Naujajame tūkstantmetyje terorizmas „sušvito“ naujomis spalvomis ir pasirodė naujais veidais. Enciklopedinė svetainė „Wikipedia“ terorizmu (teroru, smurtu, prievarta) vadina organizuotų grupuočių sistemingą grasinimą ar nenuspėjamo smurto naudojimą siekiant ideologinių tikslų. Pagrindinis terorizmo taikinys – civiliai gyventojai, o dažniausiai naudojamas ginklas – baimė. Sąvoka „teroristas“ turi neigiamą atspalvį, todėl teroristinių organizacijų nariai jos vengia ir save vadina separatistais, partizanais ar laisvės kovotojais. Vienas iš svarbiausių terorizmo tikslų – psichologiškai paveikti žmones, visuomenę, ją išgąsdinti. Todėl metodai, kuriuos pasirenka teroristai, to ir siekia, nors dažniausiai jie priskirtini prie kriminalinės veiklos (http://www.wikipedia.org/).
Ignas Paukštys, Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas, mokslinę praktiką atlikęs pas šios srities žinovą dr. Egdūną Račių, papildo, kad teroru vadinama tikslinga ir tęstinė prievarta, ir tai ne tas pats, kas terorizmas. Teroras gali būti dviejų rūšių. Pirmiausia jis gali būti vykdomas vyriausybės prieš savo piliečius („teroro režimas“) totalitarinėse valstybėse arba per revoliucijas. Šiuo atveju valdžia laiko savo piliečius nuolatinėje baimėje ir, pirmai progai pasitaikius, naudoja prieš juos smurtą ir prievartą. Taip pat teroras gali būti vykdomas ne valstybės veikėjų prieš savo ar ne savo valstybių vyriausybes, gyventojus ar jų turtą („teroro apgultis“). Šio modelio teroras būna dvejopas: kriminalinis ir teroristinis. Bet tik pastaroji prievartos atmaina yra terorizmas, rašo dr. I. Paukštys. Continue reading…