Serbijoje įvykę priešlaikiniai parlamento rinkimai sukūrė daug problemų. 103 mandatus 250-ies vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“ viena negalės sudaryti parlamentinės daugumos, kuriai reikia mažiausiai 226 mandatų, nes ji paprasčiausiai dar neturi sąjungininkų. Nesutarimų priežastis gana paprasta: ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos ir į Skupščiną patekusios partijos nepritaria B. Tadičiaus europinės integracijos prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Todėl suformuoti vyriausybę bus be galo sunku. Manoma, kad krizė po rinkimų gali užsitęsti tris mėnesius.

Analitikai teigia, kad B. Tadičiaus demokratams dabar reikės formuoti koaliciją su mažiausiai viena partija – Slobodano Miloševičiaus įkurtais socialistais arba liberalais demokratais, kurių lyderis Čedomiras Jovanovičius 2001-aisiais derėjosi dėl buvusio Jugoslavijos prezidento S. Miloševičiaus arešto.

Rinkimai įvyko praėjus trims mėnesiams po to, kai Kosovas, kuriame gyventojų daugumą sudaro albanai, paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Dėl to kilo ginčai santykių su ES klausimu ir žlugo metus dirbusi nacionalistų premjero V. Koštunicos vyriausybė. Buvo manoma, kad Kosovo klausimas sustiprino nacionalistus, kurie nori glaudesnių ryšių su Rusija, Kinija, arabų ir Afrikos valstybėmis, o ne su šalimis, pirmiausia su ES ir JAV, padėjusiomis atsiskirti kraštui, kurį dauguma serbų laiko savo istorijos, kultūros ir ortodoksinės krikščionybės lopšiu. Maždaug 40 valstybių, kurių priekyje žengė Jungtinės Valstijos, Australija, Kanada, Japonija ir dauguma ES šalių, pripažino Kosovą, pakurstydamos Serbijoje antivakarietiškas nuotaikas, protestus ir smurtą. Dėl šių nesutarimų kovo mėnesį buvo paleistas parlamentas ir atsistatydino V. Koštunicos vyriausybė.

Serbų nacionalistai manė, kad priešlaikiniai rinkimai pakryps jų naudai, nes nuo pat Kosovo atsiskyrimo buvo kaip reikiant įžiebtas patriotinis laužas, kurį kurstyti padėjo ir Rusija. Bet prezidentas B. Tadičius sumaniai pasirinko šiuo metu svarbiausią Serbijos prioritetą – išėjimo iš izoliacijos ir jungimosi į Europos Sąjungą kryptį. Įvykusiame referendume net 70 proc. serbų pasisakė už stojimą į ES. Tuo manipuliuodamas europinės integracijos šalininkas ir iškovojo įtikinamą pergalę.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, jo laimėjimą užtikrino ir tai, kad neseniai buvo pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas (SAS). Nors jis dar neįsigaliojo, nes tam iškelta keletas formalių sąlygų, serbai mano, kad taip Briuselis pastatė Belgradui pirmąjį laiptelį išsiveržti į Europą. Politinė sąlyga – Serbija turi bendradarbiauti su Tarptautiniu tribunolu buvusios Jugoslavijos reikalams dėl serbų kariškių, įvykdžiusių nusikaltimus Balkanų karo metu, išdavimo tarptautiniam teismui. Ekonominė sąlyga – su ES garantija per ketverius metus turi būti sukurta 200 tūkstančių darbo vietų, kurios laiduotų didesnį šalies stabilumą.

Belgradui buvo pamėtėta ir daugiau „saldainiukų“. Nuo gegužės 6 dienos į 17 ES Šengeno zonos šalių serbai galės vykti be mokamų vizų, šia lengvata galės naudotis ir jaunimas iki 25-erių metų. Penkios dienos prieš rinkimus su galinga italų kompanija „Fiat“ buvo pasirašytas 700 mln. eurų vertės kontraktas Kraguževače atstatyti ir modernizuoti 1999 m. subombarduotą automobilių gamyklą „Zastava“, kuri užtikrintų tūkstančius darbo vietų ir nemažas investicijas į Serbijos ūkį. Pasirašant sutartį dalyvavo pats prezidentas B. Tadičius ir pagrindiniai jo ministrai.

Pirmuosius prezidento koalicijos europinės integracijos laimėjimus garsus politologas, Balkanų fondo už demokratiją direktorius Ivanas Vejvoda įvertino taip: „Partnerystės su ES susitarimas yra pirmoji santykių tarp Serbijos ir Bendrijos kregždė. Tai ženklas, kad Serbija reikalinga Europai.“

To, atrodo, neneigia net serbų nacionalistų lyderiai. Jie juk negali elgtis taip, kad Belgradas ir toliau liktų izoliacijoje vien dėl savo aklų teritorinio vientisumo reikalavimų… Bet politinė krizė Serbijoje ir įsisiautėjo dėl to, kad premjeras bei prezidentas ir opozicija nesutarė dėl šalies raidos prioritetų. Nacionalistai apkaltino demokratus „miesčioniškomis silpnybėmis“, kai pataikaujama Briuseliui dėl gardesnio kąsnio. Jie mano, kad Serbija neturi jungtis prie Europos Sąjungos, kurios dauguma šalių pripažino Kosovo – Serbijos pietų provincijos – nepriklausomybę. V. Koštunica mano, kad jau Europos misijos (EULEX) pasiuntimas į šį kraštą padėti įtvirtinti nepriklausomybę yra nusikaltimas prieš serbų tautą. „Nė su viena šalimi pasaulyje, – kalbėjo jis per rinkimų kampaniją, – taip nepasielgta kaip su Serbija, iš kurios pareikalauta dalies teritorijos dėl kažkokių gėrybių.“ ES turi pripažinti Serbijos sienų neliečiamumą, o minėtasis SAS yra valstybės interesų išdavystė, sakė opozicija.

