Paskutinę JAV prezidento George‘o W. Busho savaitės kelionę po keturias Europos šalis apžvalgininkai vadina „gulbės giesme“: lapkritį vyks nauji Amerikos vadovo rinkimai, o kitų metų sausį prie šios šalies vairo stos naujas lyderis. Štai kodėl G. W. Bushas žūtbūt stengiasi žengti lemiamą žingsnį gindamas NATO ir JAV interesus Rytų Europoje.

Pirmoji jo kelionės stotelė – Ukraina, kuri godžiai laukė Vašingtono paramos narystei NATO. Čia Amerikos prezidentas apsilankė Melagių dieną, todėl kandūs apžvalgininkai svečio pasisakymuose Kijeve bandė įžvelgti netiesos ir tuščių pažadų atspalvius.

Paskui Amerikos vadovas išvyko į jubiliejinę NATO pavasario sesiją Bukarešte, vėliau dar aplankys Kroatiją ir galiausiai ateinantį sekmadienį Sočyje susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Ką ir kalbėti, Vašingtonas ėmėsi sunkaus uždavinio – pralaužti įnirtingą Rusijos pasipriešinimą atplėšti iš jos įtakos sferos dvi geopolitiniu požiūriu labai svarbias valstybes Ukrainą ir Gruziją, priimant jas į nedraugišką Maskvai (jos supratimu) karinį bloką.

Kaip rašo ispanų „El Pais“, Ukraina yra Europos „pilkojoje saugumo zonoje“ ir jai tapus Aljanso nare žemyno saugumo erdvė prasiplėstų didžiule 603,7 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorija, didesne net už Prancūziją. NATO tai būtų didelis žingsnis į Rytus, o Rusijai – neapsakomas galvos skausmas. Juk tuomet konfrontacijos riba pasistūmėtų link Rusijos, kurios interesai smarkiai nukentėtų. Jeigu dar pridurtume NATO orbiton kada nors įsijungsiančią Gruziją, tai visas buvęs sovietinis vakarų ir pietų pakraštys taptų politinės, ekonominės ir karinės priešpriešos linija.

Nepaisant to, G. W. Bushas derybose Kijeve išreiškė viltį, kad Bukarešte Aljanso šalys pritars Ukrainos ir Gruzijos Narystės NATO veiksmų planui. „Tai, kad mes matėme pluoštelį sovietinių vėliavėlių ir keletą demonstrantų Kijevo gatvėse, dar nieko nereiškia. Mūsų santykiai su šia šalimi plečiasi“, – sakė Amerikos vadovas spaudos konferencijoje.

Iš tiesų vasarį V. Putinas po derybų su Viktoru Juščenka pagrasino, kad jam „net pagalvoti baisu“, kokių atsakomųjų priemonių būtų imtasi, jei Ukraina dislokuos savo teritorijoje NATO bazes. Šia prasme patikimai estafetę iš V. Putino perėmė išrinktasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas: jis laikraščiui „The Financial Times“ galimą Ukrainos ir Gruzijos priėmimą į NATO vadina „kraštutinai nepalankiu Europos saugumui“. Ką tai reiškia, kiek anksčiau patikslino jo mokytojas V. Putinas: tokiu atveju Rusijos raketos bus nutaikytos į objektus Ukrainoje ir Gruzijoje…

Savo nuomonę šia tema išsakė ir pastaruoju metu labai politiškai suaktyvėjęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kuris siūlė Ukrainos priėmimo į Aljansą atveju nutraukti su ja draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Balandžio 1-ąją šiai sutarčiai sukako 10 metų, ir jos nutraukimas sukeltų tikrą problemų griūtį, ypač dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno bazavimo Sevastopolyje statuso.

Nemažai pesimizmo yra ir pačiame Briuselyje.

Kovo pradžioje NATO generalinio sekretoriaus specialusis atstovas Pietų Kaukazui ir Centrinei Azijai Robertas Simmonsas pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija Bukarešte kol kas negaus Narystės NATO veiksmų plano, nes dėl to nesutariama paties Aljanso viduje. Šių buvusių sovietinių valstybių narystei ypač priešinasi didžiosios NATO šalys Vokietija ir Prancūzija. Buvęs Aljanso karinių oro pajėgų vadas generolas Josephas Rolstone‘as tokį nenorą aiškina tuo, kad „Rusija laiko ranką ant energetikos čiaupo“. Jis mano, kad Maskva neturi juridinės veto teisės priimant naujas nares į NATO, o Ukrainos atžvilgiu – tik moralinę.

Vokietija ir Prancūzija teigia, kad svarbiausia priežastis, kodėl nereikia skubėti su šių šalių integracija – tai nestabili padėtis tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje. Pasirodo, ypač uoliai V. Putiną šiuo klausimu palaikė Maskvoje viešėjusi kanclerė Angela Merkel. Be Vokietijos pritarimo, rašo laikraštis „The Washington Post“, Bukarešte svarstyti narystės klausimą bus tuščias laiko švaistymas. O jeigu NATO sesijoje aštrūs kampai bus nugludinti, tai ir V. Putino bei George‘o W. Busho susitikimas Sočyje virs malonia dviejų pasaulio lyderių atsisveikinimo ceremonija…

Šiaip ar taip, Ukraina turi realių šansų prisijungti prie minėtojo plano. Kijevas nuolat tvirtina, kad Ukraina vienintelė šalis ne Aljanso narė, kuri remia visas NATO operacijas Irake, Kosove, o dabar siūlo išplėsti taikos palaikymo pajėgų kontingentą Afganistane. V. Juščenka po derybų su G. W. Bushu sakė, kad dėl narystės būtinai bus surengtas referendumas. Nesinorėtų, kad NATO „atvirų durų“ principas būtų pakeistas į netiesioginį veto šalies, kuri netgi nėra Aljanso narė, turėdamas omenyje Maskvą, kalbėjo Ukrainos vadovas.

Taigi pirmoji balandžio savaitė paženklinta didelių pokyčių geopolitinėje Rytų Europos erdvėje nuojauta. Ar tai iš tiesų bus nauja grėsmė Europoje, lems didžiųjų pasaulio „tvarkdarių“ santūrumas ir racionalūs sprendimai.

Jungtinių Valstijų prezidentas George‘as W. Bushas išvyko į, ko gera, paskutinę šiame poste savo turnė po Europą. Pirmoji jo kelionės stotelė – Ukraina, kuri godžiai laukia Vašingtono paramos narystei NATO. Paskui Amerikos vadovas dalyvaus jubiliejinėje NATO pavasario sesijoje Bukarešte, vėliau aplankys Kroatiją ir galų gale ateinantį sekmadienį Sočyje susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Vizito į Ukrainą išvakarėse G. W. Bushas interviu vokiečių laikraščiui „Die Welt“ pareiškė, kad Ukrainai ir Gruzijai reikia nurodyti „aiškią perspektyvą“, kad jos bus priimtos į Aljansą, ir užtikrino, kad Ukrainoje nebus NATO karinių bazių ar amerikiečių pajėgų. Bet tai Maskvos nė kiek neguodžia ir ji kategoriškai pasisako prieš posovietinių šalių integraciją į Vakarų karinį bloką. Šia prasme patikimai estafetę iš V. Putino perėmė išrinktasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris laikraščiui „The Financial Times“ galimą Ukrainos ir Gruzijos priėmimą vadina „kraštutinai nepalankiu Europos saugumui“. Ką tai reiškia, iš anksto paaiškino jo mokytojas V. Putinas: tokiu atveju Rusijos raketos bus nutaikytos į objektus Ukrainoje ir Gruzijoje…

Savo mintis šia tema išsakė ir pastaruoju metu labai politiškai suaktyvėjęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kuris siūlė Ukrainos priėmimo į Aljansą atveju nutraukti su ja draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Balandžio 1 d. šiai sutarčiai sukaks 10 m., bet jos nutraukimas sukeltų tikrą problemų griūtį, ypač dėl Krymo ir Sevastopolio statuso. Vadinasi, Maskva grasina Ukrainai teritoriniais kataklizmais…

Nors Briuselis V. Putinui pasiūlė Bukarešte susilaikyti nuo bet kokios „nekonstruktyvios retorikos“, JAV prezidento kalbos Kijeve gali Rusijos vadovą nuteikti elgtis priešingai. Kitaip sakant, laukiamos karštos diskusijos dėl NATO plėtros Rumunijos sostinėje prasideda jau nuo Kijevo.

