Holodomoras: atstumas tarp valstybių didėja

Visa ši savaitė Ukrainoje skirta Didžiajam badmečiui (holodomorui) pažymėti. Nuo lapkričio 17-osios šalyje vyksta renginiai 1932–1933 m. sovietinio genocido prieš ukrainiečių tautą 75-mečiui paminėti. Prezidentas Viktoras Juščenka paragino, kad „visi, kurie neabejingi užuojautai ir teisingumui, kurie siekia gėrio pergalės prieš blogį, lapkričio 22 dieną uždegtų žvakę žuvusiųjų atminimui“.

Holodomoro paminėjimo renginiuose dalyvaus apie pusę šimto užsienio valstybių delegacijų, tarp jų – ir Lietuvos.

Skirtinga istorijos traktuotė

19321933 m. Ukrainoje vykęs ir apie 17 mėnesių trukęs Didysis badmetis apėmė beveik visą dabartinės Ukrainos teritoriją. Milijonai žmonių tapo gamtos stichijos ir bado, dirbtinai sovietų valdžios pagilinto nusavinant maisto produktus, žemės ūkio produkciją, aukomis. Jų skaičius gali siekti 6 mln., kitais skaičiavimais – nuo 7 iki 10 mln. žmonių. Holodomoras savo viršūnę pasiekė 1933-iųjų pavasarį. Istorikų vertinimu, tuomet Ukrainoje kas minutę iš bado mirdavo 17 žmonių, tūkstantis kas valandą, 25 tūkstančiai – kas dieną. Labiausiai badmečiu kentėjo vaikai 1933 m. rugsėjo mėnesį į mokyklų suolus neatsisėdo beveik du trečdaliai mokinių. Geografiniu požiūriu badmetis daugiausia apėmė buvusias Charkovo ir Kijevo sritis visą dabartinės Ukrainos centrą, pietus, šiaurę ir rytus. Čia žmonių mirtingumas įprastinį vidurkį viršijo 910 kartų. Bado išvengė tik dabartinės vakarų Ukrainos, tuo metu įėjusios į Lenkijos sudėtį, gyventojai.

Badas kilo ne tik dėl stichinės nelaimės sausros ar nederliaus. Tai buvo stalininės valdžios kryptingos politikos rezultatas. Prievarta atimdama maisto produktus, surengusi kaimų ir ištisų rajonų blokadą, totalitarinė sistema sudarė ukrainiečiams tokias sąlygas, kad jie negalėjo išgyventi.

Šiandien yra daug istorinių dokumentų, atskleidžiančių konkrečias stalininio teroro, nukreipto prieš Ukrainą, detales. Tai buvo dalis kampanijos, kuria siekta nuslopinti ukrainiečių nacionalinę savimonę ir tautos apsisprendimo siekį. Keleri metai prieš tai Stalinas pareiškė, kad „galingo nacionalinio judėjimo negali būti be valstiečių armijos, ir iš esmės nacionalinis klausimas tai valstiečių klausimas“. Žinodamas, kad agrarinių valstybių stiprybė yra kaimas, Stalinas nutarė smogti valstietijai, kuri sudarė 80 proc. ukrainiečių tautos. Nacionalinis klausimas Ukrainoje buvo išspręstas masiniu naikinimu sukeliant badą.

Šio metodo esmė tokia: buvo nustatyti astronominiai grūdų paruošų planai, kurių buvo neįmanoma įvykdyti, nes siekta, kad valstiečiams neliktų ko valgyti. Kai planas nebuvo įvykdomas, į regioną atsiųsdavo kariuomenę. 1932 metų pabaigoje ištisi kaimai ir rajonai buvo paversti izoliuotais badaujančiais getais, o jų pavadinimai įtraukti į juoduosius sąrašus. Užuot nusavintus maisto produktus paskirsčiusi savo gyventojams, visą tą laiką SSRS toliau eksportavo grūdus į užsienį, neaplenkdama nė Vokietijos, kur stiprėjo nacistinis judėjimas, ir net gamino iš jų alkoholį. 1933 metų pradžioje sovietinė vyriausybė nutarė radikaliai sustiprinti Ukrainos kaimų blokadą. Galiausiai visa Ukrainos teritorija buvo apsupta kariuomenės, šalis pavirto didžiule mirties stovykla.

