Česlovo Iškausko žurnalistinis dienoraštis

Komentarai

Maskva ir Minskas: kas slepiasi už šypsenų?

Darbo vizito į Minską pirmadienį atvykusį Rusijos ministrą pirmininką Vladimirą Putiną Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasitiko plačia šypsena ir iš karto puolė svečią sveikinti. Mat spalio 7-ąją V.Putinas švenčia 56-ąjį gimtadienį. Ta proga, jau grįžęs iš Minsko į Sankt Peterburgą, Rusijos premjeras pristatė filmą „Mokytis dziudo su V. Putinu“, kuriame jis – puikus šios sporto srities meistras – ir vaidina pagrindinį vaidmenį…

Tačiau šventinės nuotaikos derybose su Baltarusijos vadovais buvo nedaug.

Sudrumsta vizito atmosfera

Abu lyderiai susitinka gana dažnai, tačiau prieš gerą dešimtmetį formaliai įkurtos dviejų šalių sąjunginės valstybės plėtra nejuda iš vietos. Apžvalgininkai sutaria, kad tam trukdo ir paveldėtas Rusijos vadovų imperinis mąstymas, ir paties A. Lukašenkos charizminis įvaizdis. Štai ir neseniai Minskas ir Maskva susikirto dėl požiūrio į įvykius Kaukaze.

Prieš keletą savaičių, kalbėdamas su užsienio žurnalistais, Aleksandras Lukašenka griežtai atkirto Maskvai, kuri darė užuominas, kad Rusijos veiksmai Gruzijoje tampa pavojingu precedentu Minskui. Baltarusijos vadovas suprato šias užuominas kaip grasinimą ir pavadino jas „visiškai idiotiškomis“. Kaip šio politiko žodžius cituoja laikraštis „Financial Times“, „neduok Dieve, jei Rusija imsis panašių žingsnių prieš Baltarusiją“.

A. Lukašenkos susierzinimą sukėlė ir Kremliaus raginimai pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją. O Baltarusijos vadovas to daryti neskuba, aiškiai laukdamas, kokia bus pasaulio reakcija. Šios problemos sprendimą jis atidėjo po parlamento rinkimų, tačiau ir po jų to daryti neskuba, vėl lūkuriuodamas, kol spalio 27 dieną pradės dirbti naujai išrinktas įstatymų leidimo organas.

Kaip interneto svetainėje „Gazeta.ru“ svarsto NVS politinių procesų tyrimo centro generalinis direktorius Aleksejus Vlasovas, „po to, kai šias dvi separatistines respublikas atsisakė pripažinti Kazachstanas, Rusijai liko tik viena viltis – Baltarusija, ir V. Putinas, griežtai ar švelniai, paprašys A. Lukašenkos tai padaryti“.

V. Putino vizitas į Minską vyko įdomiu metu. Jau spalio 7-ąją, iškart po V. Putino viešnagės, į Minską atvyko Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) pirmininkaujantis Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Stubbas, kuris neseniai apkaltino Rusiją mėginimu Pietų Osetiją išvalyti nuo gruzinų. Ši organizacija nelabai mėgstama ir A. Lukašenkos. Nors ESBO stebėtojai buvo įleisti į neseniai vykusius rinkimus, tačiau jie pareiškė nemažai kritikos dėl pažeidimų. A. Lukašenka pamažu beldžiasi ir prisibeldžia į Briuselio duris. Štai spalio 13 dieną Baltarusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas Europos Sąjungos užsienio politikos atstovo Javiero Solanos kvietimu dalyvaus Bendrijos užsienio reikalų ministrų posėdyje. Čia bus kalbama, kaip išlaisvinti Baltarusiją iš izoliacijos pančių ir palengva atsisakyti sankcijų.

Politiką nustelbia dujų kvapas

Tokioje aplinkoje buvo svarstomas pagrindinis vizito klausimas dėl dujų kainų. 2007 metų gruodį po aštraus ginčo dėl Maskvos sprendimo pakelti Baltarusijos vartotojams tiekiamų naftos ir dujų kainas Rusija ir Baltarusija susitarė, kad energetikos ištekliai brangs pamažu. Tuomet Rusija skyrė Baltarusijai valstybinę 1,5 mlrd. dolerių paskolą 15 metų su teise penkeriems metams atidėti jos sumokėjimo terminą.

Dabar paskolos problema vėl iškilo, nes Minskas sunkiai įveikia didėjančių energijos kainų bangą. Jis norėjo gauti 2 mlrd. dolerių paskolą – vadinamąjį stabilizavimo kreditą, kuris sušvelnintų mokėjimo balanso deficitą. Minskas norėtų, kad kreditas būtų duotas pagal 2007 metų sąlygas, t. y. vėl penkiolikai metų, atidedant mokėjimą penkeriems metams ir mokant palūkanas pagal formulę LIBOR + 0,75 proc.

Tačiau derybų išvakarėse Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas laikraščiui „Kommersant“ tvirtino, kad baltarusiams bus duoti „ne 2 milijardai ir ne spalio 6 dieną, o maždaug pusantro milijardo ir gruodžio mėnesį“, kai ketinama visiškai suderinti dujų kainas. Tai iš bėdos irgi tenkina Minską, juolab kad Maskva paskolą suteikia tokiomis sąlygomis, kokių pasiūlyti negali nė viena iš NVS šalių.

Su Ukraina Rusija sutarė dujų kainą per trejus metus „priauginti“ iki 400 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų, o Baltarusijai sąjungininkė taiko tikrai lengvatinius tarifus. Štai antrą ir trečią šių metų ketvirtį dujų kaina Baltarusijai buvo tik 127,9 JAV dolerio. Pagal „Gazprom“ ir „Beltransgaz“ kompanijų suderintus įkainius dujos šiai šaliai šiemet kainuos 67 proc. rinkos kainos, 2009 m. – 80 proc., 2010 m. – 90 procentų. Taigi, kitais metais jų kaina Baltarusijai bus apie 190 JAV dolerių.

Tačiau Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas teigia, kad 2009 m. baltarusiai turės mokėti iki 250 JAV dolerių, nors Minskas kitų metų biudžetą sudarė laikydamasis vos 140 dolerių kainos. Kad ji nereali, Baltarusijos sostinėje kalbėjo ne tik Rusijos, bet ir baltarusių specialistai. Ir čia kalta ne vien Maskva: energijos išteklių kainos didėja visame pasaulyje, be to, per planetą ritasi JAV prasidėjusi finansų krizė, kuri smukdo net su globaliniais procesais ne itin susijusias NVS ekonomikas.

Draugystė – prekybos įkaitė

Tarsi padrąsindamas rusų derybininkus, A. Lukašenka pirmadienio vakarą žurnalistams pareiškė: „mes su rusais draugyste neprekiaujame ir nesiderame“. Vakaruose paplitusi nuomonė, kad Baltarusija ima rinktis tarp Rusijos ir Vakarų, neatsisakydama ryšių su Maskva, pradeda flirtuoti ir su ES. Bet iš tikrųjų Minskas draugystę su Maskva vertina pagal dujų kainą ir palankias kreditų sąlygas. Mainais, kaip praneša opozicijos „Chartija-97“ tinklalapis, Minskas, atrodo, sutinka Baltarusijos teritorijoje dislokuoti Rusijos priešraketinį skydą – kaip atsvarą amerikietiškajai priešraketinės gynybos sistemai (PRGS).

Be to, primena naujienų agentūra ITAR-TASS, dar šiemet bus pasirašytas jau apie 10 metų rengtas Rusijos ir Baltarusijos susitarimas dėl bendros priešlėktuvinės gynybos, nes NATO aviacija visiškai priartėjo prie NVS sienų.

Kitaip sakant, sąjunginės valstybės statymas ant kojų nei vienai, nei kitai slavų valstybei nėra savitikslis procesas. Už jo slepiasi labai jau pragmatiniai Minsko ir Maskvos siekiai, išreikšti tiek doleriais, tiek pozicijų kilometrais regione, tiek sunkiai kokiu nors matu išmatuojamais geopolitiniais interesais.

Vice – toli gražu ne šešėlinis veikėjas

44-ojo JAV prezidento rinkimai – ne už kalnų. Galima sakyti, kad ši rinkimų kampanija niekuo nesiskiria nuo 18-ojo amžiaus pabaigos, kaip pirmuoju Amerikos vadovu 1789 m. tapo 57-rių sulaukęs George‘as Washingtonas. Tiesa, tuomet šiaurės žemyne griaudėjo Pilietinis karas, galinga, iš imigravusių tautų susibūrusi ir savo pasakiškais turtais bei galimybėmis viliojusi valstybė buvo padalinta į dvi stovyklas. Bet būtent G.Washingtonas pajėgė atkurti taiką, įkurti konfederaciją ir patvirtinti iki šiol gyvuojančią Amerikos konstituciją. Prie jo kapo duobės 1799 m. vienas respublikonizmo idėjų šalininkas taip sakė apie pirmąjį prezidentą: „Jis buvo pirmas kare, pirmas taikoje ir lieka pirmas amerikiečių širdyse”(“first in war, first in peace, and first in the hearts of his countrymen”).

