Apžvalgininkai įvairiai vertina praėjusį savaitgalį Miunchene vykusią saugumo konferenciją ir joje pareikštas idėjas. Joje tvyrojusi optimistinė dvasia, pasklidusi iš JAV ir Rusijos pareigūnų lūpų, netelpa nei į dar vieno Miuncheno sandėrio (ar sąmokslo – pagal 1938 m. rugsėjo 28 d. Miuncheno susitarimą, kai hitlerinei Vokietijai buvo atiduotas Sudetų kraštas), nei į politinio (ar geopolitinio) sandorio rėmus. Galbūt tai buvo tiesiog geranoriški diplomatiniai pareiškimai, kurie pasaulinės krizės aplinkybėmis ne vienam valstybės vadovui sužadino optimistinius lūkesčius.
Komentarai
Antradienį vyksta pirmalaikiai Izraelio Kneseto rinkimai. Jie numatyti dar praėjusių metų spalio 26 d., kai pakeitusi į korupcijos skandalą įsipainiojusį Ehudą Olmertą valdančiosios partijos „Kadima“ vadovė Tzipi Livni nesugebėjo suformuoti koalicinės Vyriausybės ir paprašė pakartotinių rinkimų. Tuomet politikos naujokė pasitraukė į užsienio reikalų ministro postą ir laukė palankaus meto vėl iškilti.
Apžvalgininkai mano, kad buvusi „Mossado“ žvalgybininkė T. Livni puikiai jautė, kad šis trijų su puse mėnesio periodas jai bus tik į naudą. Laikraštis „The Financial Times“ rašė, kad ji pasinaudojo dviem tarptautiniais įvykiais: Izraelio įsiveržimu į Gazos ruožą ir Jungtinių Valstijų prezidento rinkimais. Iš agentės patirties ji gerai žino, kad tiek Vašingtonas, tiek Briuselis bet kuriuo atveju jai nekiš kojos, o blogiausiu atveju tik pabars Tel Avivą. Tuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos jau seniai virto neefektyviais ganytojų raginimais siekti taikos ir klestėjimo.
Naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama pasaulį dosniai maitina iniciatyvomis. Londono laikraštis „The Times“ sužinojo, kad jau balandį, kai numatomas JAV ir Rusijos vadovų susitikimas, bus pasiūlyta abiejų šalių branduolinį arsenalą sumažinti 80 proc., o branduolinių galvučių skaičių – nuo 5 tūkst. iki 1 tūkst. Maskva tikisi, kad Vašingtonas kartu peržiūrės ankstesnės JAV administracijos planus dislokuoti Rytų Europoje Priešraketinės gynybos sistemas (PRGS). Apie tai Maskvoje dar kovą kalbėsis abiejų šalių diplomatinių žinybų vadovai – Sergejus Lavrovas ir Hillary Clinton.
Tai, kad pasaulis ne tik ritasi į ekonominę duobę, bet jam gresia ir nauja branduolinė katastrofa, iš naujo suprasta per JAV prezidento rinkimų kampaniją. Demokratų kandidatas B. Obama žadėjo peržiūrėti Amerikos karinę koncepciją, į kurią įeina ir priešininko branduolinio sulaikymo programa. Dažnas prisimena sovietinius laikus, kai branduolinių arsenalų gausinimas buvo mėgstama dviejų stovyklų propagandos dalis: vieni neva nenuilstamai kovojo už taiką, o kiti gausino ir tobulino ginkluotę. Tačiau niekas nepaneigs, kad tais niūriais branduolinės isterijos ir Šaltojo karo laikais Sovietų Sąjungai ir Amerikai pavyko susitarti dėl pagrindinių nusiginklavimo principų. Paradoksalu, bet, tik yrant sovietinei imperijai ir įsiplieskus karui Persijos įlankoje, buvo pasirašyta pirmoji ir kol kas pagrindinė Puolamosios strateginės ginkluotės apribojimo (PSGA-1) sutartis. Pagal ją branduolinių galvučių skaičius turėjo būti sumažintas nuo 10–11 tūkst. ar neriboto kiekio iki 6 tūkst.
Continue reading…
Rusija ir Baltarusija pasirašė susitarimą dėl bendros sąjunginės valstybės išorinės sienos apsaugos, kuriuo vadovaujantis bus kuriama integruota regioninė oro gynybos sistemos, tai yra vieninga priešlėktuvinės gynybos sistemos (PLGS). Dokumentai pasirašyti antradienį per sąjunginės valstybės Aukščiausiosios tarybos posėdį, kuris buvo atidėliojamas nuo lapkričio ir kuriam dabar kartu pirmininkavo Rusijos ir Baltarusijos prezidentai – Dmitrijus Medvedevas ir Aleksandras Lukašenka.
Kaip informuoja RIA „Novosti“, Rusijos karinių oro pajėgų vadas generolas pulkininkas Aleksandras Zelinas jau anksčiau yra pareiškęs, kad integruotą oro gynybos sistemą sudarys 5 oro pajėgų daliniai, 10 priešlėktuvinės gynybos dalinių, 5 techninio aptarnavimo ir paramos daliniai ir vienas elektroninės kavos dalinys. Sistemai vadovaus vienos šalies suvienytų pajėgų vadas, kurį skirs valstybių prezidentai.
Tarp visada Kremliui ištikimo Tadžikistano prezidento Emomalio Rachmono ir Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo perbėgo juoda katė: Tadžikistano lyderis demonstratyviai atsisakė atvykti pirmadienį derybų į Maskvą, jis nedalyvaus ir trečiadienį numatytuose Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir Eurazijos ekonominės sandraugos viršūnių susitikimuose. Bet užtat jis noriai sutiko būti vasario 10 d. Briuselyje prasidedančiame susitikime su ES vadovais…
Kodėl pirmą kartą per 16 valdymo metų E. Rachmonas metė tokį iššūkį Maskvai?