Žinoma, JAV prezidento nereikia mokyti diplomatijos abėcėlės. Agentūra „Reuters“ cituoja jo žodžius, kad Ukrainos stojimo į NATO klausimą turi spręsti pati šios šalies liaudis be kišimosi iš šalies. Kairiosios jėgos seniai reikalauja referendumo, bet JAV prezidentą jos pasitiko ultimatumų ir protestų šūksniais, Maidane išsirikiavo apie 10 palapinių. Šeštadienį Kryme surengta keletas demonstracijų prieš šalies vadovų ketinimus nuvesti Ukrainą į NATO. Daugiausia kairiosios partijos reikalauja atšaukti šalies vadovų sausį į Briuselį nusiųstą prašymą svarstyti Ukrainos stojimo į Aljansą klausimą.

Tiesą sakant, G. W. Busho ryžtas neatskleidžia Briuselio ketinimų. Kovo pradžioje NATO generalinio sekretoriaus specialusis atstovas Pietų Kaukaze ir Vidurio Azijoje Robertas Simmonsas pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija Bukarešte kol kas negaus Narystės NATO veiksmų plano, nes dėl to nesutariama paties Aljanso viduje. Šių buvusių sovietinių valstybių narystei ypač priešinasi didžiosios NATO šalys Vokietija ir Prancūzija. Nieko neslėpdamas buvęs Aljanso karinių oro pajėgų vadas generolas Josephas Rolstone‘as tokį nenorą aiškina tuo, kad „Rusija laiko ranką ant energetikos čiaupo“. Jis mano, kad Maskva neturi veto teisės priimant naujus narius į NATO. Vokietija ir Prancūzija teigia, kad pagrindinė priežastis, kodėl nereikia skubėti su šių šalių integracija – tai nestabili padėtis tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje. Pasirodo, ypač uoliai V. Putiną šiuo klausimu palaikė Maskvoje viešėjusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Be Vokietijos pritarimo, kaip rašo laikraštis „The Washington Post“, Bukarešte svarstyti narystės klausimą bus tuščias laiko švaistymas. O jeigu NATO sesijoje aštrūs kampai bus nugludinti, tai ir V. Putino bei G. W. Busho susitikimas Sočyje virs malonia dviejų pasaulio lyderių atsisveikinimo ceremonija…

Kol tokia trintis tęsiasi, Ukrainos atominės energijos kompanija „Energoatom“ paskelbė iškalbingą pranešimą: jos vadovai ir Amerikos koncerno „Westinghouse“ atstovai pasirašė susitarimą tiekti Ukrainos atominėms elektrinėms branduolinį kurą. Tai ne tik padės Kijevui išvengti energetinės priklausomybės nuo Rusijos, bet ir priartins šią šalį prie Vakarų rinkų, taip pat – ir prie jos karinio ekonominio potencialo.

Lietuva, prieš ketverius metus išsprendusi stojimo į NATO dilemą, dabar lygiomis teisėmis dalyvauja Aljanso veikloje. Todėl NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, perspėdamas Maskvą, kalbėjo ir mūsų, ir kitų 25 valstybių vardu.

Tas griežtas perspėjimas buvo adresuotas pačiam Vladimirui Putinui. Aljanso vadovas laikraščiui „The Financial Times” pareiškė, kad Rusijos prezidentas, kuris svečio teisėmis pakviestas dalyvauti Aljanso viršūnių susitikime Bukarešte balandžio 2 – 4 dienomis, susilaikytų „nuo nekonstruktyvios retorikos” Vakarų atžvilgiu. Rusijos vadovą jis pakvietė atviroms dalykiškoms diskusijoms ir vengti grasinimų, kad Rusijos raketos bus nukreiptos į kai kurias valstybes, jeigu jos bus priimtos į Aljansą. Tokio pat pokalbio generalinis sekretorius tikisi ir birželį vyksiančiame Rusijos ir NATO tarybos posėdyje.

Šis Briuselio perspėjimas nuskambėjo labai laiku. Kitą savaitę į Aljanso pavasario sesiją atvykstantis V.Putinas ketino pasinaudoti šia tribūna, kad dar kartą pagrūmotų Vakarams nepriimti į NATO Gruzijos ir Ukrainos.

Bukarešte norima pritarti šių buvusių sovietinių respublikų įtraukimui į narystės NATO veiksmų planą, kuris būtų pirmuoju laipteliu visavertei integracijai. Tbilisis labiau negu Kijevas tikisi, kad Bukarešte jam bus leista tapti kandidatu į Aljansą be jokių tarpinių etapų, kurie neva būtų sukurti specialiai Gruzijai ir Ukrainai. Gruzijos užsienio reikalų ministras Davidas Bakradzė neseniai lankėsi Briuselyje, kur gavęs garantijas paprastesnei integracijai į Aljansą. Prezidentas Michailas Saakašvilis paramą narystei užsitikrinęs Vašingtone, kai susitiko su George‘u W. Bushu. Bet vizito į Maskvą metu Gruzijos prezidentui teko išklausyti V.Putino perspėjimų, kad Gruzijai įstojus į NATO bus peržiūrėti abiejų šalių santykiai.

Ukrainos ketinimai daugiau prislopinti. Politinių krizių draskomai valstybei nelengva įtikinti Briuselį, kad šalyje integracijos į eurostruktūras egzistuoja santarvė. Maskvai palankūs politiniai sluoksniai reikalauja referendumo.

Kita vertus, nėra visiško sutarimo į Aljanse. Kaip rašo vokiečių „Handelsblatt”, JAV, Kanada ir dauguma Rytų Europos šalių pritaria Gruzijos ir Ukrainos stojimui, bet Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija yra kategoriškai prieš. Jeigu Aljanso plėtros į Balkanus klausimu prieštaravimų tarsi ir nėra, tai Tbilisiui ir Kijevui oponentės nurodo trukdžius, neleidžiančius tikėtis narystės NATO. Gruzijai esą trukdo pernai lapkritį kilę politiniai neramumai bei neišspręsti teritoriniai konfliktai. Narystei koją kiša ketinančios nuo Gruzijos atsispirti Pietų Osetija ir Abchazija. Rusija kaitina atmosferą, nurodydamos Kosovo precedentą ir žadėdamos pripažinti šias teritorijas nepriklausomomis. Vakarai nuogąstauja, kad Kaukaze tuomet kiltų atviras konfliktas ne tik tarp Rusijos ir Gruzijos, bet ir tarp Maskvos ir Briuselio. Vokietijos kanclerė Angela Merkel mano, kad Europai kol kas užtenka vieno karo grėsmės – Balkanuose. Todėl Berlynas neprieštarauja, kad pirmiausia į NATO priimamos Albanija, Kroatija ir Makedonija.

