Vienas garsiausių buvusių Rusijos oligarchų teigia nebijantis mirti kalėjime. Ar taip gali nutikti? Ir ar M.Chodorkovskio bei jo partnerio likimas dar ką nors reiškia šiandieninei Rusijai, o gal ir Lietuvai.
Rusijoje artėja į pabaigą kone garsiausio stambiojo verslo teismo proceso antroji serija: gruodžio 15 dieną buvęs naftos magnatas Michailas Chodorkovskis ir jo bendrininkas bankininkas Platonas Lebedevas išgirs dar vieną teismo nuosprendį. Vargu ar jis bus išteisinamasis.
Antipatija blėsta
Kad M.Chodorkovskis tapo 2003–2004 m. turtingiausiu žmogumi Rusijoje, naftos magnatas sužinojo jau kalėjime, kai visas jo turtas buvo nacionalizuotas. 2003–ųjų spalio 25 d. jis buvo sulaikytas Novosibirsko oro uoste, kai, perskaitęs paskaitą studentams apie verslo galimybes Rusijoje, ruošėsi skristi į Maskvą. Po savaitės prezidentas V.Putinas įsakė įšaldyti jo valdyto koncerno „Jukos“ akcijas. Po skandalingo proceso 2005 m. gegužės 31–ąją M.Chodorkovskis buvo nuteistas devyneriems metams kalėjimo, bet paskui kažkodėl jis buvo sumažintas iki aštuonerių metų. Magnatas buvo apkaltintas 1998–2003 m. pavogęs daugiau kaip 349 mln. tonų naftos (apie 20 proc. visos Rusijoje išgaunamos žaliavos), nemokėjęs mokesčių, o kartu su „Menatep“ banko vadovu P.Lebedevu grobstęs valstybės pinigus…
Tiesa, kaip ironiškai ispanų laikraštyje „El Pais“ rašo prancūzų filosofas ir publicistas Andre Glucksmannas, prokuroras buvo mielaširdingas: neva pavogtos naftos kiekį jis sumažino iki 218 mln. tonų… Kaip čia neprisiminsi ciniško Niurnbergo proceso epizodo: kai kaltintojas vieną nacių veikėją apkaltino nužudžius keliolika tūkstančių koncentracijos stovyklos kalinių, tas pareiškė, kad skaičius netikslus – jis į aną pasaulį pasiuntęs tik keletą tūkstančių…
Ne, šios analogijos negalima taikyti M.Chodorkovskiui, nors per septynerius jo kalėjimo metus Čitoje eiliniai rusai ir toliau tikinami, kad tokie turtuoliai yra „siurbėlės ant didvyriškos liaudies kūno“ ir juos reikia negailestingai traiškyti. Tiesa, bolševikinė propaganda jau praranda savo įtaigą: apie 40 proc. neseniai apklaustų Rusijos gyventojų manė, kad nuosprendis M.Chodorkovskiui ir P.Lebedevui buvo parengtas Kremliaus kabinetuose, ir tik 19 proc. įsitikinę, kad viskas čia gerai. Prieš septynerius metus šie skaičiai buvo sukeisti vietomis…
Kenčia Rusijos ekonomika
Ko gero, didelių simpatijų naftos magnatui nejaučia niekas. Didesnę paramą abu kaliniai sulaukia iš žydų tautybės rėmėjų (M.Chodorkovskio tėvas – žydas). Žinoma, esmė ne tautybė. Maskva 2003 m. visam pasauliui parodė, kad į demokratines valstybes pretenduojanti Rusija dar negali užtikrinti saugumo stambiajam verslui ir užsienio investicijoms. Štai kodėl, kaip rašo „El Pais“, per pastaruosius trejus metus Rusija gavo penkis kartus mažiau investicijų negu Brazilija, o korupcijos mastais ji atsidūrė kažkur tarp Papua ir Naujosios Gvinėjos bei Tadžikistano.
Nevyriausybinė tarptautinė organizacija „Transparency International“ skelbia, kad šiemet Rusija pagal korupcijos lygį užima 154 vietą ir yra šalia Zimbabvės, Jemeno bei Kongo Demokratinės Respublikos. Šį sąrašą baigia Irakas, Afganistanas ir Somalis.
Verslo atmosfera Rusijoje, aptemdyta neišaiškintomis žmogžudystėmis, verslininkų persekiojimu ir net žurnalistų, rašančių šiomis temomis, pašalinimu (nuo V.Putino atėjimo į valdžią 2000–aisiais nužudyta 19 žurnalistų), baugina pasaulio investuotojus. M.Chodorkovskis prieš 10 metų iškėlė šalies modernizavimo ir demokratizavimo programą, kurią vėliau kaip savo pateikė D.Medvedevas, tačiau Kremlius išsigando, kad stambiojo verslo atstovai kišasi į politiką, ir nutarė juos izoliuoti, pasodinę ant Čitos narų 40 laipsnių šaltyje ir pakišę dubenėlį balandų srėbalo, vaizdžiai rašo A.Glucksmannas.
Ar yra vilčių?
Jeigu abu kaliniai gruodžio 15 d. būtų išteisinti, M.Chodorkovskis į laisvę išeitų kitų metų spalį, o P.Lebedevas – liepą. Tačiau valstybės kaltintojas Valerijus Lachtinas paprašė kiekvienam 14 metų nelaisvės bendro režimo kolonijoje. Vadinasi, iš viso su dar neišbūtu laiku pagal 2005 m. nuosprendį abu kaltinamieji į laisvę išeitų tik apie 2025–ųjų pradžią, tai yra, kai pirmajam būtų 61–eri, o antrajam – 69–eri.
