Rusija ir Japonija: nei karo, nei taikos…
Pirmadienį prasidėjo trijų dienų Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino darbo vizitas į Japoniją. Iš pradžių jis sustojo Komsomolske prie Amūro, o pagrindinė derybų diena yra antradienis. Ši kelionė vėl išjudino diskusijas apie neįsigaliojusią taiką tarp Antrojo pasaulinio karo priešininkių ir neišspręstą keturių Kurilų salų problemą. Tiesa, visa tai pridengiama ekonominio pobūdžio derybomis, tačiau, kaip praneša naujienų agentūra ITAR-TASS, bus aptarti ir taikos sutarties tarp dviejų šalių klausimai, nors daug tikėtis iš to neverta. Beje, kaip vasarį rašė „Financial Times“, Japonijos ir Rusijos derybose dėl Kurilų salų buvo priimtas „nestandartinis sprendimas“ – padalyti salas pusiau…
Kad Kurilų salų likimas susijęs su formaliai nebaigtu karu Tolimuosiuose Rytuose, daug įrodymų nereikia. 1945 m. kapituliavus Vokietijai, jos sąjungininkei Japonijai rugpjūčio 9 d. Sovietų Sąjunga paskelbė karą. Per tą ne visą mėnesį salose išsilaipino Sovietų Sąjungos kariuomenė. Dalis gyventojų pabėgo į Japoniją, o tie, kurie nepriėmė sovietinės pilietybės, buvo išsiųsti į tėvynę ir daugiausia apsigyveno artimiausiame didesniame Nemuro mieste.
Visas keliasdešimt didesnių ir mažesnių salų, esančių tarp Kamčiatkos pusiasalio ir didžiausios Japonijos Hokaido salos, reikia skirti į dvi grupes: į Kurilų salų grandinę, kuri priklauso Kamčiatkos pusiasaliui, ir Sachalino sričiai priskiriamas Kunaširo, Iturupo, Habomajaus ir Šikotano salas, kurios dar vadinamos šiaurinėmis arba ginčytinomis teritorijomis. Štai dėl jų ir verda konfliktas tarp Rusijos ir Japonijos.
Tokijas tvirtina, kad Japonija šias salas užvaldė pusšimčiu metų anksčiau negu carinė Rusija – XIX a. pradžioje. Tik šio amžiaus viduryje Rusija pareiškė, kad imperijos pietinė siena eina tarp Urupo ir Iturupo salų. Bet tuomet problemų dėl to nekilo, ir abi imperijos 1855 m. pasirašė pirmąjį prekybos šiame regione susitarimą.
Po Antrojo pasaulinio karo pagal San Franciske 1951 m. rugsėjį pasirašytą taikos sutartį Japonija atsisakė visų pretenzijų į ginčytinas salas. Tiesa, Sovietų Sąjunga jos taip ir neratifikavo, bet 1956 m. užmezgė diplomatinius santykius su Japonija. Tuomet Maskva sutiko Habomajaus ir Šikotano salas grąžinti. Tokią poziciją Rusija patvirtino ir 2001 m. Tačiau Tokijas kėlė tokį reikalavimą: arba visos keturios, arba nieko. „Nieko“ šiuo atveju reiškė tolesnį konfliktą, kitaip sakant, karo padėtį.
Per visą pokario laikotarpį buvo pasirašyta daug deklaracijų, vyko nemažai derybų tiek Maskvoje, tiek Tokijuje, tiek vadinamame diplomatiniame vidurkelyje – Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Svarbesnė yra per Boriso Jelcino vizitą į Tokiją 1993 m. pasirašyta deklaracija, kuria numatyta „pasirašyti taikos sutartį ir kartu spręsti keturių ginčytinų salų priklausomybės klausimus“. Ji įsidėmėtina dėl to, kad pirmą kartą po karo viešai pasauliui parodyta, kad karo padėtis tarp Japonijos ir Rusijos dar tęsiasi, tik dabar ji virto tyliai rusenančiu konfliktu dėl keturių salų.
Šių metų vasarį Sachaline susitikę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir Japonijos ministras pirmininkas Taro Aso aptarė Maskvos siūlymą ginčytinas teritorijas pasidalyti po dvi salas. Būdamas užsienio reikalų ministru T. Aso pats siūlė Japonijos Parlamentui tokį problemos sprendimo būdą, tačiau jis buvo kairiųjų atmestas. Būdamas prezidentu V. Putinas Tokiją aplankė 2005 m. lapkritį, tačiau žymesnių poslinkių taikos link neįvyko.
Šią problemą pakeisti ekonominiu bendradarbiavimo skatinimu taip pat vargu ar pavyks. Rusijos koncernas „Gazprom“ Sachaline ketina atidaryti gamtinių dujų perdirbimo įmonę, kuri tieks dujas Rytų kaimynams, taip pat ir Japonijai. Taigi dabar Rusijos ministras pirmininkas su Japonijos vadovais aptars atominės energetikos, investicijų, informacinių technologijų ir kitas bendradarbiavimo sritis. V. Putinas Tokijuje pristatys savo knygą apie dziudo. Apžvalgininkai pastebi, kad galbūt vienintelėje sporto srityje jis ras bendrą kalbą su T. Aso, kuris yra 1976 m. olimpinių žaidynių kulkinio šaudymo rungties dalyvis.