Europoje daug kas nustebę, kaip uoliai Vašingtonas ėmė stumti Gruziją ir Ukrainą į Aljansą. Juk dar prieš Naujuosius metus George‘as W. Bushas buvo labai atsargus. Apžvalgininkai spėja, kad Amerikos vadovui šis NATO viršūnių susitikimas paskutinis, ir, gindamas pozicijas buvusiame posovietiniame Kaukaze, jis nori išlošti rinkiminių balų būsimuose prezidento rinkimuose. Dėl to jis aukoja ne tik santykius su V.Putinu, bet ir su išrinktuoju Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu, kuris taip pat sukritikavo NATO plėtrą.

Taigi, NATO pavasario sesijoje laukiama įnirtingų diskusijų, kurių aštrumą nusako tiesmuki pasisakymai jos išvakarėse. Labai įdomu, kokiu tonu po šio viršūnių susitikimo JAV ir Rusijos vadovai kalbėsis susitikę ateinantį sekmadienį Sočyje. Negi tik apie artėjančias Olimpines žaidynes?

Baltarusijos opozicija nuo 2000-ųjų jau aštuntą kartą Minsko centre surengė nepriklausomybės dienos minėjimo akciją, kuri kaip paprastai virto milicijos ir specialiųjų pajėgų pogromu prieš demonstracijos dalyvius.

Prieš aštuonerius metus į Baltarusijos sostinės gatves išriedėjo net šarvuotoji technika, demonstrantai buvo vaikomi ašarinėmis dujomis ir šviečiančiomis garsinėmis granatomis. Tačiau didžiausi neramumai vyko 2006-ųjų kovą, kai Aleksandras Lukašenka, bijodamas panašios į Ukrainos „spalvotosios revoliucijos“, be gailesčio išvaikė mitingą ir suėmė daugybę jo dalyvių bei keletą buvusių ir, aišku, pralaimėjusių rinkimus kandidatų į prezidento postą. Šie neramumai truko keletą dienų, nes jie vyko tarp prezidento rinkimų ir „naujojo“ seno Baltarusijos diktatoriaus inauguracijos…

Ir šiemet kovo 25-osios įvykiai klostėsi pagal įprastą scenarijų. Baltarusijos opozicija tvirtina, kad sulaikytųjų buvo daugiau kaip šimtas, o milicija teigia tokių buvus 88 žmones, iš jų 18, daugiausia nepilnamečiai, esą buvo paleisti dar antradienio vakarą po dokumentų patikrinimo. Kiti 70 žmonių buvo teisiami už pažeidimus per masinius renginius. Trečiadienį, kaip pranešė opozicijos organizacijos „Chartija 97“ interneto svetainė, keliasdešimt suimtųjų buvo nubausti administraciniu areštu nuo 3 iki 15 parų ir iki 30 „bazinių dydžių“ bauda (vienas „bazinis dydis“ lygus 35 tūkstančiams Baltarusijos rublių, arba beveik 16 JAV dolerių).

BNS pranešė, kad tarp sulaikytųjų buvo ir Lietuvos televizijos grupė, Lenkijos piliečių, kurie buvo paleisti po kelių valandų, ir nepriklausomo laikraščio „Naša niva“ fotografas Andrejus Lenkevičius, sumuštas per sulaikymą. Keletą valandų milicijos skyriuje išbuvusiems Lietuvos TV žurnalistams taip aiškino sulaikymo aplinkybes: „Jūs filmavote ne tai, ką reikia. Tai ne tie kadrai, kuriuos turėtų matyti Lietuva ir pasaulis“…

Tai, kad buvo sulaikyti ir Lietuvos piliečiai, paskatino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją Baltarusijos ambasadoriui Vilniuje įteikti protesto notą, o įvairias visuomenines organizacijas, tarp jų ir Lietuvos žurnalistų sąjungą, paskelbti griežtus pareiškimus dėl A. Lukašenkos režimo veiksmų.

Kaip tik tą dieną Seime vyko konferencija, skirta Baltarusijos nepriklausomybės paskelbimo 90-mečiui. Pranešėjai mėgino ne tik atskleisti skirtumus tarp 1991 m. Baltarusijos išėjimo iš SSRS ir prieš 90 metų paskelbto nepriklausomybės akto, bet ir paaiškinti istorines 1918 m. aplinkybes.

Istorikas ir politologas Dainius Žalimas konferencijoje įrodė, kad lietuvių ir baltarusių kelias į nepriklausomybę labai panašus, tik Lietuvai pavyko sėkmingiau jį nueiti, o baltarusių tauta tebėra šiame kelyje. Abi tautos dalyvavo 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimuose. Abiejų tautų tautinio atgimimo sąjūdžiai atsirado XIX amžiaus pabaigoje, o XX amžiaus pradžioje susikūrė pirmosios abiejų tautų politinės organizacijos. Abi tautas skelbti nepriklausomybę įkvėpė 1917 metais JAV prezidento Woodrow Wilsono garsieji „14 punktų“, paskelbę apie tautų apsisprendimo teisę. 1917 m. kovą Baltarusijos nacionalinių partijų atstovų suvažiavimas įkūrė Baltarusijos nacionalinį komitetą, liepą – Lietuvos Tarybai analogišką Baltarusijos Radą, kuri iš pradžių siekė Baltarusijos autonomijos, o po bolševikų perversmo ėmėsi žingsnių nepriklausomai valstybei sukurti. 1918 m. vasario 20 d. Baltarusijos Rada sudarė šalies vyriausybę, kovo 9 d. paskelbė apie Baltarusijos Liaudies Respublikos įkūrimą, o kovo 25 d. – valstybės nepriklausomybę.

Šios istorinės sąsajos, konferencijos dalyvių nuomone, leidžia Vilniui atsakingiau vertinti kaimynystę su Baltarusija ir ten vykstančius įvykius. Istorikų, politologų, diskusijų dalyvių pasisakymuose buvo galima išgirsti pastabų Europos Sąjungai, kad ši pasyviai reaguoja į A. Lukašenkos režimo veiksmus ir laisvių suvaržymą kaimyninėje šalyje. Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis, kartu su kitais Seimo nariais reikalavęs ir išreikalavęs protesto notą dėl šių įvykių, Žinių radijui teigė, kad Vašingtonas, su kuriuo Minsko santykiai ypač įtempti, teisingai kritikuoja Briuselį už šio neveiklumą Baltarusijos atžvilgiu.

Todėl galbūt Baltarusijos opozicija be reikalo nuogąstauja, kad protesto akcijos išvaikymas antradienį gali sužlugdyti Baltarusijos pastangas pagerinti savo santykius su Vakarais, kurias deda Baltarusijos valdžia paskutiniuoju metu. „Žinoma, tai signalas Vakarams, kad jokio realaus režimo sušvelninimo Baltarusijoje nebus… Vakarai, aš turiu omenyje susivienijusią Europą, nenoriai imasi sankcijų, bet aš neatmetu šios galimybės“, – „Reuters“ agentūrai sakė opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius.

Baltarusija tarsi ir mėgina susitaikyti su ja kritikuojančiomis Europos Sąjunga ir JAV: net paleido į laisvę daugumą politinių kalinių ir išdavė leidimus opozicijai taikiai surengti kelias protesto akcijas praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje.