Laikraštis „Liberation“ teigia, kad nors tokia nacionalistinė retorika sutelkė nemažai šalininkų, daugelis Serbijoje prisimena 1948 m. Broz Tito Stalinui pasakytus žodžius: „Serbija turi žengti į Europą, tačiau protingai, gindama savo interesus.“ Ar Belgradas turi įsikibęs laikytis savo pozicijos dėl Kosovo – tai dar vienas klausimas, į kurį serbai lyg ir atsakė per šiuos rinkimus: interesai ir teritorinis vientisumas svarbu, bet dar svarbiau – gyventi geriau, laisviau, be izoliacijos. Serbijai metas susitaikyti su tuo procesu, prasidėjusiu nuo Jugoslavijos irimo, kad ji kada nors liks vientisas tautinis darinys be jokių suverenumo reikalaujančių provincijų, nes toks „išgryninimas“ būdingas visai Europai ir pasauliui.

Kaip rašo Belgrado „Pravda“, Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į ES (prieš kelis dešimtmečius jos vilkosi Europos uodegoje), Kroatijos planai integruotis į ES iki 2010 metų, trijų Balkanų šalių stojimas į NATO – tai faktai, kurie, nors ir kelia nerimą Belgradui, kartu ir nurodo tolesnį serbų kelią.

Įdomus klausimas: tad kas gi šiuose rinkimuose pralaimėjo?

B. Tadičiaus koalicija dar negali džiaugtis pergale, kol nesibaigė politinė krizė. Briuselis galbūt ir švenčia, bet ar ne per anksti? Tačiau viena aišku – kad, kaip rašo italų „Corriere della Sera“, pralaimėjo… Rusija, tiksliau – Vladimiras Putinas. Serbų rinkėjai aiškiai parodė Kremliui, kad jie nenori likti vien tik po Maskvos skėčiu, kuris neapsaugo jų nuo nepriteklių ir negarantuoja saugumo bei stabilumo. Kita vertus, rinkėjai jau pavargo nuo nuolat jiems primetamos pareigos – balsuoti. Per aštuonerius metus tarp prezidento ir parlamento rinkimų rinkėjai balsavo jau 15 kartų, o per pastaruosius 12 mėnesių – net keturis. Europos rekordas!

Serbai tegul siekia sporto rekordų – čia jie gabūs, o kasdieniame gyvenime jie trokšta rimties, stabilumo ir užtikrintos rytdienos.

Maskvos meras Jurijus Lužkovas aiškiai išaugo miesto vadovo marškinėlius. Jam jau nepakanka kontroliuoti, sakykime, Rusijos sostinės imigrantus, ir šis vietinės reikšmės politikas plaukia į tarptautinius vandenis.

Pastaruoju metu jis sukėlė naują skandalą, kai Sevastopolyje, dalyvaudamas Juodosios jūros laivyno 225 m. renginiuose, pareiškė, kad karinė jūrų bazė niekada nepriklausė Ukrainai ir turi būti grąžinta Rusijai. Vienas iš prezidentinės partijos „Vieningoji Rusija“ tarybos narių J. Lužkovas pareiškė pretenzijas ir į Krymą. Anot mero, Nikita Chruščiovas neteisėtai atidavė Ukrainai pusiasalį ir taip pažeidė Sovietų Sąjungos Konstituciją.

Toliau dar gražiau: jis ketinąs pasiūlyti Rusijos vadovams nepratęsti 1997 m. pasirašytos Rusijos ir Ukrainos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties, nes Kijevas esą vykdo provakarietišką politiką, o prezidentas Viktoras Juščenka liaupsina Ukrainos nacionalistų – vadinamų „banderininkų“ – vaidmenį karo metais.

J. Lužkovas savo teiginius pagrindė istorijos faktais. Pasak mero, Sevastopolis 1948 m. buvo savarankiškas administracinis vienetas ne Krymo sudėtyje, o kaip Sovietų Sąjungos karinė bazė. 1954 m. švenčiant Rusijos ir Ukrainos susijungimo 300-tąsias metines, N. Chruščiovas Ukrainai padovanojo visą Krymą, išskyrus Sevastopolį. Šis uostamiestis su visa karinio laivyno baze tuomet turėjo respublikos statusą Rusijos Federacinės Respublikos sudėtyje.

J. Lužkovo istorijos žinios su N. Chruščiovo era lyg ir baigėsi, ir jis sąmoningai nepaminėjo 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties, kuria Rusija pripažino Sevastopolį priklausant Ukrainai. Šios sutarties pagrindu 2004 m. buvo pasirašytas dvišalis abiejų parlamentų ratifikuotas susitarimas dėl sienų, tačiau šių metų balandžio 1 d. jis baigė galioti, ir, jei iki spalio 1 d. šalys nepareikš noro susitarimo nepratęsti, jis automatiškai galios ir toliau. Vis dėlto J. Lužkovas tylėti neketina. Jis pasitelkia ne tik istorijos žinias, bet ir kai kurių „vanagų“ iš Dūmos paramą. Rusijos parlamente jau seniai skamba siūlymai nutraukti santykius su Ukraina, atsiimti iš jos kadaise jai perėjusias teritorijas, užsukti dujų ir naftos kranelius ir taip pamokyti provakarietiškai nusiteikusį Kijevą. Maskvos meras panūdo groti pirmuoju smuiku.