Beje, iš pradžių prokuroras jiems reikalavo 22 metų kalėjimo. Bet V.Lachtinas pasirodė esąs humanistas. Jis įvardijo švelninančias aplinkybes: abu kaltinamieji turintys po du nepilnamečius vaikus, P.Lebedevas serga chroniška liga ir abu gavę teigiamas charakteristikas iš buvusių darboviečių. Jų advokatai teigia, kad kaltinamieji nekalti iš esmės: juk tariamai jų pasisavinta nafta liko „Jukos“ nuosavybe. „Teisti reikia tuos, kurie paskui sužlugdė koncerną, visą jo turtą ir akcijas perdavę V.Putinui pavaldžioms bendrovėms“, – tvirtino jie.
Belaukiant gruodžio vidurio, daug vilčių dedama į 2012 m. numatytus Rusijos prezidento rinkimus. Laikraštis „Kommersant“ netgi pataria V.Putinui nesibalotiruoti į šį postą, nes būtent D.Medvedevas yra tas žmogus, kuris siekia modernizuoti šalį. Galbūt ir jo požiūris į stambųjį verslą bus kitoks. „Perestrojkos“ tėvas M.Gorbačiovas spalio 27–osios interviu agentūrai „Bloomberg“ apkaltino V.Putino partiją „Vieningoji Rusija“, kad ji „tolsta nuo demokratijos ir siekia likti valdžioje“.
Beje, Rusijos spauda atkreipia dėmesį, kaip skaudžiai V.Putinas baudžia tuos, kurie, kažkada rėmę jam ištikimas politines jėgas, paskui jas išdavė. Juk ir M.Chodorkovskis anuomet finansavo „Vieningąją Rusiją“, G.Ziuganovo Rusijos komunistų partiją bei G.Javlinskio „Jabloko“…
Lietuviškasis dėmuo
Tiesioginių M.Chodorkovskio sąsajų su Lietuva aptikti neteko. Nebent tai, kad, kartu su P.Lebedevu įkūrę importu bei eksportu besiverčiantį Informacinių technologijų ir komunikacijų centrą, jie per Lietuvą gabendavo tariamai originalią „šveicarišką“ degtinę, lenkišką brendį bei spekuliavo džinsais. Tačiau „Jukos“ vardas pas mus buvo minimas plačiai.
Dar 2002–ųjų rudenį kilo diskusija, ar verta šiam koncernui parduoti dalį „Mažeikių naftą“ paliekančios JAV kompanijos „Williams International“ akcijų. Tuomet kai kurie politikai perspėjo, kad valdančioji kairioji dauguma neturi jokių garantijų, jog „Jukos“ užtikrins pelningą Lietuvos įmonės valdymą. Tačiau netrukus koncernas įsigijo kontrolinį jos akcijų paketą, ir iš tiesų „Mažeikių nafta“ kurį laiką klestėjo. Tačiau 2006–ųjų pradžioje žlungantis Rusijos naftos koncernas, kurio vadovai Maskvoje jau buvo nuteisti, įmonės akcijas turėjo parduoti vienam iš dviejų pretendentų – Lenkijos bendrovei „PKN Orlen“ arba Kazachstano įmonei „Kazmunaigaz“. Nugalėjo kaimynai, pasiūlę 300 mln. dolerių didesnę kainą. Tuo metu „Jukos“ Kremliaus globojamam koncernui „Rosneft“ pardavė ir kitas užsienyje esančias savo įmones. Bet, keršydama už lietuvių sandorį su lenkais, Rusija dar anksčiau, 2006–ųjų liepą, nutraukė naftos tiekimą vamzdynu „Družba“. Dabar vėl Vilnius įtemptai seka diskusiją, ar „PKN Orlen“ iš tikrųjų 25 proc. Mažeikių įmonės akcijų parduos tai pačiai „Rosneft“…
Taigi, šokis apie garo katilą. Beje, jame buvo galima pastebėti ir kito „Jukos“ priklaususio banko „Menatep“ Sankt Peterburgo filialo valdytojo Igorio Babenkos figūrą. Rusijos prokurorai įtarė, kad jis pasisavino 33 mln. litų, priklaususių bendrovei „Stavropolkrajgaz“ ir minėtam bankui. I.Babenka buvo įtariamas susijęs su Medininkų žudynėmis 1991–ųjų vasarą. 2005–ųjų liepą Vilniuje jis buvo sulaikytas ir perduotas Rusijos teisėsaugai. Pats buvęs bankininkas tvirtino, kad vienintelė jo kaltė – veikla M.Chodorkovskio aplinkoje…
Galėtume sakyti, kad dar nepasibaigusi M.Chodorkovskio epopėja – tai Rusijos vidaus reikalas. Formaliai mes negalime kištis į savo ir kitų šalių teismų sistemos darbą. Net V.Putinas plienine veido išraiška yra pareiškęs, kad dėl naftos magnato „taip“ nusprendė teismas. Tačiau niekam ne paslaptis, kaip aukšti politikos veikėjai lemia teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemą.
Rusijoje ne vienas Kremliui neįtikęs verslininkas ar politikas buvo priverstas nutilti, pasitraukti iš aktyvios veiklos, emigruoti į užsienį pats arba išgabenti ten savo artimuosius, arba tiesiog būti likviduotas. M.Chodorkovskio atveju, kiek jo veikla balansuotų ant nusikaltimo ribos, Maskva laikosi kietos ir negailestingos pozicijos, kuri gali keistis artėjant prezidento rinkimams, Rusijai šliejantis prie Vakarų, įsiliejant į įvairias tarptautines organizacijas ir demokratėjant. Šis procesas ilgas ir nelengvas. Tarsi su savimi jis tempia ir Sibiro kalėjimus kenčiančių garsenybių likimą. Pats M.Chodorkovskis yra pasakęs: viltis miršta paskutinė.
