Komentarai

Lenkijos teismas tebelaidoja komunizmą

Penktadienį Varšuvoje prasidėjo buvusio Lenkijos vadovo Wojciecho Jaruzelskio teismo procesas. Jis kaltinamas 1981 m. Lenkijoje įvedęs karinę padėtį, taip pat organizavęs ginkluotą „Solidarumo“ profesinių sąjungų judėjimo numalšinimą. Jam inkriminuojamas ir maždaug 100 aktyvistų nužudymas…

85 m. W. Jaruzelskis tvirtina, kad jis veikė šalies labui. Apžvalgininkai teigia, kad garbaus amžiaus komunistų veikėjas gali būti nuteistas tik simboliškai, pademonstruojant Europai, kad atpildo už nusikalstamus veiksmus negali išvengti joks diktatorius. Teisininkai mano, kad buvusiam veikėjui gresia 10 m. nelaisvės. Kartu teisiami dar keli to meto Vyriausybės ir partiniai lyderiai, vykdę W. Jaruzelskio nurodymus.

Byla W. Jaruzelskiui buvo pradėta dar 1990 m., kai pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga ir atskilo buvusios jos respublikos. 2001 m. gegužę jo ir buvusių šalininkų teismo procesas atnaujintas. Tuomet jis apkaltintas organizavęs 44 profesinių sąjungų aktyvistų nužudymą Gdanske, kur 1970 m. ir gimė „Solidarumo“ sąjūdis.

Baigęs Riazanės karo mokyklą ir Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo akademiją Varšuvoje, generolas W. Jaruzelskis nesuprato, kad su masinių streikų organizatoriais laikas kalbėti kita kalba. Lenkai visą dešimtmetį protestavo prieš nežmoniškas maisto produktų kainas, blogėjantį gyvenimą, kai visai šalia, Vakaruose, jie stebėjo kapitalistinį perteklių ir blizgesį.

„Solidarumo“ lyderis Lechas Walęsa 1981 m. gruodžio 13 d. išvedė į gatves beveik visus Gdansko laivų statyklos žmones, tačiau tuometinis Vieningosios darbo partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius W. Jaruzelskis davė nurodymą opozicijos protestus užgniaužti kulkomis. Buvo suimta apie 10 tūkst. žmonių, represijos profesines sąjungas lydėjo dar kelerius metus. Tik 1988 m., kai Rytuose jau brėško Michailo Gorbačiovo „perestroika“, W. Jaruzelskis suvokė, kad laikas opozicijai pasiūlyti sėsti prie apskrito stalo.

Nepaisant „saldofoniško“ generolo elgesio, lenkų disidentai nebuvo jam griežti. Vienas apskrito stalo dalyvių ir organizatorių Adamas Michnikas atleido W. Jaruzelskiui kaltes, nepareikalavo atsakomybės ir gynė nuo teisingumo. 1990 m. generolas buvo priverstas atsistatydinti, bet ir atsisakydamas įgaliojimų jis su patosu kalbėjo: „Aš visada siekiau išgelbėti Lenkiją nuo tragedijos, o žmones – nuo pernelyg didelių kančių“. Matyt, jis turėjo galvoje 1968 m. įvykius Čekoslovakijoje, vadinamąjį Prahos pavasarį, kai sukilimą užgniaužė sovietų tankai.

W. Jaruzelskio ir dar septynių jo bendraminčių byla buvo atnaujinta 2001 m. gegužės viduryje. Tuomet 78 m. sulaukęs generolas nebuvo laikomas suimtas, net jam nebuvo taikomas namų areštas, kaip generolui Pinochetui Didžiojoje Britanijoje. Gydytojai leido jį apklausti tik po keturias valandas per parą ir ne Gdanske, kur buvo vykdomi nusikaltimai, o Varšuvoje. Kai abu kaltinamojo advokatai atsisakė ginti generolą, teismas ilgai negalėjo skirti valstybinio gynėjo, o paskirtas jis dar turėjo susipažinti su 400 tomų byla.

Taigi procesas išsitęsė dešimtmečius. Anksčiau W. Jaruzelskiui grėsė kalėjimas iki gyvos galvos, o dabar Varšuvoje kalba tik apie 10 m. bausmę. O greičiausiai, kaip rašo laikraštis „Wyborzca“, ligotas ir senas politinis veikėjas baigs dienas ramiai ir saugiai. Juk atsakomybės už padarytus nusikaltimus nepajuto ir kiti du socialistinės Europos komunistų lyderiai – Ericas Honeckeris ir Todoras Zivkovas… Dabartinis Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis irgi mano, kad „šiuo atveju negalima kalbėti apie baudžiamąją atsakomybę“.

Teismas Varšuvoje skamba kaip senas atsisveikinimo su komunizmu aidas. O dabartinių diktatorių ausų jis, žinoma, nepasiekia…

Ar vyksta NATO ir ES karas?

Praūžus karui Kaukaze, Vakarai tarsi puolė varžytis dėl dėmesio šiam regionui ir vaidmens atkuriant taiką jame. Iš pradžių gana pasyviai konfliktą stebėjusi Europos Sąjunga, kuriai pirmininkauja Prancūzija, prezidento Nicolas Sarkozy pastangomis sudarė du planus, kaip stabilizuoti padėtį Gruzijoje. Netrukus į tas varžytynes įsijungė NATO, kurį aktyvesniems veiksmams „karštuosiuose taškuose“ paprastai ragina Jungtinės Valstijos. Kai kurios Aljanso valstybės paragino prieš Rusiją imtis radikalių priemonių. Jų lyderiai tvirtino, kad Gruziją ir Ukrainą nedelsiant reikia priimti į NATO, net jei tai sukeltų rimtą Maskvos pasipriešinimą.

Tačiau tos rungtynės tarp ES ir NATO pasireiškia ne tik bendru noru užkirsti kelią naujai agresijai kur nors buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose, bet ir konkurencija, iš kurios Maskva siekia naudos.

ES ir NATO varžytynės

Taigi, kiek paabejoję, Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai Briuselyje paskyrė specialųjį įgaliotinį Gruzijai, prancūzų diplomatą Pierre‘ą Morelį, iki šiol ėjusį specialiojo pasiuntinio Vidurio Azijoje pareigas. Svarbiausias P. Morelio uždavinys bus sušvelninti konfliktą Kaukaze. Jis rengsis tarptautinėms deryboms dėl Gruzijos krizės, kurios spalio 15-ąją prasidės Ženevoje, ir Gruzijos donorų konferencijai, kurios data kol kas nežinoma.

ES taip pat patvirtino stebėtojų misiją Gruzijoje. 200 civilių stebėtojų iš Sąjungos šalių nuo spalio 1-osios bus dislokuota šioje šalyje. Jie stebės, kaip iš Gruzijos teritorijos traukiasi Rusijos pajėgos, kurioms išvykti N. Sarkozy plane numatytas mėnuo.

Stebėdamas, kaip šių pajėgų atitraukimą Maskvą apipina įvairiomis sąlygomis, NATO taip pat ėmėsi žygių. Pirmadienį Tbilisyje prasidėjo dviejų dienų NATO generalinio sekretoriaus ir šalių-narių ambasadorių vizitas, kuris ypač svarbus Gruzijai, nekantraujančiai kuo greičiau tapti Aljanso nare. Jau vien tai, kad Gruzijoje lankosi 26 šalių specialieji NATO pasiuntiniai, šiai karo ir nepriteklių nualintai šaliai – didelis įvykis.