Jo čaižią melodiją tuoj pat nutraukė Ukrainos valstybės saugumo tarnyba, pranešusi, kad J. Lužkovas skelbiamas persona non grata – nepageidaujamu Ukrainos teritorijoje, taip pat, žinoma, ir Kryme. Šios tarnybos atstovė spaudai Marina Ostapenko pareiškė, kad tiriamos tokių nedraugiškų pareiškimų aplinkybės. Yra įtarimų, kad Maskvos meras „plovė pinigus“ Sevastopolyje, kur už merijos lėšas statomi butai ir sanatorijos laivyno jūreiviams ir karininkams. Perėmus laivyno bazę Ukrainai, šis nešvarus J. Lužkovo verslas baigtųsi…

Nepageidaujamo asmens Ukrainoje statusą jau buvo užsitarnavęs ne vienas Rusijos politikas. Savo laiku į šią Nepriklausomų valstybių sandraugos šalį prarado teisę atvykti Dūmos deputatai Konstantinas Zatulinas ir Vladimiras Žirinovskis, Kremliui palankus politologas Glebas Pavlovskis ir kai kurie kiti.

Rygoje leidžiamas laikraštis „Čas“ rašo, kad J. Lužkovas – ne šiaip sau pavienis savo nuomonę išsakantis Rusijos politikas. Jis priklauso valdančiosios Vladimiro Putino partijos „Vieningoji Rusija“ elitui. Ši politinė struktūra į Rusijos lyderius iškėlė ir Dmitrijų Medvedevą. Maskvos mero išsišokimai, kaip rašo laikraštis, buvo suderinti su aukščiausia Rusijos valdžia, nes abu neseniai vaidmenimis apsikeitę vadovai nė žodžiu neatsiliepė į partijos kolegos sukeltą skandalą. Tik Užsienio reikalų ministerija užstojo merą, kaltindama Kijevą nedraugišku elgesiu…

Pabaigoje – įdomūs J. Lužkovo aktyvumo faktai. Pernai jis uždraudė Maskvoje rengti gėjų ir lesbiečių paradą. Nuvertus Bronzinį karį Taline, meras vienas iš pirmųjų agitavo už estiškų prekių boikotą ir verslo santykių nutraukimą su Estija. Prieš 4 m. jis tapo tokios Japonų ir rusų išminčių tarybos nariu ir ragino neatiduoti Japonijai keturių ginčytinų Kurilų salų. 2005 m. Maskvos meras ir neblogas bitininkas J. Lužkovas, kaip pranešė svetainė „Vokruginfo“, pasiūlė savo bičių šeimyną kosmonautui Sergejui Žukovui, kad šis ją panaudotų orbitoje apdulkinant Marso ekspedicijos oranžerijas…

Serbijoje įvykę pirmalaikiai parlamento rinkimai sukūrė daugiau problemų negu jų buvo prieš tai. 103 mandatus 250 vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“, atrodo, neturės sąjungininkų daugumai sudaryti (jai reikia mažiausiai 226 mandatų).

Ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos partijos nepritaria tokiems eurointegraciniams prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Taigi dabar suformuoti Vyriausybę bus be galo sunku.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, nors 70 proc. serbų yra už įstojimą į ES, Briuselis negali tikėtis lengvo proceso. Neseniai pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas dar neįsigaliojo. Jis įsigalios, kai Tarptautinis tribunolas buvusios Jugoslavijos klausimais užfiksuos, kad Belgradas su juo bendradarbiauja, ir kai per 4 m. Serbijoje bus sukurta 200 tūkst. naujų darbo vietų. Bet šiaip ar taip šis susitarimas – tai palengvinta sąlyga Serbijai tapti ES nare, kaip kitoms valstybėms suteikiamas Narystės NATO veiksmų planas.

Tačiau kodėl serbams dabar kyla daugiau klausimų negu anksčiau?

Naujos Vyriausybės suformavimo procesas bus labai delikatus. Preliminariais duomenimis, B. Tadičiaus koalicijai iki parlamentinės daugumos trūksta 23 mandatų. Tai reiškia, kad provakarietiškas Serbijos politinis flangas turės ieškoti kitų partijų paramos. Su kuo susies savo darbą ministrų kabinete Europos integracijos šalininkai? Prezidentas iš anksto pareiškė, kad V. Koštunica nebus ministras pirmininkas, vadinasi, su jo demokratiniu aljansu „Naujoji Serbija“ nebus jokių derybų. Tomislavo Nikoličiaus vadovaujama Serbijos radikalioji partija taip pat nevykusi B. Tadičiaus bičiulė, tačiau pastaroji gali išnaudoti prieš mėnesį įvykusias V. Koštunicos ir T. Nikoličiaus rietenas. Vis dėlto jų politinės platformos per daug skiriasi, kad abi koalicijos derėtųsi dėl Vyriausybės sudėties. Dar lieka socialistai su jų lyderiu Ivica Dačičiumi, bet šis pareiškė, kad naują Vyriausybę gali formuoti tik su V. Koštunica. Kitaip sakant, nugalėtojams reikia skubėti, o patikimų partnerių jie neturi.