Patyrusi Rusijos diplomatija turbūt pirmą kartą per visą santykių su Vidurio Azijos šalimis laikotarpį patyrė tokią nesėkmę. Ji neapskaičiavo keleto ėjimų į priekį, nes nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo Maskva buvo garantuota, kad šis regionas priklauso jos interesų zonai. Vis dėlto padėtis pasikeitė.
Rusų stačiatikių cerkvei pradėjus vadovauti 16-ajam iš eilės Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Kirilui, atgijo krikščionių viltis, kad 62 m. dvasinis vadovas kada nors susitiks su 19 m. vyresniu Romos popiežiumi Benediktu, beje, taip pat 16-uoju. Žurnalas „The Time” primena, kad jie buvo susitikę 2007 m. gruodį. Tuomet Romoje būsimasis patriarchas lankėsi kaip Maskvos patriarchato ryšių su užsieniu departamento vadovas metropolitas. Jis vadovavo šv. Kotrynos šventės pamaldoms Romos mieste neseniai pastatytoje, dar iki galo neįrengtoje rusų stačiatikių cerkvėje. Jau tada abiem dvasininkams buvo klijuojamos reformatorių etiketės, kiek konservatyvioje Bažnyčioje apskritai įmanomos radikalios reformos.
Šiemet pasaulinės krizės akivaizdoje Davoso forumas ne toks ištaigingas. Sakoma, kad jo dalyviai pirmą kartą nekabins šaukštais rusiškų ikrų. Vietoj šampano po 400 dolerių už butelį svečiai ragaus kur kas pigesnio vyno. Nebus net kinišku padažu užlietų omarų ir krabų, kuriuos pernai forumo dalyviams siūlė „Google“ kompanija. Gamta irgi tą kuklumą suprato: Šveicarijos Alpės užverstos sniegu, ir Davoso kurorto bei šalia esančio Klosterso miestelio trasos aukštiems ponams sunkiai įveikiamos.
Continue reading…
Rusijos interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas Vadimas Dubnovas po riaušių Rygoje ir Vilniuje straipsnyje „Kaprizas kaip demokratijos forma“ (http://www.grani.ru/opinion/p.146653.html) nagrinėja šių įvykių bendrus bruožus ir su ironija tarsi svarsto, ko iš baltijiečių gali pasimokyti Rusijoje.
Jokių formalių įrodymų, kad Rygos ir Vilniaus riaušininkams dirigavo Maskvos ranka, nėra, todėl Rusijos televizijos kanalai su saldžiu pasimėgavimu rodė baltijiečių pykčio protrūkius ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus pareiškimą, kad viskas eina iš Rytų. Rusijos žiūrovui iš tokių žodžių buvo siūloma pasijuokti, o kartu įvertinti ekonominį savo vadovybės toliaregiškumą ir stabilumo džiaugsmą, kai rusui, kaip ir sovietiniam žmogui, net į galvą negali ateiti mintis, kad valstybė gali būti jam kuo nors prasikaltusi.
Pirmadienį Briuselyje surengtas neformalus Rusijos ir NATO Tarybos posėdis. Jis vyko be išankstinės darbotvarkės. Jame aptarta, kodėl po žinomų rugpjūčio įvykių Kaukaze Rusijos ir NATO santykiai pablogėjo. Tik gruodžio pradžioje paskelbta, kad NATO ir Rusijos Tarybos posėdžiai bus atnaujinti. Jie nutrūko Rusijai įsiveržus į Kaukazą ir pradėjus konfliktą su Gruzija. Dabar 26 Aljanso valstybių atstovai neformalioje aplinkoje, tai yra nepriimdami oficialių sprendimų, diskutavo įvairiais Rusijos ir NATO bendradarbiavimo klausimais. Numatyta, kad oficialus šalių susitikimas įvyks vasario 6 d. Miunchene.
Kaip išvakarėse separeiškė Rusijos atstovas Aljanse Dmitrijus Rogozinas, posėdyje, be kita ko, svarstomi gana tolimi abiem pusėms klausimai – padėtis Afganistane ir net kova su piratais Afrikos kyšulio pakrantėje. Vis dėlto pagrindinė problema, dėl kurios ir buvo sustabdyta Tarybos veikla, yra požiūris į galimą Ukrainos ir Gruzijos integraciją į Aljansą.
Atrodo, kad Kuba išgyvena sudėtingesnį laukimo periodą nei jos kaimynė Amerika ar visas ekonominės krizės apimtas pasaulis. Ilgametis laisvės salos lyderis Fidelis Castro ketvirtadienį tarsi atsisveikino su šalimi, laiške tvirtindamas, kad „Kubos vadovai turi dirbti, nepaisydami blogos jo savijautos arba netgi mirties”. Pats jis sakosi jaučiąsis gerai, tačiau apžvalgininkai spėja, kad tragiška lemtis ne už kalnų…
Partiniame Kubos laikraštyje autorinė jo skiltis „Draugo Fidelio apmąstymai” prieš tai buvo pasirodžiusi praėjusių metų pabaigoje. Per šį mėnesį pasaulio žiniasklaida spėjo, kad revoliucijos lyderiui gili koma. Dabar tai paneigė ir naujas jo straipsnis, ir ketvirtadienį Havanoje viešėjusi Argentinos prezidentė Cristina Fernandez de Kirchner – pirmoji kitos šalies vadovė, aplankiusi F. Castro nuo lapkričio 28 d. Ji patvirtino, kad Kubos lyderis nesveikuoja, bet tebėra gyvybingas. Dabar pats F. Castro padarė svarbią užuominą, kuri kubiečiams sukėlė laukimo įtampą.