Vizito metu įvertintos Gruzijos reformos integruojantis į NATO ir šalies infrastruktūros atkūrimas po konflikto su Rusija. Tuo pačiu metu čia vyko balandį Bukarešte sukurtos bendros NATO ir Gruzijos komisijos narystei pasirengti posėdis. Šeštadienį Aljanso šalių generalinių štabų viršininkai Sofijoje pažadėjo remti Gruziją, vengiant „šaltojo karo“ su Rusija. Ištyrus Gruzijos poreikius, rugsėjo 18–19 d. Londone Aljanso gynybos ministrai spręs, kokią konkrečią gynybinę pagalbą teikti šiai Kaukazo valstybei.

NATO karas su ES?

Bet štai susitikimo Tbilisyje išvakarėse NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis laikraščiui „Financial Times“ pareiškė, kad Rusijos ir Europos Sąjungos susitarimas dėl padėties sureguliavimo Kaukaze yra „nepriimtinas“. Aljansas pasisako prieš Rusijos karinių pajėgų dalyvavimą ne tik pačios Gruzijos teritorijoje, bet ir Pietų Osetijoje bei Abchazijoje. Darydama per dideles nuolaidas Rusijai, ES pažeidžia prezidento N. Sarkozy parengtą šešių punktų planą, tvirtina Aljanso vadovas.

Iš tiesų antrasis D. Medvedevo ir N. Sarkozy susitarimas, pagal kurį Rusijai suteikiamas dar mėnesio terminas išvesti savo kariuomenę į prieš konfliktą buvusias pozicijas, t. y. iki vadinamosios buferinės zonos, – nemažas rusų diplomatų iškovojimas. Jis leido Rusijai pamažu išsikraustyti iš Počio uosto, kartu išsivežant ir nemažai Gruzijos ginkluotės bei įrangos. ES leido Rusijai pasilikti Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas netruko pareikšti, kad į šias separatistines respublikas bus įvesta dar 7500 rusų kareivių, t. y. dukart daugiau, negu leidžia susitarimai. Be to, Maskva iškėlė naują sąlygą: visos jos pajėgos iš Gruzijos bus išvestos tik tuomet, kai Tbilisis su separatistais pasirašys jėgos nenaudojimo sutartį. Kremliuje žino Michailo Saakašvilio principinį nusistatymą – su Rusijos šarvuočių pagalba nepriklausomybę pasiskelbusiais Cchinvaliu ir Suchumiu derybų nebus, kol čia bus svetima kariuomenė. Kitaip sakant, į uždarą ratą tolesnį procesą įvedusi Maskva gali, kaip sakoma, ramiai „tempti gumą“…

Maskvai skilimas naudingas

Štai tokius neperspektyvius susitarimus ir kritikavo NATO vadovas. Ši kritika, Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino nuomone, reiškia, kad Gruzija gruodį gali ir neprisijungti prie Narystės NATO veiksmų plano. Laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, cituodamas D. Rogozino žodžius, rašo, kad taip prasideda „šaltasis karas“ tarp NATO ir ES. „Briuselyje jau vyksta šaltasis karas tarp dviejų biurokratijų – NATO ir ES, – kalbėjo diplomatas. – Galų gale jos gali susidurti Gruzijoje, nes nevienodai regi situaciją Kaukaze, nors į abi organizacijas įeina beveik tos pačios šalys.“ D. Rogozinas Aljanso retorikos griežtėjimą sieja su NATO vadovo pokalbiu su JAV prezidentu George‘u W. Bushu vizito į Tbilisį išvakarėse.

Maskva trina rankas, kad Vakarų vienybė „karštųjų taškų“ atžvilgiu braška per visas siūles. Tačiau tokios vienybės, kokią įsivaizduoja Kremliaus ideologai ar diplomatai, Vakaruose nė su žiburiu nerasi. Nuomonių ir pozicijų skirtumas, o ne monolitinė paviršutiniška vienybė, yra vakarietiškos demokratijos ypatumas, nuo senų laikų ją skiriantis nuo Rytų „valdomos demokratijos“.

Rusija suinteresuota vaizduoti, kad tarp NATO ir ES bei Europos ir Amerikos bręsta konfliktas. Tuomet patogiau įkalti pleištą tarp šių struktūrų, kurios ne kartą įrodė savo gyvastingumą ir efektyvumą.

Lietuva, prisijungusi prie euroatlantinių struktūrų prieš kelerius metus, taip pat nedemonstruoja visiško pritarimo Briuseliui, bet tai dar nereiškia, kad Vilnius siekia suardyti gynybinę ir ekonominę sąjungas. Atvirkščiai: Lietuvai dažnai suteikiamas pasitikėjimo mandatas ginti bręstančias demokratijas posovietinėje erdvėje, traukti iš izoliacijos diktatoriškus režimus, skleisti vakarietiškas vertybes iš imperinės įtakos besivaduojančiose valstybėse.

Tylus perversmas Turkmėnijoje?

Įtartini įvykiai dedasi Turkmėnijoje. Vieni leidiniai rašo, kad ten prasidėjo tylus valstybinis perversmas, o oficialūs šaltiniai praneša apie neregėto masto operaciją prieš narkotikų verteivas. Nėra pakankamai įrodymų, kad kokia nors politinė grupuotė grasintų po prezidento iki gyvos galvos Saparmurato Nijazovo mirties užpernai išrinktam nuosaikių reformų šalininkui Kurbankului Berdymuchamedovui.

Bet trūksta informacijos ir apie tai, kodėl Ašchabado gatvėmis šį savaitgalį riedėjo tankai ir šarvuočiai, o gyventojai girdėjo pabūklų kanonadą ir granatų sprogimus.

Paprastai tos informacijos vakuumą užpildo spėlionės ir gandai.

Taigi interneto svetainė „Turkmėnijos kronika“ (www.chrono-tm.org) pateikia neįvardyto turkmėnų milicijos majoro žodžius, kad iš Maskvos iškviestas specialiosios paskirties būrys padėjo susidoroti su ginkluotais žmonėmis, užgrobusiais pastatą Ašchabado centre. Pats Turkmėnijos prezidentas pirmadienį pranešė, kad teisėsauga sunaikino nusikaltėlių grupuotę, granatomis apsiginklavusią ir plėtojusią narkotikų verslą.

Kitomis žiniomis, dar rugsėjo 10 d. iš vieno karinio dalinio pabėgo keletas kareivių, kurie pagrobė tanką, nemažai ginklų ir nužudė keletą sukarintos milicijos pareigūnų. Jie užėmė pastatą sostinėje ir ten neva laikėsi iki rugsėjo 13 d.

Kai kuriais pranešimais, tai tebuvo tik du ginkluoti teroristai, kurie esą buvo netrukus sunaikinti. Tačiau stebėtojams įtarimų sukėlė ne tik Ašchabade, bet ir šalies provincijoje išklijuoti lapeliai su ieškomų teroristų fotorobotais. Jeigu abu jie buvo sunaikinti, tai kodėl jų ieškoma visoje šalyje, gūžčioja pečiais turkmėnai.