Pirmalaikių rinkimų būtinybė kilo tuomet, kai kovą parlamentas buvo paleistas, iširus B. Tadičiaus ir V. Koštunicos vyriausybinei koalicijai. Nesutarimų kertinis akmuo – Serbijos narystė ES. Teisybę sakant, nė viena partija nėra kategoriškai nusistačiusi prieš integraciją į ES, nė viena nepasisako už šalies izoliaciją, tačiau skiriasi jų prioritetai. B. Tadičius į pirmą vietą iškėlė Serbijos eurointegracinius procesus, o nacionalistinės partijos reikalauja pirmiausia žūtbūt išspręsti Serbijos teritorinio vientisumo problemą. Jos kategoriškai prieštarauja eurointegracijos šalininkų pozicijai dėl geresnio ekonominio gyvenimo aukoti Kosovą ir Metochiją. Vis dėlto B. Tadičius irgi neblogas strategas: jis puikiai žino, kad serbams nusibodo nuolat rusenantis nacionalistinis patriotinis laužas ir jie nori geresnio, sotesnio, laisvesnio gyvenimo. Štai kodėl vykusiame referendume net 70 proc. jų balsavo už stojimą į Bendriją.

Briuselis jau pamėtėjo Belgradui meduolį. Partnerystės su ES susitarimas – tai pirmas laiptelis Serbijai įsijungti į Bendriją. Viena griežčiausių partnerystės sąlygų – išduoti Hagos tribunolui karo nusikaltėlius – dar neįvykdyta, bet Briuselis leido Serbijos piliečiams, taip pat ir tiems, kuriems nesukako 25 m., judėti ES ribose be mokamų vizų. Susitarimas skatina investuotojus. Likus 5 dienoms iki rinkimų italų automobilių kompanija „Fiat“ atidarė savo gamybos liniją Serbijoje ir pasirašė 700 mln. eurų sutartį. Tai reali pagalba šaliai, kuri esant politinei krizei visai neprižiūrėjo savo ūkio: ekonomika smuko, infliacija ir kainų indeksai didėjo, užsienio investicijos aplenkdavo šį karštą Europos regioną. Biudžeto deficitas pernai pasiekė 5 mlrd. eurų, o tai sudaro maždaug 17 proc. bendrojo vidaus produkto…

Briuselis sužaidė gera korta, kad patrauktų rinkėjų simpatijas. Tuo metu pralaimėjo… Ne, kol kas Serbijoje pralaimėjusiųjų nėra… Italų laikraščio „Corriere della Sera“ teigimu, pralaimėjo… Rusija, kuriai rinkėjai pasakė „ne“, o pergalę švenčia ES, patraukusi į savo pusę didžiąją dalį kone 10 mln. gyventojų turinčią Serbiją.

Po 18 m. pertraukos gegužės 9 d. Maskvos Raudonąja aikšte vėl nužlegėjo tankai, virš jos praūžė naikintuvai, nulingavo sunkiasvorės balistinės raketos. Apžvalgininkai mano, kad iširus SSRS tai pirmas toks triukšmingas paradas. Jis skirtas ne tiek 63-iosioms Pergalės Antrajame pasauliniame kare metinėms pažymėti, kiek pademonstruoti karinius Rusijos raumenis, pasipuikuoti vis dar didžiule karine jėga. Be dėmesio neliko ir tas faktas, kad ši demonstracija surengta iškart po naujojo Rusijos prezidento inauguracijos. Tuo Kremlius nori parodyti, kad naujasis Rusijos valdžios duetas, kalbėdamas apie Šaltojo karo pabaigą ir nusiginklavimą, toliau pretenduoja į kariniu požiūriu stipriausių pasaulio valstybių gretą.

Paskutinį kartą tankai Raudonąja aikšte riedėjo per 1990 m. lapkričio 7 d. paradą. Nuo to laiko iki 1995 m. Pergalės Antrajame pasauliniame kare 50-mečio tokie pompastiški paradai nebuvo rengiami. Tiesa, tais jubiliejiniais metais pro Kremlių žygiavo tik pėsčių demonstrantų kolonos. Technikos aikštėje nebuvo. Ji šventės proga kukliai stovėjo išrikiuota ant Paklonajos kalvos.

Liudininkai prisimena, kad dėl 1990 m. parado Maskvoje vyko karštos diskusijos. Prieš Spalio revoliucijos šventes du sovietų kariuomenės pulkai buvo sutelkti prie Maskvos, neva tam, kad padėtų srities kolūkiams nuimti bulvių derlių. Tuomet politinė padėtis Rusijoje kaito, nes brendo pučas. Tarp jo organizatorių vėliau buvo ir pats gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, kuriam teko aiškinti žurnalistams, kad pulkai sutraukti prie Maskvos tai padėti kolūkiečiams nuimti bulvių derlių, tai ruoštis paradui. Tuo metu jau politinę karjerą pradedantis generolas Aleksandras Lebedis nesugebėjo pagrįsti, kodėl kovinės parengties yra net 113 tankų ir šarvuočių, 12 visureigių sunkvežimių, keli tūkstančiai kareivių. Paradas įvyko, o dalis sutelktos karinės technikos buvo panaudota po pusmečio vykusiame puče.

Rusijoje pirmuoju smuiku ėmė groti Borisas Jelcinas. Jis kategoriškai pasisakė prieš militarizmo demonstravimą Vakarams. Buvęs jo patarėjas Pavelas Voščanovas prisimena, kad B. Jelcinas pareiškęs, esą Vakarams reikia demonstruoti ne jėgą, ne susipriešinimą, o taikią Rusijos valią. Kai prieš pasirašant Belovežo girioje Sovietų Sąjungos iširimo dokumentus pablogėjo santykiai su Ukraina, generolai B. Jelcinui patarė iš jėgos pozicijų pareikšti Kijevui teritorines pretenzijas. Rusijos vadovas atkirto: „Man nusibodo jūsų imperinės ambicijos“.