Bet A. Lukašenka toliau nepažengė. Dar daugiau: jis apkaltino JAV Baltarusijos šnipinėjimu ir įsakė iš šalies išvykti JAV ambasadorei. Naujas smūgis Vakarams – penktadienį vykusiame Rusijos ir Baltarusijos ministrų pirmininkų susitikime nuskambėjusi užuomina apie galimybę grąžinti branduolines į Baltarusijos teritoriją. Anksčiau buvo pranešta, kad Baltarusijoje gali būti dislokuotos vidutinio nuotolio raketas „Iskander“. Vadinasi, Minskas Vakarams atrodo nepatikimas partneris, nesilaikantis jokių tarptautinių įsipareigojimų…

Dar didesnį Vašingtono nerimą kelia vis glaudesnis Minsko ir Karakaso karinis bendradarbiavimas. Naujienų agentūra BELTA pranešė, kad Minskas sutiko dalyvauti kuriant Venesuelos priešlėktuvinės gynybos sistemą. Jau šiemet pagal du pasirašytus tarpvalstybinius susitarimus į Karakasą išvyks 10 baltarusių specialistų. Pernai Baltarusija ir Venesuela pasirašė karinių kontraktų, kurių bendra vertė siekia daugiau kaip 1 mlrd. dolerių.

Tačiau šis pavojingas bendradarbiavimas ES vadovų nejaudina. Briuselis ir toliau nenori erzinti nei Maskvos, nei Minsko, kurio politika Rusijai yra palanki, nes „uždengia“ V. Putino valdžią nuo Vakarų Maskvos link laidomų strėlių. Vakarų šalys labai brangina joms tiekiamus energijos šaltinius, todėl nesiryžta radikalioms priemonėms prieš A. Lukašenkos režimą.

Kada „paskutinis Europos diktatorius“ perpildys Vakarų kantrybės taurę? Kokio masto represijos turi vykti Minske, kad pasaulis sukrustų? Kol kas šie klausimai retoriniai ir be jokio atsako.

Pasauliui gresia badas. Tokius pavojaus signalus siunčia ekonomikos ekspertai, analizuojantys visuotinius rinkos pokyčius. Kadaise pavyzdžiu buvusi Amerikos ekonomika smunka, maisto produktų ir energijos kainos auga, padėtį komplikuoja įvairūs konfliktai ir pavojingai šylantis klimatas. Jungtinės Tautos skelbia, kad ant krizės ribos atsidūrė 36 pasaulio šalys, iš kurių 21 yra Afrikoje.

Jungtinių Tautų paskelbta Tūkstantmečio deklaracija susiduria su nieko gera nežadančia realybe.

Šis dokumentas buvo priimtas 2000 m. pasaulio lyderių susitikime Niujorke. Jame numatyta iki 2015 m. badaujančiųjų skaičių pasaulyje sumažinti du kartus, tačiau šių metų pradžioje Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon suabejojo šiais optimistiniais planais. Pagrindinių maisto produktų – kviečių, kukurūzų, ryžių – kainos per pusmetį padidėjo apie 50 proc. Pasaulinės jų atsargos išseko. Kai kuriose Vakarų Afrikos ir Pietų Azijos šalyse dėl bado grėsmės kilo neramumų. Tos valstybės, kurios importuoja daugiau maisto produktų, negali išmaitinti savo gyventojų dėl aukštų maisto produktų kainų. Vadinamos silpnos demokratijos šalys pasmerktos badui ir suirutei. Kai kurios vyriausybės įvedė produktų eksporto apribojimus ir kainų kontrolę, bet tai pakirto laisvos prekybos ir rinkos principus.

Akivaizdus pavyzdys – Afganistanas. Prezidentas Hamidas Karzai paprašė Vašingtoną 77 mln. dolerių paramos, kad galėtų maistu aprūpinti pustrečio milijono badu mirštančių žmonių. Vidutinė afganų šeima maistui išleidžia apie 45 proc. savo pajamų, nors prieš 2 m. šios išlaidos sudarė vos 11 proc.

Jungtinių Tautų ataskaitoje pabrėžiama, kad ant bado slenksčio atsidūrė apie milijardas planetos gyventojų. Jie gyvena už dolerį per dieną, ir infliacija dar labiau mažina jų racioną. Paprastai neturtingos šeimos arba perka mažiau maisto produktų, arba vartoja nemaistingus produktus. Jungtinių Tautų pasaulinės maisto programos tarnybos duomenimis, anksčiau sočiau valgiusių žmonių racionas dabar apsiriboja vienu produktu, jie, užuot valgę tris kartus per dieną, valgo tik du arba vieną kartą. Paprastai čia kalbama apie vadinamąjį „ne auksinį milijardą“ – atsilikusių planetos regionų gyventojus, tačiau laikraštis „The Washington Post“ pastebi, kad maisto produktų krizė apėmė ir visą Ameriką. Nuo praėjusių metų spalio jų kainos vidutiniškai išaugo 41 proc. 71 proc. apklaustų žymiausių Jungtinių Valstijų ekspertų patvirtino, kad šalies ekonomika iš tikrųjų atsidūrė ant nuosmukio ribos. Vasarį buvo parduota 0,6 proc. mažiau prekių, vadinasi, amerikiečiai mažiau išleidžia pirkiniams, skurdina savo mitybą. Prognozuojama, kad iki birželio infliacija JAV pasieks 3,5 proc. Su gyvenimo brangimu glaudžiai susijęs benzino kainų kilimas, bankų kreditų pabrangimas, nedarbas. Vien per vasarį – jau antrą mėnesį iš eilės – prarasta 63 tūkst. darbo vietų.

Tūkstantmečio deklaracijoje yra numatyta nemažai priemonių, padedančių išvengti visuotinio nuosmukio. Vien šiemet pagal Pasaulinę maisto programą ketinama pamaitinti 73 mln. žmonių, tam skirta 500 mln. dolerių, kurių 80 proc. tenka skurdžiausioms šalims. Minėtame Jungtinių Tautų dokumente yra ir kovos su badu programa. Joje ypač atkreipiamas dėmesys į vaikų maitinimą mokyklose. Šiam tikslui vienam vaikui per dieną turi būti išleidžiama ne mažiau kaip 25 JAV centai.

Britų dienraštis „Financial Times“ grįžta į sausio mėnesį vykusį Davoso ekonomikos forumą, kuris tik užfiksavo gilėjančią Amerikos ūkio krizę, energijos išteklių brangimą. Jame pažymėta, kad per praėjusius metus naftos kainos pakilo 80 proc. Surasti ir nepriteklių kaltininkai – didelis Kinijos ir Indijos ekonomikos augimas, sausra Australijoje, kiaulių maras Kinijoje. Įdomu, kad tarp išaugusio pigių maisto produktų ir naftos išteklių poreikio ekspertai išskiria vandens trūkumą. Vanduo dabar vadinamas XXI a. nafta.

Artėjanti bado grėsmė, žinoma, neaplenkia ir mūsų. Ką daryti, kaip jos išvengti? Tai amžinas žmonijos klausimas. Į jį kol kas neranda bendro atsakymo didžiausi pasaulio protai.

Ar jūs valgėte žmogienos? Ne? Ar nežinote, kur, kas ir kada jos jums pakišo? Aišku, klausimai nevelykiniai… O štai vienas buvęs prezidentas, sako, pažįsta salsvą jos skonį. Tai buvęs Liberijos diktatorius Charlesas Tayloras, valdęs šią nedidelę Vakarų Afrikos šalį 1997 – 2003 m.