Padėtį komplikavo streikas

Padėtį komplikavo vienos turkų kompanijos darbuotojų streikas, peraugęs į masines muštynes, kurias teko malšinti nemažoms milicijos pajėgoms. Gyventojų baimė dar išaugo, kai prezidentas Ašchabade įvedė nepaprastąją padėtį. Milicija ir slaptosios tarnybos darė kratas, naktimis įsiverždavo į butus, apžiūrinėjo privatų ir viešąjį transportą, suiminėjo įtartinus asmenis.

Trūkstant informacijos, sklido kalbos, kad atsirado kažkokia sukilėlių grupuotė, kovojanti už darbo žmonių laimę ir šviesią ateitį, arba kad gimė šventasis kūdikis, pateptas būti mesiju…

Taigi nuo dalimi tiesos pagrįstų gandų iki visiškų nesąmonių – tokia įvykių Turkmėnijoje amplitudė. Bet, kaip „Vremia Novostei“ teigia seniai apie Vidurio Aziją rašantis žurnalistas Arkadijus Dubnovas, regione jaučiamas islamo fundamentalistų suaktyvėjimas.

Ašchabade jie susitelkę aplink Chitrovkos mečetę ir pastaruoju metu traukia jaunimą. Pagal senas tradicijas vietinis jaunimas dažniausiai paliekamas tarnauti arti savo gyvenamosios vietos dislokuotuose kariniuose daliniuose, todėl religinė islamo įtaka pasiekia ir Turkmėnijos kariuomenę. Negalima atmesti versijos, kad būtent islamistų paveikti jaunieji kariai ir sukėlė trijų dienų ginkluotą incidentą Ašchabade. Valdžiai buvo patogu nuslėpti šių įvykių esmę ir apkaltinti prekeivius narkotikais.

Režimas įgijo daug priešų

Negalima nuneigti, kad dabartinis K. Berdymuchamedovo režimas per 2 m. įgijo daug priešų. 2006 m. po S. Nijazovo mirties jis palyginti ramiai užėmė prezidento postą, tačiau iškart pareiškė sutramdysiąs tarpusavyje kovojančius įtakingus klanus. Jis ėmėsi valyti valdantįjį elitą.

Pirmiausia suėmė ir 20 m. įkalino buvusį prezidento apsaugos tarnybos vadą Akmuratą Redžepovą, o paskui 13 m. – jo sūnų, saugumo karininką Nurmuradą. Korupcija apkaltinti ir nuteisti taip pat Nacionalinio saugumo tarnybos karininkai.

Nuo šių represijų nukentėjo ne tik ankstesnio diktatoriaus stovykla, bet ir jo atminimas, o tai labai žeidė daugelį turkmėnų. Iš Ašchabado centro buvo iškeltas paauksuotas paminklas S. Nijazovui. Aukštosiose mokyklose buvo sumažintas valandų skaičius pagrindiniam šalies veikalui „Ruchname“ studijuoti.

Išvertus iš persų kalbos, „Ruchname“ reiškia „Sielos knyga“. Ją parašė pats S. Nijazovas, sudėjęs joje ir savo eilėraščius, ir istorijos apybraižas, ir šiaip progines kalbas. Eiliuotame priesaikos tekste buvęs amžinasis lyderis nepamiršo prirašyti: „…jei kada išduočiau tėvynę, jos šventąją vėliavą, Saparmuratą Didįjį Turkmėnbašį, tesustoja iš karto mano širdis…“ Šios eilutės priesaikoje kol kas išliko.

Sunku pasakyti, ar visa tai reiškė šalies demokratizavimą, tačiau priešų naujasis vadovas įgijo – tiek jėgos struktūrose, tiek tarp jaunų žmonių, kurie tikėjosi veržlesnių pasaulietinių reformų, tiek tarp senajai tvarkai ištikimų mulų.

Apžvalgininkai tvirtina, kad negalima nepastebėti ir ekonominio kai kurių jėgų suinteresuotumo. Turkmėnija užėmė 10 vietą pasaulyje pagal medvilnės gamybą, tačiau dar didesnis jos turtas – dujos. Pagal jų rezervus šalis yra 15 vietoje pasaulyje, o didžiausia jų importuotoja – Rusija.

Žinoma, Maskva nenori suirutės šalyje, nes tuomet nukentėtų jos užsakymai, tačiau didžiajai kaimynei nerimą kelią Ašchabado ketinimai keisti ir plėsti dujų eksporto kryptis. Jau prasidėjo dujotiekio tiesimas į Kiniją. Ašchabade svarstoma, ar pasirinkti Rusiją aplenkiantį dujų eksporto projektą „Nabucco“.

Taigi pakanka argumentų manyti, kad paslaptingi savaitgalio įvykiai Ašchabade – tai ne vien tik narkotikų platintojų gaudynės ar kareivėlių išdaigos, bet rimtas signalas dabartiniam Turkmėnijos režimui.

Rusijos verslui koją kiša politikai

Rusijos ekonomika gyvena ne pačius geriausius laikus. Kol kas sunku pasakyti, ar jai įtakos turėjo konfliktas Gruzijoje, ar susipriešinimas su Amerika, geopolitiniai reiškiniai, tačiau akivaizdu, kad Rusijos ūkio plėtra sustojo ar net smunka, netgi turint neva patikimų energetikos išteklių.

Štai Pasaulio bankas ir Tarptautinė finansų korporacija paskelbė metinius verslo klimato reitingus „Imantis verslo“. Atliekant tyrimą buvo vertinamas valstybės valdymo poveikis verslui, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms. Palankiausios sąlygos verslą plėsti sudaromos Singapūre, Naujojoje Zelandijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Kaip skelbia laikraštis „Kommersant“, tarp 181 valstybės Rusija užima tik 120 vietą, tai yra atsiduria tarp Bosnijos ir Hercegovinos bei Nepalo.

Įdomu tai, kad buvusių sovietinių respublikų plėtra Europoje ir net pasaulyje augo sparčiausiai, o Azerbaidžano reitingas pagerintas iš karto 64 pozicijomis. Ši Kaukazo šalis dabar yra 33 vietoje šalia Pietų Afrikos Respublikos, Prancūzijos ir Izraelio.

Tyrėjus nustebino reformų sparta Kirgizijoje, Baltarusijoje, taip pat Albanijoje. Iš Baltijos šalių, kaip paprastai, pagal verslo patrauklumą aukščiausią 22 vietą užima Estija, Lietuva – 28, Latvija – 29 vietą, o štai Lenkija – tik 76 poziciją. Jei kalbama apie Lietuvos verslo reitingus, svarbu pasakyti, kad mūsų šalis išlaikė prieš metus turėtas pozicijas, tačiau vienu iš 10 vertintų kriterijų jos patrauklumas nukrito. Lietuvoje per metus pablogėjo verslo pradžios galimybės, pavyzdžiui, mūsų šalyje parengti visas sąlygas savo verslui pradėti prireikia vidutiniškai 26 dienų, Baltijos regiono šalyse – 22, o Europoje – tik kiek daugiau kaip 15 dienų.