Politinės sistemos teroras

Taigi, masinis Ukrainos valstiečių naikinimas buvo sąmoningas politinės sistemos teroro prieš taikius gyventojus aktas, po kurio išnyko ištisos ukrainiečių žemdirbių kartos, o valstybė liko socialiniu ir ekonominiu požiūriu suskaldyta. Pasaulio istorijoje sunku rasti panašų atvejį, kad masinio žmonių naikinimo įrankiu būtų pasirinktas badas.

„Holodomoras yra tragedija, kurios nevalia pamiršti. Manau, kad jis turi būti tarptautiniu mastu pripažįstamas Sovietų Sąjungos vykdytu ukrainiečių tautos genocidu. Tai tik viena iš per visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį vykdytų nusikaltimų prieš žmoniją viršūnių“, – Europos Parlamento plenarinėje sesijoje kalbėjo Lietuvos delegacijos ES ir Ukrainos parlamentinio bendradarbiavimo komitete narys Šarūnas Birutis. Jis sakė, kad sovietinio totalitarinio režimo sunaikinti valstiečių ūkiai reiškė ir ukrainiečių tautinio tapatumo krizę. „Privalome palaikyti Ukrainos siekį, kad tarptautiniu mastu būtų pripažintas šis ukrainiečių tautos genocidas. Tam jau šiandien pritaria 26 nacionaliniai parlamentai įvairiose pasaulio šalyse“, – kalbėjo Š. Birutis.

2006 metų lapkričio 28 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuriuo holodomoras pripažintas ukrainiečių tautos genocidu. Jį pasirašė V. Juščenka. Ukrainiečių tautos genocidą tarptautiniu mastu pripažino Argentina, Australija, Azerbaidžanas, Belgija, Gruzija, JAV, Kanada, Moldova, Lietuva, Latvija, Lenkija, Vatikanas ir Vengrija.

Maskva laikosi atstumo su Kijevu

Žinoma, Maskvoje toks vertinimas sulaukė griežtos kritikos. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsisakė atvykti į Kijevą paminėti holodomoro metinių ir apkaltino V. Juščenką istorijos falsifikavimu. Ukrainos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kad Rusija sąmoningai siekia politizuoti holodomoro temą. Kaip rašo „Nezavisimaja gazeta“, Kijevas toli gražu nesistengia apkaltinti Rusijos, nes badmetis buvo išprovokuotas ne valstybės, o Stalino režimo. Tačiau konferencijoje Maskvoje vėl buvo puolama Ukraina, kuri, Kremliaus politologo ir Dūmos deputato Sergejaus Markovo nuomone, „propaguoja siaurakaktį nacionalizmą“.

Užuot atvykęs į Kijevą, D. Medvedevas atsiuntė išsamų laišką V. Juščenkai. Jame Rusijos prezidentas teigia, kad Kijevas, falsifikuodamas istoriją, siekia siaurų konjunktūrinių tikslų. Pasak Rusijos prezidento, holodomoras nebuvo nukreiptas prieš kurią nors vieną SSRS tautą, nes žuvo ir milijonai žmonių Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze, Vidurio juodžemio zonoje, Vakarų Sibire, Kazachstane, Baltarusijoje. Prezidentas teigė neteisinąs stalininio režimo, tačiau tvirtinti, kad jis buvo nukreiptas tik prieš ukrainiečių tautą – tai nacionalinio kurstymo aktas. Trečio dešimtmečio badmečio laikymas genocidu neatitinka 1948 m. priimtos Konvencijos dėl genocido apibrėžimo, pabrėžiama išsamiame laiške.

***

Analitikai tvirtina, kad ginčas dėl holodomoro ir ateityje bus itin įtemptas ir lems Rusijos ir Ukrainos santykius netgi labiau negu Kijevo noras įstoti į NATO ar nesibaigiantys „dujų karai“. Tai, kad D. Medvedevas nesiryžo užsukti į Kijevą paminėti badmečio aukų ir taip pagerinti santykius su Ukraina, nėra toliaregiškas Maskvos žingsnis. Jį galima vertinti tik kaip norą didinti atstumą su 50-milijonine taip žiauriai prieš 75-erius metus nukentėjusia tauta.