Po pusės metų jo teismas vėl atsinaujino Hagoje, Čia posėdžiauja specialiai Siera Leonėje vykusio pilietinio karo klausimams sudarytas nepriklausomas Jungtinių Tautų jurisdikcijoje esantis karinis tribunolas.

Nuo sausio pradžios apklausiama beveik pusantro šimto liudininkų, kurie specialiajam teismui pasakoja apie buvusio prezidento kaimyninėje šalyje vykdytus nusikaltimus žmonijai – žudynes, kankinimus, žaginimus, vaikų išnaudojimą karo veiksmuose ir kt. Liudininkai kalba apie seksualinę prievartą, žmonių galūnių amputaciją, finansinius nusikaltimus. Iš pateiktų 11-kos kaltinimų eksprezidentas nei pagal vieną nepripažįsta savo kaltės.

Jau įrodyta, kad 1991 – 2001 m. Ch.Tayloras rėmė deimantų turtingos Siera Leonės sukilėlius ir finansavo karinius konfliktus. Visada tvarkingas, su kaklaraiščiu 60-metis teisiamasis, kaip rašo šveicarų laikraštis “Neue Zuricher Zeitung”, teismo salėje ramiai išklauso liudininkų parodymus, kažką pasižymi bloknote. Daugelyje pernai birželį prasidėjusio teismo proceso posėdžių dalyvaudavo tik jo advokatas.

Tačiau šiaip jau ramiame ir žiniasklaidos dėmesio nesusilaukusiame procese neseniai įvyko dramatiškas posūkis. Vienas iš 144 liudininkų, sutikusių dalyvauti apklausoje ir atskleisti savo vardą – Josephas Marzahas, pravarde Zigzagas, staiga papasakojo apie eksprezidento vykdytus kanibalizmo aktus. Buvęs Ch. Tayloro būrio vadas Siera Leonėje sakė: “Tayloras kalbėjo, kad mes turime juos valgyti. Net baltuosius, kurie tarnauja Jungtinių Tautų pajėgose. Jis sakė, kad mes galime juos vartoti maistui vietoj kiaulienos”…Tik klausydamas šių žodžių išdidusis kaltinamasis aiškiai jaudinosi ir dažnai nuo liudininko nusigręždavo.

J.Marzahas įtikinamai pasakojo, kad Ch. Tayloras dalyvavo kanibališkuose ritualuose ir valgė nužudytų ir mirtimi nubaustų priešų mėsą. Tarp jų buvo ir Nigerijos taikdarių kontingento kareivių. Dažniausiai eksprezidentas savo racione vartodavo priešų širdis, o 1995 m. viename Monrovijos paplūdymyje gyva buvo palaidota nėščia moteris, po to ritualo dalyviai rankomis sudraskė gyvą avį…

Savo valdymo metais Ch. Tayloras vadovavo slaptai PORO sąjungai. Jos šaknys glūdi dar 16 amžiuje, pavadinimas kilęs nuo Indijos karaliaus vardo, reiškiančio išlaisvintą vergą. Manoma, kad PORO idėja atkeliavo per britų kolonijinį viešpatavimą Indijos pusiasalyje, nors pati Liberija niekada nebuvo kolonizuota. Nuo senų laikų ji yra JAV įtakoje, kad net šių šalių vėliavos panašios. Tik apie 5 proc. visų daugiau kaip trijų milijonų Liberijos gyventojų sudaro liberiečiai – Afrikos vergų Amerikoje palikuonys. Galbūt jie iš britų ir pritaikė PORO idėją naujoms Afrikos sąlygoms.

Iš pradžių ši sąjunga mėgino grįžusius kolonistus sutaikyti su vietinėmis etninėmis grupėmis, integruoti gentis į valstybės gyvenimą. Vėliau tik vyrams prieinama PORO suskilo į keletą slaptų organizacijų, kurių veikloje galėjo dalyvauti tik šalies elitas. Jose klesti vaikų įšventinimo į vyrus ritualai, aukojimo papročiai, taikomos žiaurios iš vietos genčių pasiskolintos bausmės. Nuo 19 a. vidurio misionieriai ėmė pranešinėti, kad slaptose apeigose yra ir kanibalizmo. Okultiniuose ritualuose dalyvaudavo vyrai – leopardai ir vyrai – aligatoriai. Slaptose karinėse ceremonijose būdavo įprasta suvalgyti savo prieš širdį, kad įgautum jėgos ir drąsos…

Nuo praėjusio amžiaus vidurio visų PORO vienijančių organizacijų lyderiu paprastai yra Liberijos prezidentas. Būdamas ginkluotos grupės “Liberijos nacionalinis patriotinis frontas” vadovu, Ch.Tayloras slaptą PORO ložę naudojo kaip būdą dvasinei savo pavaldinių prievartai. Iš tolesnių liudytojų parodymų Hagoje gali paaiškėti dar baisesni faktai apie diktatorių – žmogėdrą.

Beje, jis ne vienintelis. Spauda rašė, kad žmogėdros polinkiais garsėjo 1971 – 1979 m. Ugandą valdęs diktatorius Idi Aminas, nepaprastai mylėjęs krokodilus, kurie neatsisakydavo žmogienos… Kanibališkais polinkiais pasižymėjo ir Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius Jeanas Bokassa I-asis, valdęs šalį nuo 1966 m., o vėliau pasiskelbęs imperatoriumi.

Kas gali būti tikras, kad ir šių dienų pasaulyje koks nors lyderis ramiai sau nedoroja priešininko širdies…

Prieš 5 m. kovo 20 d. prasidėjo Irako karas, kuris dažnai vadinamas antruoju Persijos įlankos karu. Daugiau kaip 300 tūkst. Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų kareivių įžengė į Saddamo Husseino žemę. Operacijos priežastis – tariamai Irakas kūrė masinio naikinimo ginklus ir kėlė grėsmę Vakarams. Vėliau buvo bandyta ieškoti sąsajų tarp S. Husseino režimo ir teroristinės „Al Qaedos“ grupuotės, o operacijai pateisinti suformuluota demokratijos įvedimo versija.

Per 5 m. išaiškėjo, kad nė viena konflikto priežastis ir invazijos versija nepasitvirtino. Tiesioginių įrodymų, kad Irakas gamintų masinio naikinimo ginklą, nerasta. Pentagonas sutiko, kad S. Husseinas neturėjo ryšių su Osama bin Ladenu. Demokratija čia taip ir neįsitvirtino, o karas tarp šiitų ir sunitų, pasipriešinimas sąjungininkų pajėgoms tęsiasi. Štai kodėl įtikinamesnė atrodo šio karo kritikų versija, kad JAV ir jų sąjungininkai siekė užsitikrinti patikimą priėjimą prie regiono naftos išteklių. Bet dabar, kai Amerikos ir apskritai Vakarų ekonomika grimzta į krizę, net ir šį tikslą pateisinanti invazija į Iraką atrodo avantiūrinė, gal net nusikalstama.

Vis dėlto operacijai prieš S. Husseino režimą šiokių tokių pateisinimų galima rasti. Valstybė buvo sukurta, kai po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperiją pasidalijo Didžioji Britanija ir Prancūzija. Vienoje teritorijoje atsidūrė ir arabai sunitai, ir šiitai, ir kurdai, todėl apie vienijančią tautos idėją nebuvo ir kalbos. Ilgus dešimtmečius Iraką valdžiusiam S. Husseinui tą nestabilią vienybę teko palaikyti jėga. Šiitus rėmė Iranas, todėl 8-tame dešimtmetyje vyko atviras kaimynų karas. Irako ir Turkijos teritorijas apėmę kurdai kovojo dėl savo nepriklausomybės, ir S. Husseinas prieš juos panaudojo šiurkščią jėgą. Diktatorių bandė kritikuoti opozicija, tačiau jis ją išvijo arba sunaikino. Pamažu S. Husseinas įgijo milžinišką jėgą ir ėmė grasinti Vakarams. Invazija į Kuveitą praėjusio dešimtmečio pradžioje visiškai išsėmė JAV ir jų sąjungininkų kantrybę.