Žinoma, kita tokių paradų atsisakymo priežastis – sunki Rusijos armijos finansinė padėtis. Kariuomenė kriko, jos socialinė padėtis buvo bloga, atsirado įtampa ir bruzdėjimas, o čia dar švaistomi milijonai paradams.

Vis dėlto laikai pasikeitė. Vladimiras Putinas pritarė Josifo Stalino pasirinkimui, kad karo pabaigą reikia švęsti ne gegužės 8 d., bet 9 d., pagerbiant maždaug 32 mln. jame žuvusių žmonių. Tas prisiminimas ir pagarba virto galingų raketų kompleksų „Topol“ arba „SS-27“ demonstravimu. Kaip rašo prancūzų „Le Figaro“, raketų matmenys įspūdingi – 97 tonas sveriantis monstras yra 22 m ilgio ir branduolinį užtaisą gali nešti iki 11 tūkst. kilometrų, tai yra pasiekti bet kurį Jungtinių Valstijų rajoną.

Atgimstančios karinės jėgos demonstravimas Vakarams ir pirmiausia Vašingtonui šiomis dienomis buvo pastiprintas diplomatiniu demaršu. Rusija išsiuntė du Amerikos karinius atašė, dirbusius JAV ambasadoje Maskvoje. Nei išsiuntimo priežasčių, nei detalesnės informacijos apie tai Užsienio reikalų ministerija neskelbia, bet laikraštis „The New York Times“ tvirtina, kad taip Maskva atsilygina Vašingtonui už jo paramą Ukrainai ir Gruzijai. Su pastarąja Rusija stovi beveik ant karo slenksčio dėl separatinių Abchazijos ir Pietų Osetijos užgaidų. Apžvalgininkai mano, kad karinių diplomatų išsiuntimas tik atsitiktinai sutapo su Dmitrijaus Medvedevo inauguracija, bet tą atsitiktinumą sunku įžvelgti, stebint grasinamą karinį paradą Raudonojoje aikštėje. Juo pasauliui tarsi norima pasakyti, kad 20 proc. per metus augantis Rusijos karinis biudžetas nenueina kokiai nors bulviakasio kampanijai, o yra augančios karinės galios įrodymas.

Gegužės 5–6 dienomis į metinį regioninį susitikimą Vilniuje buvo susirinkę Švedijos ambasadoriai Baltijos ir Šiaurės šalyse, užsienio reikalų ministerijų pareigūnai, institucijų prie ES ir NATO atstovai, diplomatai, politikai. Pirmadienio vakarą aktyviosios Švedijos ambasadorės Lietuvoje Malin Karre pastangomis atstovybės rūmuose buvo surengta vakarienė-diskusija apie regioninį bendradarbiavimą, santykius su Rytų ir Vakarų kaimynais, šių tarpusavio santykių plėtrą.

Už septynių diskusijų stalų galima buvo išgirsti nuomonių apie kadaise išliaupsintą regiono valstybių vienybę, apie trijų Baltijos šalių tarpusavio ryšį, kuris padėjo įveikti įvairias negandas, tačiau dabar tėra teorinis ir konkrečiais veiksmais neparemtas reiškinys.

Draugystė – sovietinis palikimas?

Kadaise, dar sovietiniais laikais, kolegos Taline buvo įsitikinę, kad Lietuva glaudesnius – istorinius ir dabartinius – ryšius palaiko su Lenkija ir kaip tik Varšuva ilgus dešimtmečius buvo Vilniaus langas į Europą ir pasaulį. Estų žurnalistai su vos juntama pašaipa fiksavo šios draugystės faktus, Estiją tarsi priskirdami kitam, modernesniam Europos regionui – Skandinavijai.

Tuomet iš tikrųjų šalys, regionai ir miestai, pagal vienos partijos komandą suskirstyti į draugus, bičiulius, vos ne gimines, tik vaizdavo šiltus santykius, keitimąsi patirtimi, daugiausia tai apsiribodavo turistinėmis kelionėmis vienų pas kitus ir apsipirkimu. Bet susigiminiavę miestai, regionai ir kolektyvai po SSRS iširimo nuplaukė užmarštin, ir iš tos „stipraus centro“ diriguojamos draugystės teliko, kaip pašaipiai sakydavo kolegos estai, didelis šnipštas. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kai kas dar išsaugojęs šiuos saitus, bet jie dažniausiai grindžiami komerciniais santykiais.

Taigi, nuo seno Estija buvo artimesnė Suomijos ir kitų Skandinavijos šalių aplinkai, Lietuva – Lenkijos, o štai Latvija tarsi ir neturėjo „globėjo“, tad jai į draugus piršdavo… Sovietų Sąjungą. Toks suskirstymas iki šių dienų grindžiamas istorinėmis ir prekybinėmis sąsajomis, kalbos, kultūros bendrumu, tautinio mentaliteto panašumais. Bet vėlgi – visa tai labai sąlygiška.

Buvęs Švedijos pasiuntinys Lotynų Amerikos šalyse (Čilėje) ir Afrikoje (Kenijoje, Burundyje, Lesote), patyręs diplomatas ir ekonomistas Martinas Wilkensas (jo žmona Madeleine yra Švedijos ambasadorė Islandijoje) pokalbyje prie diskusijų stalo tik pasijuokė iš tokio atgyvenusio suskirstymo. Jis paneigė, kad Estija kokiais nors reikšmingais ryšiais susijusi su Suomija daugiau negu Lietuva ar Latvija. „Tai sovietinių laikų atgyvena“, – kalbėjo diplomatas. Jis taip pat teigė abejojąs Baltijos šalių vienybe, nes Lietuvos, Latvijos ir Estijos interesai šiuolaikiniame pasaulyje ir regione, nors jos yra ES ir NATO šalys, gana skirtingi. Galima kalbėti tik apie pozicijų bendrumą ir paramą kai kuriais taktiniais ir strateginiais klausimais, tvirtino jis.

