Europos Sąjungos šalių flirtas su Rusija, atrodo, peržengia visas Lisabonos sutarties normas, „senojo“ žemyno saugumo ir etines valstybių santykių ribas. Neseniai nuskambėjo skandalas dėl dujotiekio „Nord Stream“ iš Rusijos į Vokietiją tiesimo Baltijos jūros dugnu. Dabar – naujas sandėris: Prancūzija parduoda Rusijai keturis desantinius laivus „Mistral“, galinčius plukdyti keliasdešimt sunkiųjų ir lengvųjų sraigtasparnių, keliasdešimt tankų, kitų karinio transporto vienetų, iki 1000 kareivių.

Reikalas net ne tas, kad kelis pasaulinius karus ir daugybę konfliktų patyrusioje Europoje plečiasi prekyba ginklais ir ginkluote, – tai jau tapo įprasta valstybių tarpusavio santykiuose, nors tokią prekybą varžo daugybė Jungtinių Tautų rezoliucijų. Dabar pasirinktas bendradarbiavimo su Rusija kelias iš esmės prieštarauja ES ir NATO įstatams, šalių stojimo sutartims ir sveikai logikai.

Srautas su politikos kvapeliu

Dujotiekio „Nord Stream“ („Šiaurės srautas“) tiesimo planai buvo sukėlę tikrą pasipriešinimo audrą. Ne dėl to, kad Skandinavijos, Baltijos šalys ir Lenkija prieštarautų energetinio tinklo Europoje plėtrai ar ekonominiam bendradarbiavimui su Rusija. Vamzdynas labai jautriame Baltijos jūros regione tiesiamas neatsižvelgiant į ekologinę grėsmę, kaimyninių valstybių interesus, nesitariant su jomis, o pasikliaujant vien pragmatiniais išskaičiavimais. Štai kodėl laikraštis „The New York Times“ pernai spalį rašė, kad Rusija, kaip kažkada SSRS, savo ekspansiją vykdo ir šiandien, tik kitais būdais. „Vakar tankai – šiandien nafta arba dujos“, – citavo dienraštis Lenkijos saugumo tarnybos vadovą Zbigniewą Siemiatkowskį. Lenkija ir Švedija kone aršiausiai kritikavo Rusiją už šį dujotiekį, kuris „kvepia Šaltuoju karu ir kuriuo naudojantis galima rinkti žvalgybinę informaciją“.

Anksčiau dar griežčiau išsireiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radeckas Sikorskis, kuris dujotiekį tarp Rusijos ir Vokietijos palygino su nusikalstamu 1939 m. Molotovo – Ribbentropo paktu, padalinusiu Rytų Europą į įtakos zonas. „Iš pradžių priimamas sprendimas, o tik paskui norima su mumis konsultuotis, – ne taip mes įsivaizduojame solidarumo idėją“, – neslėpė savo nusivylimo dujotiekiu Lenkijos ministras.

Kad Rusija kelia problemą visai Europai, patvirtino ir Džordžtauno universiteto (JAV) Rytų Europos tyrimų centro direktorė Angela Stent. „Rytuose keliamas pavojaus signalas negirdimas Vakaruose, nes Rusija gana efektyviai čia vykdo politiką „skaldyk ir valdyk“. Kartu su „Gazpromu“ ji gudriai elgiasi su atskiromis šalimis, nes bendrų Vakarų pastangų nėra“, – teigė mokslininkė. Stebėtojai sutaria, kad ES ir apskritai Vakarų įtarumą Rusijos veiksmais apmalšino buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, kuris tapo vienu iš „Nord Stream“ kompanijos vadovų. Niujorke esančio Hadsono universiteto Eurazijos energetikos skyriaus ekspertas Zeyno Baranas tvirtina, kad ekskanclerio misija kartu ir politinė: komercijos metodais jis Rusiją nori integruoti į Europą. Toks sandėris Maskvai atrodė labai efektyvus, ir jis jau duoda rezultatus. Analitikai primena, kad G.Schroederis, prieš du mėnesius, po 2005 m. rinkimų Vokietijoje, palikdamas kanclerio postą, pasirašė 1,46 mlrd. dol. vertės dujotiekio tiesimo sutartį, o praėjus vos dviems savaitėms po šių rinkimų buvo paskirtas „Nord Stream“ vykdančiuoju direktoriumi.

Įdomu ir kitkas: šio projekto generalinis direktorius Matthias Warnigas 8-ąjį dešimtmetį buvo VDR slaptosios policijos „Stazi“ užsienio žvalgybos kapitonas ir bendravo su V.Putinu, kai šis dirbo KGB agentu Drezdene. Nors pats žvalgybininkas neigia kokias nors savo žvalgybinės karjeros sąsajas su dabartine veikla, nekyla abejonių, kad Šaltojo karo laikų ryšiai nenuėjo perniek…

Kodėl nusileido kaimynai?

Kitkas matosi aiškiau. Antai, kompanija „Nord Stream“ sumokėjo solidžią sumą buvusiam Suomijos premjerui Paavo Lipponenui, kad šis padėtų jai gauti įvairius leidimas ir licencijas. Vyriausiasis kompanijos atstovas Briuselyje Sebastianas Sassas, ginantis ją visais įmanomais būdais, dirbo pas premjerą padėjėju. O štai buvęs Italijos ministras pirmininkas Romano Prodis, kai pernai „Gazpromas“ jam pasiūlė vadovauti „Pietų srautui“ („South Stream“), garbingai atsisakė tokio sandėrio.

