Jeigu jūsų paklaustų: kaip vertinate galimą Airijos sprendimą nepriimti įvažiuojančių į šalį lietuvių arba juos deportuoti? Neabejoju, kad per Lietuvą nuvilnytų protesto demonstracijos, o patriotiškai ir tolerantiškai nusiteikę politikai inicijuotų išstojimą iš ES. Net sutikdami, kad kriminalinio pasaulio atstovai iš Lietuvos tikrai kelia daug rūpesčių kone visoms Bendrijos šalims – nuo britų salų iki Ispanijos, mes labai jau ir teisėtai pasipiktintume. Žinoma, tokia apklausa – provokacinė: lietuviai juk ne tokie patys kaip romai (čigonai), arabai ar juodaodžiai (šis teiginys turėtų būti su klaustuku).

Šiems pasvarstymams dingstį davė Nicolas Sarkozy patvirtintas planas apriboti romų imigraciją į šalį, apie 700 jų iki vasaros pabaigos deportuoti, o apie 300 jų gyvenviečių ar taborų nugriauti. Tiesa, tokią imigrantų išsiuntimo politiką tiek Berlynas, tiek Briuselis, tiek Paryžius vykdė jau seniai (vien per pastaruosius metus iš Prancūzijos buvo išsiųsta apie 10 tūkst. romų), bet kažkodėl Prancūzijos prezidentas tik dabar suskato tai paviešinti. Jį esą papiktino 22-mečio romo Luigi Ducene nusikaltimas Sent Enjano miestelyje: automobiliu skriejęs vaikinas nepakluso policininko nurodymui sustoti, mirtinai jį numušė, kol vėliau jį stabdydami žandarai pažeidėją nušovė. Paskui kelios dešimtys tokiu policininkų elgesių pasipiktinusių romų nusiaubė miestelio policijos būstinę, daužė ir degino mašinas, plėšė parduotuves.

Suūžė visa Europa. Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos vyriausybės pareiškė protestus dėl romų grąžinimo į šias šalis, o Paryžius pagrasino: jei šios šalys neapribos romų emigracijos, Paryžius vetuos Bukarešto įstojimą į Šengeno erdvę. Be rezultatų baigėsi paskutinę rugpjūčio dieną surengtas Europos Komisijos ir Prancūzijos vyriausybės pasitarimas, kuriame aptarta maždaug 2 mln. Europoje gyvenančių romų padėtis. Kaip pranešė „European Voice“, EK pareikalavo nutraukti romų trėmimo kampaniją, o Prancūzija atsikirto, kad EK nededa pastangų, priverčiant ES naujokes apriboti emigracijos srautą.

Paryžiaus laikraštyje „Le Monde“ filosofas Andre Glucksmannas pastebi, kad Nicolas Sarkozy užgriuvo visas kalnas problemų: norėdamas prievarta išspręsti klajojančių Europos tautų likimą, jis pats komplikavo savo ateitį. Prieš keletą metų visas Paryžius liepsnojo, kai valdžia mėgino apriboti išeivių iš Afrikos šalių teises ir įkurti savotiškus jų „bantustanus“. Prancūzai Europai davė netikusį pavyzdį, įsakę priverstinai nuplėšti veidus dengiančius musulmonių galvos apdangalus – hidžabas.

Tiesa, N.Sarkozy planui pritaria tiek Prancūzijos dešinieji, tiek kairieji, tiek kraštutiniai nacionalistai, tačiau, kaip rašo A.Glucksmannas, tai ne teisėsaugos ar socialinė, o mentalinio saugumo problema. Jokios kitos išeities nėra, pažymi filosofas, kaip tik užtikrinti civilizuotas romų gyvenimo sąlygas, jų intelektinį išprusimą ir nestumti klajoklių tautų į marginalinius visuomenės pakraščius.

Pripažinkime: romai – savotiška migrantų tauta. Dažnas nuomonę apie juos susidaręs iš pasakojimų ir gandų: plėšikai, vagys, nusikaltėliai, nešvarūs, neturintys patriotizmo jausmo, neišsilavinę… Švari, išpuoselėta ir ypač politkorektiška Europa nežino, kaip su jais elgtis. Savo gėlių darželiuose ir ramybėje paskendusiam vokiečiui ar šveicarui kelia pasidygėjimą murzini ir išmaldos prašantys, o dažnai ir besitaikantys kai ką nugvelbti romų vaikai, klajokliai iš Balkanų šalių, Afrikos juodaodžiai nusikaltėlio akimis, neklusnūs iš anksto užprogramuoti arabų teroristai, įžūlūs ir pavojingi imigrantai iš Rytų Europos…

Sočiam europiečiui, žūtbūt siekiančiam apsaugoti savo aplinką ir turtą nuo svetimųjų invazijos, iki gyvo kaulo įgriso kalbos apie toleranciją. Labai patrauklu ir net saldu būti netolerantiškam, nepakančiam, nes daugelis tai aiškina kova už nacionalinį identitetą, pagrindinių gyventojų sluoksnių išlikimą ir teises. Iš to keroja rasizmas visomis savo formomis – nuo atsiribojimo ir N.Sarkozy diskriminacinės programos iki – jei nuklysime į neseną istoriją – A.Hitlerio, kuris II pasaulinio karo metais sunaikino apie milijoną romų.