Daugiau kaip po 200 metų situacija Jungtinėse Valstijose lyg ir kitokia, bet ir panaši. Karas šalyje nesiaučia, federalizmo principai puikiai prigiję, amerikietiška demokratija davusi savo vaisių. Tiesa, JAV ekonomika primena praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio Didžiąją depresiją, stebinusi pasaulį pigiais degalais dabar JAV išgyvena energetinę krizę, užsienio politikoje – nuolatinės konfrontacijos požymiai…
Filosofiškai žvelgiant, tai visai natūralu, bet – paklausk amerikietį, kada jam buvo geriau gyventi, ir kas antras atsidusęs pasakys, kad geri laikai seniai praėjo, ir vėl prisimins G.Washintono priesakus…

Antraplaniai veikėjai – svarbiausi?

Dabartinė Amerikos prezidento rinkimų kampanija savo nenuspėjamumu vargu ar kuo išsiskiria iš buvusių. 2004 m. respublikonas George’as W. Bushas demokratą Johną Kerry įveikė vos keliais procentais balsų, o rinkimų kampanijoje jie žingsniavo lygiai lygiai. Šiemet 72 m. respublikonas Johnas McCainas tai lenkia savo jaunąjį priešininką demokratų kandidatą Baracką Obamą, tai nuo jo atsilieka. Ir šiemet daug ką lemia “juodosios technologijos” arba paprasčiausi paskleisti gandai, mesta frazė ar tiesiog šmeižtas. Ir kai lapkričio 4 d. rinkikų kolegija pasakys savo nuomonę, išreiškiant visų rinkėjo amžiaus sulaukusių amerikiečių valią, gali būti, kad skirtumas tarp pretendentų bus visai nedidelis, toks mažas, kad respublikonams ar demokratams beliks giliai atsidusti arba šėlti iš džiaugsmo…

Iš tiesų, abie abu kandidatus – juodaodį Baracką Obamą ir net 25 m. už jį vyresnį politikos “vilką” Johną McCainą – pasakota nemažai. Tačiau politikoje ir diplomatijoje, ko gero, net yra svarbesni antraplaniai veikėjai. Ir kai B.Obama netikėtai kandidatu į viceprezidentus pasirinko už save 17 metų vyresnį Josephą Bideną (pilnas vardas Joseph “Joe” Robinette Biden Junior), o garbaus amžiaus J.McCainas – 44 m. žavingąją Aliaskos gubernatorę Sarah Palin, tapo aišku, kad ši rinkimų kampanija bus nepaprasta. Jeigu iki jų pasirinkimo abiejų politinių dstovyklų kandidatai žiniasklaidois jau buvo gerokai apčiupinėti ir apiblukę, tai po savo galimų pavaduotojų pasirinkimo rinkimų kampanija įsižiebė nauja karšta liepsna.

S.Palin fenomenas

Atiduokime pirmenybę moteriai, bent ją charakterizuodami.

Sarah Palin fenomenas išdygo kaip grybas po šilto lietaus. Niekam nežinoma, nuo Vašingtono kažin kur nutolusios ir dar Kanados tolių atskirtos valstijos gubernatorė staiga respublikonų suvažiavime patvirtinama kandidate į viceprezidentus.

Vos gimusi Sarah į Aliaską atvyko su mokytojais tėvais 1964 m. Ji baigė Skegvėjaus mokyklą, ir jau besimokydama buvo judri, užsispyrusi mergaitė, tikra miestelio pažiba. Buvo gana aukšta, todėl vadovavo mokyklos mergaičių krepšinio komandai ir dėl gana kibaus žaidimo buvo praminta “barakuda”. Ši pravardė jai prilipo ilgam, netgi darant karjerą, tačiau ji nesutrukdė mokyklą baigusiai Sarah 1985 m. tapti Aliaskos vicemis. Gražuolės titulu ji džiaugėsi dar ir dėl to, kad prizas už jį tapo stipendija, padėjusi įstoti į koledžą, paskui mokytis komunikacijos ir žurnalistikos Aidaho universitete (bakalauro diplomas įgytas 1987 m.). Tėvai mokytojai tuomet ne kažin kiek galėjo padėti…

“Geležinis” Sarah charkteris pasireiškė ir vėliau: ji buvo nacionalinės šaulių asociacijos narė, puiki medžiotoja ir žvejė. Kalbama, kad ji pati nušaudavo ir nudirdavo briedį… Dar ji puikiai valdė sniego roges ir hidrolėktuvą ir t.t. Nuo vaikystės ji mėgo multiplikacinį serialą “101 pitbulis”, o tai irgi rodė jos būdą ir pomegius.

Savo karjerą S.Palin pradėjo nuo tėvų komiteto mokykloje. Jos vyru tapo vietinis naftos verslovės darbininkas Toddas, kuris iš prigimties eskimas. Toddas yra keturis kartus sniego rogių ir ilgiausių šunų kinkinių čempionato “Geležinis šuo” nugalėtojas. Tai irgi jai pridėjo balų karjeroje. Jie susilaukė penkių vaikų, kurių jaunesnysis Twigas turi Dauno sindromą. Iš pradžių S.Palin išrenkama į nedidelio Vasilla miestelio (7000 gyventojų) tarybą, o paskui – mere. 2006-ųjų gruodį respublikonų partijos gretose ji balotiruojasi į Aliaskos valstijos tarybą ir tampa šios naftos gausios JAV valstijos gubernatore, jau pirminiuose rinkimuose privertusia atsistatydinti guberantorių Franką Murkowski ir įveikusią demokratą Tonny Knowles’ą. Į rinkimus ji ėjo su kovos su korupcija vėliava. Tuo metu federalinio valdžia Aliaskoje pradėjo tyrimą, siekiant išsiaiškinti, kiek valstijos įstatymų leidėjai yra susiję su naftos kompanijomis. S.Palin tiesiog įšoko į rinkimų kampaniją, reikalaudama reformų.

Kodėl gubernatorę nešioja ant rankų?

Ji metė iššūkį valstijos respublikonų partijos primininkui, apkaltindama jį piktnaudžiavimu savo padėtimi naftos ir dujų komisijoje, o paskui ir valstijos gubernatoriui respublikonui Frankui H.Murkowskiui, kurio pasipūtimas ir amžinai rinkėjams uždarytos durys vedė prie pralaimėjimo.

Tuo tarpu S.Palin atrodė jaunatviška, graži, simpatiška, mokėjo maloniai bendrauti su rinkėjais, be to, buvo kritiškai nusiteikusi respublikonų partijos vadovybės atžvilgiu ir vis kartojo, kad Aliaskos valdžios veikla turi būti skaidri ir atsakinga. Vis dėlto, kai per pirminius rinkimus ji aplenkė “Aliaskos liūtu” pramintą F.Murkowskį beveik 30 proc., daug kam tai buvo netikėta. Tapo aišku, kad jai bus lemta vadovauti valstijai.
Daugiau kaip 20 mėnesių išbuvusi Aliaskos gubernatorės poste, S.Palin net nebandė vaidinti kokio nors vaidmens JAV nacionalinėje politikoje ir amerikiečiams ji buvo visiškai nežinoma. Tačiau respublikonų partijos vadovybė ją stebėjo ir laukė palankaus momento. Sarah yra konservatyvi protestantė ir abortų priešininkė. Ji griežtai pasisakė už tos pačios lyties asmenų santuokų uždraudimą ir jos pirmas kaip gubernatorės nutarimas buvo uždrausti valstybinių įstaigų darbuotojų homoseksualiems partneriams naudotis nemokamu sveikatos draudimu. Ji drąsiai pareiškė, kad tai prieštarauja konstitucijai. (daugiau info ir nuotr. – http://gov.state.ak.us/bio.html ).

Valstijos rinkėjai 11-ąją Aliaskos gubernatorę tiesiog nešiojo ant rankų. Ir visai neseniai, kai vyresnysis sūnus Tragas turėjo išvykti tarnauti į Iraką,į išleistuves atvykusią būsimą viceprezidentę Vasilla oro uoste pasitiko kaip Popiežių…

Sarah ant savo “arkliuko”

Šiaip jau amerikiečiams imponuoja ne tik tai, kad Sarah Palin yra daugiavaikė motina, o vienas sūnus turi negalią, bet ir tai, kad ji valdo Aliaską. Ši valstija, neseniai pažymėjusi savo penkiasdešimtmetį, o 1867 m. silpnos Rusijos imperijos pusvelčiui (už 7,2 mln. dol, tai yrea tik po 2 centus už akrą) parduota JAV, Amerikai svarbi ne tik geopolitine prasme. Ji Jungtinėms Valstijoms duoda 25 proc. visos šalyje išgaunamos naftos. Dabar, kai pasaulis dūsta nuo energetinės krizės, ši gyventojų skaičiumi tik kiek didesnė negu Vilnius valstija, tampa tikru naujųjų amžių Klondaiku. O kartu išauga ir jos lyderių vaidmuo.

Iš tikrųjų, Sarah Pelin „arkliukas” – energetika. Ji aktyviai stumia idėją padidinti Užpoliarės naftos ir dujų išteklių gavybą, kartu išsaugant ir jos draustinių zoną. Rinkimų kampanijoje ji sėkmingai naudoja ir šią kortą, nes vidutinė amerikiečių šeima jau negali susimokėti už šildymą ir kurą. Bet šiemet S.Palin žengė kitokį žingsnį: ji įteikė ieškinį federalinei valdžiai, kuri baltąjį lokį nori įrašyti nykstančių rūšių knygą, vadinasi, uždrausti energetikos projektus Aliaskoje. S.Palin įrodinėja, kad baltųjų meškų populiacija auga ir jai niekas negresia. Būtent šie ginčai su federalais išgarsino būsimą JAV politikę toli už Aliaskos ribų.