Pranešime pabrėžiama, kad Rusijoje verslininkui sunkiausia gauti leidimą statybai. Todėl, mano pranešimo autoriai, šioje šalyje net neverta kalbėti apie tinkamas sąlygas verslui plėtoti, kai reformų lygis nuolat krinta.

Interneto svetainė „Quote.ru“ pastebi, kad pastaruoju metu labai sumažėjo Rusijos rinkos fondų indeksas. Nuo gegužės jis nusileido iki psichologiškai svarbios 1500 punktų žymos, tai yra net 40 proc., ir tai didžiausias nuosmukis nuo 2006 m. Analitikai mano, kad tam įtakos turėjo ne tik ipotekos krizė JAV, naftos kainų sumažėjimas, bet ir vidinės priežastys, pavyzdžiui, valstybės kišimasis į kainų formavimą anglies pramonėje, taip pat karas Gruzijoje, paskatinęs investicijų „išėjimą“ iš Rusijos.

Pasak laikraščio „Vedomosti“, vien tik rugpjūtį Rusija neteko 5 mlrd. dolerių užsienio kapitalo. Bet kai kurie ekspertai tvirtino, kad šis skaičius gali būti triskart didesnis. Kiti analitikai teigia, kad įvykiai Kaukaze yra trumpalaikiai, jokios įtakos biržoms neturintys. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas, duodamas interviu arabų televizijos kompanijai „Al Jazeera“, kalbėjo, kad dėl biržų indeksų kritimo kalta pasaulio ekonomika, neigiami procesai tarptautinėje finansų rinkoje. Jie Rusijos ekonomiką veikia kur kas labiau negu karas Gruzijoje ar santykių su Vakarais atšalimas. Tačiau laikraštis „Financial Times“ pastebi, kad per šį mėnesį nuo konflikto Kaukaze pradžios iš Rusijos nutekėjo apie 20 mlrd. dolerių. Tai privertė Rusijos bankus griežtinti kreditų išdavimo sąlygas. Savo ruožtu tai smogė nekilnojamojo turto rinkai, prekybai ir statybai, nes verslininkai negali gauti reikalingų paskolų, o ir už teikiamus kreditus palūkanos žymiai išaugo. Pabūgę nenuspėjamos ateities, žmonės pasiima savo indėlius iš bankų. Štai iš Rusijos taupomojo banko nuo birželio išimta apie milijardas dolerių.

Įvykiai Gruzijoje gal ir ne pagrindinė tokio nuosmukio priežastis, tačiau tai buvo dar vienas smūgis šlubuojančiai Rusijos ekonomikai. Rusijos verslo sluoksniuose vis dažniau pasigirsta abejonių, ar didžiulių energetikos išteklių maitinamas ūkis pajėgs atlaikyti nenuspėjamų Rusijos politikų užmojus.

Kodėl Baku D.Cheney sutiktas šaltai?

Jungtinių Valstijų viceprezidento Dicko Cheney turnė po tris buvusias sovietines respublikas – Gruziją, Azerbaidžaną ir Ukrainą – nelengvas kąsnis Vašingtonui. Patyręs energetikos ir politikos vilkas D. Cheney vienur buvo nešiojamas ant rankų, kitur – sutiktas labai šaltai.

Tbilisiui Amerika suteikia 1 mlrd. dolerių paramą, ragina Gruziją kuo greičiau priimti į NATO ir Rusijos agresiją Kaukaze vadina neteisėtais vienašališkais veiksmais, o Baku Vašingtono pasiuntinį pasitinka net ne prezidentas Ilhamas Alijevas, net ne ministras pirmininkas Arturas Rasizade, o tik vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras. Nepaisant to, kad tarp D. Cheney ir I. Alijevo susiklostė draugiški santykiai (vienas iš jų dirbo Amerikos naftos ir dujų kompanijoje „Halliburton“, kitas – Azerbaidžano naftos įmonėje), derybos Baku buvo sunkios.

Gruzijoje visi su ovacijomis sutiko JAV pažadus užtikrinti dujų tiekimą per jos teritoriją į Vakarus, o štai I. Alijevas neskubėjo pritarti Amerikos garantijoms statant „Nabucco“ dujotiekį, kuris aplenktų Rusiją.

Priminsiu, kad šis 3300 km ilgio magistralinis dujotiekis turėtų būti nutiestas iš Vidurio Azijos iki Austrijos ir Vokietijos. Juo būtų pumpuojama iki 32 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Beveik 8 mlrd. eurų vertės vamzdynas būtų nutiestas iki 2013 m. Jį tiesiant ketina dalyvauti Austrijos, Turkijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Vengrijos kompanijos.

Iš pradžių prieš 4 m. buvo planuojama dujas tiekti iš Irano telkinių Persijos įlankoje, tačiau konfliktas dėl Irano branduolinės programos privertė keisti projektą ir dujas transportuoti iš Turkmėnijos, Uzbekijos bei Azerbaidžano.

Žurnalas „Time“ analizuoja, kodėl staiga Baku atsargiai ėmė vertinti Vašingtono raginimus tiesti „Nabucco“ dujotiekį. Nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo Azerbaidžanas balansuoja tarp simpatijų Maskvai ir bendradarbiavimo su Vakarais. Turtinga energetikos išteklių šalis į derybas eina iškelta galva ir iš savo partnerių reikalauja elgtis su ja solidžiai. Savo žemės turtus Baku parduoda labai apdairiai. Štai Rusija čia dujas perka pagal besikeičiančias rinkos kainas, o ne pagal ilgalaikes, kurios nurodytos sutartyse. Vakarai jas gauna dar didesnėmis.

Vis dėlto yra ir grynai politinė priežastis, kodėl I. Alijevas staiga persigalvojo. Kas bebūtų konflikto Kaukaze kaltininkas, Rusijos operacija Gruzijoje verčia Baku būti ypač atsargų santykiuose su artimiausiais kaimynais. Maskvos kumščio politika buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu verčia Azerbaidžaną galvoti ir apie savo energijos išteklių apsaugą ir racionalų pardavimą. Šiaip ar taip jis mano, kad transportuoti dujas dujotiekiu Baku– Tbilisis–Džeihanas yra nesaugu, kad pavojus gresia ir naujam „Nabucco“ projektui. Dėl karo Kaukaze JAV ir Rusijos santykiai pasikeitė. Jie dabar nenuspėjami. Vakarų Europa taip pat neapsisprendusi, kokių priemonių imtis prieš Rusijos agresiją. Vadinasi, manoma Baku, kol kas nereikia skubėti pritarti Vašingtono siūlymams, jau pradėtiems projektams, o Maskvai pardavinėti savo žemės turtus vis augančia kaina.

D. Cheney vizitą prie Rusijos sienų akylai stebi Maskva. Ši turnė jai nerimą kelia dar ir dėl to, kad taip viceprezidentas vykdo Johno McCaino rinkimų kampaniją, o juk respublikonų kandidato pasisakymai apie Rusiją yra gana aštrūs. Taigi Rusijos strategai daro viską, kad Vašingtono pasiuntinio vizitas į buvusius jos pakraščius patirtų nesėkmę.