Taigi, iki šiol Rusijos valstybinis koncernas „Gazprom“ palaužė jau keleto ES valstybių pasipriešinimą pavojingam projektui. Negana to, naujienų agentūra „Regnum Novosti“ neseniai pranešė, kad 2009 m.metų pabaigoje, kai V.Putinas jau žada pagreitintais tempais nutiesti dujotiekio trasą iš Vyborgo į Greifsvaldą, „Nord Stream“ ketina pradėti nuo karo likusių sprogmenų išminavimo darbus Suomijos ir Švedijos vandenyse. Tam ekologinį leidimą Helsinkis išdavė dar spalio 2 d., pagal kurį iš Vakarų Suomijos vandenų numatoma iškelti 28 pavojingus sprogmenis, o šių metų vasarį Suomijos parlamentas priėmė sprendimą netrukdyti visam projektui.

Dar viena naujiena: iš numatomos Kaliningrado srityje statyti Baltijos branduolinės jėgainės kabelis į Vokietiją bus tiesiamas šalia „Nord Stream“ dujotiekio. Tai per Moldovos valstybinės hidroelektrinės 45-mečio iškilmes paskelbė akcinės bendrovės „Inter RAO JES“ geografinio padalinio „Europa“ vadovas ir jos valdybos narys Dangiras Mikalajūnas (buvęs „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius). Pasak vyriausiojo projekto vadybininko, tai bus pigiau. Pagal „Bloomberg“ duomenis, toks kabelio tiesimas leistų atpiginti Vakarams ir pačią elektros energiją: dabar jos megavatas Vokietijoje kainuoja apie 47,8 euro, o tuomet jis kainuotų 2,8 karto mažiau.

Sandoris, sandėris ar nusikaltimas?

Tačiau istorija su „Mistral“ kur kas pavojingesnė.

Kodėl gi juos rusai perka, o prancūzai parduoda? Žurnalas „Time“ mano, kad Nicolas Sarkozy forsuoja pragmatines Paryžiaus pastangas suartėti su Rusija. Jis tai daro nuogąstaudamas, kad kitos Europos valstybės – Vokietija, Didžioji Britanija, netgi Italija – gali pralenkti Prancūziją įgyvendinant šiuo metu madingą „real-politik“. Filosofas Andrė Gluksmannas laikraščio „Suddeutsche“ puslapiuose teigia, kad N.Sarkozy bijo patekti į izoliaciją, kai Angela Merkel tęsia aktyvią G.Schroederio suartėjimo su Rytais politiką, o Italija ir Ispanija dalyvauja lenktynėse dėl karinių sandorių su Rusija. Tai kartu ir demonstracija Jungtinėms Valstijoms, kad neseniai sugrįžusi į NATO Prancūzija vykdo savarankišką karinę politiką. Barackui Obamai tai tarsi priekaištas, kad jis pastaruoju metu nutolo nuo Europos ir Prancūzijos problemų, o su Maskva ketina sudaryti nieko nepakeisiančią Strateginės puolamosios branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Rusijai šis sandėris strategiškai labai svarbus. Keturi gerai apginkluoti modernūs laivai gali pakeisti jėgų balansą tiek Baltijos jūros regione, kuriame aktyviai veikia NATO laivynas, tiek karščiuojančiose Juodosios jūros prieigose. Apie Maskvos tikslus daug ką pasako Rusijos admirolo dar pernai išsakyta ciniška mintis: „Jei Rusija būtų turėjusį nors vieną tokį laivą 2008 m., tai būtų nugalėjusi Gruziją per 40 minučių, o ne per 26 valandas“. Jie taptų priemone atgrasinti naujas būsimas Aljanso nares nuo stojimo į šią organizaciją.

Prielaidos šizofrenijai

Politinė ir teisinė šio galimo sandorio intriga gali būti tokia: ES patvirtinti kriterijai ginklų eksportui, pagal kuriuos ginkluotė parduodama tik toms šalims, kurios nekelia grėsmės kaimynams ir ES narėms, nepažeidžia žmogaus teisių. Ar Rusija būtent tokia valstybė? Anot tarptautinės teisės specialisto Dainiaus Žalimo, pardavusi Rusijai „Mistral“, Prancūzija nesilaikytų Lisabonos sutarties 15 straipsnio, kuris įpareigoja jos nares užtikrinti nacionalinės politikos atitikimą ES bendroms pozicijoms.

Dar daugiau: D.Medvedevas vasario 5 d. pasirašė naują Rusijos karinę doktriną, pagal kurią NATO yra pirmoji iš 11 išvardytų grėsmių (pavyzdžiui, tarptautinis terorizmas grėsmių sąraše tik dešimtas…). Vadinasi, teigia JAV savaitraštis „The Weekly Standard“, Prancūzija kaip Aljanso narė irgi kelia grėsmę Rusijai, tačiau Paryžius karinius laivus parduoda potencialiam savo priešui…

Baltijos šalys protestuoja prieš „Mistral“ pardavimą Rusijai. Būsimas kontraktas ne tik prieštarauja tarptautinėms normoms, bet ir kelia nestabilumą Europoje, ypač jautriuose jos rajonuose. Matyt, teisus Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas, kurį cituoja vokiečių „Die Welt“ ir kuris naujus Rusijos bei Europos (taip pat ir NATO) santykius pavadino „vis labiau šizofreniškais“.