Suskatęs rašyti apie nūdienę Lietuvos užsienio politiką, atsiverčiau australų gestų, komunikacijos ir motyvacinės psichologijos specialisto, šiaip jau kompozitoriaus Allano Pease knygą „Kūno kalba“. Šį ir lietuvių kalba 2003 m. išleistą leidinį susiradau todėl, kad akyse tebestovi susitikime su žurnalistais Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės reikšmingai iškeltas pirštas. Ką jis reiškia mūsų užsienio politikoje? Kaip į jį reaguoja kaimyninės šalys? Pagaliau ko Lietuvai reikėjo labiau: nutrūktgalviškai pakeisto ministro ir Seimo užsienio reikalų komiteto vadovo ar naujos užsienio politikos?

Bet grįžkime prie iškelto piršto. Gestų kalbos specialistai pataria vengti nurodomųjų gestų. Pavyzdžiui, atkištas ar iškeltas rodomasis pirštas, jau nekalbant apie sugniaužtą kumštį, – tokie signalai suprantami kaip gąsdinimas, agresyvumas ir valdingumas. Psichologai mano, kad tokie gestai rodo ne tik negatyvų požiūrį į pašnekovą, bet ir kelia susierzinimą: juk žmogui susidaro įspūdis, kad jam nurodinėja, net grasina. Tai sukelia užsisklendimą arba atsakomąją reakciją.

Iš tiesų, vien iš šio gesto sunku spręsti, kokia bus Lietuvos užsienio politika. O ir laikotarpis nuo liepos 12-ąją vykusios Prezidentės inauguracijos yra per trumpas, kad galėtume apibendrinti, ar šalis nekeičia šios politikos prioritetų. Kovo viduryje Geopolitinių studijų centras surengė diskusiją apie senas ir naujas Lietuvos užsienio politikos kryptis Rytų atžvilgiu. Jų dalyviai padarė išvadą, kad reiktų palūkėti dar bent pusmetį (per jį galbūt paaiškės Lietuvos energetinė strategija, vieta tarp didžiųjų valstybių JAV ir Rusijos ir t.t.), ir tik tuomet analizuoti, vertinti, kritikuoti.

Bet vis dėl to: ar D.Grybauskaitės proteguojamas pragmatizmas nereiškia vien paviršutiniškos kadrinės „perestrojkos“ šalies viduje? Ar jis nevirs tik ūkinių santykių su Rytais deklaravimu, pamirštant etines, dorovines, istorines vertybes?

Gali būti, kad tik laikas atsakys, ar pragmatiškesnė ir racionalesnė mūsų užsienio politika pasiteisins bei duos geresnių rezultatų, negu santūri, inteligentiška ir dažnai net pasyvi ankstesnių jos formuotojų pozicija. Bet viena aišku: patekę į krizės akivarą, mūsų rinkėjai tikėjosi griežtesnės rankos visoje Lietuvoje, neišskiriant nei vidaus, nei užsienio reikalų. Jie tebemano, kad anksčiau skambėjęs šūkis „Tvarka – bus“, kuris ir teliko lozungu, dabar aktualus kaip niekad. Vadinasi, padaryti tvarką reikia ne tik šalies ūkyje, bet ir visose jos užsienio politikos pozicijose – tiek į Rytus, tiek į Vakarus.

Apžvalgininkai pastebėjo, kad šalies vadovė rinkosi pragmatišką ir subalansuotą šios politikos kryptį. Vieni prisimena jos TV laidoje išsakytą mintį, kad Prezidentė savyje norėtų suderinti W.Churchillio pragmatizmą ir M.Ghandi idealizmą, kiti gi jos veiksmuose įžvelgia autoritarizmo, „putinizmo“ ženklų. Jeigu vertintume pagal žinomą posakį, kad „viskas suvokiama lyginant“, tai D.Grybauskaitės ir V.Adamkaus užsienio politikos stilius aiškiai skiriasi pirmosios šalies damos naudai. Kitaip sakant, bet kokia politinė veikla turi atitikti to meto dvasią, ir D.Grybauskaitė tai puikiai atspindi.

Bet reiktų pritarti tiems, kurie mano, jog visur būtinas saikas ir blaivi galva. Užsienio politikos įgyvendinimo sėkmę daugiausiai lemia tai, kaip kitos valstybės ar tarptautinės organizacijos atidžiai seka visus mūsų vadovų judesius, nors daug kas teigia, kad tokiai Rusijai Lietuvos elgesys – kaip skruzdės ropojimas atogrąžų miške. Ne paslaptis, kad ir ES Lietuvos užgaidos nėra prioritetinės, formuojant Briuselio santykius su Maskva. Ir vis dėl to negalima savęs nuvertinti, ypač žinant, kokius interesus kaimyninės šalys puoselėja Baltijos valstybėse, visame regione, taip pat ir Lietuvoje, kad ir tai, kaip čia veikia jų specialiosios tarnybos.