Žodžiu, diktatorių reikėjo pažaboti. Klausimas kitas: ar vienintelė priemonė buvo invazija į šalį? JAV ir jų bendrininkai nieko nepasimokė iš Sovietų Sąjungos, kuri, laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, pasiskelbė turinti teisę primesti savo režimą Rytų ir Vidurio Europos šalims. Okupacinė sovietinė liga pasikartojo Afganistane, kuris nepasidavė jokiai svetimai įtakai. Po karo amerikiečiai iš Europos lyg ir pasitraukė, tačiau po pusės amžiaus gėdingai įklimpo Irake.

Šalyje viešpatauja chaosas. Mėginimas įkurti vakarietiško pavyzdžio demokratines institucijas susiduria su vietinės valdžios nesugebėjimu ir nenoru valdyti šalį. Iš pirmo žvilgsnio, Irako valdymo aparatas atrodo demokratiškai: prezidentas yra kurdas, ministras pirmininkas – šiitas, vyriausybėje esama ir sunitų. Tačiau tvarkos nėra. Jėgos struktūros suskilusios religiniu pagrindu ir dažniausiai vykdo jiems ištikimų vadovų nurodymus. Ministras pirmininkas Nouri al-Maliki iš pernai gegužę Amerikos Kongreso paskelbtų 18-kos reikalavimų vyriausybei įvykdė tik septynis. Tai aiškiai nepakankamas rodiklis paskelbti šalį demokratine, o parlamentui, kuris gali pakeisti vyriausybę, toks neveiklumas parankus. Kai kurios frakcijos ir jų deputatai atvirai ilgisi S. Husseino ir viešai reikalauja, kad JAV pajėgos išeitų iš šalies.

Tai ne taip paprasta. Galbūt Vašingtonas praleido patogų ir neskausmingą pasitraukimo iš okupuotos šalies momentą. Kaip rašo „The Washington Post“, dabar Irake nevyksta nei chirurginė operacija, nei ligonis sveiksta. Iki liepos mėnesio JAV karinis kontingentas Irake padidės iki 140 tūkst. Kitaip sakant, sergančiai valstybei tarsi uždėtas varžtis, užveržiantis kraujuojančią žaizdą, kol audiniai apmiršta.

O tuo metu Amerikoje, kuri apimta rinkimų karštinės, kandidatai į būsimus prezidentus vienas kitą perrėkia, primindami, kokie jie buvo karo Irake priešininkai. Čia lyderė demokratų atstovė Hillary Clinton, kuri užsipuola respublikoną Baracką Obamą, kad šis atvirai nežada išvesti iš Irako kariuomenės. Tuo metu, prieš savaitę surengtos apklausos duomenimis, 60 proc. amerikiečių mano, kad karas Irake buvo klaida, ir reikalauja kariuomenės išvedimo iš šios šalies grafiko.

Prieš savaitę ES šalių lyderiai viršūnių susitikime Briuselyje pritarė Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymui dėl Viduržemio jūros sąjungos (Mediterranean Union) įsteigimo.

Kokia tai struktūra? Ar ji nepakeis ES? Kokie prieštaravimai tebegraužia VJS? Kokia joje Baltijos šalių vieta?ES jau daugiau kaip prieš dešimt metų pradėjo vadinamąjį Barselonos procesą, kurio tikslas – glaudesni santykiai su tokiomis Viduržemio jūros šalimis kaip Alžyras ir Marokas. Viduržemio jūros sąjunga bus įsteigta liepos 13-ąją specialiame viršūnių susitikime Paryžiuje. Į ją įeis visos 27 Bendrijos šalys ir 12 Viduržemio jūros regiono valstybių, įskaitant Izraelį ir Turkiją. Tikraisiais VJS nariais iš pradžių bus ES priklausančios regiono šalys, paskui – visos kitos, taip pat ir Lietuva. Pagal dar galutinai nepatvirtintą struktūrą, ji turės du pirmininkus, kurie rotaciniu principu keisis kas dveji metai. Sąjungai pirmininkaus viena ES šalis ir viena bendrijai nepriklausanti valstybė. VJS bus sukurtos devynios agentūros pagal veiklos kryptis ir investicinis bankas, kuris naudos biudžetines ES lėšas.

1995 m. lapkričio 28 d. Barselonoje buvo priimta pirmoji Viduržemio jūros regiono valstybių konferencijos deklaracija, kurią pasirašė penkiolikos ES ir vienuolikos Viduržemio jūros regiono valstybių (Alžyro, Egipto, Izraelio, Jordanijos, Kipro, Libano, Maltos, Maroko, Sirijos, Tuniso, Turkijos) užsienio reikalų ministrai ir Palestinos savivaldos pirmininkas. Šiuo metu narystės principas kiek pasikeitė, nes, pavyzdžiui, Kipras ir Malta procese dalyvauja jau kaip ES narės. Libija nuo 1999 m. turi stebėtojos statusą.

Barselonos deklaracijoje buvo sutarta Europos ir Viduržemio jūros regiono partnerystę plėtoti trijose srityse: politinėje ir saugumo; ekonomikos ir finansų; socialinėje, kultūros ir humanitarinėje. Ekonominės ir finansinės partnerystės tikslas – iki 2010 m. Europos – Viduržemio jūros regione sukurti laisvosios prekybos zoną. Taip pat numatyta, jog, kuriant laisvosios prekybos zoną, Viduržemio jūros valstybės palaipsniui prisiderins prie ES konkurencijos teisės ir techninių normų bei standartų. Tarp konkrečių partnerystės uždavinių – mokslinis, techninis ir pramonės bendradarbiavimas, bendri veiksmai saugant aplinką, kovojant su nelegalia migracija ir narkotikais. Pagal Barselonos deklaraciją laisvosios prekybos zona kuriama ir kiti uždaviniai vykdomi, sudarius dvišales ES ir regiono valstybių asociacijos sutartis.

Barselonos proceso rėmuose įkurta Europos-Viduržemio jūros valstybių Parlamentinė asamblėja. 2004 m. kovo 21 – 24 dienomis Graikijos sostinėje Atėnuose įvyko Europos-Viduržemio jūros valstybių Parlamentinės asamblėjos inauguracinė sesija. Parlamentinės asamblėjos įkūrimas suaktyvino tarpparlamentinius kontaktus tarp Barselonos proceso šalių.

2005 m. kovo 12 – 15 dienomis Kaire vyko I – oji Europos Sąjungos – Viduržemio jūros šalių parlamentinės asamblėjos sesija, o lapkričio 20 – 21 dienomis Rabate (Maroko Karalystėje) vyko neeilinė sesija, skirta Barselonos 10 – mečio paminėjimui. Asamblėjos sesijoje Kaire dalyvavo Viduržemio jūros šalių parlamentų oficialios delegacijos, Europos Sąjungos šalių nacionalinių parlamentų atstovai bei Europos Parlamento delegacija. Libijos, Mauritanijos, Rumunijos ir Bulgarijos parlamentų atstovai dalyvavo stebėtojų teisėmis. Kaip specialūs svečiai sesijoje dalyvavo Arabų Parlamentinės sąjungos, Tarpparlamentinės Sąjungos ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos atstovai. Pirmininkavimą asamblėjai rotacijos principu perėmė Europos Parlamentas.

