Niekas gerai nesupranta, kas pasidarė Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, kad jis užsitraukė tokią opozicijos nemalonę. Nuo balandžio 9 d. šalyje organizuojamos masinės protesto akcijos ir reikalaujama, kad jis atsistatydintų. Blokuojama Prezidentūra, kitos valdžios įstaigos. Pirmadienį apsuptyje atsidūrė Gruzijos televizija, antradienį nuo 16 val. vieną valandą bus uždaryti visi į Tbilisį vedantys keliai. Manoma, kad trečiadienį, kai pažymima šventojo Georgijaus Nugalėtojo diena, neištvėręs spaudimo M. Saakašvilis pasitrauks iš savo posto. Laikraštis „Alia“ teigia, kad Visos Gruzijos patriarchas ir Gruzijos ortodoksų bažnyčios dvasinis vadovas Ilia II garantavęs prezidentui, kad šis saugiai galėsiąs palikti Gruziją…
Laikraštis tvirtina, kad patriarchas slapta susitiko su opozicijos atstovais ir aptarė prezidento saugumo klausimus, jeigu šis atsistatydintų. Vis dėlto derybose akcentuota, kad M. Saakašviliui niekas negresia, jeigu jis neįvykdė kriminalinių nusikaltimų, nes už juos vis tiek teks atsakyti. Be to, laikraštis, remdamasis „patikimais šaltiniais“, tvirtina, kad per prieš keletą mėnesių vykusį vizitą Maskvoje patriarchas Ilia II apie galimą prezidento išvykimą iš šalies neva kalbėjęsis su Dmitrijumi Medvedevu. Savo ruožtu ir M. Saakašvilis esą prašęs patriarcho apsaugoti jį, jo šeimos narius ir bendradarbius tuo atveju, jei jam tektų atsistatydinti.

Tai, kad bažnyčios dvasinis vadovas ketina būti tarpininkas tarp opozicijos ir prezidento, nieko nuostabaus. Ilia II pernai rugpjūtį per Rusijos karą Gruzijoje palaimino žygį „Stop Rusija“ ir tuo sukėlė Maskvos valdžios ir Stačiatikių bažnyčios pasipiktinimą. Šiaip patriarchas seniai pasisako už konstitucinės monarchijos sugrąžinimą į Gruziją ir Bagrationo dinastijos atgaivinimą šalyje, tačiau vengia tiesioginių išpuolių prieš prezidentą M. Saakašvilį. Dabartiniu atveju įtarimą gali kelti pranešimai apie neva ieškomą pagalbą Maskvoje ir atvirus ryšius su prezidentą panorusia nuversti opozicija. Gali būti, kad taip M. Saakašvilio oponentai naudojasi įtakingu bažnyčios veikėju ir perša šalies vadovui greitą politinės rezignacijos būdą.

Gegužės 6 d. – iš tiesų simbolinė proga atsinaujinti. Georgijaus Nugalėtojo (mūsiškai – šv. Jurgio) – avių bandų ir jų piemenų globėjo – šventė reiškia derlingojo vasaros laikotarpio pradžią. Antai Bulgarijoje tą dieną skerdžiamas ir aukojamas ėriukas, duonos kepalais, brinza ir kitais gardumynais nukraunamas didžiulis stalas, prie kurio kviečiamas visas kaimas. Į laukus išvedami gyvuliai, o norintieji pasveikti nuogi maudosi ryto rasoje… Kita vertus, tą dieną sudaromos naujos ir pratęsiamos darbo sutartys, samdomi nauji žmonės, keičiami žiemos įpročiai ir daiktai.

Taigi Gruzijos vadovo atsistatydinimas siūlomas būtent kaip tautos atsinaujinimas. Maždaug prieš 5 m. rinkdama M. Saakašvilį ta pati gruzinų tauta balsavo už Rožių revoliucijos idealus, ir jaunas, mokslus Vakaruose išėjęs prezidentas buvo geriausia tų idealų išraiška. Bėgimas iš Rusijos orbitos atitiko daugumos gruzinų lūkesčius. Tačiau paradoksalu, kad Rusijos karas Kaukaze sutelkė ne Maskvos agresijos priešininkus, o M. Saakašvilio, kuris buvo aršiausias Rusijos kritikas, oponentus. Galbūt jie keršija prezidentui, kad šis nepajėgė išlaikyti Abchazijos ir Pietų Osetijos, išprovokavo Rusiją ilgalaikiam konfliktui, gal pyksta, kad jis nesugebėjo Gruzijos pritraukti arčiau NATO ir ES. Beje, nuo tos pačios gegužės 6 d. iki mėnesio pabaigos Aljansas planavo surengti Gruzijoje dideles karines pratybas, kuriose ketino dalyvauti 19 valstybių, tačiau, Maskvai užprotestavus ir prigrasinus NATO vėl įšaldyti ryšius, atrodo, jos nukeliamos.

Šiame politiniame chaose, kurį dažnai vadiname vidiniu nestabilumu, kaip anksčiau aktyviai remti Tbilisį yra gana sunku. Gali būti, kad su naujo Lietuvos prezidento rinkimais praeis ir uolus spalvotųjų revoliucijų rėmimo laikotarpis. Prancūzų „Le Monde“ pažvelgia dar plačiau: Kaukaze su Turkijos ir Armėnijos santykių atšilimu juntamas naujas diplomatinis jėgų išsidėstymas, ir Maskvos pastangos Gruziją paversti konfederacija, kuriai vadovautų jai ištikimas statytinis, gali įžiebti naujus konfliktus regione. Tad sau galėtume adresuoti tokį klausimą: ar mūsų parama šio regiono valstybėms jau visiškai prarado prasmę?