Sunki popiežiaus vizito Šventojoje Žemėje pradžia
Popiežiaus Benedikto XVI kelionė Artimuosiuose Rytuose nėra tokia lengva ne tik dėl šio aukštojo dvasininko saugumo. Pirmadienį į Izraelį penkioms dienoms atvykusį pontifiką pasitiko keletas tyčia pakurstytų skandalų. Pirmiausia Vatikano pozicija dėl Jeruzalės, kurioje Šventasis Tėvas pradėjo savo vizitą, smarkiai skiriasi nuo Izraelio. Apsilankymo šventajame mieste išvakarėse jam buvo priminta nemaloni jaunystės biografijos atkarpa – jo, dar būsimojo dvasininko, tarnyba „hitlerjugende“. O štai iš pirmo susitikimo su judėjų ir musulmonų atstovais popiežiui teko išeiti, kai palestiniečių dvasininkas paragino pontifiką sustabdyti Izraelio vykdomus nusikaltimus prieš arabus.
Per visą savaitės turnė po Jordaniją, Palestiną ir Izraelį oficialūs asmenys, judėjai, katalikai ir musulmonai gaudė kiekvieną pontifiko žodį. Jo pažadas, kad į Artimuosius Rytus atvyksta „grynai dvasinės piligrimystės“, todėl vengs pasaulietiškų susitikimų ir politikavimo, atrodo, nepadarė įspūdžio radikalioms regiono organizacijoms ir dvasininkams. Vizito į Jordaniją išvakarėse judėjimo „Broliai musulmonai“ lyderiai pareiškė blokuosią vizitą, nes popiežius neatsiprašęs už įžeidžiamus pasisakymus apie pranašą Muhammadą. 2006 m. rugsėjį savo paskaitoje Rėgensburgo universitete prieš pusantrų metų popiežiumi išrinktas kardinolas Josephas Ratzingeris Muhammado mokymą pavadino „piktu ir nežmonišku“, nes Muhammadas esą liepęs „tikėjimą įskiepyti kalaviju“. Paskui Šventasis Tėvas teisinosi citavęs Bizantijos imperatorių, tačiau musulmonų pasaulyje tebetvyro didžiulis nusivylimas krikščionių dvasiniu vadovu.
Atvykęs į Šventąją Žemę popiežius dar Tel Avivo oro uoste pareiškė, kad antisemitizmas ir kiti rasizmo reiškiniai visiškai nepriimtini, ir paragino melstis, kad „daugiau pasaulyje neįvyktų tokia Katastrofa kaip Holokaustas“, kuris nusinešė apie 6 mln. žydų gyvybių. Neatsitiktinai žydų ir arabų spaudoje žodis „katastrofa“ (hebrajiškai „Shoah“) rašoma didžiąja raide. Musulmonams jis turi dar ir kitą reikšmę: tą 1948 m. gegužės 14 d. buvo įkurta Izraelio Valstybė, tai kartu ir žydų šalies nepriklausomybės diena, todėl palestiniečiai ją pažymi kaip Katastrofos dieną (arabiškai „al Nakba“). Kitaip sakant, norėdamas sutaikyti judėjus, katalikus ir musulmonus, kalbėdamas apie taiką ir vienybę, tikėjimų santarvę, eilinį kartą pasmerkdamas holokaustą, dvasinis Bažnyčios vadovas negali įtikti visiems.
Kaip pastebi šveicarų laikraštis „Le Temps“, kai kurie gyvi koncentracijos stovyklų kaliniai, sutikę popiežių holokausto muziejuje „Yad Vashem“, nepadavė jam net rankos. Pusė Kneseto deputatų neatvyko į oficialų priėmimą, kurį aukšto svečio garbei surengė prezidentas Shimonas Peresas. Radikalios partijos „Shaas“ lyderis Ovadia Josephas uždraudė partijos nariams dalyvauti bet kokiuose renginiuose iki popiežiaus vizito pabaigos. Parlamento pirmininkas Reuvenas (Rubis) Rivlinas „tiesiog pamiršo“ atvykti į oro uostą sutikti pontifiko.
Vietos žiniasklaida gana šaltai reagavo į šio popiežiaus vizitą Izraelyje. 2000 m. čia lankęsis lenkų kilmės popiežius Jonas Paulius II buvo liaupsinamas, o vokiečių tautybės pontifiką pasitiko negatyvūs atsiliepimai ir pikti komentarai apie tai, kad „Bažnyčia tyli apie nacių barbariškumą“, apie „dviprasmišką Vatikano poziciją, kad žydai kontroliuoja šventąsias vietas“. Per vizitą jam primenama, kad jis pats neva buvo prisidėjęs prie nacių veiklos, kai dar vaikas dalyvavo patriotiniame nacių jaunimo judėjime. Spaudoje net nebuvo paminėtas faktas, kad Benediktas XVI, prieš 3 m. aplankęs Osvencimą, pasibaisėjęs ir iškėlęs rankas į dangų ištarė: „Kaip Tu tai galėjai leisti, Viešpatie?“
Iš tiesų Artimieji Rytai net Bažnyčios hierarchui nėra malonus piligrimo pasivaikščiojimas. Benediktas XVI tvirtina, kad jo vizite nėra politinio atspalvio, tačiau nereikia abejoti, kad šios drąsios pontifiko pastangos padės suartinti ne tik tris didžiules religines bendruomenes, bet ir regiono tautas, kuriose daugiau kaip keturis dešimtmečius nerimsta karas.
Zibaila
Geras straisnis (kaip ir dauguma). Tik vienas, retorinis klausimas man neduoda ramybės – europa pastebimai tampa vis labiau pasaulietiška, didelė dalis europiečių yra protestantiškos tikybos, vatikanas pats pripažysta, kad jo įtaka silpsta (ir labai gerai, mano asmeniška nuomone). Bet kodėl tos įtaka prarandančios, mikro pseudo valstybės (ko gero vienintelės, kurios pagrindai vis dar yra viduramžiški) vadovas sukelia šitiek aistrų? Na buvo jis hitlerjungenas, o ką kas nors iš mąstančių žmonių tiki šitos institucijos (nemaišykit su religija, Dievu, tikėjimu) šventumu? Tai juk simbolinė figūra išrenkama kažkokių ritualinių apeigų metu…. Tačiau vienas jo žodis, gali sukelti masinių protestų bangą ar net konfliktus išprovokuot…. Tai koks tas šiuolaikinis pasaulis – demokratiškas, racionalus ir modernus, ar tiesiog bijantis atsikratyt iš viduramžių ateinančių kvailų įpročių?