„Geriau patyręs”?

Tuo tarpu demokratų kandidatas į viceprezidentus Joe Bidenas – senatorius nuo Delavero valstijos nuo 1973 m. Lapkričio 20-ąją jam sukaks 66-ir, tad šis išeivis iš Airijos pagar patyrimą gali rungtis nebent su pačiu J.McCainu. Iš tiesų, J.Bidenas dukart bandė įveikti kandidato į prezidentus nuo demokratų partijos kartelę – 1888 m. ir šiemet, tačiau jis vis atsisakydavo savo kandidatūros populiariausiojo naudai.

Galima sakyti, kad politika – jo genuose. Senelis taip pat buvo senatoriumi nuo Pensilvanijos valstijos. Tiesa, tėvas į politiką nesivėlė ir pardavinėjo naudotus automobilius. 19-metis J.Bidenas baigė katalikiškąją mokyklą. Domėjosi futbolu, tačiau susirgęs astma turėjo mesti šį sportą, dėl jos nebuvo pašauktas kariauti Vietname. Delavero universitete jis baigė istorijos ir politikos mokslus, po to dar ir įgijo teisininko diplomą. Keletą metų dirbo advokatu, tačiau tapti geram oratoriui jam sutrukdė mikčiojimas, kurį jis netrukus išsigydė. 1972 m. jis pirmą kartą išrinktas į Senatą, tačiau likimas jam skyrė didžiulį išmėginimą: iškart po pergalės automobilio katastrofoje žuvo jo žmona Neilia ir duktė Naomi, o abu sūnūs stipriai apdegė. Tėvas abu sūnus prižiūrėjo vienoje palatoje… Štai tokio tragiško likimo politikas tapo vienu jauniausiu, vos 30 metų amžiaus, senatoriumi.

Išgyvenimai nepraėjo be pėdsakų. Įtempta senatoriaus veikla, keli skandalai jį atvedė prie smegenų aneurizmos. Po operacijos J.Bidenas vėl į politiką grįžo po 7 mėnesių, bet ši pertrauka jam tarsi neturėjo įtakos: žurnalas „Time” jį įrašė į „200 ateities asmenybių” sąrašą.

1997 m. J.Bidenas tapo įtakingu Senato užsienio politikos komiteto nariu. Jis pirmas pavadino Jugoslavijos diktatorių S.Milosevicių kariniu nusikaltėliu ir pritarė Billui Clintonui jėga jį nuversti, apginkluojant bosnių musulmonus, o paskui pasisakė už Serbijos pozicijų bombardavimą. Jau tapęs šio komiteto vadovu, politikas ryžtingai balsavo už JAV operaciją Afganistane, pritarė Senato rezoliucijai dėl intervencijos į Iraką ir šios šalies padalijimo į kurdų, šiitų ir sunitų sektorius. Po konflikto Kaukaze jis netgi aplankė Tbilisį ir pažadėjo M.Saakašviliui įtikinti JAV Senatą skirti Gruzijai 1 mlrd. dolerių. Beje, jis savo pažadą įvykdė: po jo Gruzijoje apsilankęs dabartinis Amerikos viceprezidentas Dickas Cheney garantavo, kad ta parama tikrai bus skirta…

Karingasis politikas dar šių metų pradžioje pretenduojantį tapti kandidatu į prezidentus nuo demokratų partijos Baracką Obamą pavadino „pirmuoju lyderiu afroamerikiečiu”, kuris „moka kalbėti, protingas, padorus ir gerai atrodo”. Kad demokratų kandidatas jį pasirinks viceprezidentu, iš pradžių nebuvo daug šansų. Kai kam atrodė, kad J.Bidenas savo pozicijomis panašesnis į respublikonų lyderius nei į demokratus. Bet rugpjūčio 22-ąją B.Obama patvirtino jo kandidatūrą.

„Juodosios technologijos” ir žavi intriga

Šiedu kandidatai, nors jie laikomi ir „antraisiais žmonėmis” didžiajame JAV rinkimų pokeryje, ko gero, vaidina lemiamą vaidmenį Amerikos vidaus ir užsienio politikoje. Tradiciškai amerikiečių rinkėjai visą dėmesį sutelkę į vidaus roblemas, todėl S.Palin provinciali patirtis nė kiek nenusileidžia vėtyto ir mėtyto J.Bideno patyrimui.

Kaip paprastai, į rinkimų vajų įsijungia „juodosios technologijos”. Jų apraiškų gausu ir JAV rinkimų kampanijoje. Pavyzdžiui, B.Obamai prirašyti nepagarbūs žodžiai apie J.McCainą. Kaip pastebi laikraštis „The Times”, jis pasakęs maždaug taip: „Jeigu seną pašvinkusią žuvį įvyniosime į popierėlį su užrašu „Permainos”, tai ta žuvis nenustos smirdėti”.

Joe Bidenas esą nusirito dar žemiau: jis prikišo S.Palin neįgalų penktą balandį gimusį jos sūnų, tuo tarpu kai kandidatė nepalaiko kamieninių ląstelių tyrimo… Kliuvo jai ir dėl dukters Bristol nėštumo. Paskleisti gandai, esą mamytė norėjo pridengti nesantuokinį nėštumą, nors pati vaizduoja save religinga konservatore. Dar daugiau: Dauno liga sergantis Twigas irgi neva dukrelės amoralaus gyvenimo rezultatas…

S.Palin neliko skolinga. Į jai primestą „futbolo mamytės” („soccer mom”) pravardę (tai buitinis negatyvus įvaizdis daugiavaikės energingos motinos, kuri bastosi po parduotuves ir renginius su krepšiais, savo vaikais ir vaizduoja esanti didi veikėja…) S.Palin atkirto vaizdingu, tik Amerikoje suprantamu humoru: „Žinote, kuo skiriasi futbolo mamytė nuo pitbulio? Dažo lūpas…”

Grubių išpuolių Amerikos kasdienybėje netrūksta, tačiau daugiausiai juos eskaluoja rinkimų štabų nupirkta „geltonoji” spauda. Amerikiečių rinkėjas nekvailas. Jis skiria tai, kas svarbiausia: Sarah Palin užsidegimą, sportiškumą, energiją, išvaizdą (beje, dažnai kalbama apie jos svajonę tapti šalies vadove), J.Bideno – patyrimą, radikalumą, solidumą. Abu kandidatai į viceprezidentus šiemet vykusiai papildo savo potencalių lyderių įvaizdį: B.Obamai suteikia rimtumo, racionalumo, užsienio politikos išmanymo, o J.McCainui – jaunatviškumo, energijos, kompetencijos regioniniais klausimais.

Žodžiu, po mėnesio mūsų – visų, ne tik amerikiečių – laukia įdomi politikos galiūnų kova. Jos baigtis intriguoja ir mus čia, Lietuvoje, juo labiau – naujų grėsmių akivaizdoje.

Dailioji J. Tymošenko pagalbos kreipėsi į V. Putiną

Dailiai tautiškai pasidabinusi ilgakasė Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko į susitikimą Maskvoje su Rusijos Vyriausybės vadovu Vladimiru Putinu atėjo kiek įsitempusi. Ne tik dėl to, kad prezidentas Viktoras Juščenka paskutinę minutę nugvelbė jos lėktuvą Kijevo oro uoste, bet ir dėl neįprastai atšalusių abiejų šalių santykių.

Iš tikrųjų V. Putinas, nė nepažvelgęs į viešnią, derybas pradėjo nuo Kijevo kritikos dėl Gruzijai parduotų ginklų per krizę Kaukaze. Prieš pat vizitą J. Tymošenko teigė gavusi dokumentų, įrodančių, kad prezidentas V. Juščenka asmeniškai nurodė tiekti Gruzijai „žemė-oras“ klasės raketas „Buk-1“, rugpjūtį numušusias Rusijos karo lėktuvus. Be to, nuo 2004 m., kai į valdžią Gruzijoje atėjo Michailas Saakašvilis, Ukraina jai pardavė salvėmis leidžiamų kompleksų „Smerč“, kuriais buvo apšaudomas Cchinvalis, kovinių modulių „Škval“, tankų ir kitos ginkluotės. Dėl to esą nukentėjo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybinis pajėgumas ir V. Juščenkai gali grėsti apkalta.

Ukrainos ministrė pirmininkė pati į V. Putino rankas įdavė puikius argumentus, padedančius Maskvai diskredituoti Kijevą. Trečiadienio pavakare sėdėdama Rusijos prezidento rezidencijoje ji sutiko ir su tuo šeimininko kaltinimu, kad santykius su Ukraina komplikuoja vidiniai šalies valdančiųjų nesutarimai. J. Tymošenko galėjo būti patenkinta, kad dviejų Oranžinės revoliucijos herojų kovoje Maskva palaiko būtent ją.

Tas nuolankumas padėjo ministrei pirmininkei suderinti abiejų Vyriausybių memorandumą, kuris iki metų pabaigos taps nauja sutartimi dėl dujų tiekimo Ukrainai 2009 m. Dokumentas buvo parengtas tris valandas trukusiose derybose akis į akį ir su jau vakare į Maskvą atvykusiais Ukrainos delegacijos nariais.