Nėštumas ir amerikietiškos demokratijos grimasos

eigu jūsų paklaustų, koks ryšys tarp nėštumo ir demokratijos, tikriausiai pasukiotumėte pirštu prie smilkinio, tačiau amerikietiški standartai leidžia susieti nesusiejamus dalykus. Ypač tai dažna vykstant rinkimų kampanijai.

Antai vos tik respublikonų kandidatas Johnas McCainas pagal reitingus iššoko į priekį, demokratai surado ir jo jautrią vietą. Kai jis kandidate į viceprezidentus pasirinko 44 m. Aliaskos gubernatorę Sarah Palin, oponentai tučtuojau iškapstė porą respublikonus kompromituojančių faktų. Jie liečia net ne politikę, o jos dukterį – 17 m. Bristol, kuri esą penktą mėnesį nėščia, bet ištekėsianti už kūdikio tėvo tik tuomet, kai pagimdysianti. Būta ir kitokių gandų. Na, pavyzdžiui, kad keturių mėnesių politikės sūnus Trige‘as taip pat yra dukters Bristol vaikas…

Senatorius J. McCainas patikino žinojęs apie nesantuokinį Bristol nėštumą, tačiau skandalinga naujiena spėjo nusmukdyti respublikonų kandidato reitingus. Demokratų kandidatas Barackas Obama pirmą kartą per rinkimų kampaniją pasiekė 50 proc. populiarumą. Į skandalingą žinią apie priešininkus jis reagavo kilniai. „Tai neturi nieko bendra su politikės darbu“, – pareiškė jis.

O štai J. McCainas nedemonstravo tokio kilnumo, kai rugpjūtį jo štabas, naudodamasis vadinamosiomis „juodosiomis technologijomis“, paskleidė žinią apie priešininką. Tuomet respublikonai pareiškė, kad B. Obama, jeigu bus išrinktas prezidentu, ketina padidinti mokesčius neturtingiausiųjų sluoksniams. Iš tikrųjų jis yra žadėjęs peržiūrėti mokesčių sistemą, bet niekada nėra sakęs, kad juos kels socialiai mažiausiai aprūpintoms amerikiečių šeimoms. Vis dėlto gandas nuvilnijo, ir demokratas ėmė atsilikti nuo savo oponento.

Dabar demokratai, pajutę, kad būsimoji J. McCaino dešinioji ranka yra įspūdingesnė už B. Obamos pasirinktą 65 m. Delavero senatorių Joseph‘ą Bideną, išmetė savo kozirį,.

S. Palin – profesionali žurnalistė. Gimusi mokytojų šeimoje mažyčiame Vasilos miestelyje Aliaskoje, mokykloje ji buvo mergaičių krepšinio komandos kapitonė, pravardžiuojama barakuda. Ji puiki šaulė ir net buvo renkama Aliaskos gražuole. Politinę karjerą pradėjo nuo miestelio tarybos. Tapusi Aliaskos – šios turtingiausios naftos Amerikos valstijos – gubernatore, ji visada gynė tradicinę savarankišką Aliaskos dujų ir naftos pramonę.

Konservatyvių pažiūrų politikės vyras Tedas yra paprastas naftininkas. Pora augina penkis vaikus, o atsitikimas su vyriausiąja Bristol tik parodo, kad šioje šeimoje nebuvo puritoniško, ypatingo auklėjimo, o ir pačios S. Palin negalima tituluoti „geležine ledi“. Kilusi iš atšiauraus krašto, gera sportininkė, moteris vengia atrodyti vyriškai stipri, kaip mitinguose stengiasi elgtis Hillary Clinton ar Nancy Pilosy. Netgi turbūt vienintelėje nuotraukoje iš Kuveito, kur buvo nuvykusi aplankyti iš Aliaskos kilusių kareivių vaikinų, ji atrodo trapi ir moteriška…

Šalia solidaus amžiaus 72 m. J. McCaino jo pagalbininkė atrodo gana patraukliai, tačiau amerikietiškos demokratijos mašina pajėgi sutraiškyti bet ką. Iki rinkimų liko visai nedaug, ir inspiruojamas skandalas dėl nėštumo jau smukdo respublikonų kandidato reitingus. Toks amerikietiškas gyvenimo ir demokratijos būdas. Greičiau – šios demokratijos grimasos. Kai kitose šalyse net aiškiai korumpuotą politiką sunku nuversti nuo valdžios aukštybių, Amerikoje pikantiška smulkmena gali turėti įtakos politinei karjerai ir valstybės įvaizdžiui.

Rusijos laivynas turės išsinešdinti

Sevastopolio – beveik 400 tūkstančių gyventojų turinčio Ukrainos miesto ir didžiulio Rusijai išnuomoto uosto – ateitis dabar aptarinėjama daug aštriau negu kada nors anksčiau. Rusijos agresija prieš Gruziją, separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų pripažinimas vėl išryškino viso Krymo, Sevastopolio, o kartu ir Juodosios jūros laivyno priklausomybės problemą.

Artėjant 2017 m., kai baigsis Sevastopolio 20 metų nuomos sutartis, pasirašyta tarp Rusijos ir Ukrainos 1997 m., Maskva priversta sukti galvą, kur dislokuoti milžiniškus karinio ir civilinio laivyno, galingos infrastruktūros pajėgumus.

Gegužės 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išleido dekretą, kuriame pavedė šalies vyriausybei iki liepos 20 d. parengti įstatymo projektą dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno iškeldinimo iš Sevastopolio uosto 2017 metais. Be to, prezidentas įpareigojo vyriausybę ir Saugumo tarybą užbaigti Ukrainos ir Rusijos jūros sienos Azovo ir Juodojoje jūrose bei Kerčės sąsiauryje teisinį įforminimą sutartimis.

Priminsime, kad 1997 m. Rusija ir Ukraina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, pagal kurią Rusija pripažino 1991 m. nepriklausoma pasiskelbusios Ukrainos dar 1954 m. nustatytas sienas, mainais į Ukrainos garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Ši sutartis svarbi tuo, kad yra susieta su Juodosios jūros laivyno pasidalijimu tarp Ukrainos ir Rusijos. Rusijai pripažinus Ukrainos, taigi ir Krymo bei Sevastopolio, teritorinį vientisumą, jai atiteko ne tik 80 proc. viso karinio Juodosios jūros laivyno, o ir teisė iš Ukrainos 20 metų, t. y. iki 2017 m. gegužės 28 d., nuomotis Sevastopolio uostą su atitinkama jūros akvatorija.

Apžvalgininkai rašo, kad Sevastopolio uosto ir infrastruktūros nuoma Rusijai kasmet kainuoja 100 mln. JAV dolerių, kuriuos Rusija nurašo nuo Ukrainos įsiskolinimų už naftą ir dujas. Sutartyje nėra tiksliai užfiksuota nuomos kaina, todėl, kai Ukrainos ir Rusijos dvišaliai santykiai ima blogėti, Kijevas nuolat primena, kad nuomos mokestis gali būti padidintas kelis kartus (nuo 210 mln. iki beveik 2 mlrd. JAV dolerių per metus).

