Ar reikia naujo Niurnbergo?

Prieš 65-rius metus, lapkričio 20-ąją, prasidėjęs Niurnbergo procesas tapo ne tik istorija, bet ir šiandien kaitina aistras. Beveik metus užsitęsęs nacistinių nusikaltėlių teismas, atrodė, galutinai sunaikino A.Hitlerio karinį elitą, išrovė su šaknimis nacistines partines struktūras ir represines organizacijas. 1946 m. rugsėjo 30 – spalio 1 d.

Tarptautinis karo tribunolas paskelbė nuosprendį, pagal kurį, prabėgus dviems savaitėms, 10 iš 12 myriop pasmerktų kaltinamųjų buvo pakarti čia pat Niurnberge, aštuoni nubausti skirtingos trukmės laisvės atėmimo bausmėmis, trys išteisinti, kai kurie, kaip aviacijos reichministras H.Geringas, nusižudė kalėjimo vienutėje, kiti – dar prieš į Berlyną įžengiant sąjungininkams.

Per pačią šio teismo pradžios sukaktį Vokietijoje, Niurnbergo-Fiurto žemės teismo rūmuose, buvo iškilmingai atidarytas Niurnbergo proceso memorialas. Muziejaus ekspozicijoje surinkti dokumentai ir vaizdinė medžiaga apie tokių procesų istoriją ir tarptautinės teisės patyrimą, išaiškinant karo nusikaltimus – iki pat Tarptautinio teismo sukūrimo Hagoje 2002 m. Muziejaus atidaryme dalyvavo ir Rusijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrai.

Bet šis įvykis vėl atnaujino diskusiją, kuo gi Niurnbergo procesas svarbus šiandien, kodėl dar vienpusiškai traktuojami jo nuosprendžiai, kodėl jis netapo pamoka kitiems XX a. diktatoriams. Kai kas reikalauja „antrojo Niurnbergo“ komunistiniams režimams pasmerkti.

Minėto memorialo atidaryme Rusijos diplomatijos vadovas Sergėjus Lavrovas, remdamasis Niurnbergo nuosprendžiais, neatsispyrė pagundai dar kartą papriekaištauti Baltijos šalims, kurios esą iki šiol toleruoja buvusių SS legionierių eitynes, „teisina nacių karinius nusikaltėlius“ ir „teismuose persekioja veteranus-antifašistus“. Ministras aiškiai neigiamai vertina pokario pasipriešinimo judėjimą Baltijos šalyse.

Žinoma, Kremliui Niurnbergas – tai jau istorija, iš kurios reikia būti išmokus vienpusiškų pamokų, tai didžiosios pergalės apvainikavimas ir jam naudingų Jaltos bei Potsdamo konferencijų triumfas. Ne šiaip sau S.Lavrovas kalbėjo, kad „menkiausia nuolaida praeities demonams, istorijos ignoravimas arba bandymai ją peržiūrėti sukelia naujas tragedijas“.

Sąmoningai ar ne, bet jis pamiršta, kad Niurnbergo procesas tarsi parengė tarptautinės teisės principus, kaip vertinti nusikaltimus žmonijai ateityje, ir šiuo požiūriu nacių piktadarybės niekuo nesiskiria nuo J.Stalino piktadarybių prieš savo ir kitas okupuotas tautas. Šis procesas Maskvai – tai įrankis, kuriuo ginami Rusijos interesai posovietinėje erdvėje, pirmiausiai – Baltijos šalyse, rašo svetainėje Grani.ru apžvalgininkas Borisas Sokolovas.

Tarptautinio karo tribunolo idėja tapo reali, kai amerikiečių daliniai 1944 m. išsilaipino Normandijoje. Tų metų rugpjūčio mėnesį JAV iždo sekretorius H.Morgenthau prezidentui F.Roseveltui pristatė Vokietijos „totalinės denacifikacijos“ planą, vėliau pavadintą „Morgenthau planu“. Pagal jį Trečiasis reichas apskritai būtų nustojęs egzistuoti.

Planas priminė 1919 m. Versalio sutartį, kuri dar ilgus metus Vokietijai buvo didžiulė našta. To plano švelnesnė versija – JAV Karo departamente suformuluota karo nusikaltėlių teismo idėja, kuri tik 1945 08 08 buvo įgyvendinta vadinamuoju „Londono susitarimu“: jis tapo juridiniu Tarptautinio karo tribunolo pagrindu. Pirmą kartą iš aštuonių asmenų sudarytas Niurnbergo teismas susirinko spalio 19-ąją ir iškart pateikė kaltinimus 24 pagrindiniams įtariamiesiems.