Jose nutarta palaipsniui, per 3 m., didinti Ukrainai tiekiamų dujų kainą nuo dabartinės 179,5 dolerio už 1000 kubinių metrų iki beveik 400 dolerių. Toks kainos didinimas padėtų išvengti kasmet kylančių nesutarimų ir nuolatinių grasinimų užsukti kranelius. Kita vertus, tai būtų garantija rusiškų dujų vartotojams Vakarų Europoje, kurie per Ukrainos teritoriją gauna ketvirtadalį šio kuro. Žinoma, šis tranzitas priklauso ir nuo to, kokiu karščiu liepsnos politinė krizė šioje šalyje, ir nuo gresiančių jai teritorinių kataklizmų.

Paryžiaus „Le Figaro“ mano, kad Maskva, tenkindama kai kuriuos J. Tymošenko pageidavimus, tikisi, kad ji suformuos Aukščiausioje Radoje koaliciją su prorusiška Viktoro Janukovyčiaus partija. Dar prieš metus ji atmetė galimybę vienytis su Regionų partija ir žadėjo pažaboti dujų kainas. Prieš mėnesį iširus Oranžinei koalicijai, bendražygė perėjo į atvirą konfrontaciją su prezidentu, reikalaudama apriboti jo įgaliojimus ir atsisakydama ne tik pripažinti Rusijos agresiją prieš Gruziją, bet ir derinti su šalies vadovu dujų susitarimus su Rusija.

Prezidento aplinka nepritarė ir šiam ministrės pirmininkės vizitui į Maskvą, kuris nebuvo derintas su šalies vadovu. Prezidento sekretoriatas pareiškė, kad ji į Maskvą vyksta atsiskaityti dėl politinės padėties Ukrainoje ir gauti instrukcijas, kaip susilpninti V. Juščenkos įtaką. Niekam ne paslaptis, kad Rusija nenori aukščiausiuose postuose matyti nei Gruzijos, nei Ukrainos lyderių. Ji negali būti tikra, kad V. Juščenka nepaleis Parlamento ir kad J. Tymošenko Vyriausybė išsilaikys. Tačiau ir neturėdamas jokių garantijų, V. Putinas vis dėlto pakėlė J. Tymošenko reitingus jos žūtbūtinėje kovoje su V. Juščenka.

Tiesa, iki metų pabaigos dar beveik trys mėnesiai. Lietuviai šiam atvejui apibūdinti turi gerą patarlę: pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Prisimindamas Rusijos ir Ukrainos dujų karą, niekas negali būti tikras, kad sutartis bus pasirašyta iki Naujųjų metų likus keletui valandų. Maskva atidžiai stebi ne tik ekonominę, bet ir politinę jėgų sanklodą Ukrainoje.

Pabaigoje – detalė apie J. Tymošenko kilmę. Pati ji tvirtina, kad pagal tėvo liniją iki dešimtos atšakos ji esanti latvė, tačiau motinos giminėje – visi gryni ukrainiečiai, nors tyrinėtojai tai ginčija. Tačiau ši genealogija tik šiaip sau, kaip jos dailios politikės įvaizdžio papildymas.

„Žinių radijas“

Maskvos ir Minsko žaidimas “Tu – man, aš – tau”

Pirmadienį Rusijos ministras pirmininkas ir buvęs prezidentas Vladimiras Putinas vienos dienos darbo vizito atvyko į Minską. Čia įvyko jau daugiau kaip 10 m. kuriamos Sąjunginės valstybės ministrų tarybos posėdis.

Bet pirmiausia apie aplinką, kurioje vyksta šis susitikimas. Prieš keletą savaičių, kalbėdamas su užsienio žurnalistais, Aleksandras Lukašenka vėl griežtai atkirto Maskvai, kuri darė užuominas, kad Rusijos veiksmai Gruzijoje tampa pavojingu precedentu Minskui. Baltarusijos vadovas jas suprato kaip grasinimą ir pavadino visiškai idiotiškomis. „Neduok Dieve, – šio politiko žodžius cituoja laikraštis „Financial Times“, – jei Rusija imsis panašių žingsnių prieš Baltarusiją“.

A. Lukašenkos susierzinimą sukėlė ir Kremliaus raginimai pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją. Netgi po Parlamento rinkimų Minskas to daryti neskuba, o naujai išrinktasis pradės dirbti tik spalio 27 d.

Įdomu ir tai, kad kitą dieną po V. Putino viešnagės į Minską atvyksta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje pirmininkaujantis Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Stubbas, kuris neseniai apkaltino Rusiją bandymu Pietų Osetiją išvalyti nuo gruzinų. Ši organizacija nelabai mėgstama ir A. Lukašenkos, tačiau jos stebėtojai buvo įleisti į neseniai vykusius rinkimus. O spalio 13 d. Baltarusijos diplomatinės tarnybos vadovas Sergejus Martynovas ES užsienio politikos atstovo Javiero Solanos kvietimu dalyvaus Bendrijos užsienio reikalų ministrų posėdyje.

Užsienio apžvalgininkai mano, kad V. Putinas savo vizitu į Minską nori užbėgti už akių Vakarams, kurie pasirengę išvesti Baltarusiją iš izoliacijos, juo labiau kad A. Lukašenka jiems rodo vis didesnio palankumo ženklus. Iš įpročio vis pridurdamas, kad Minskas visą laiką yra patikimas Maskvos sąjungininkas, A. Lukašenka daro aiškius reveransus Vakarams. Vien ko vertas jo pareiškimas žurnalistams, kad „Vakarai turi padėti Baltarusijai likti laisva ir nepriklausoma šalimi“. Abipusis supratimas jau yra: A. Lukašenka iš kalėjimo paleido opozicijos lyderius, o užsienio stebėtojai vykusiuose Parlamento rinkimuose neaptiko didesnių pažeidimų.

Keldamas kainą, jis nepamiršta priminti, kad Minskas užkerta kelią nelegaliai žmonių ir narkotikų migracijai į Vakarus, kad Baltarusija yra patikima naftos ir dujų tranzito partnerė, kad jo šalis suteikia savo teritoriją kariniams Vakarų kroviniams į Afganistaną ir t. t. ES ir NATO, atrodo, patyliukais tam pritaria ir ketina panaikinti sankcijas Baltarusijai.

Toks neviešas žaidimas ranka rankon vyksta ir tarp Minsko bei Maskvos. Abiejų šalių vadovai Minske tariasi dėl dujų kainų kitais metais. Manoma, kad jos sieks 250 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tačiau rankomis bus sukirsta, jei Maskva Baltarusijai suteiks 2 mlrd. dolerių vadinamąjį stabilizavimo kreditą, kuris sušvelnintų mokėjimo balanso deficitą. Minskas norėtų, kad kreditas būtų suteiktas pagal 2007 m. sąlygas, kuriomis jis gavo pusantro milijardo dolerių paskolą, tai yra 15 m., atidedant mokėjimą 5 m. ir mokant to laikotarpio palūkanas pagal formulę LIBOR + 0,75 proc.

Bet Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas laikraščiui „Kommersant“ tvirtino, kad baltarusiams bus duota ne 2 mlrd. ir ne spalio 6 d., o maždaug pusantro ir gruodžio mėnesį, kai ketinama visiškai suderinti dujų kainas. Akivaizdu, kad Maskva už suteikiamus milijardus nori gauti ne tik palūkanas, bet ir kai ką daugiau. Štai neseniai Rusijoje viešėjusiam Venesuelos prezidentui Hugui Chavezui pažadėtas 1 mlrd. dolerių kreditas rusiškai karinei technikai pirkti. Tas pats verslo laikraštis pranešė, kad Minske kalbama ir apie Rusijos priešraketinio skydo elementų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje kaip atsvarą amerikiečių sistemai Lenkijoje ir Čekijoje.

Paprastai tokie vizitai baigiasi pramogomis. Kaip pramogą derybų organizatoriai surengė kuriamo bendro meninio filmo „Bresto tvirtovė“ aptarimą. Jo režisierius Pavelas Čuchrajus nesusiduria su didelėmis problemomis, ir tai turbūt vienintelės Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės temos, dėl kurių pavyzdingai sutariama.

„Žinių radijas“

Bevizis režimas su JAV ir geležinės kurpaitės

Lietuviškas atsargumas kartais suveikia ir yra naudingas. Šis genetinis mechanizmas nesudirbo po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, kai kone visi puolėme į euforiją ir jau po metų kitų tikėjomės gal ne „pavyti ir pralenkti Ameriką“, tai bent jau vartytis kaip inkstai taukuose…

Praėjusį antradienį plačia šypsena ir dar visas įkaitęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus tautai pranešė, kad jau nuo spalio vidurio į Ameriką galėsime vykti be vizų. Tiesą sakant, iš karto įtariau, kad šalies vadovas pasidavė JAV prezidento George’o W. Busho pakurstytai euforijai, pametėjant Lietuvai tokį išsvajotą saldainiuką.

