, kurią Potsdamo susitarimai tarsi pastatė skersai gerklės kariniam Rusijos potencialui Vakaruose didinti. Maskva ne kartą priekaištavo Vilniui, esą šis trukdo kariniam tranzitui į sritį ir netgi jos demilitarizavimui. Ar tai nepalaiko aukštos grėsmės temperatūros visame regione?

Vadinasi, Laisvės diena dar nežada mums visiškos „suvoktos“ laisvės.

Gyvename ne uždaroje erdvėje, ir daugelis grėsmingų procesų kaimynystėje mus verčia laikyti ranką ant pavojaus signalo.