Klausimas, ką – Pergalės ar Europos dieną – mes turime pažymėti gegužės 9 d., ne toks jau paprastas. Prieš 64 m. tą dieną Sovietų Sąjunga skelbė galutinai įveikusi nacistinę Vokietiją. Tą pačią dieną pažymimos ir 59-tosios ES gimimo metinės. Būtent tądien 1950 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pirmą kartą iškėlė Europos integracijos idėją ir pasiūlė įkurti Europos anglių ir plieno bendriją.

Tačiau vieningos Europos idėja sklandė dar nuo 19 a. Napoleono kariuomenės karininko sūnus, garsus rašytojas Victoras Hugo tuomet svajojo apie vieningą ir taikią Europą. 1851 m. surengtame Paryžiaus taikos kongrese jis kalbėjo: „Ateis diena, kai patrankos taps muziejaus eksponatai. Ir mes stebėsimės, kad tokie dalykai kadaise egzistavo. Ateis diena, kai mes pamatysime, kad dvi didžiulės grupės – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinės Europos Valstijos – išties viena kitai rankas per vandenyną, keisis savo produkcija, savo meno kūriniais, savo genijų darbais, išvalys, gražins pasaulį, padarys derlingas dykumas ir susivienijusios sulauks visuotinės gerovės.” Deja, po garsiosios kalbos didysis humanistas savo gyvenime vien Senajame žemyne dar matė mažiausiai 13 karų, iš kurių du buvo pasauliniai, sukilimų ir kitokių ginkluotų konfliktų.

Europa iš tikrųjų susivienijo, o diskusijos dėl Sovietų Sąjungos vaidmens Antrajame pasauliniame kare tęsiasi. Jas dar labiau įplieskė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris savo internetiniame dienoraštyje pareiškė, kad „niekam neleisime abejoti mūsų liaudies žygdarbiu”. Dūmoje svarstomas įstatymo projektas dėl baudžiamosios atsakomybės už sovietinės pergalės Didžiajame Tėvynės kare neigimą. Maskva tarsi bijo kitos nuomonės apie karo priežastis ir SSRS vaidmenį jame. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, 63 proc. rusų tiki, kad SSRS šią pergalę būtų pasiekusi ir be Vakarų sąjungininkų pagalbos. Nepaprastai išaukštinami Josifo Stalino nuopelnai. Tuo metu karo ekspertai tvirtina, kad „tautų vadas” padarė esminių klaidų: pasirašė klastingą nepuolimo sutartį su Adolfu Hitleriu, nepaisė perspėjimų apie būsimą karo pradžią, nekontroliavo Raudonosios Armijos pasiruošimo karui. Iki pat savo mirties J. Stalinas net apytiksliai nežinojo žuvusiųjų skaičiaus: visą laiką minėjo 7 mln. karių ir taikių gyventojų, kai jų, pasirodo, Sovietų Sąjunga buvo netekusi apie 43 mln.

Jeigu būtų priimtas minėtas įstatymas, vargu ar rusų ir kaimyninių šalių istorikai nebaudžiami galėtų ginčytis ir dėl sąjungininkų vaidmens pasiekiant pergalę. Akivaizdu, sako rusų istorikas Borisas Sokolovas, kad pergalingas Raudonosios Armijos žygis ypač pagreitėjo po to, kai 1944 m. birželį Normandijoje išsilaipino sąjungininkų kariuomenė ir buvo atidarytas dar vienas frontas. Maskvoje nemėgsta prisiminti sąjungininkų lendlizo – didžiulių tiekiamos produkcijos srautų Sovietų Sąjungai per karą. Lendlizo įstatymą JAV Kongresas priėmė 1941 m. kovo 11 d., ir per visus karo metus daugiausia laivais į SSRS teritoriją buvo nuplukdyta apie 5 mln. tonų maisto produktų. Murmansko universiteto profesorius Michailas Suprunas, jau keliolika metų tyrinėjantis lendlizo vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, suskaičiavo, kad iš JAV ir Kanados gautos produkcijos būtų užtekę maitinti 10 mln. kareivių 1688 dienas, arba visą karą.

Kita vertus, niekas neneigia Sovietų Sąjungos triumfo Antrajame pasauliniame kare, bet kai kurioms Europos tautoms ši pergalė atsigręžė baisiąja puse – ilgais okupacijos dešimtmečiais. J. Stalinas trėmimais ir tūkstančių žmonių kančiomis atsidėkojo už daugelio kaimyninių šalių, įtrauktų į SSRS sudėtį, pagalbą triuškinant nacistinę Vokietiją. Todėl ar galima kalbėti apie besąlygišką ir neginčijamą sovietinę pergalę šiame kare?

Antrojo pasaulinio karo pabaiga įvairiose šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje, pažymima be prievartos ir laisvai. Tą dieną prisimenami ne tik kariai, padėję galvas mūšio lauke, bet ir visi kiti žmonės, žuvę karo gaisre vienoje ar kitoje pusėje. Todėl būtų geriausia, kad šį vaiskų pavasario metą mes švęstume vienybės, žmoniškumo ir atminimo šventę.