Bendrumas ekonominės krizės akivaizdoje

Šią nuomonę tarsi patvirtina estų dienraštyje „Postimees“ išspausdintas redakcinis straipsnis apie tariamą Baltijos šalių vienybę. Taip, Latvijos ir Lietuvos ekonomikos daro poveikį Estijai. Net jeigu laikysime, kad kiekviena Baltijos šalis yra savarankiškas vienetas, ekonomikos plėtros įtaka juntama. Pavyzdžiui, spartus Latvijos ekonomikos augimas, kaip ir jo sulėtėjimas, anksčiau ar vėliau turėjo atsispindėti Estijos ekonomikoje. Tai suprantama: kaip rašė kitas estų laikraštis „Arileht“, kovo mėnesį Latvijoje veikė net 1409 įmonės su Estijos kapitalu, o jų bendra investicijų suma sudarė 6,2 mlrd. Estijos kronų.

Lietuvos ekonomikos augimas pats optimistiškiausias, teigia „Postimees“. Šiuo požiūriu kiek atsilieka Latvija, o Estija šiemet stabdo savo plėtrą. 2007 m. pabaigoje savaitraščio „Veidas“ užsakytos ir „Fonitel“ atliktos apklausos duomenimis, BVP augimas buvo sparčiausias Latvijoje – net 11 proc., Lietuvoje – 9 proc., o lėčiausias Estijoje – 7,5 procento. Šių metų prognozėmis, pokyčiai panašūs – atitinkamai 7,5 proc., 7 proc. ir 4,2 proc. (šaltinis: „ICEG European Center“).

Tačiau galima konstatuoti, kad visos trys šalys pereina panašų ekonomikos raidos ciklą, tik dabar jos yra skirtingose fazėse. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Latvijoje ir Lietuvoje, ar dėl ūkio „perkaitimo“, ar dėl siaučiančios infliacijos, jaučiami ekonomikos krizės požymiai, beje, būdingi ne tik Baltijos šalims. Akivaizdu, rašo „Postimees“, kad ši tendencija netrukus paveiks ir Estiją, kuri kol kas nepasiduoda panikai. Tačiau blogai tai, kad trijų Baltijos šalių įtaka vienos kitai vyksta grynai emociniu pagrindu, nes tiek ES, tiek visame pasaulyje dažnas mąsto maždaug taip: jeigu blogai vienoje regiono valstybėje, tai krizė juntama visose. Tokia emocinė mąstymo inercija kenkia atskirų Baltijos šalių savarankiškumui ir jų įvaizdžiui pasaulyje. Tuo pačiu tenka susidurti vėlgi su klaidingu šių valstybių vienybės įsivaizdavimu: jeigu krizė alina vieną, tai manoma, kad prie pavojaus slenksčio atsidūrė visos trys.

Ir vis dėlto (čia pasikliausiu balandžio pabaigoje prancūzų dienraščio „Le Monde“ išspausdintu straipsniu) bendras jų egzistavimo bruožas yra: Baltijos šalys atsisveikina su „ekonomikos stebuklu“, ir čia pastebima jos recesija. Infliacija ypač niokoja Latvijos ekonomiką: kovą ji siekė 16,8 proc., o Estijoje ir Lietuvoje buvo apie 11,3 procento. Latviams reikės kiečiau susiveržti diržus, nes maisto produktų kainos išaugo iki 20 proc., o nekilnojamojo turto – net iki 25 procentų. Trys Baltijos „tigrės“ pamažu dūsta: infliacija didėja, vartojimas mažėja, ūkio augimo tempai – taip pat, nors darbo užmokestis kyla (Lietuvoje 26 proc., Latvijoje apie 30 procentų).

Išvada viena: apie šių valstybių, kurios vienu metu – prieš 18 metų – išsivadavo iš centralizuotos sovietinės ekonomikos glėbio, raidos ir interesų bendrumą galima kalbėti tik ekonomikos nuosmukio plotmėje.

Vienybės prošvaistės politikoje

Tiesa, galbūt aš klystu, nes politikos srityje tarsi ir švystelėjo silpnas bendrumo ir sutarimo šviesulys.

Geopolitika.lt jau rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2054) apie Lietuvos iššūkį Europos Sąjungoje. Balandžio pabaigoje Liuksemburge susitikusiems ES užsienio reikalų ministrams Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas teigė pasinaudosiąs veto teise, jei nebus sulaukta patenkinamo atsako į Lietuvos iškeltus reikalavimus įpareigoti Rusiją spręsti energetikos problemas, įšaldytus konfliktus Gruzijoje bei Moldovoje ir aktyviau bendradarbiauti baudžiamosiose bylose tiriant nusikaltimus, įvykdytus Medininkuose ir Sausio 13-ąją. Lietuva reikalauja, kad šie klausimai būtų įtraukti į mandatą, kuris apibrėžtų Europos Komisijos manevrų laisvę derybose su Rusija.

Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas pareiškė, kad Estija supranta Lietuvos keliamas problemas, dėl kurių Vilnius blokavo Europos Sąjungos ir Rusijos derybas dėl naujos bendradarbiavimo sutarties, tačiau šiuos klausimus reikėtų spręsti Rusijos ir ES derybose, o ne permesti atsakomybę Vilniui ir Maskvai. Ministras teigė, kad Lietuvos iškelti klausimai yra teisingi ir jie turės būti išspręsti. Žurnalistų paklaustas, ar Estijos užsienio politika nėra per švelni, savo ruožtu U. Paetas atsakė, kad Estija tikrai nesutiks su niekuo, kas jai bus žalinga. Ministras pridūrė, kad jei ateityje kokie nors sprendimai bus visiškai nepriimtini Estijai, Talinas taip pat panaudos veto.