Rusija labai jautriai reaguoja į bet kokias diskusijas, susijusias su kariniu Juodosios jūros laivynu. Bene pagrindinis Rusijos argumentas, kuriuo nuolat gąsdinama Ukraina – tai sienų peržiūrėjimas. Maskva grasina, kad jeigu Ukraina po 2017 m. nepratęs Sevastopolio uosto nuomos sutarties, Rusija gali peržiūrėti 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties principus dėl Ukrainos sienų pripažinimo, juolab kad šios sutarties galiojimas baigiasi jau 2009 metais.

Problema paaštrėjo ne vien dėl to, kad baigiasi įvairių sutarčių galiojimo terminai, bet ir dėl įtemptos padėties buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose. Iš vienos pusės, Gruzijos ir Ukrainos artėjimas link NATO, iš kitos – Rusijos agresijos aktas Gruzijoje vėl išklibino tarsi ir aprimusias aistras dėl Krymo ir Juodosios jūros laivyno dislokavimo Sevastopolyje ateities.

Kaip žinome, keletas karinių Rusijos laivų iš šio uosto nuplaukė prie Gruzijos krantų Juodojoje jūroje ir jau vien savo buvimu darė spaudimą Tbilisiui ir rėmė separatistines respublikas. Kai V. Juščenka išleido potvarkį, draudžiantį laivams be išankstinio suderinimo su Ukrainos vyriausybe kirsti jūrinę šios valstybės sieną, Maskva jį pavadino niekiniu. Visiškas nesiskaitymas su Kijevu ir galimas Krymo atskyrimas nuo Ukrainos, kartu taip sprendžiant ir Sevastopolio problemą, komplikuoja ir taip įtemptus Ukrainos ir Rusijos santykius.

Akivaizdu, kad jei ne greičiau, tai po 2017 m. Kijevas nepratęs nuomos sutarties su Rusija. Neabejotina ir tai, kad, kaip rašo Rusijos interneto svetainės, per likusius beveik devynerius metus Rusija niekaip nespės pastatyti kitos laivyno bazės šiame regione. Būkime atviri, rašo apžvalgininkai, juk apie 90 proc. laivyno admirolų gerovės yra susiję su ypač komfortiška tarnyba prie Juodosios jūros, sukurtomis atogrąžų sąlygomis ir gerais atlyginimais. Jie niekada negalvojo, kad Juodosios jūros laivynas gina strateginius Rusijos interesus šiame NATO valstybių apsuptame baseine, o tiesiog lepinosi dosnia Pietų saule.

Rusijos jūrų bazė Sevastopolyje per šiuos 17 metų labai nugyventa. 1991 m. į Juodosios jūros laivyno sudėtį įėjo 6 divizijos (grupė kovai su povandeniniais laivais, desantininkų, jūrų raketinės aviacijos, kranto apsaugos ir kt.), o dabar tik viena – paprastų karo laivų eskadra, kurią sudaro trys pirmo rango koviniai laivai. Rusų apžvalgininkai šaiposi: jeigu netyčia Rusija praras vieną laivą, tai laivynas negalės vadintis divizija, o dislokavimas praras bet kokią prasmę…

Kadaise Sevastopolis su savo vidine akvatorija buvo didžiausias SSRS miestas (įskaitant ir Maskvą), dabar laivynas įspraustas į vieną Troickio įlanką. Tiesiogine žodžio prasme įspraustas, nes dėl gelmėje palaidotų laivų jo išplaukimas į atvirą akvatoriją yra beveik neįmanomas, ir Rusijos pajėgas čia gali užblokuoti keli Ukrainos kranto apsaugos kateriai. Dar reikia turėti galvoje, kad visas bazės aprūpinimas 500 km kranto linija yra kontroliuojamas Ukrainos.

Rusijos strategai siūlo ieškoti atsarginių jūrų bazės dislokavimo variantų. Ne daugiau kaip 180 laivyno vienetų gali priimti Novorosijsko Cemeso įlanka, bet ji pernelyg atvira audroms. Dabar atsivėrė galimybė mažos talpos laivus dislokuoti nepriklausoma pripažintos ir Rusijos kontroliuojamos Abchazijos Očamčiro uoste. Pastaruoju metu Maskva prakalbo apie laivų permetimą į Viduržemio jūroje esantį Sirijos Tartuso uostą, bet ją gasdina nestabili padėtis šioje šalyje: juk prezidento Assado šeimos valdymas ne begalinis…

Taigi, devyneri metai prabėgs greitai. O jeigu Ukraina taps NATO nare anksčiau, Rusijos laivynas Juodojoje jūros bus suspaustas priešiškos jėgos gniaužtuose. Tuomet nori nenori teks paskubomis galvoti, kur nešdintis iš kadaise Rusijos carų užimtos, o dabar suverenios valstybės norimos susigrąžinti žemės.

Kaliningradas niekada netaps Europos Honkongu

Jeigu ES įvestų Rusijai sankcijas už jos agresiją Kaukaze ir separatinių respublikų pripažinimą, labiausiai nukentėtų Kaliningrado sritis. Nors toks Briuselio žingsnis kuo toliau, tuo mažiau įtikėtinas, Maskva rimtai svarsto, kaip atsikirsti Vakarų spaudimui.

Rusija jau anksčiau skelbė, kad ji grąžins į šį anklavą vidutinio nuotolio raketas „Iscander“ ir balistines raketas, galinčias nešti branduolinius užtaisus. Toks naujas srities militarizavimas susijęs ne tiek su įvykiais Kaukaze ir kaimyninių šalių baime patirti Rusijos agresiją savo kailiu, kiek su amerikiečių priešraketinio skydo elementų dislokavimu Čekijoje ir Lenkijoje. Liepos pradžioje Kaliningrade lankėsi 10 Rusijos Dūmos deputatų, kurie domėjosi srities branduolinio perginklavimo galimybėmis. Rusijos gynybos ministerijos šaltiniai patvirtino, kad vienas svarbiausių dabar svarstomų planų – branduolinių raketų dislokavimas Kaliningrade ir Baltarusijoje. Kovinėmis branduolinėmis galvutėmis bus aprūpinti ir Baltijos jūros laivyno karo ir povandeniniai laivai. Šių metų pradžioje buvo pranešta, kad dvi Rusijos karinės bazės bus įkurdintos Serbijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje, o karinis dalyvavimas bus atnaujintas Kuboje.

Po Šaltojo karo prasidėjęs Kaliningrado srities demilitarizavimas taip ir nebuvo iki galo baigtas. Branduoliniai užtaisai buvo paslėpti giliai po žeme arba laikinai išmontuoti, nes Maskva visada tikėjo, kad juos teks grąžinti. Tačiau sovietinių laikų ginklai paseno, ir Rusija turi skirti milžiniškas lėšas naujos kartos branduolinėms raketoms. Šiam vakariniam Rusijos anklavui dabar skiriami milžiniški pinigai.

Pasaulio reakcija į Rusijos išplėtotą konfliktą Gruzijoje nejuokais supykdė Maskvą. Iškilo rimtas pavojus jos planams šį anklavą paversti Europos Honkongu. Kaip rašė Londono „The Times“, prieš 10 m. šis kraštas buvo labiausiai atsilikęs, palyginti ne tik su kaimyninėmis šalimis, bet su kitais Rusijos regionais. Vis dėlto netrukus Kaliningradas buvo paskelbtas ypatingąja ekonomine zona ir buvo šefuojamas paties Vladimiro Putino, nes čia gyvena jo uošvė. Per trumpą laiką buvo pastatytas naujas oro uosto terminalas, kainavęs apie 150 mln. litų. Jis turėjo sujungti Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Italiją ir Ispaniją su dešimčia Rusijos miestų.