Užsienio politikos formuotojų rokiruotė nepraėjo nepastebimai. Rusijos žiniasklaida ypač reagavo į Prezidentės ir užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko priešpriešą, pasibaigusią, žinoma, pastarojo pasitraukimu. Naujienų agentūra „REGNUM Novosti“ suskaičiavo ne tik visus ministro išsišokimus (reikia suprasti, kad būtent dėl jų V.Ušackas buvo atstatydintas), bet ir išnarstė naujojo ministro Audroniaus Ažubalio įdomesnius pasisakymus ir biografiją. Ir vienas, ir kitas Maskvai – ne saldžios uogos. Kaip ir naujas Seimo užsienio reikalų komiteto vadovas E.Zingeris, kurio pasisakymai Minsko adresu skambėdavo gana griežtai. (beje, pareigūnų kaitai pasibaigus, sušvelnėjo ir jų pasisakymų tonas; matyt, jie suprato, kad būtina vykdyti vieningą ir sukoordinuotą Lietuvos užsienio politiką).

Tuo tarpu Maskvai ir Minskui tokie valdininkai ne prie širdies. Atrodo, dar labiau kaimynai nemėgo A.Ažubalio. „REGNUM“ interneto svetainė priminė jo pasakymus per Lietuvos įstojimo į NATO penktąsias metines pernai kovą, kai jis akcentavo būtinumą išlaikyti principingumą santykiuose su Maskva. Derybose dėl bevizio susisiekimo su Kaliningrado sritimi pretendentas kartu su V.Ušacku esą demonstravo nemotyvuotą atsargumą. Skandale dėl slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje abiejų politikų nuomonės taip pat buvo radikalios. Svetainė primena ir A.Ažubalio nusivylimą Vašingtonu, kuris pernai rugsėjį pareiškė atsisakąs Rytų Europoje dislokuoti priešraketinio skydo elementus. Nepatinka Maskvai ir tai, kad 52 metų kandidatas į ministrus 2008 m. rugpjūtį vykusį Rusijos karą Gruzijoje vadino „agresijos aktu“, apkaltino Maskvą karinės galios didinimu konfliktų rajonuose ir kritikavo Rusijos pasiūlytą Europos saugumo sistemos pertvarkymo projektą.

Žodžiu, kaimynų netenkina kritiška retorika jų adresu, ir šitą nepasitenkinimą jie bandė pavaizduoti kaip politikų susidūrimą su naujosios Lietuvos vadovės pozicija. Štai tuomet labai svarbu, kaip iš šios tariamos konfrontacijos išsisuka mūsų diplomatinis elitas. 84 – asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis, numatantis, kad šalies Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“, dar nenurodo, kokiomis priemonėmis jis vykdomas. Vienaip, globėjiško susirūpinimo ir idealistinių tikslų skatinamas jį vykdė V.Adamkus, kitaip savo viršenybę užsienio politikos srityje realizuoja energingoji D.Grybauskaitė.

Galime sakyti, kad mums tas pats, kaip tai vertina kaimyninėse šalyse. Betgi ne: dabar pasaulyje viskas susiję. Netgi pagalba nukentėjusiam Haičiui, misija Afganistane, galimos investicijos Lietuvoje, „Mažeikių naftos“ likimas – tai mūsų užsienio politikos sudėtinės dalys. Juo labiau santykiai su Rusija ar Baltarusija, parama demokratijos plėtrai Ukrainoje, Gruzijoje ar Moldovoje, žydų ir lenkų būsena Lietuvoje yra labai svarbios jos sritys. Galima manipuliuoti ministrais, keisti šios politikos akcentus, būdus jai įgyvendinti, tačiau nereikia duoti dingsties menkinti Lietuvos diplomatijos įvaizdį vien todėl, kad yra kai kurių neprincipinių nesutarimų.

Iš tiesų, kurlink veidu pasisuks mūsų užsienio politika? Ar nevykdami į Pergalės 65-tį Maskvoje, pasirinkę Dubliną, belsdamiesi pas B.Obamą Vašingtone, pamiršę į iškilmes pakviesti vis dar veikiantį Gruzijos prezidentą, atsisakydami remti „spalvotąsias“ revoliucijas mes tinkamai subalansuosime šios mūsų politikos vektorius?

Kai kas siūlo skelbti pauzę – nei į Rytus, nei į Vakarus. Ir jokių gestų – nei valdingai iškelto piršto, nei atgręžtų atvirumo delnų. Tiesiog palaukti. Tegul ateina pavasaris.