O gal dabar jau laikas vėl kalbėti apie Baltijos šalių vienybę?

Trečiadienį, lygiai vidurdienį Maskvos laiku, įvyko naujojo 42 metų Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo inauguracijos iškilmės. Jis pakeitė 8 m. šiame poste išbuvusį ir jau ketvirtadienį Vyriausybės vadovu tapsiantį 55-rių Vladimirą Putiną, kuris taip pat automatiškai tampa ir valdančiosios partijos „Vieningioji Rusija” pirmininku. Atsistatydino Viktoro Zubkovo Vyriausybė. Ketvirtadienį Rusijos Dūma patvirtins ministrų kabineto pasikeitimu.

Taigi, Rusijoje baigiasi tyli ir iš anksto prognozuota valdžios rotacija, taip neįprasta šioje Rytų imperijoje. Tai, kad Dmitrijus Medvedevas yra jauniausias per 100 metų Rusijos lyderis, dar nieko nereiškia. Apžvalgininkai tvirtina, kad jogos mėgėjui už nugaros alsuojantis dziudo gerbėjas ir toliau liks faktiškasis valstybės vadovas.

Vis dėl to rusena silpnos viltys, kad Dmitrijus Medvedevas taps nuosaikesniu ir novatorišku lyderiu. Bet palikimas tiek ekonomikoje, tiek užsienio politikoje trečiajam Rusijos vadovui yra sunkus. Kalbėdamas Krasnojarske naujasis prezidentas svarbiausiais spręstinais uždaviniais suformulavo keturis „i”: institucijas, infrastruktūrą, inovacijas ir investicijas. Bet jis pamiršo svarbiausią „i” – infliaciją, kuri žlugdo visa, ką pasiekė per 8 metus V.Putinas. Jurijaus Levados Analizės centro apklausoje 62 proc. Rusijos gyventojų įsitikinę, kad kainų augimas bus svarbiausia naujojo lyderio problema.

Gegužės 1-ąją be didelių komentarų baigėsi V.Zubkovo Vyriausybės įvestas kainų moratoriumas pagrindiniams maisto produktams. Bendro infliacijos rodiklio jis nesumažino, ir šiemet ji pasekė 13 procentų, pasėjusi nerimą tarp prisimenančių praėjusį dešimtmetį pakilusias kainas, ypač palietusias pensininkus.

V.Putinas visas kovos su infliacija priemones siejo su energijos išteklių eksportu. Nafta ir dujos jam padėjo sukurti sąlyginę gerovę, kai ekonomika augdavo vidutiniškai po 7 proc. per metus ir lenkė daugelį šalių, nusileisdama nebent Kinijai ir Kazachstanui. Rusai nebe pagrindo ėmė girti V.Putiną, nes aktyvi prekyba rusiškais energijos ištekliais jam padėjo tris kartus padidinti atlyginimus, beveik pusantro karto – pensijas, o bendrąjį vidaus produktą per 8 metus – net 72 proc. Jis gerai išnaudojo pasaulinį kainų šuolį: juk pirmaisiais V.Putino valdymo metais naftos barelio kaina rinkoje svyravo tarp 20-30 dolerių, o dabar ji artėja prie 120 dolerių.

Maskvos ekspertai pradėjo kalbėti apie Rusijos ekonomikos „perkaitimą”, kai didėjant ūkio augimo tempams, kyla kainos, didinami atlyginimai, smunka nekilnojamojo turto rinka. Kartu galima pastebėti pirmuosius recesijos reiškinius. Veiksmų reikia imtis tučtuojau, nes naftos ištekliai senka, iš sovietinių laikų paveldėta infrastruktūra ima suktis tuščiai, gerokai sustiprėjęs dolerio atžvilgiu rublis netrukus ims kristi. Išsaugoti efektyvią ekonomiką reikalingos didžiulės investicijos, kurios vėlgi kilstelės infliaciją.
Tarsi lakmuso popierėlis ekonomikai yra demografiniai rodikliai. Statistikai jau skelbia, kad mažėja Rusijos gyventojų. Šaliai gresia demografinis nuosmukis. Prieš dvejus metus V.Putinas susirūpino gimstamumu ir paragino moteris daugiau gimdyti. Pernai šis rodiklis trumpam viršijo mirtingumą. Bet visas viltis žlugdo bloga sveikatos apsaugos būklė. Pavyzdžiui, sergančių tuberkulioze Rusijos yra dukart daugiau negu Pasaulio sveikatos organizacija laiko epidemijos lygiu. Auga AIDS aukų skaičius, per penkerius metus tikimasi didelės hepatito C bangos. Iki 2012 metų galinčių gimdyti nuo 20 iki 29 metų amžiaus moterų skaičius ims mažėti…

Visa tai susipynė į vieną problemų kamuolį, kurį teks išnarplioti naujajam Rusijos prezidentui. Nesunku prognozuoti, kad nuopelnus už Rusijos ekonomikos pagyvėjimą V.Putinas susižers sau, o, pavyzdžiui, laukiamoje sunkioje kovoje su infliacija D.Medvedevas gali būti paliktas vienas. Jeigu dar pridursime nuosaikesnį negu V.Putino tarptautinių iššūkių suvokimą, konfliktų, sakykime, Gruzijoje, vertinimą, intelektualioje Sankt Peterburgo šeimoje išauklėto naujojo prezidento laukia nelengvi laikai.

