Ar kada nors susikurs Palestinos valstybė?
2010-06-10 | Tema: Komentarai
Palestinos valstybės įkūrimo idėjai, kuri egzistuoja nuo pat Izraelio susikūrimo 1948 m. ir buvo atgimusi 1993-aisiais autonomijos paskelbimu, matyt, ateina galas. Dingstį tokiai išvadai davė Izraelio surengta karinė operacija, kai paskutinę gegužės naktį buvo šturmuotas humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą gabenęs Turkijos laivas „Mavi Marmara“. Atakos metu žuvo 9 laive buvę savanoriai, kurie, Izraelio spaudos teigimu, buvo gerai pasirengę sutikti žydų „komandosus“.
Tarpinis Palestinos valstybės variantas
Iš tiesų, idėja paskelbti Palestinos valstybę tokia pat sena, kaip ir Izraelio valstybė. Dar 1948 m. spalio 1 d., kai buvo paskelbta žydų valstybė, Arabų lyga Gazoje sudarė Visos Palestinos vyriausybę, pradėjusią karą prieš žydus. Jeruzalės muftijus Haj Amin al-Husseini buvo paskelbtas prezidentu. Vyriausybę pripažino šešios arabų šalys – Egiptas, Sirija, Libanas, Irakas Saudo Arabija ir Jemenas. Jordanija ir ne arabų pasaulis tylėjo. Per tų metų arabų ir žydų karą Jeruzalė buvo padalinta į palestiniečių ir tarptautinę stovyklas, o Gazos sektoriaus Palestinos arabai turėjo netgi savo pasus. Tai buvo tarsi Egipto protektoratas, bet 1959 m. prezidentas Gamal Abdel Nasser šiuos dokumentus anuliavo ir panaikino Visos Palestinos vyriausybę. Jungtinės Tautos suteikė teritorijai specialų mandatą. Į ją įėjo ne tik siauras Gazos ruožas, bet ir vakarinis Jordano upės krantas, kurio 26 proc. atiteko Izraeliui, 21 proc. – Jordanijai, o Gazos ruožas – Egiptui.
Bet po 1967 m. Šešių dienų karo užimtų teritorijų santykis pasikeitė. Izraelis pradėjo kontroliuoti visą vakarinį Jordano upės krantą su Rytų Jeruzale, Gazą bei Golano aukštumas. Susikūrusi Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) 1974 m. gavo JTO stebėtojos teises, ir nuo to laiko Palestinos pavadinimas įgijo formalų politinį kontekstą.
1988 m. lapkritį PIO paskelbė Palestinos valstybę, kurią sudarė Izraelio kontroliuojamos dalys – Gazos ruožas ir Vakarų krantas. Tuomet ją pripažino ir Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja, nutarusi PIO stebėtojos teisę perduoti Palestinos valstybei. Tačiau 1993 m. Osle po palestiniečių ir žydų konflikto įvykusiose derybose (radikalieji Izraelio politikai jas vadina separatinėmis) susitarta sukurti Palestinos autonomiją – keistą savivaldos darinį, kuris yra tarsi tarpinis perėjimo į valstybingumą etapas. Bet pažengti toliau nepavyko nei ilgamečiui autonomijos prezidentui Yasser Arafat (1996 – 2004), nei pusantrų metų anksčiau iki savo mirties paskirtam Mahmoud Abbas. Nei vis atsinaujinančios JAV kuruojamos derybos dėl taikos Artimuosiuose Rytuose, nei taikos procesas, vadinamas „Kelio žemėlapiu“, neatvedė prie tikros Palestinos valstybės sukūrimo.
Tuščios valstybingumo viltys
Kaip skelbia JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) informacinė svetainė „CIA World Factbook“, šiuo metu apie 10 milijonų žmonių gyvena tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros, maždaug 49 proc. jų save laiko palestiniečiais, arabais, beduinais ir drūzais (tai labai aktyvi ir kartu uždara religinė bendruomenė, nuo islamo atskilusi sekta, kitaip vadinama „islamo unitai“, kurios nariai daugiausiai gyvena Sirijoje, Libane, Jordanijoje ir Izraelyje; skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 1,5-2 milijonai drūzų; teigiama, kad šios bendruomenės negalima suprasti nepažįstant jos religijos, bet ką nors tikslaus sužinoti apie jų religiją praktiškai yra neįmanoma). Čia yra vienas milijonas Izraelio piliečių. 4 mln. gyventojų įsikūrę vakariniame Jordano upės krante arba Gazos sektoriuje, kuris dabar formaliai kontroliuojamas 1994 m. Oslo nutarimais sudarytos Palestinos nacionalinės vadovybės.
Tačiau per 2006 m. konfliktą tarp radikalių grupuočių Hamas ir Fatah Gazos sektorių pradėjo kontroliuoti Hamas. Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi humanitarinė organizacija „Oxfam“ (ji užsiima humanitarine pagalba ir skurdo tyrimais visame pasaulyje, plėtoja vargingų valstybių vystymo programas, pagalbą joms švietimo, žmogaus teisių ir kitose srityse; kasmetinis organizacijos biudžetas – apie 500 mln. dolerių; ją sudaro 13 regioninių organizacijų, dirbančių daugiau kaip 100 šalių) skelbia, kad tai sudarė sunkumų tiekiant pagalbą ruožo gyventojams, nes Izraelis pradėjęs tikrinti visus krovinius, vandens ar sausumos keliais gabenamus į regioną.
Turkijos laivo „Mavi Marmara“ užpuolimas tapo didžiausiu incidentu šios humanitarinės pagalbos istorijoje. Ir nors JT Saugumo Taryba pareiškė ryžtingą protestą Tel Avivui bei pareikalavo ištirti incidentą (Izraelis pareiškė, kad sudarė savo tyrimo grupę), apie pusantro milijono siaurame pakrantės ruože blokados sąlygomis gyvenančių palestiniečių tai – menka paguoda. Jų viltys pereiti nuo autonomijos prie valstybingumo atidedamos neribotam laikui.
Londono „The Guardian“ rašo, kad nei 2007 m. Izraelio įvesta Gazos sektoriaus blokada, nei tarptautinės visuomenės reikalavimai ją nutraukti neduoda laukiamo efekto. Daugkartiniuose JT pranešimuose fiksuojama, kad ruože blogėja gyvenimo sąlygos, nepakankamas maitinimas ir aprūpinimas geriamuoju vandeniu („Amnesty International“ teigia, kad apie 90 proc. Izraelio šulinių vanduo užterštas ir netinkamas vartoti, o vanduo plastikiniuose buteliuose taip pat blogas). Egiptas, blokuojantis šį žemės lopinėlį iš pietų, nors humanitarinei pagalbai ir atidaro perėjimo punktą Rafahe, yra priešiškai nusiteikęs prieš radikalias grupuotes „Broliai musulmonai“ bei Hamas ir kaltinamas taip padedantis Izraeliui. Požeminių tunelių tinklu iš Egipto į Gazos ruožą, kaip mano Tel Avivas, tiekiamas ir maistas, ir ginklai.
Tokia politika – arabų šalių susiskaldymas, radikalių palestiniečių grupuočių nesukalbamumas, agresyvi ir neadekvati arabų išpuoliams Izraelio pozicija, neefektyvios ir konformistinės pasaulio šalių pastangos – niekais paverčia tarptautinės visuomenės planus kada nors šalia Izraelio įkurti Palestinos valstybę.
Loading ...