Dar prieš teismą antihitlerinės koalicijos dalyviai susitarė, kad jame nebus nagrinėjami kaltinimai sąjungininkams. Tačiau visiems buvo aišku, kad nacistams inkriminuojamus nusikaltimus galima buvo taikyti ir tuometinei SSRS. Štai kodėl, rašo toliau B.Sokolovas, šioje šalyje niekada nebuvo paskelbtas pilnas Niurnbergo proceso dokumentų rinkinys, nors teismo statute tai buvo numatyta. Taip stalinizmo nusikaltimai ir toliau lieka šešėlyje ir nepasiekia Hagos tarptautinio teismo.

Jame jau keletas dešimtmečių veikia Tarptautinis tribunolas dėl buvusios Jugoslavijos (Rusija įnirtingai gynė jame už nusikaltimus žmonijai – prisiminkime Srebrenicą – teistą S.Milosevicių ir pasisakė už Didžiosios Serbijos įkūrimą), iki šiol dirba prie Jungtinių Tautų sudarytas tarptautinis teismas dėl nusikaltimų Ruandoje (Kigalio genocidas), myriop nuteistas Irako diktatorius S.Husseinas…

Tuo tarpu Vakaruose manoma, kad Rusijos federalinės kariuomenės žvėriškumai dviejuose karuose Čečėnijoje – tai jos vidaus reikalas, o už 2008 m. rugpjūčio invaziją į Gruziją ji nusipelnė tik tarptautinio pabarimo…

Sakoma, kad Niurnbergo teismas buvo nugalėtojų teismas. Tačiau pagal „Londono susitarimą“, kuris numatė karinių nusikaltėlių persekiojimo principus taikyti ir po karo, tarptautinės teisės normos turi galioti ir buvusiai SSRS, ir jos teisių bei įsipareigojimų perėmėjai Rusijai.

Tik pastaraisiais metais sukandusi dantis Maskva sutiko šiek tiek atskleisti 22 tūkst. lenkų karininkų ir civilių žudynių Katynėje 1940-ųjų pavasarį širmą. Lyg tyčia ši nuolaida Lenkijos valstybei kainavo didžiulę kainą… Beje, tame pačiame Niurnberge buvo įrodyta, kad vokiečiai niekaip nesusiję su žudynėmis Katynėje (tai puikiai padarė H.Geringo gynėjas dr. Schtammeris). Bet kito žingsnio teismas nežengė…

Po proceso 1946 m. prasidėjęs Šaltasis karas sutrukdė įgyvendinti Tarptautinio karo tribunolo suformuotus teisingumo principus. Tiesa, paskui atsirado Genocido konvencija, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tarptautiniai karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai bei žmoniškumui statutai. Bet jie nebuvo pagrindas surengti „antrąjį Niurnbergą“.

Baltijos šalyse jau keletas dešimtmečių bandoma sulyginti nacistinius ir komunistinius nusikaltimus žmonijai. 2000 m. Vilniuje buvo surengtas Antikomunistinis kongresas ir tribunolas, kuriame buvo siekiama pasmerkti Rytų Europoje vykdytus komunistų nusikaltimus. Jo sprendimai neturėjo juridinės galios.

Šių metų pradžioje Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, sulyginančia nacistų ir komunistų nusikaltimus, bet prieš ją ryžtingai stojo žydų organizacijos, žinoma, komunistai ir nacionalistai Maskvoje bei jų gynėjai, pavyzdžiui, iš Londono „The Guardian“…

Rašytojas Jonas Mikelinskas, pernai išleidęs knygą „Niurnbergo šešėlyje“ piktinasi, kad „iš to vakarietiško mąstymo, išreikšto nugalėtojo per II pasaulinį karą morale ir dvejopais vertinimo standartais, ir šiandien dar vis negali išsivaduoti ne tik dabartinė nomenklatūrinė Lietuva, bet kone visa Rytų ir Vidurio Europa“. Iš tikrųjų, cinizmu mūsų visų atžvilgiu dvelkia žinomas posakis, kad nugalėtojas visada teisus.

www.DELFI.lt