Pasaulinio bado grėsmė kelia vis didesnį susirūpinimą. Sukruto ir Jungtinės Tautos, skelbusios liūdną vadinamojo tyliojo cunamio statistiką. Generalinis sekretorius Ban Ki Moonas Šveicarijoje Berne dvi dienas vykusioje šios organizacijos 27-ių pagrindinių padalinių vadovams sakė, kad kuriama speciali darbo grupė, spręsianti maisto produktų krizės problemas. Ją sudarys Pasaulinės maisto programos, Maisto ir žemės ūkio produktų organizacijos, įvairių fondų, taip pat Pasaulio banko vadovai ir atstovai. „Mes visi sutariame, kad svarbiausias prioritetas – pamaitinti visus alkstančius“, – Berne sakė Ban Ki Moonas.

Uždavinys – ne iš lengvųjų. Jungtinių Tautų duomenimis, dabar daugiau kaip 100 mln. žmonių yra žemiau bado ribos. Badas yra pusketvirto milijono vaikų mirčių per metus priežastis. Šią niūrią statistiką galima tęsti, tačiau konferencijos Šveicarijoje dalyviai išsamiau tarėsi, ką reikia daryti, kad artimiausiu metu Žemės gyventojų neištiktų katastrofa. Užsibrėžtas tikslas – iki 2050 m. išmaitinti 9 mlrd. žmonių…

Pagal kovos su krize veiksmų planą šalys donorės artimiausiais metais turi surinkti 755 mln. dolerių, kad būtų suteikta bent nedidelė pagalba skurdžiausioms pasaulio šalims. Kol kas Pasaulinės maisto programos fonde tėra 62 proc. reikalingos sumos ir tik 8 mln. dolerių iš jos buvo paskirstyti pagal poreikius.

Viena iš priemonių – padėti vargingiausių šalių ūkininkams, kad jie kuo daugiau augintų žemės ūkio produkcijos ir kuo mažiau jos eksportuotų. Pasaulio banko vadovas Robertas Zoellickas priekaištavo Tarptautiniam valiutos fondui, kad šis vykdo „nukrypusią nuo normos“ politiką, kai skoloms grąžinti trečiojo pasaulio valstybės žemės ūkio kultūras augina eksportui ir maisto produktais skriaudžia savo gyventojus.

Augančios kuro ir trąšų, o kartu ir maisto produktų kainos verčia ūkininkus mažinti jų gamybą, o padedančios badaujantiems organizacijos siaurina savo veiklą. Tokia padėtis ypač paveikė ryžių – vienos iš trijų pasaulinių kultūrų – rinką. Jungtinių Tautų duomenimis, vien per pastaruosius du mėnesius ryžių kainos vidutiniškai išaugo 52 proc., tai yra daugiau kaip dvigubai, o grūdai, daugiausiai kviečiai, per 4 mėnesius pabrango 84 proc.

Jeigu jau užsiminėme apie kurą, kurio pabrangimas yra pagrindinė krizės priežastis, ekspertai nurodo, koks pavojus slypi plečiant biokuro gamybą. Jungtinių Tautų pranešėjas Berno konferencijoje Jeanas Ziegleris kreipėsi į valstybes prašydamas „paskelbti moratoriumą biokuro gamybai“. Bioetanoliui gaminti dažniausiai naudojami rapsai, kukurūzai arba cukranendrės. Jos užima pašarų auginimo vietas, todėl mažėja mėsos gamyba. Iki 2020 m. Europos Sąjunga numačiusi 10 proc. visų automobilių aprūpinti biokuru. Kita vertus, biologiškai švaraus kuro deginimas kenkia atmosferai. Amerikos mokslininkai įrodė, kad naudojant etanolį šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio atmosferoje per 30 m. padvigubės… Žurnalas „Science“ rašo, kad bioetanoliui auginamų kultūrų plotai didėja sparčiau negu kitų augalų, kurie naudoja anglies dvideginį ir išskiria deguonį.

Bet ne viskas priklauso nuo Jungtinių Tautų kovos su krize plano. Kito tyrimo rezultatai rodo, kad išvengti maisto produktų trūkumo padėtų ir jų taupymas. Milijonai tonų maisto atliekų išmetami į sąvartynus, nugarma į kanalizaciją. Apskaičiuota, kad vien tik britai išmeta maždaug 20 mln. tonų maisto per metus ir šio kiekio pakaktų pusei badaujančių afrikiečių išmaitinti.

Badas – dar pusė bėdos, tvirtina Jungtinių Tautų tyrinėtojai. Prieš 2 m. Pasaulio bankas paskelbė pranešimą, iš kurio paaiškėja, kad maisto trūkumas ir vargingumas susijęs su terorizmu ir konfliktais. Per 3 m. šių konfliktų rizika padidėjo nuo 17 iki 26 pasaulio šalių, 5 valstybės pasitraukė iš šio sąrašo, tačiau jame pasirodė 14 regionų, tokių kaip Nigerija, dar 7 Afrikos šalys, Kosovas, Kambodža, Rytų Timoras ir netgi Vakarų Jordano krantas ir Gazos ruožas.

Jungtinių Tautų ekspertas J. Ziegleris interviu laikraščiui „Liberaton“ pranašauja dėl pasaulinio atšilimo, maisto produktų trūkumo, didėjančių jų kainų ir artėjančio bado kilsiant tarptautinius karus ir galbūt net ateisiant civilizacijos pabaigą.