Beje, tuomet aktyviai į šį porocesą įsijungė ir Lietuva. Kaire debatuose dalyvavęs Seimo delegacijos narys Eligijus Masiulis išreiškė nuomonę, kad Lietuva džiaugiasi Europos Sąjungos – Viduržemio jūros valstybių Užsienio reikalų ministrų susitikimo Hagoje 2004 m. lapkričio 29 – 30 d. rezultatais, kurie parodo didėjančius įsipareigojimus tarp Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros šalių partnerių. Seimo narys taip pat paminėjo, kad 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo pilnateise Barselonos proceso nare. E.Masiulis pabrėžė, kad Lietuva mato dideles Barselonos proceso galimybes. “Esame įsitikinę, kad bendradarbiavimas su Rytų ir Pietų partneriais yra papildantys vienas kitą (ne konkuruojantys) procesai: augant Europos Sąjungos santykiams su naująja Rytų kaimynyste, tikime tolesniu Europos Sąjungos – Viduržemio jūros šalių partnerystės stiprėjimu”, – kalbėjo Seimo narys.

Tačiau visas VJS kūrimosi procesas vyko prieštaringai. Ypač nemažai nesutarimų išryškėjo pastaraisiais metais, kai sąjungos iniciatorius Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pernai vasarį vėl iškėlė šią idėją. Iš pradžių Briuselis priešinosi tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps” rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros regiono valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojo statusą, o keletas valstybių iki šiol jau įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutarta regiono šalių partnerystę plėsti trimis kryptimis: politinėje ir saugumo, ekonomikos ir finansų, taip pat socialinėje, kultūrinėje ir humanitarinėje. Procesas turėtų baigtis sukūrus laisvą prekybos zoną Viduržemio jūroje.

Į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritarė šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes jis nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais kaimynais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija.

Įdomu, kad ši idėja sukėlė pačios Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad, jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.

Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, įtariai vertino N. Sarkozy pasiūlymą. Bet labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas finansuos šią naują organizaciją? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist”, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis, ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurios valstybės buvo Prancūzijos kolonijos, o čia veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais būdais atėjusius pinigus…

Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas neturi visuotinio pritarimo. Be to Prancūzijos ir Vokietijos santykiai įtempti ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.

Iš vis dėl to viršūnių susitikime Briuselyje nesutarimus iš dalies pavyko įveikti. Vokietijos kanclerė A.Merkel, kuriai pasisekė, jos žodžiais, “pasiekti labai gerą kompromisą”, teigė, kad tai padės gerinti ir Vokietijos bei Prancūzijos kooperaciją, ypač energetikos srityje.
Tačiau agentūros “Prime – TASS” apklausti ekspertai mano, kad VJS sukurta siekiant pasipriešinti Rusijos diktatui apūpinant Europą energijos resursais. Į sąjungą įeis turtingos šiais resursais Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, Viduržemio jūros baseino šalys. Gali būti, kad tai atsvara Rusijos siūlomai dujų OPEC, kuriai priklausytų pati Rusija, Iranas, Alžyras, Kataras ir kitos valstybės.

Varšuvoje manoma, kad naujos struktūros sukūrimas padės aktyviesniems ES ir Ukrainos santykiams. Jų perspektyvą liepos mėnesį ES viršūnių susitikime detaliau išdėstys Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Jis mano, kad atėjo laikas kalbėti apie kitą santykių vektorių, kuris apimtų ir Baltijos, Juodosios ir Viduržemio jūrų regionų šalis. Prisimindami istoriją, Varšuvos apžvalgininkai atnaujina girdėtą formulę: “nuo jūros iki jūros”. Tik dabar ji šiek tiek išsiplečia.

Pirmadienį darbo vizito į Maskvą atvyko Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice ir Pentagono vadovas Robertas Gatesas. Tai jau antros nuo spalio šalių derybos tuo pačiu formatu „du plius du“. Iš pradžių antrasis jų etapas buvo planuotas Vašingtone, tačiau Amerikos diplomatinės tarnybos ir gynybos šefai nutarė, kad diskusijos gali būti vaisingesnės, jei šalia jų bus dabartinis ir išrinktasis Rusijos prezidentai. Svečių viltys pasiteisino: antradienį JAV delegaciją nelauktai priims Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas.

Iš karto reikia pasakyti, kad, kaip ir praėjusį rudenį, stebėtojai nedaug turi vilčių, kad pokalbiai Kremliuje bus vaisingi, tačiau sutariama, kad yra postūmio derybose, ypač dėl pagrindinių nesutarimų objekto – amerikiečių Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Rytų Europoje. Tiesa, jis daugiau menamas negu apčiuopiamas.

Pirmiausia Rusija taip karštai neprieštarauja radaro ir priešraketinio ginklo dislokavimui Čekijoje ir Lenkijoje, o dabar tik reikalauja, kad tie Amerikos įrengimai nebūtų aktyvuoti, kol neįrodyta, kad Iranas iš tikrųjų pasigaminęs Europą galinčių pasiekti branduolinių raketų. Vašingtonas tarsi ir sutiko pastatyti radarą Čekijoje, bet jo nepradėti eksploatuoti, o Lenkijoje įrengti šachtas, tačiau be raketų. Tiesa, Rusijos gynybos ministerija nusivylė raštišku Pentagono atsakymu į šias Maskvos nuolaidas. JAV nesutinka, kad rusų specialistai būtų nuolatiniai priešraketinio skydo darbo stebėtojai, o tik atvyktų į jo dislokavimo vietas kviečiami. Neaišku, ar Vašingtonas sutinka, kad radaras Čekijoje neapimtų krypties į Rusiją.

Vis dėlto, pasak laikraščio „The New York Times“, R. Gatesas vizito į Maskvą išvakarėse patvirtinęs, kad priešraketinės gynybos elementai Rytų Europoje nepradės veikti tol, kol nebus įsitikinta realiu Irano pavojumi, t. y. kol Teheranas nepradės tokių raketų bandymų. Vis dėlto radaras ir šachtos bus pastatyti.

Anksčiau Maskva Vašingtonui siūlė kartu eksploatuoti Gabalos radiolokacinę stotį Azerbaidžane ir raketų sekimo punktą Almavire. Amerikiečiai tvirtina, kad tai gali būti viso raketų sekimo tinklo papildymas, tačiau nepakeis radaro Čekijoje.

Vašingtono pareigūnai į Maskvą atvyko su formaliais Čekijos ir Lenkijos lyderių sutikimais leisti dislokuoti amerikiečių priešraketinį skydą jų šalyse. Su George‘u W. Bushu susitikę šių šalių ministrai pirmininkai už tai kai ką išsikovojo: Pentagonas sutiko modernizuoti Lenkijos ginkluotąsias pajėgas, o čekai gaus kompensacijas už galimą žalą gamtos aplinkai. Tačiau štai pranešama apie Prahoje vykstančius didžiulius protesto mitingus prieš radaro statybą ir lenkų nepasitenkinimą Donaldo Tusko vizito Vašingtone rezultatais.