Investuotojai buvo pakviesti įdėti milijonus dolerių, kad Kaliningradas taptų bendradarbiavimo su ES vitrina, dar vadinama Baltijos Las Vegasu. V. Putinas Kaliningradą pavadino viena iš keturių Rusijos zonų, kur kitais metais bus leisti azartiniai žaidimai, o šiam verslui užtikrinti bus atidaryta speciali žaidimų 30 tūkst. vietų viešbučiuose zona. Čia pradėjo veikti keletas šiuolaikinių prekybos centrų, kuriuose ant kiekvieno kampo prekiaujama svarbiausia krašto vertybe – gintaru. Kaliningrado srityje iškasama 90 proc. visų pasaulio gintaro išteklių.

2005 m. V. Putinas srities gubernatoriumi paskyrė buvusį Federalinės mokesčių tarnybos vadovą Georgijų Boosą, ir per kelerius metus gyventojų vidutinis mėnesio uždarbis pakilo 31 proc., padidėjo krovinių srautas per komercinį jūrų uostą. 2007 m. pabaigoje per jį keliavo 8 mln. tonų krovinių per metus. Dabar su vokiečiais čia statomas kuro terminalas ir šaldytuvų skyrius.

Maskvai būtų nepaprastai skaudu, jei iš šių planų nieko neišeitų. Įsitvirtinti beveik pačiame Europos centre, atkurti karinę galią prie pat amerikietiškųjų raketų, būsiančių vos už kelių šimtų kilometrų į Vakarus, yra strateginis Maskvos uždavinys. Geopolitine prasme jis netgi svarbesnis negu imperiškųjų ambicijų gynimas Kaukaze.

Vis dėlto Rusijai pagalius į ratus kaišioja Lietuva ir Lenkija. Gindamas Gruziją, Vilnius pagrasino apribosiąs Rusijos tranzitą per Lietuvos teritoriją, pergalvosiąs vizų režimą. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiomis dienomis turėjo vykti į Varšuvą ir kartu su Lenkija atidaryti Kaliningrado įlanką, tačiau griežti lenkų reikalavimai imtis sankcijų prieš Rusiją aptemdė šią šventę. Ir tuo labiau vakarinio Rusijos anklavo kaimynai nenori Kaliningrado srityje matyti stabilumui regione grūmojančio branduolinio ginklo.

Sankcijos Rusijai? Maskva leipsta iš juoko…

Vakarai grasina, kad netrukus išauš Rusijai atpildo valanda. Ji atsakys už tą agresiją, kurią neseniai įvykdė prieš Gruziją, ir už separatinių Gruzijos respublikų pripažinimą. Šie grūmojimai atrodo nerimtai dar ir todėl, kad Briuselis jau nuo pirmųjų dienų ilgokai delsė įvertinti konfliktą Kaukaze, kol pagaliau vienas kitas politikas ryžosi pareikšti susirūpinimą dėl įvykių regione ir paraginti Maskvą išvesti savo kariuomenę iš suverenios valstybės.

Pirmadienį Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy iniciatyva šaukiamas ES viršūnių susitikimas. Kol kas jame ketinama pateikti du sankcijų Rusijai variantus. Italijos siūlomas vadinamas „minkštasis“ reikalauja išvesti iš Gruzijos Rusijos kariuomenę, taip pat ir iš Počio uosto, buferinių zonų, kurias yra nustatęs pats Rusijos kariuomenės generalinis štabas. Be to, šiame variante reikalaujama iš Rusijos garantijų, kad jos elgesys Gruzijoje nebus kartojamas kitose šalyse.

Griežtas sankcijas Rusijai reikalauja įvesti Lenkija, Švedija ir Didžioji Britanija. Jos labiausiai paliestų finansų ir ekonomikos sritis, investicijas į Rusijos ūkį. Stambusis ES šalių verslas tokiu atveju turėtų sumažinti investicijas į Rusijos ekonomiką, o sumažėjusios investicijos esą rodytų, kad Rusijos ekonomika nestabili ir rizikinga. Kita vertus, ketinama patarti Europos bankams neperkredituoti Rusijos finansų įstaigų, kompanijų ir taip įšaldyti svarbiausius Rusijos plėtros projektus.

Maskvai, be abejo, patiktų italų variantas. Vakarai tvirtina, kad Rusija įvykdė tik du iš šešių N. Sarkozy plano reikalavimus, tačiau Maskva sako įvykdžiusi visus šešis. Kol Kaukaze nėra padėties stebėjimo sistemos, tai patikrinti sunku.

Rusija pareiškia, kad nebijo ekonominių sankcijų. Priešingai – ministro pirmininko Vladimiro Putino potvarkiu 19 įmonių uždrausta importuoti vištieną iš Jungtinių Valstijų. Pasak V. Putino, šis draudimas nesusijęs su Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimu. Interviu televizijos kompanijai CNN buvęs prezidentas teigė, kad per praėjusiais metais vykusius patikrinimus nustatyta, jog Amerikos kompanijos nesilaiko Rusijos nustatytų higienos normų. Grėsmė prarasti eksportą iškilo dar 29 firmoms. JAV – didžiausios paukštienos tiekėjos į Rusiją. Žinoma, Vašingtonas turi ir kitų didžiulių paukštienos realizavimo rinkų, pavyzdžiui, Kiniją ir Ukrainą, tačiau Maskvos draudimas rodo, kad ji nelinkusi atgailauti prieš Vakarus.

Laikraštis „Kommersant“ pranešė, kad Maskva, likus keletui dienų iki viršūnių susitikimo Briuselyje, ėmė aktyviai apdoroti potencialias savo sąjungininkes, pirmiausia Vokietiją, Italiją, Ispaniją, Prancūziją ir Suomiją. Jeigu Rusijai iš tikrųjų ateitų sunki valanda, ji panaudotų atsarginį variantą – poziciją dėl Irano.

Vienas didžiausių stabdžių įvesti sankcijas Rusijai, žinoma, yra Rusijos naftos ir dujų tiekimas Europos šalims. Pasak žurnalo „The Economist“, pagrindinis Rusijos įsiveržimo į Gruziją tikslas buvo pademonstruoti jos kaip naftos tranzito šalies pažeidžiamumą. Per Gruzijos teritoriją eina du naftotiekiai iš Azerbaidžano į Europą, ir karas Kaukaze išryškino padėties Gruzijoje nestabilumą, vadinasi, ir Michailo Saakašvilio režimo keliamą pavojų tiekimui į Vakarus.

Pernai iš Rusijos į ES šalis buvo importuota 38 proc. dujų ir 33 proc. naftos. Tai, kad Rusija yra pagrindinė energijos išteklių tiekėja Europai, tebėra svarbiausias pasyvios Vakarų politikos Maskvos atžvilgiu veiksnys.