Nenoriu kaltinti Amerikos prezidento, nueinančio nuo politinio pjedestalo, atsakomybės stoka, bet drįstu tvirtinti, kad žarstyti tokius pažadus jam nieko nereiškia, žinant, kad tokios miniatiūrinės pasaulio vištelės kaip Lietuva sules bet kokį numestą grūdą. Bet taip pat neabejoju, kad Vašingtonas žino ką daro: tai JAV užmokestis už joms lojalią Lietuvos politiką, už aktyvų dalyvavimą NATO veikloje, už jos skambų balsą Europos Sąjungoje, pagaliau už paramą Amerikos pozicijoms regioniniuose konfliktuose.

Mano nuogąstavimai dėl euforijos iškart pasitvirtino: JAV ambasada Lietuvoje priminė, kad bevizio režimo Lietuvai dar teks palaukti, nes ji turi įvykdyti dar vieną reikalavimą, taip sakant, sunešioti kietas kurpaites – nepatenkintų prašymų vizai gauti skaičius neturi viršyti 10 proc. visų pateiktų. Nesakau, kad jos, kaip teigiamoje garsioje pasakoje, geležinės, bet visas procesas gali trukti dar kokį pusmetį. Pažanga nemaža: jeigu 2006 m. atmestų prašymų dalis sudarė 27,7 proc., tai pernai – jau tik 10,13 proc. Biurokratai iš JAV valstybės departamento migracijos tarnybos tvirtai laikysis savo taisyklių ir nenusileis dėl tų nelemtų 13 šimtųjų procento…

Kad šis barjeras įveiktas, gali paaiškėti jau po keleto savaičių, tačiau Amerikoje statistika apdorojama už ištisus metus, todėl gali būti, kad teks palaukti 2009-ųjų pabaigos. O tuomet bevizio režimo sutartį dar turės svarstyti ir ratifikuoti JAV Kongresas, Lietuvos parlamentas, paskui laukti, kol bus parengta nauja tvarka ir papildomi dokumentai. Tikimasi, kad G.W.Busho pažadas gali būti išpildytas tik pavasariop…

Visai suprantama, kad Lietuva labai laukė šio Vašingtono žingsnio. Vykti į JAV be vizų teoriškai buvo galima vos tik Lietuvai įstojus į ES ir NATO. Tačiau 2005-ųjų pradžioje George’as W. Bushas, viešėdamas Slovakijoje, naujoms ES narėms pasiūlė vadinamąją Kelio gairių programą, kuri numatė penkis pagrindinius reikalavimus beviziam režimui įvesti. Pavyzdžiui, JAV reikalauja, kad ES narės priimtų bevizį režimą JAV piliečiams, norintiems atvykti į tas šalis. Lietuva tai padariusi dar 1994 m.

Reikalavimas bendradarbiauti su JAV Lietuvai problemų taip pat niekada nekėlė, kiek mes savo politikus įtartume pataikavimu Amerikai ir jos užgaidų vykdymu. Įdiegti biometriniai duomenys asmens tapatybės dokumentuose. 2005 m. reikalauta, kad imigracijos taisyklių pažeidimų skaičius neviršytų 2 proc. visų įvažiuojančių iš tos šalies. Tikslių duomenų dar nėra, bet, atrodo, Lietuva per 3 metus įveikusi ir šį barjerą, nors tuomet nelegaliai pasiliekančių Amerikoje buvo gana daug. Kol kas esame „ant ribos“ vykdydami griežčiausią reikalavimą – sumažinti atmetamų reikalavimų vizai gauti skaičių.

Imigracijos režimas ypač sugriežtėjo po Rugsėjo 11-osios išpuolių Amerikoje. Nepaisant to, bevizio režimo programoje nuo 2000-ųjų metų dalyvauja 37 šalys, tiesa, dvi netrukus buvo pašalintos už grubius pagrindinių reikalavimų pažeidimus. Beje, ne visų kategorijų vizoms šie reikalavimai vienodi. Lietuvos atveju dažniausia kalbama apie verslo ir turizmo vizas.

Taigi, mūsų troškimui pakliūti į „visuotinės gerovės“ šalį Ameriką netrukus gali būti atidaryta žalia gatvė. Tačiau labai labai ko nors norėdami, negalime pasiduoti euforijai, nes tuomet nusivylimas gali būti pražūtingas. Tai, beje, taikoma ir pirmiesiems valstybės asmenims.

Baikonuras netenka karinių antpečių

Rusijos kariškiai iki gruodžio 1 d. turi palikti Baikonuro kosmodromą. Tokį sprendimą 2005 m. priėmė Rusijos vyriausybė, nors jo demilitarizacija prasidėjo dar 1997 metais. Iš šio Kazachstano rajono rusų kariškiai turėjo išvykti iki 2007 m., tačiau juos pristabdė gyvenamojo ploto stygius tėvynėje, kitos socialinės problemos. Dabar, atrodo, jos sprendžiamos, ir vadinamasis kosmoso kariuomenės dalinys laukia Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo direktyvos palikti Baikonurą. Visa infrastruktūra bus perduota valstybinei kompanijai „Roskosmos“. Iš keleto šimtų žmonių su antpečiais liks tik 21 civilis…

Viešas slaptas objektas

Kaip atsirado ši sovietinė kosminė bazė?

Kaip rašo „Wikipedia“, R-7 tipo raketų nešėjų, skirtų vandenilinėms bomboms gabenti, vėliau tapusių pilotuojamo erdvėlaivio prototipu, bandymams reikėjo naujo poligono. Ieškant vietos buvo būtina atsižvelgti į tokius kriterijus kaip milžiniškas retai gyvenamas regionas, kuriame mažai išplėtotas žemės ūkis, netoliese turėjo būti geležinkelio linija. Tinkama vieta buvo rasta Kazachstano pusdykumėje, per kurią driekiasi geležinkelis, jungiantis Maskvą su Taškentu. Ten ir prasidėjo vadinamojo Penktojo poligono statybos.

Kodiniu pavadinimu „Taiga” pradėtos statybos buvo visiškai slaptos. Siekiant nukreipti dėmesį, tuo pat metu netoli Baikonuro gyvenvietės konspiracijos tikslais pradėtos netikros kosminės bazės statybos. Nors visi pastatai ten buvo netikri, jis buvo taip pat stipriai saugomas. Slepiant tikrąją poligono vietą, oficialiuose pranešimuose buvo minimas Baikonuras. Galiausiai šis pavadinimas prilipo tikrajam kosmodromui.

Taigi, dabar Baikonuro kosmodromas Kazachstane – pirmoji ir didžiausia tarptautinė kosminė bazė pasaulyje. Tai yra vienas iš trijų kosmodromų pasaulyje, leidžiančių kosminius aparatus su žmonėmis, be to, iš ten galima paleisti visų tipų raketas nešėjas. Pradėtas statyti 1955 m. sausio 12 d., jis buvo didžiausias kosmodromas Sovietų Sąjungoje. Po jos žlugimo teritorija atiteko Kazachstanui, bet 1994 m. buvo išnuomota Rusijai iki 2050 metų.

Iš Baikonuro kosmodromo buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas ir atliktas pirmasis pasaulyje žmogaus – Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą. Iš čia buvo leidžiami pilotuojami kosminiai erdvėlaiviai „Vostok“, „Voschod“, „Sojuz“, taip pat „Saliut“, „Mir“ orbitinės stotys. Čia atliekama 50 procentų visų Rusijos kosminių paleidimų ir 100 procentų paleidimų į geostacionarią orbitą.

Nuo eksploatacijos pradžios 1957 m. kosmodrome paleidimo metu įvyko keletas katastrofų. Pavyzdžiui, 1960 m. spalio 24 d. paleidžiant balistinę raketą R-16 žuvo 76 kariškiai. Ilgus dešimtmečius visi nelaimingi atsitikimai buvo valstybinė paslaptis.

Neaiški kosmodromo ateitis

Laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ abejoja, ar Rusijos kariškiai visiškai pasitrauks iš Baikonuro. To nenori nei Maskva, nei Astana. Kai Rusija pradėjo eksploatuoti Plesecko kosmodromą ir dar vieną stato Tolimuosiuose Rytuose, kazachai išsigando, kad ši teritorija taps mirusia žeme, o miestelis – rūdijančiu kosmonautikos muziejumi Kazachstano stepėse. Atrodo, kad pavasarį į Astaną atvykęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedvas išsklaidė šias abejones.

Jis patvirtino, kad kariškiai tikrai pasitraukia, tačiau iki 2050 m. Rusija vykdys kosmines programas. Nukenčia tik miesto biudžetas, nes įplauks mažiau pajamų iš mokesčių. Manoma, kad užsienio partneriai noriai bendradarbiaus, žinodami, kad moksliniai kosmoso tyrimai vykdomi ne kariniais tikslais.

Kita vertus, kosmodromas pritrūks gerų kvalifikuotų specialistų. Galėtų likti ir kariškiai, tačiau netrukus jie sulauks Rusijos gynybos ministro įsakymo demobilizuotis, išeiti į atsargą arba keisti tarnybos vietą. „Roskosmos“ specialistai taip pat nesiveržia dirbti atšiauriomis stepių sąlygomis. Dabar Baikonuro reikalų valdybą sudaro tik 7 žmonės, tad kiekvienam teks dirbti už tris. O šiai kompanijai po poros mėnesių teks perimti raketų bandymo ir kuro užpildymo kompleksus, ryšių mazgą, Krainij oro uostą, geležinkelį.

