Klausimas, ar Turkmėnistanas – ši „dujinė“ Vidurio Azijos šalis – pajudėjo link demokratijos, ar taip ir stovi vietoje kaip Saparmurato Nijazovo laikais, atrodo šiek tiek pritemptas. Tačiau jis vėl keliamas, sekmadienį čia įvykus 4-ojo šaukimo parlamento rinkimams. Kas juos laimėjo?

Nors oficialūs rezultatai bus paskelbti po 10 dienų, šis klausimas taip pat beprasmis. Kaip nekelia nusistebėjimo tradiciškai didelis šiuose kraštuose rinkėjų aktyvumas (94 proc.), taip nekylair abejonių, kad rinkimuose nugalės prezidento Gurbanguly Berdymuchamedovo Demokratinė partija. Mat į 125 deputatų vietas taikėsi 288 kandidatai, ir visi jie – iš valdančiosios „prezidentinės“ partijos.

Taigi, ar jau galime kalbėti apie demokratinius pokyčius Turkmėnistane? Taip. Bent jau sprendžiant iš kai kurių tendencijų.

2007-ųjų pradžioje išrinktas šiemet 50-ties sulaukęs Turkmėnijos vadovas G. Berdymuchamedovas dar per rinkimų kampaniją paskelbė, kad imsis šalyje tam tikrų reformų. Jis pažadėjo atverti platesnį priėjimą naudotis internetu, naujausiomis ryšio technologijomis, televizijos ir spaudos galimybėmis. Tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ 2006-ųjų lapkritį Turkmėniją buvo įrašiusi į 13 valstybių „interneto priešų“ sąrašą.

Ir iš tiesų pernai Turkmėnistano sostinėje Ašchabade buvo atidaryta pirmoji šalyje interneto kavinė. Ji įsikūrė centrinio telegrafo pastate, kur pastatyti penki kompiuteriai. Taip G. Berdymuchamedovas bent pradėjo vykdyti pažadus – užtikrinti šalies piliečiams laisvą priėjimą prie interneto ir mobiliojo ryšio. Mums tai atrodo kiek juokinga, bet, turint galvoje šio regiono šalių mentalitetą, tokios yra šios atokios Vidurio Azijos valstybės visuomeninio gyvenimo realijos. Continue reading…