Žinoma, radikalios sankcijos Rusijai gali sumažinti koncerno „Gazprom“ pelną. Jis ypač bijo, kad, iškilus pavojui didžiuliams Rusijos projektams „Šiaurės srautas“ ir „Pietų srautas“, europiečiai pirmenybę teiks dujotiekiui iš Kaspijos regiono „Nabucco“, kuris bus tiesiamas aplenkiant Rusiją. Bet abejotina, kad Europa atsisakys išteklių importo įsipareigojimų Rusijai, nes Senojo žemyno šalių gyventojai svarsto pragmatiškai: savo balsą rinkimuose jie atiduos už dujas ir naftą.

Vienybės dėl sankcijų Rusijai nėra tiek visoje ES, tiek ir vienoje iš jos narių Lietuvoje. Buvusi ryžtinga Maskvos kritikė ji viršūnių susitikimo išvakarėse ėmė kalbėti apie tai, kad užuot taikius sankcijas Rusijai reikėtų ją spausti „politiniais signalais“.

Maskva kurčia bet kokiems Vakarų signalams ir mandagiems ženklams. Joje vis labiau eskaluojamas karingasis imperinis mąstymas, taip gerai mums pažįstamas nuo Šaltojo karo laikų.

Maskva gina Padniestrės separatistus

Dar nespėjo ataušti karo židinys Kaukaze, o Maskva vėl kuria planus, kaip kitas buvusias sovietines respublikas priversti siekti taikos. Atrodo, eilė ateina Padniestrei – šiai kadaise buvusiai Moldovos provincijai.

Sąlyginė sėkmė Gruzijoje Rusiją įkvėpė, ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad jokia kita problema nėra taip greitai spręstina kaip Padniestrės konfliktas. Jam pritarė su Moldovos prezidentu Vladimiru Voroninu susitikęs Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas. Jis pareiškė, kad dabar atsivėrė geros galimybės sureguliuoti Padniestrės problemą. Ką reiškia „dabar“, nesunku suprasti. Bet Rusijos prezidento lūpose šis paaiškinimas virto grasinimu: moldavų kolegai jis patarė turėti galvoje Pietų Osetijos patyrimą…

Tai užuomina į Tbilisio operaciją Cchinvalyje ir agresyvų Rusijos atsaką gruzinams. Kitaip sakant, nors Kišiniovas nė žodžiu neužsimena apie galimybę jėga susigrąžinti nepripažintą Padniestrės teritoriją arba įvesti ten „konstitucinę tvarką“, Maskva jau perspėja Moldovą ir taip vėl atgaivina separatines nuotaikas Padniestrėje. Jų kurstymas ir buvo tikroji konflikto tarp gruzinų ir osetinų priežastis.

Tiesa, ta atsiskyrimo nuo Moldovos ir prisijungimo prie Rusijos retorika Tiraspolyje niekada nebuvo ir nutilusi. Pakanka paskaityti Padniestrės naujienų agentūros „Olvia-press“ pranešimus ar vietos politikų komentarus, pavartyti rusų kalba leidžiamą laikraštį „Pridnestrovje“, kad paaiškėtų, kas kaitina atmosferą. Juose Moldova kaltinama provincijos gyventojų, ypač rusakalbių, genocidu, Moldovos prezidentas V. Voroninas vadinamas tiesiog fašistu…

Dabar S. Lavrovas ragina grįžti prie 2003 m. vadinamo „Kozako plano“, pagal kurį siūlo Moldovai tapti federacija su plačia Padniestrės autonomija ir joje 30 m. dislokuoti Rusijos taikdarius. Tai labai jau primena padėtį Gruzijoje…

Bet trumpam pažvelkime į istoriją.

Rusų šaltiniai, kurie dažnai pateikiami tendencingai, tvirtina, kad kairiojo Dniestro kranto teritorija nuo 18 a. priklausė carinei Rusijai. 1792 m. rusų karvedys Aleksandras Suvorovas čia įkūrė Tiraspolio miestą-tvirtovę ant upės kranto. Iki to laiko ten gyveno rumunai. Tarp jos ir turkų užimtų Benderų tuomet ėjo fronto linija. Dniestru ėjo ir Rusijos imperijos siena su Rumunija. 1924 m. Moldovos autonominės respublikos sudėtyje jis atiteko Ukrainai. Pasidalijus įtakos zonas su hitlerine Vokietija, Sovietų Sąjungai atiteko Besarabija. 1940 m. čia buvo įkurta Moldavijos socialistinė respublika, ir Padniestrė penkis dešimtmečius visiškai nebuvo minima kaip atskiras administracinis vienetas.

Dar prieš žlungant Sovietų Sąjungai, 1990 m. vasarą, politiniai įvykiai Moldovoje buvo panašūs į padėtį Gruzijoje. Moldova paskelbė tikslą susijungti su kraujo ir kalbos broliais rumunais.

Kairiojo Dniestro kranto gyventojai pareiškė liekantys Sovietų Sąjungos sudėtyje, o tų pačių metų rugsėjį Padniestrės parlamentas paskelbė įkuriąs Padniestrės respubliką Moldovos sudėtyje. Tokį sprendimą paskatino Moldovos atsisakymas vietoj valstybinės rusų kalbos įteisinti rumunų. Bet Moldovai paskelbus nepriklausomybę, savavališkas Tiraspolio sprendimas tarsi pakibo ore, nors iki to laiko čia jau buvo ir savas prezidentas, ir parlamentas, ir milicija, o kiek vėliau – savi pinigai, vadinamasis Dniestro rublis.

1992 m. kovą apipus Dniestro plykstelėjo pilietinis karas. Konfliktuojančius moldavus ir Maskvai ištikimus padniestriečius išskyrė 14-oji Rusijos armija, kuri ėmėsi taikdario vaidmens.

Dabar Moldova reikalauja išvesti apie 1200 Rusijos kariškių, tačiau Maskva atsako, kad tai taikos regione garantas. Dėl to nutrūko Moldovos, Rusijos, Padniestrės ir Ukrainos derybos, kuriose tarpininkavo Jungtinės Valstijos ir ES.

Padniestrėje yra ne tik Rusijos ginkluotųjų pajėgų. Rusija taip pat teikia užslėptas subsidijas Padniestrės ekonomikai, pavyzdžiui, nereikalauja padengti 1,3 mlrd. dolerių įsiskolinimo Rusijos dujų bendrovei „Gazprom“.

Žmonės, gyvenantys abipus Dniestro upės, tapo savotiškais separatistų įkaitais. Jie niekaip neišsiveržia iš užburto skurdo rato. CŽV žinyno apie šalių ekonomiką „World Factbook“ duomenimis, Moldova, kurioje yra maždaug 4,7 mln. gyventojų, viena skurdžiausių buvusių sovietinių respublikų, panašiai kaip Uzbekistanas. 30 proc. šalies ekonomikos priklauso nuo užsienyje dirbančių moldavų siunčiamų pinigų. Padniestrė laikosi tik dėl Rusijos teikiamų subsidijų. Tokiu būdu ši pusketvirto tūkstančio kvadratinių kilometrų ungurio formos teritorija su beveik 600 tūkst. gyventojų, iš kurių trečdalis yra rumunai arba moldavai, lieka pasmerkta naujiems išbandymams. Dabar separatistams Maskva siunčia naują signalą, kuris gali tapti ir naujo konflikto pradžia.