Kazachai stiprina valdymą

Nors Baikonūras vadinamas dviejų valstybių miestu (po SSRS žlugimo), kai kuriuos pajėgumus teks perimti kazachams. Kartu su Rusija Kazachstanas stato savo kosminių raketų kompleksą „Baiterek“, nori dalyvauti Rusijos programoje GLONASS. „Mes ne tik naudosimės šia sistema, bet ir kursime savo antžeminę infrastruktūrą ir įrengimus, kurie gali būti naudojami tėvyniniuose palydovuose“, – sakė Kazachstano kosmoso agentūros vadovas, lakūnas kosmonautas Talgatas Musabajevas.

Astana pradėjo organizuoti ir vietinį Baikonuro valdymą. Kazachstano prezidentas paskyrė savo atstovą Kyzyl Ordinsko srityje, kazachų vadinamą akimu (gubernatoriumi). Jo žinioje bus visas vietinės savivaldos skyrius. Tačiau Baikonure iki šiol yra dvi prokuratūros, du teismai, administracijos vadovą iki šiol skyrė Rusijos ir Kazachstano prezidentai bendru sutarimu, o vietovę valdė savivaldos taryba. Iki „sienos“ (kosmodromas ir gyvenvietė – dabar Leninsko miestas – kol kas yra Rusijos valdoma teritorija) buvo ranka pasiekti, ir Baikonuro darbuotojai maršrutiniu autobusu galėdavo vykti apsipirkti kur nori.

Dabar Astanai teks sustiprinti savo valdymo priemones – pradedant nuo objektų apsaugos iki socialinių problemų. Nors kazachai netiki, kad rusų kariškiai pasitrauks taip greitai, kaip atėjo prieš daugiau kaip 50 metų, erdvėlaivių skrydžiai į kosmosą nenutrūks.

Šaltiniai: „Wikipedia“, www.ng.ru , „Nezavisimoje vojennoe obozrenije“ ir kt.

Baltarusijos atominė jėgainė – Lietuvos pašonėje

Tai, apie ką kalbėsime šįkart, niekaip nesusiję su sekmadienį įvykusiais parlamento rinkimais Baltarusijoje. Su politika – tiek, kiek Rytai energetiką naudoja kaip politinio spaudimo priemonę. Taigi, iš Minsko pranešama, kad baltarusiai pasirinko pirmosios šalyje atominės elektrinės statybos vietą. Oficialiai ji bus paskelbta iki gruodžio 1 dienos.

Naujienų agentūra BELTA išplatino pranešimą, kad valdžios pareigūnai ir ekspertai apsistojo ties pasieniu su Lietuva – Gardino srities Astravo (baltarusiškai – Ostrovieco) rajonu. Kitos dvi – Mogiliovo srityje prie sienos su Rusija – paliktos kaip rezervinės.

Astravo aikštelė – vos 18 km nutolusi nuo rajono centro, o iki sienos su Lietuva – tik 20 km. Tiesiu keliu iki Minsko tektų važiuoti 134 kilometrus, o iki Vilniaus – 53. Būsima statybvietė apsupta vandens telkinių: iki Svirio ežero yra 19, iki Saročano ežerų grandinės – 14, o iki Vilijos (Neries) – tik 6 kilometrai.

Tai bus dviejų blokų atominė elektrinė – po 1000 megavatų kiekvienas. Bendruosius statybos darbus ketinama pradėti dar šiemet, o pačią jėgainę statys kitų metų pabaigoje. Pirmasis blokas pradės veikti maždaug 2016 m., o antrasis – dar po dvejų metų. Projekto kaina – iki 6 mlrd. dolerių.

Elektrinei numatyta apie 100 kvadratinių kilometrų teritorija Astravo pasienio zonoje, o pati jėgainė bus statoma 10-12 kv. km plote.

Šių metų pradžioje Baltarusijos energetikos ministerijoje buvo įkurtas atominės energetikos departamentas, kuris rūpinsis ne tik statybos finansavimu, branduolinio saugumo klausimais, bet ir visuomenės informavimu apie projektą. Principinis sprendimas statyti jėgainę buvo priimtas sausio 15 dieną, ir jam vadovavo pats Aleksandras Lukašenka. „Visi klausimai mums labai svarbūs, taip pat ir gyventojų saugumo, ir ne tik mūsų šalies“, – tuomet kalbėjo Baltarusijos prezidentas.

Iki šiol paraiškas dalyvauti statyboje pateikė tik Rusijos kompanija „RosAtom“, tačiau anksčiau susidomėjimą projektu parodė bendra prancūzų ir vokiečių kompanija „Areva“, taip pat Iranas, su kuriuo Maskva ir Minskas palaiko draugiškus ryšius.

Žinoma, lyderio vaidmenį šioje statyboje pasirengusi imtis Rusijos valstybinė kompanija. Ji ne tik dalyvauja konkurse, bet ir pasirengusi tarpininkauti suteikiant kreditą elektrinės įrengimams. Rusija apmokys personalą, tieks branduolinį kurą ir jį utilizuos, taip pat pasirengusi lengvatinėmis sąlygomis imtis projektavimo ir įrengimų eksploatavimo darbų.

Kodėl Minskas pagrindine aikštele pasirinko geologiniu ir hidrologiniu požiūriu tokį sudėtingą ir unikalų pasienio su Lietuva rajoną, galima tik spėlioti. Neabejotina, kad statybos vieta suderinta su Tarptautine atominės energetikos agentūra, kuri kelia griežtus reikalavimus panašaus tipo jėgainių statybai, nes tragiška Černobylio pamoka pirmiausiai pamokė Ukrainos kaimynus baltarusius.

Tačiau tuo metu, kai Lietuva nuo 2009-ųjų pradžios turi uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, Baltarusija pradeda statyti naują. Beveik tuo pačiu metu – kito dešimtmečio viduryje – abu kaimynai turi paleisti naujus atominės energetikos galingumus. Dvi branduolinės jėgainės kas keli šimtai kilometrų –nepaprastas tokių objektų tankis Europoje. Be to Rusija planuoja tokios pat elektrinės statybą Kaliningrado srityje.

Suprantama, kad pagrindinė elektrinės statybos priežastis – Baltarusijos siekis sustiprinti šalies energetinį saugumą ir sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Baltarusijos valdininkai ir mokslininkai apskaičiavo, kad AE statyba leis sumažinti gamtinių dujų sunaudojimą 3,5-5 mlrd. kub. metrų per metus, 15-20 proc. sumažės elektros energijos gamybos kaina, į atmosferą bus išmetama 7-10 mln. t mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Dar pernai laikraštis „Vilniusskij Forum“ rašė, kad sunkiau pakeisti neigiamą Baltarusijos gyventojų požiūrį į tokias jėgaines. Dėl jos nerimauja ekologai, nes šalyje turės būti saugomos radioaktyvios atliekos, taigi, elektrinės teritorija ir aplinka bus neišvengiamai užteršta. 2006 m. susikūręs kelių Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų susivienijimas pradėjo kampaniją prieš AE statybą, yra ir visuomeninių iniciatyvų, pasisakančių už ekologinį šalies saugumą.

Nuosavai jėgainei nepritaria ir kai kurie mokslininkai: pavyzdžiui, buvęs Branduolinės energetikos instituto direktorius ir mažagabaritės atominės stoties „Pamir“ kūrėjas, garsus, šiemet miręs baltarusių fizikas Vassilis Nesterenka viename interviu sakė, kad Baltarusija savo biudžete neturi pinigų saugiai ir greitai jėgainės statybai.

„Žinių radijas“

Žinia apie M. Šaimijevo mirtį per ankstyva

„Dostojevskis mirė“, – pasakė pilietė, tačiau kažkaip neužtikrintai. „Protestuoju, – karštai pareiškė Begemotas. – Dostojevskis nemirtingas!“ Tai eilutės iš Michailo Bulgakovo juodu sarkazmu persunkto veikalo „Meistras ir Margarita“. Šįkart Rusijos žiniasklaida jas taiko paskleistiems gandams apie neva užsienyje netikėtai mirusį Tatarstano prezidentą Mintimerą Šaimijevą.

Visus pribloškusi naujiena pasirodė rugsėjo 12 d. asmeninėje Humanitarinių ir politinių tyrimų instituto eksperto Ireko Murtazino interneto svetainėje. Jos šeimininkas teigė, kad tą žinią išgirdo iš savo pažįstamo, kartu su prezidentu besiilsinčio Turkijos kurorte Kemere. Pasirodo, naujienos autorius 1999–2002 m. vadovavo prezidento spaudos tarnybai. Praėjus savaitei jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl šmeižto ir asmeninio gyvenimo neliečiamybės.

Šia žinią buvęs prezidento pavaldinys papildė komentaru, kad dabar respublikos valdininkai pradės nuožmią kovą dėl postų, netgi mėgins bėgti iš Tatarstano, todėl jie bandys nuslėpti šią informaciją.