Maskvoje tariamasi ir kitu gana subtiliu klausimu. Kitais metais baigs galioti pirmoji Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis. Ji buvo pasirašyta Maskvoje 1991 m. ir nustato didžiausią leistiną branduolinės ginkluotės kiekį Rusijai ir JAV. Maskva nori, kad ji būtų pratęsta ir papildyta naujais šalių įsipareigojimais. Vašingtonas ketina pasilikti „laisvas rankas“, tai yra tik pranešinėti kitai pusei apie branduolinės ginkluotės mažinimą ir niekuo neįsipareigoti dėl nebranduolinio ginklo.

Tokius nesutarimus papildo nesibaigiantys ginčai dėl Įprastinės ginkluotės mažinimo Europoje. Rusija ir toliau siekia, kad ją ratifikuotų visos NATO narės ir sutarties nesietų su Rusijos kariškių kontroliuojamomis nepripažintomis teritorijomis Moldovoje ir Gruzijoje. Kaip žinome, Rusija sustabdė dalyvavimą šiame susitarime, ir tai jai atrišo rankas didinti įprastinę ginkluotę ne tik Karpatuose ar Kaukaze, bet ir Kaliningrado srityje.

Žinoma, skeptikai teisūs, kad derybose Maskvoje jokių susitarimų negali būti pasiekta, tačiau po keleto savaičių rengiamas NATO forumas Bukarešte. Į jį pakviestas ir V. Putinas. Apžvalgininkai teigia, kad tai gera proga paskatinti nusiginklavimo dialogą.

Tibete vėl plykstelėjo „vienuolių revoliucija“. Neramumai prasidėjo, kai budistų vienuoliai administraciniame centre Lasoje surengė eitynes, kurių dalyviai reikalavo laisvės ir sugražinti į Tibetą Dalai Lamą.

Kilo susidūrimai su kinų policija. Lasos gatvėse aidi šūviai, liepsnoja parduotuvės, automobiliai, turgavietės pastatai. Kai kuriais pranešimais, yra 10 žuvusių, keliolika nukentėjo nuo gaisrų. Kariškiai apsupo tris didžiausius budistų vienuolynus, uždarė Lasos oro uostą, Pekinas nutraukė CNN ir BBC televizijos transliacijas į Tibetą. Vienuolynuose užsidariusiems demonstracijų organizatoriams įsakyta pasiduoti iki pirmadienio vidurnakčio.

Tai didžiausi neramumai Tibete per 20 pastarųjų metų. Jų organizavimu Pekinas apkaltino Tibeto vyriausybės tremtyje vadovą Dalai Lamą, kuris jau 49 metus su maždaug 150 tūkstančių savo šalininkų gyvena Indijoje, Daramšaloje. 72 metų 14-asis Tibeto dvasinis vadovas, nors ir ligotas, aktyviai keliauja po pasaulį, skleisdamas susitaikymo, tikėjimo ir savo krašto laisvės idėjas. 1991 ir 2001 m. jis lankėsi ir Lietuvoje. Dalai Lamos veikla – didelis Pekino galvos skausmas.

Jo Didenybė Tengizas Gyatzo (arba Lhamo Thondupas) keturioliktuoju nuo 15-ojo amžiaus dvasiniu vadovu parinktas būdamas dviejų metų. Pagal Tibeto tradiciją Dalai Lama po mirties reinkarnuoja į vaiką, grupė vienuolių jo ieško ir turi jį atpažinti. Savo įpėdinį jau turi ir dabartinis dvasinis vadovas. Tačiau jis pareiškė, kad jo pasekėjas gali gimti ir ne okupuoto Tibeto teritorijoje. Manoma, kad tai sukels budistų susipriešinimą, o Pekinas juo pasinaudos. Kaip rašė italų „La Stampa“, Kinija, pasinaudodama daugybe komunikacijos kanalų ir ribodama pasaulietinius informacijos šaltinius, skleidžia tradicinės dvasinio vadovo atrankos idėjas, norėdamas pelnyti kuo didesnės tibetiečių dalies pasitikėjimą.

Kai kurių rezultatų jau yra. Jeigu anksčiau Dalai Lama reikalavo besąlygiško Kinijos pasitraukimo iš 1950 m. okupuotos teritorijos, tai dabar reikalavimai sušvelnėjo. Jis nori, kad Tibetui būtų suteikta plati autonomija ir išvesta Kinijos kariuomenė.

Bet formaliai Tibetas ir dabar yra Kinijos autonominis rajonas. Tiesa, Dalai Lamai pasitraukus iš krašto, 1959 m. Kinija panaikino paskutinius politinius ir ekonominius Tibeto savarankiškumo ženklus.

Vakarų spauda rašo, kad pastaraisiais metais, reaguodamas į egzilinės Tibeto vyriausybės ir tarptautinės visuomenės reikalavimus, Pekinas Lasos atžvilgiu vykdo krašto plėtros politiką. Jei 1994-2005 m. Kinijos valdžia Tibeto infrastruktūrai gerinti skyrė 6,3 mlrd. eurų, tai užpernai penkerių metų laikotarpiui – net apie 10 milijardų eurų dotacijas. Ši suma skiriama 180 projektų įgyvendinimui iki 2010 metų. Vienas iš grandiozinių projektų – geležinkelio atkarpa, jungianti Pekiną ir 4000 m. Himalajų kalnų aukštyje esantį administracinį centrą Lasą. Kiti projektai skirti elektros, vandentiekio, telefono linijų tiesimui į skurdžiausias kalnų gyvenvietes.

Didžioji tibetiečių dalis verčiasi gyvulininkyste – gano gyvulius kalnų ganyklose ir kaimenes pervaro iš vienos vietos į kitą. Todėl piemenis sunku kontroliuoti. Vystydami infrastruktūrą šiuose rajonuose, kinai tikisi palenkti į savo pusę varginguosius tibetiečius ir taip sumažinti budistų vienuolių ir Dalai Lamos įtaką.

Kita vertus, Pekinas naudoja visame pasaulyje pagarsėjusius okupacinius metodus. Beveik visus komercinius projektus Tibete pavesta įgyvendinti darbininkams ir specialistams iš hanų etninės grupės, kuri sudaro Kinijos gyventojų daugumą. Apgyvendindamas Tibete vis daugiau etninių kinų, Pekinas tikisi asimiliuoti tibetiečius ir taip sujungti Kiniją su Tibetu.

Bet budistų vienuoliai šiems metodams nepasiduoda. Kai Kinija bandė riboti religinių švenčių skaičių, tibetiečiai paprasčiausiai jas švęsdavo namuose ir vienuolynuose, į kuriuos kinų kariškiai kol kas veržtis nedrįsta. Atvykėliams trukdo ir išretintas aukštikalnių oras: dėl deguonies trūkumo jie dažniau serga širdies ir plaučių ligomis.

Aukštas barjeras Kinijai – ir gerai sureguliuota budizmo organizacinė struktūra, kuri savo tvirtumu prilygsta nebent katalikų Bažnyčiai. Aukšti valdžios pareigūnai vengia kėsintis į šventojo Budos karaliją. Todėl neatsitiktinai pasipriešinimas Pekinui rusena tarp religinių sluoksnių.

Visos Kinijos ekonominės priemonės, gausios investicijos ir socialiniai projektai atsimuša į tibetiečių dvasinius reikalavimus – išsaugoti Tibeto kultūrą, kuri yra unikali visame pasaulyje. Laisvės trokštantys tibetiečiai siekia ne tik politinės laisvės nuo didžiosios imperijos, bet šiame globalizacijos amžiuje nori išsaugoti savitą kultūrą, garsią Tibeto mediciną, raštą, architektūrą, tradicijas.