Krizės Kaukaze sureguliavimo procesas pateko į labai prieštaringą padėtį, kurią Vakarų spauda vadina beviltiška. Vis dėlto antradienį ir trečiadienį Ženevoje rengiamas antras derybų raundas šiai problemai spręsti. Spalio 15 d. įvykęs pirmasis susitikimas parodė, kad šalims sunku net susėsti prie derybų stalo, o ką jau kalbėti apie rezultatyvų darbą. Tuomet Rusija reikalavo, kad tarp derybininkų lygiomis teisėmis dalyvautų ir Pietų Osetijos bei Abchazijos atstovai, tačiau susitikimo organizatoriai jiems suteikė tik ekspertų statusą. Tuomet šių separatinių respublikų delegacijos pakilo nuo stalo ir išėjo, o Rusijos atstovai pareiškė, kad be jų dialogas su Gruzija neįmanomas.

Antrame derybų raunde šių dviejų, kol kas tik Rusijos ir Nikaragvos pripažintų, respublikų atstovai dalyvaus lygiomis teisėmis, bet po praėjusio penktadienio sukurta paradoksali padėtis.

Kaip žinome, Rusijos ir ES viršūnių susitikime Nicoje Bendrijos vadovai dar kartą nusileido Maskvai ir pripažino, kad iš esmės Rusija įvykdė Nicolas Sarkozy ir Dmitrijaus Medvedevo taikos Kaukaze sureguliavimo planą, todėl ES ir Rusija gali pradėti derybas dėl Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Kitaip sakant, Rusija neva išvedė iš Gruzijos savo kariuomenę, tad dabar regione viešpatauja taika ir ramybė.

Iš tikrųjų nei vieno, nei kito nėra. Rusijos kariuomenė tebėra įsitvirtinusi Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, kurios demokratiniame pasaulyje tebelaikomos Gruzijos teritorija. Taigi Tbilisio pasiryžimas Ženevoje reikalauti, kad ji būtų išvesta, o jos vietoj atsiųstos tarptautinės taikdarių pajėgos, neabejotinai susidurs su Maskvos pasipriešinimu. Štai kodėl, kaip mano laikraštis „The Wall Street Journal“, šios derybos neturi perspektyvos, ir dėl to nemaža dalis atsakomybės tenka ES pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentui N. Sarkozy ir Europos Komisijos vadovui Jose Manueliui Barroso.

Laikraštis redakcijos straipsnyje pašiepia N. Sarkozy, kuris Nicoje sakęs, kad „didžioji dalis įsipareigojimų Kaukaze įvykdyta“, o tai, jog Rusijos kariuomenė nepasitraukė į rugpjūčio 7 d. užimtas pozicijas, yra menkniekis. Jo nejaudina ir tai, kad dešimtys tūkstančių pabėgėlių negali grįžti į savo namus, kad ES stebėtojai vis dar neįleidžiami į nuo karo nukentėjusius rajonus, kad pasienyje su Abchazija tęsiasi susišaudymai ir susidūrimai. N. Sarkozy ir J. M. Barroso staiga nusprendžia, kad Kaukaze ramu kaip tame pasakų Bagdade, ir leidžia tęsti derybas su Maskva. Negana to, jie dar paauklėja Lenkiją ir Lietuvą, kad šios kelia nesuderintus Briuselyje ir neracionalius reikalavimus. Straipsnio pabaigoje abu ES lyderius amerikiečių laikraštis vadina „bestuburiais ir minkštakūniais“.

Maskva ieško savo šalininkų Europoje kaip tik tuo metu, kai keičiasi Jungtinių Valstijų vadovai, o naujasis prezidentas Barackas Obama dar nedemonstruoja savo aiškios pozicijos dėl santykių su Rusija ir jos agresijos Kaukaze. Tuo metu D. Medvedevas Nicoje ir Vašingtone elgėsi kaip padėties šeimininkas. ES vadovams jis tvirtino, kad Gruzijos separatinių respublikų atsiskyrimas ir pripažinimas net negali būti svarstomas…

Vakarų spauda vėl mini Lietuvą. Kaukazo krizės kontekste kai kurie Vakarų apžvalgininkai jai priskiria precedentą, kuris rodo principingą nedidelės Europos Bendrijos narės laikyseną, kai didžiosios valstybės pirmenybę teikia konformistiniams taikos ir stabilumo principams.