Bet šio gamtos išteklių nepaprastai turtingo Rusijos regiono lyderis staiga iš Turkijos paskelbė, kad jis gyvas ir sveikas, o jo mirties laukia kai kas iš priešininkų. Interneto svetainei „LIFE.ru“ jis atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame prezidentas, apsirengęs margaspalviais havajietiškais marškiniais ir žydrais šortais, linksmai priekaištauja žurnalistams, kad šie paskubėjo pranešti apie jo mirtį, o jis juk kasdien ristele dar įveikia po 3 km, yra labai pasiilgęs tėvynės ir rengiasi stebėti Kazanėje vyksiančias mėgstamos „Rubino“ komandos rungtynes…

Iš pradžių, net ir pasklidus gandams apie mirtį, Tatarstano prezidento tarnyba ilgai tylėjo, bet kai M. Šaimijevas pirmadienį nepasirodė darbe, o ketvirtadienį neatvyko į Vladimiro Putino surengtą pasitarimą su partijos „Vieningoji Rusija“ regionų atstovais, ji išplatino pranešimą, kad prezidentas pratęsė atostogas iki rugsėjo 28 d.

71 m. M. Šaimijevas seniai skundžiasi širdies ligomis, todėl Turkijos kurortas, į kurį su žmona Sakina jis vyksta jau 16 m. iš eilės, padeda jam atgauti jėgas.

Bet šis gandas atsirado ne tuščioje vietoje ir yra apipintas įvairiomis versijomis. Tatarstano laikraštis „Novij region“ cituoja I. Murtaziną, teigiantį, kad per kratą jo bute trys operatyvininkai paėmė laikmenas su dviem knygos apie prezidentą rankraščiais. Prokuratūra jau seniai liepė jam nutraukti knygos leidimą, matyt, nuogąstaudama, kad joje bus atskleista netinkama Kazanės chanu vadinamo M. Šaimijevo veikla. Pasklidus šiai žiniai, 12 proc. krito didžiausios Tatarstano kompanijos „Tatneft“ akcijų vertė, ir rinkoje kilo panika.

Priminsiu, kad ši Pavolgio respublika, kuri savo teritorija ir gyventojų skaičiumi kiek didesnė negu Lietuva, yra viena labiausiai išsivysčiusių Rusijos Federacijoje. Tatarstane išgaunama apie 32 mln. tonų naftos per metus. Čia gaminami galingi sunkvežimiai KAMAZ, kurie užima 52 proc. sunkiųjų mašinų rinkos Rusijoje ir beveik 18 proc. visų krovininių automobilių. Taip pat Kazanėje gaminama apie 24 proc. visų Rusijos traktorių, maždaug trečdalis polietileno, sintetinio kaučiuko gaminių ir padangų.

M. Šaimijevas Tatarstanui vadovauja jau 17 metų, todėl jis yra labai įtakinga Rusijos politikos figūra. Naudodamasis dar ir didžiuliu respublikos svoriu Rusijos ekonomikoje, jis nevengia prieštarauti federalinei valdžiai. Antai birželį jis vėl metė iššūkį Kremliaus sprendimui skirti regionų lyderius. Dar prezidentu būdamas Vladimiras Putinas prastūmė Konstitucijos pataisą, draudžiančią regionų gubernatorius rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Dabar 83 Rusijos federalinių subjektų lyderius jų Parlamentams nurodo Maskva. Tai tas pats, kaip Kremliui ištikimą gubernatorių ar merą skirti iš centro. Maskva turi teisę neklusnų Parlamentą paleisti. M. Šaimijevas tam ryžtingai pasipriešino. Jis pareiškė „nesutinkąs, kad prezidentas turi teisę paleisti įstatymų leidimo asamblėją, jei ši nesutinka su Maskvos skyrimu“. Šis pasipriešinimas yra ryžtingiausias aukšto rango pareigūno iššūkis reformoms, kurias Vakarai taip pat pavadino atsitraukimu nuo demokratijos.

Tiesą sakant, M. Šaimijevas nuo pat 1991 m. išsikovojo, kad jo vadovaujama respublika turėtų išskirtinį statusą Rusijoje. Kazanė turi teisę suteikti ir panaikinti pilietybę, savarankiškai užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, savarankiškai disponuoti savo gamtos turtais ir gamyklomis, nemokėti rinkliavų į federalinį biudžetą. Pernai Kazanė gavo devynis kartus daugiau subsidijų iš Maskvos nei kiti Rusijos regionai. Prieš 2 m. V. Putinas ir M. Šaimijevas pasirašė tiesioginę sutartį, kuri kol kas yra tokia vienintelė tarp federalinės valdžios ir regiono.

Sunku pasakyti, kam prireikė gandų apie totorių lyderio mirtį. Dažnai jie būna skleidžiami, norint patikrinti visuomenės ir valdžios reakciją ir ištikimybę savo valdovui. Pasirodė, kad prezidento bendraminčiai gana abejingi savo šeimininko likimui.

Sekmadienį M. Šaimijevas gyvas ir sveikas grįžo į Kazanę.

Kuo Irano lyderis nustelbė V.Adamkų?

Jau pati pirmoji Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-iosios sesijos diena Niujorke buvo karšta. Gal todėl, kad vienas po kito į tribūną ėjo Jungtinių Valstijų, Gruzijos, Lietuvos ir Irano vadovai, tikėdamiesi didžiausio į sesijos atidarymą gausiai susirinkusių pasaulio lyderių dėmesio. Jeigu tądien į diskusijas būtų įsitraukęs dar ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas (jo kalba numatyta rugsėjo 27-ąją), tai pirmąja diena Asamblėjos sesija galėtų ir baigtis.

Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus išlošė, nes jis į tribūną atėjo prieš Irano prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą. Tačiau Lietuvos atstovo kalba, kaip sakoma, buvo tiksliai „į temą“ (Jungtinių Tautų Organizacijos reformavimas, energetinė ir finansų krizė, regioniniai konfliktai), o Irano vadovo pasisakyme vėl nuolat skambėjo grasinimai Vakarams.

M.Ahmadinejado į JAV paleistas užtaisas buvo toks stiprus, kad Jungtinių Valstijų valstybės departamento atstovas Seanas McCormackas netrukus pareiškė, jog atidedamas ketvirtadienį numatytas šešių šalių pasitarimas dėl galimų sankcijų Iranui, kuris neatsisako savo branduolinės programos. Matyt, Vašingtonui reikėjo greitai susiorientuoti ir pakoreguoti anksčiau numatytą pasitarimo darbotvarkę ir jo sprendimus.

Santykiai su Teheranu tokie įtempti, kad iš pradžių buvo galvojama Irano lyderio neįsileisti į JAV. Dar rugsėjo pradžioje Valstybės departamentas teigė, kad M.Achmadinejadui gali būti neleista atvykti į JAV, nes tiriamas jo prisidėjimas prie JAV ambasados apgulties Teherane 1979 metais. Dėl to būtų kilęs didelis skandalas, kadangi yra pasirašytas susitarimas į Jungtinių Tautų būstinę leisti patekti valstybių pareigūnams, net jei jų šalių santykiai yra priešiški JAV. Pagaliau, skirtingai negu Irano parlamento pirmininkui, šalies prezidentui viza buvo išduota.

Tačiau tai nesumažino Teherano įkarščio. M.Ahmadinejadas įtikinėjo, kad Irano branduolinė programa yra taikaus pobūdžio, ir „didi Irano liaudis, palaikoma savo draugų, gins savo teises ir nepaklus neteisėtiems reikalavimams.“ Jo nuomone, Vakarų šalys, turinčios branduolinį ginklą, daro ekonominį ir politinį spaudimą, kad užkirstų kelią taikioms branduolinėms technologijoms, mokslo pažangai, siekia monopolizuoti jų plėtrą, ypač nanotechnologijų.

M.Ahmadinejadas apkaltino Vakarus ir kitomis nuodėmėmis. Jis tvirtino, kad JAV okupacinė kariuomenė Irake neleidžia plėtotis šalies demokratiniams procesams, nors rinkimai ten surengti dar prieš šešerius metus. Į Afganistaną įžengus NATO pajėgoms, šalyje dukart išaugo narkotikų gamyba, pakilo terorizmo lygis, o Aljanso šalys mėgina paimti į savo rankas Indijai, Kinijai ir Pietų Azijai artimų rajonų kontrolę. Saugumo Taryba negali imtis jokių veiksmų, nes „jos nariai yra pagrindiniai NATO žaidėjai“. Apie tai kalbėjo Irano lyderis.

Jis nepamiršo ir neseno konflikto Kaukaze, tačiau M.Ahmadinejado regėjimo kampas atitinka Rusijos poziciją. Taip pat pareiškė, kad Gruzijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos tautos tapo NATO ir kai kurių Vakarų valstybių provokacijos aukomis. Apie Rusiją jis neužsiminęs, nes, matyt, ją įrašęs į savo draugų sąrašą.

Baigdamas savo kaltinamąją tiradą, Irano vadovas beveik 100 pasaulio šalių vadovams ir atstovams pademonstravo sugebėjimą daryti apibendrinimus. Jis pasakė, kad „Amerikos imperija prieina savo kelio galą, ir būsimi jos valdovai įtaką turi apriboti savo valstybėmis sienomis“. Irano lyderis aiškiai leido suprasti, kad, kuo greičiau iš arenos pasitrauks kadenciją baigiantis JAV prezidentas George`as W.Bushas (tai buvo paskutinė jo, kaip šalies sesijos šeimininkės vadovo, kalba iš JT tribūnos), tuo lengviau atsikvėps pasaulis. Niujorko svečias gal nežino, kad tiek respublikonų kandidato Johno McCaino, tiek demokrato Baracko Obamos požiūris į Iraną mažai skiriasi nuo dabartinio JAV prezidento pozicijos.