Romų persekiojimas – sena istorija. Kaip prieš keletą metų „Nemuno“ žurnale teigė vienintelis Lietuvoje diplomuotas romų čigonas Senio Steponas Aleksandravičius, baigęs aukštąsias žurnalistikos studijas Hamburge, čigonai yra kilę iš Šiaurės Vakarų Indijos ir vienas kitą hindi grupės radžathani kalba vadina romais. Istorikai užfiksavo, kad taborai paliko Indiją prieš 1000 metų, pradėjo klajoti po Aziją, viduramžiais – po Europą, Šiaurės Afriką, dalis persikėlė į Amerikos žemyną, Australiją. Yra žinoma, kad jau XIII a. jie atkeliavo į Londoną. Karalienė Elžbieta uždraudė romams Anglijoje kalbėti savo kalba, nepaklusniuosius įsakė nukirsdinti. Taip Didžiojoje Britanijoje čigonai nutautėjo, susiliejo su anglais, airiais, škotais. Gal todėl dabar britai nesusiduria su jų problemomis, bet turi nemažai kitų imigrantų.

N.Bessonovo ir N.Demeterio knygoje „Čigonų istorija. Naujas požiūris“ rašoma, kad romai buvo persekiojami nuo Skandinavijos iki Ispanijos. Švedija 1637 m. priėmė įstatymą, leidžiantį karti vyriškos lyties čigonus. Nuo 1714 m. Maince (Vokietija) sugautą čigoną galima buvo pažymėti įkaitinta geležimi. Anglijoje pagal 1554 m. Elžbietos I įsakymą mirties bausme buvo baudžiami „visi, kurie draugauja ir susipažįsta su egiptiečiais“ (angliškai romai vadinami gypsies, tai yra pagal vieną teoriją – išeiviais iš Egipto, nors iškreipta bizantiškoji versija atsinganos reiškia „teršėjai, burtininkai“). Per trejus metus tokių čigonų draugų buvo pakarta aštuoni. Australų istorikas Scotas Mcphee suskaičiavo 148 įstatymus, priimtus XV-XVIII a. germanų kraštuose, kurie įteisino įvairias bausmes čigonams – nuo ausies nupjovimo Moravijoje iki mirties bausmės sulaukus 18 m. Prūsijoje. Senoviniame prancūzų žurnale galima gėrėtis paveikslėliu, kaip čigonai ruošia patiekalą iš žmogienos…

Modernus pasaulis – modernūs įstatymai. Manoma, kad šiuo metu Prancūzijoje gyvena apie 400 tūkst. romų, turinčių teisę klajoti ir kurti savo taborus visoje šalyje. Ypatingų rūpesčių valdžiai jie nekelia, tačiau žlugus socialistinei Rytų Europos sistemai romų antplūdis padidėjo, o 2007 m. Rumunijai ir Bulgarijai tapus ES narėmis, jų migracija visai palengvėjo. Bulgarijoje jų gyvena apie 200 tūkst. (apie 2,5 proc. gyventojų), Rumunijoje – 550 tūkst. (3 proc.). Pasibaigus Šaltajam karui, didžioji romų dalis puolė ieškoti gyvenimo sočiuose Vakaruose. Tačiau retas jų čia gauna nuolatinę teisę gyventi, todėl nėra valstybės piliečiai, vadinasi, negali įsidarbinti, dalyvauti rinkimuose ar kitaip socializuotis.

Socializacijos programą turi ir Prancūzija, šiaip jau dūstanti nuo atvykėlių. Bet N.Sarkozy oponentai tvirtina, kad pusiau nelegalai romai, dažnai net neturintys rinkimų teisės, nereikalingi prezidento dešiniajai Sąjungai už liaudies judėjimą (UMP), nes jie gali sumenkinti N.Sarkozy reitingus prieš 2012 m. prezidento rinkimus. Norėdamas įtikti ir kraštutiniams dešiniesiems, ir visai opozicijai, pats būdamas tėvų – vengrų išeivio ir žydės – palikuonis, šalies vadovas jau ėmėsi drastiškos rinkimų kampanijos.

Net Prancūzijoje jo oponentų daug. Buvęs šalies ministras pirmininkas Dominique de Villepinas dramatiškai pareiškė: “Ant mūsų vėliavos šiandien yra gėdos dėmė”. Į kritikų chorą įstojo ir ES žmogaus teisių gynėjų būrelis “Europos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją”. Jie įspėjo, kad Prancūzijos vyriausybė „stigmatizuoja imigrantus iš Rumunijos“. Gi Prancūzijos ministras pirmininkas Francois Fillonas paskelbė išsiuntęs laišką Europos Komisijos prezidentui Josė Manueliui Barosso, kuriame prašo užtikrinti, kad dalis 4 mlrd. eurų ES lėšų, kasmet skiriamų Rumunijai, būtų panaudotos emigrantų klausimams spręsti, o ne nutekėtų nežinia kur.