Taigi, nepaisant nesiliaujančių išpuolių prieš Vakarus, Teheranui bus sunku tikėtis taikesnės Amerikos. Nors Vašingtonas remiasi nepatikimais duomenimis apie Irano branduolinę programą, tai nė kiek neatšaldo Vašingtono nuo ketinimų smogti Teheranui arba užmauti kietą sankcijų apynasrį.

Šiame kontekste pačių Jungtinių Tautų reforma, kaip rašo britų „The Financial Times“, atrodo lėtaeigė ir neefektyvi. Nors sesijoje pirmininkaujantis Makedonijos diplomatas Srgjanas Kerimas kupinas euforijos, kad visi 192 JT nariai pritaria reformų projektui, vien Irano problema ir jos traktavimas paverčia niekais visus Tautų bendrijos vienijimosi planus ir viltis, kad pasaulis bus taikesnis ir ramesnis.

Politinė krizė Ukrainoje: kam ji naudinga?

Pirmadienį Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išvyko į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-iąją sesiją Niujorke, palikęs politinės krizės graužiamą Kijevą ir ieškodamas paramos Vakaruose. Manoma, kad susitikimuose su Vakarų šalių lyderiais ir sakydamas kalbą iš aukštos JT tribūnos Ukrainos vadovas bandys pavaizduoti padėtį šioje šalyje kaip nekeliančią grėsmės tarptautiniam pasitikėjimui Kijevu.

Tačiau situacija Ukrainoje rimtai gresia jos įvaizdžiui ir gali sužlugdyti integracines Kijevo viltis.

Koalicija palaidota

Ukrainos valdančioji oranžinė koalicija galutinai žlugo rugsėjo 16 dieną. Apie Julijos Tymošenko bloko (JTB), prezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ ir judėjimo „Liaudies savigyna“ susivienijimo (MULS) mirtį oficialiai paskelbė Aukščiausiosios Rados pirmininkas Arsenijus Jaceniukas. Skaičiuojant nuo to laiko, per 30 dienų penkios frakcijos 6-ojo šaukimo parlamente turi suformuoti naują koaliciją. Jeigu to neįvyks, prezidentas V. Juščenka turės paleisti Aukščiausiąją Radą ir paskelbti naujus visuotinius rinkimus.

Tiek „oranžiniai“, tiek opozicija, atrodo, susitaikė su tuo, kad parlamentas bus paleistas, nors naujos koalicijos formavimo procesas tarsi ir vyksta. V. Juščenka pareiškė, kad jis neatidėliosiąs Rados paleidimo ir jame, kaip ir priešlaikiniuose rinkimuose, nematąs nieko blogo.

Nešvarus skyrybų ritualas

Tad kodėl gi įvyko skyrybos?

Paskutinis deguto lašas buvo įlašintas tuomet, kai J. Tymošenko blokas kartu su opozicinėmis Komunistų ir Regionų partijų frakcijomis balsavo už tai, kad būtų apriboti prezidento įgaliojimai. Vienas iš MULS lyderių Viačeslavas Kirilenka pareiškė, kad JTB buvo siūlyta grįžti į koaliciją ir svarstyti problemą iš naujo, tačiau J. Tymošenko tai sutiko tylėjimu. V. Kirilenka apkaltino ministrę pirmininkę pasikėsinimu į prezidento valdžią ir įžvelgė „Kremliaus ranką“. Jis sakė, kad JTB ir kairieji dirba „Kremliaus naudai“.

Apribodami prezidento įgaliojimus, oponentai nori nenori vykdo Maskvos valią, turi jos palaiminimą, teigia prezidento šalininkai. Tuo siekiama padalinti Ukrainą į Rytus ir Vakarus pagal įtakos sferas. V. Kirilenkos nuomone, taip bandoma įšaldyti opias Ukrainai diskusijas pačiais svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui, dėl rusų kalbos statuso šalyje. Kitos problemos – integracija į NATO, Juodosios jūros laivyno bazavimasis Sevastopolyje, Krymo ateitis, „holodomoras“ – visiškai išnyks iš parlamento darbotvarkės. Vietoj to bus ginčijamasi ekonominiais klausimais, pavyzdžiui, įsiveliama į nesibaigiančias diskusijas dėl rusiškų dujų kainų kitais metais.

JTB taip pat turi savo argumentų. J. Tymošenko kaltina prezidento sekretoriatą ir jo vadovą Viktorą Balogą, kad jis neva slapčiomis organizuojąs naują koaliciją iš MULS ir Regionų partijos. Tokiu atveju V. Juščenka gautų paramą iš stambiojo verslo, nušalindamas J. Tymošenko kaip konkurentę būsimuose prezidento rinkimuose. Vidaus reikalų ministras ir „Liaudies savigynos“ lyderis Jurijus Lucenka (sklinda gandai, kad judėjimas persimetė į JTB) sako turįs informacijos, kad prezidento sekretoriate net vyko sąmokslininkų pasitarimas, per kurį neva buvo dalijamasi vyriausybės postais. Tiesa ar ne, bet į premjerės kėdę esą numatyta Saugumo tarybos sekretorė, „regionalė“ Raisa Bondareva, kuri už ginčus su Viktoru Janukovyčiumi rugsėjo pradžioje buvo pašalinta iš Regionų partijos. Prezidentinį bloką, pasak oponentų, finansuoja turtingiausias žmogus Ukrainoje – verslininkas Rinatas Achmetovas, kurį su R. Bondareva sieja „sena draugystė“.

Galbūt šie įtarimai ne be pagrindo, tačiau ir J. Tymošenko neturėtų nutylėti, kad ją remia stambaus verslo atstovai šalies Rytuose, o gal ir Rusijoje… Šie kaltinimai ir lėmė Rados balsų dauguma priimtą sprendimą svarstyti prezidento įgaliojimų apribojimo klausimą. Tai konstitucinė ir todėl gana ilga procedūra, bet jau vien tokia JTB ir jo opozicinių satelitų iniciatyva padėjo tašką oranžinei koalicijai.

Tylus valstybės perversmas?

Tarp V. Juščenkos ir J. Tymošenko seniai perbėgusi juoda katė. Ir šį kartą abiejų lyderių žodyne atsirado tamsių spalvų. Štai sekmadienį Vyriausybės vadovė prezidento žodžius, kad ji esą savo veiksmais destabilizuojanti padėtį šalyje, pavadino „beprotybe“ ir įvertino juos kaip „visiškai neadekvačius“. Tai tas pat kaip oponentą pavadinti bepročiu.

Dieną anksčiau V. Juščenka partijos „Liaudies sąjunga „Mūsų Ukraina“ politinės tarybos posėdyje pasakė, kad „tas žmogus nenurims tol, kol nepervers visos Ukrainos nuo kojų ant galvos“. Pasak prezidento, ministrė pirmininkė išdavė nacionalinius interesus. Jis palygino J. Tymošenko poelgį su socialistų partijos lyderio Aleksandro Morozo elgesiu pernai, kai jis nelauktai paliko demokratinę koaliciją ir prisijungė prie Regionų partijos ir komunistų bloko. Galų gale, pasakė Ukrainos prezidentas, šios partijos, prie kurių prisijungė ir J. Tymošenko blokas, kaltinamos bandančios įvykdyti valstybės perversmą.

Krizė gresia kataklizmais

Paryžiaus „Le Figaro“ apžvalgininkas Pierre‘as Rousselinas straipsnyje „Ukrainos carienės Tymošenko mįslė“ pažymi, kad prie oranžinės koalicijos iširimo prisidėjo ir konfliktas Kaukaze. Ši koalicija buvo įkurta 2004 m. gruodį, kad Ukraina galėtų efektyviau atsispirti Rusijai. Tačiau dabar Rusijos ir Gruzijos karas tik pagreitino skyrybas ir pagilino prarają tarp prezidento ir ministrės pirmininkės. V. Juščenka liko ištikimas „rožių“ revoliucijos lyderiui Gruzijoje, o J. Tymošenko susilaikė nuo viešos Maskvos kritikos.

Šiaip ar taip, V. Juščenka dabar varomas į kampą. Šalyje auga nepasitenkinimas Kijevo planais integruotis į NATO, prezidento populiarumas tesiekia 14 proc. Žinoma, Rusija daro viską, kad tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje pasikeistų lyderiai. Vis labiau destabilizuojama padėtis Kryme. V. Juščenkai grasinama, kad, jei jis paleis parlamentą, Krymo autonominė respublika dar spalį ar lapkritį paskelbs savo nepriklausomybę ir išeis iš Ukrainos sudėties. Krymui aiškiai peršamas Pietų Osetijos ir Abchazijos variantas. Tokį kelią jam rodo Maskva. Antai Rusijos Valstybės Dūma priėmė pilietybės įstatymo pakeitimus, kuriais iš esmės palengvino Rusijos pilietybės įgijimą. Šis Dūmos žingsnis tiesiog provokuoja ukrainiečius ją įgyti, ir norinčių tai padaryti jau dabar, kai kurių šaltinių teigimu, priskaičiuojama apie 8 milijonus.

Nejaugi politinė krizė Ukrainoje gresia dar didesniais kataklizmais šiai didžiulei, 46 mln. gyventojų turinčiai Europos valstybei?