Grybų karas

Kaip staigiai prasidėjo valdžios krizės „paūmėjimas“, taip netikėtai ir baigės: vidaus reikalų ministras R.Palaitis, pašokdinęs visą Lietuvą, staiga sutiko atsistatydinti. Kažkas liberalcentristų politinę mankštą prieš spalį įvyksiančius (matyt, neprireiks išankstinių rinkimų) balsavimus į Seimą pavadino „grybų karu“. Tai ir aliuzija ne tiek į žavią J.Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“, kiek į politikų susireikšminimą, polinkį į politinį narcizmą, nepaisant būtinybės diskutuoti ir priimti sprendimus tikrai svarbiais Lietuvai klausimais, pavyzdžiui, energetikos. Tūlas žmogus šį pavadinimą supras ir kaip sąsajas su Prezidente D.Grybauskaite, kuri ir paskatino šią valdžios krizę (ankstesnėse pastabose jau priminiau savo 2009 m. str. „Ar tauta grybą pjaus“; iš tiesų, ne tauta „grybą pjovė“…). Continue reading…

Kai kamuoja „sąmokslo teorijos“…

Po trumpos pertraukos nutariau atnaujinti trumpas pastabas aktualiais Lietuvos ir tarptautinio gyvenimo klausimais, nes, ko gero, kiekvieno viešo minčių reiškėjo viduje kirba būtinybė išsakyti savo nuomonę bei poziciją apie tai, kas jaudina visuomenę. Tik keletas komentarų.

Po „kagėbė“ delnu

Pirmiausia – apie nustebinusį įvykį, galbūt susijusį su situacija kaimyninėje Baltarusijoje. Gana dažnai atvykstantys į mūsų šalį kolegos žurnalistai iš Baltarusijos prašo pakomentuoti svarbius įvykius ar reiškinius. Nuolat apie procesus Baltijos šalyse savo žiūrovus informuoja ir apžvelgia Minsko TV. Paskutinį kartą jie buvo atvykę pernai gruodį, kai Lietuvoje vyko ESBO sesija. Šį kartą TV grupė taip pat rengė reportažą apie Lenkų rinkimų akcijos (LRA) suorganizuotą mitingą Vilniaus centre, ir jį ketino parodyti laidoje „Pasaulio paveikslas“ («Картина мира»), kur šeštadienio vakarui per CTV («Столичное телевидение») buvo rengiamas gana objektyvus pasakojimas apie „karštus“ įvykius Lietuvos sostinėje (http://www.ctv.by/). Kolegų pasiūlymu susitikome Vilniaus centre, šalia Lukiškių aikštės, prie automobilių stovėjimo aikštelės. Continue reading…

Apie naująją leksiką

Kovo viduryje Panevėžio miesto tarybos posėdyje nuskambėjusi valstietės liaudininkės G. Umbrasienės replika „Jeigu jau šitaip, tada nafig“ privertė politikus žioptelti. Bet mums, tiesą sakant, šis jaunimo žargonas jau netampa kažkuo nemaloniu ar draustinu. Juk pilna žiniasklaida riebesnių žodelių… O išgirdę jį per “Dviračio šou” tik šyptelim: aha, aišku, apie ką kalbama…

Continue reading…

Ar tauta grybą pjaus?

grybauskaiteAtbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.

Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…

Continue reading…

Kokia žiniasklaida išgelbės tautą?

newspaperPo Nepriklausomybės paskelbimo atsiradęs terminas “žiniasklaida” gana tiksliai apibūdina tradicinės žurnalistikos pobūdį – “sklaidyti”. Kitaip sakant, žinių, naujienų, informacijos, nuomonių sklaida įgavo tam tikrą skubotumo, paviršutiniškumo ir neišbaigtumo atspalvį, o tamsiausius jos segmentus garsus politikas pavadino net “purvasklaida”. Ir vargu, ar jis smarkiai klydo.

Vadovėliuose rašoma, kad šis terminas gimė antrajame praėjusio dešimtmečio dešimtmetyje anglakalbiškose šalyse, kai atsirado žinių sklaida per radiją ir masiniuose laikraščiuose. Teoriškai svarstant, kiekvieno mūsų realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Pagal tokį požiūrį įvykiai, kurių neperteikė (neatspindėjo) žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Kuriozas, ar ne?

Bet jis įprasmina žiniasklaidos svarbą mūsų gyvenime. Markas Twainas (tikroji pavardė Samuelis Tayloras Langhorne Clemensas) dar XIX a. pabaigoje išleistoje knygoje „Jankis karaliaus Artūro dvare” su patosu rašė, kad „laikraštis mirusią tautą šaukia iš kapo. Be laikraščio negalima prikelti mirusios tautos…” Štai taip!

Continue reading…

Krizė – tik mūsų galvose

“Krizė? Kokia krizė?” – trūkteli pečiais 75-metis geras pažįstamas iš vieno Labanoro kaimo ir tęsia: – va, krizė, kai sveikata šlubuoja, kai arklys koją nikstelėjo, o darbų ik valiai, kai mano motera po klubo operacijos sunkiai tebekliba, kai… Ai, bet ką čia aš tau, brač, miestiečiui…” – numojo ranka ir pakėlė mano atvežtos „Pipirinės” stikliuką…

Dėdė Antanas – prakaulus seniokas iš „vidurio kaimo” – man lyg ir ne etalonas: mėgsta išgerti, o gerai išmetęs pasikliauja savo ištikimu arkliuku – griūna į vežimo šiaudus, o tas ir parveža į sodybą. Gyvena vienkiemyje su savo pačiute, du sūnūs – mieste su šeimomis. Dukart per savaitę į kiemą nuo vieškelio užsuka autobusiukas, vežiojantis maisto produktus ir pagrindinius ūkio rakandus. Su vairuotoju pasidalina naujienomis, kai ką nusiperka (bet visada – plastikinį alaus butelį, kurį po šiaudais slepia; mat, žmona labai barasi…).

Continue reading…

“Zuikių sukilimas” tęsiasi

Ko gero, viskas, kas pastaruoju metu vyksta Europos Sąjungoje (ES), mūsų netenkina. Lietuva niekaip „nepramuša“ Briuselio kiauto, po kuriuo slepiasi nuolatinis užsispyrimas atidėti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymą. Ne išimtis ir ketvirtadienį pasibaigęs 27 ES valstybių vadovų susitikimas, daugiau dėmesio skyręs pasaulinei finansų krizei, o ne Lietuvos atominės jėgainės dilemai.

ES lyderiai nutarė, kad tai finansų sistemai reikalingas „kapitalinis remontas“. Europos Bendrija gali pasiūlyti planą, kaip pertvarkyti prieš 64 metus Amerikos Bretono Vudso kurorte vykusioje konferencijoje priimtas globalines finansų taisykles. Šis planas ketinamas svarstyti lapkritį numatytoje analogiškoje konferencijoje. Continue reading…

Apie dešrą, sportą ir politiką…

Vyresnieji ypač daug gali pasakyti istoriniu dešrų klausimu. Kokios jos skanios ir skalsios buvo Smetonos laikais, kaip permainingai dešrininkystės problema buvo sprendžiama sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Liūdniausiai prisimenama vadinamoji „šlapiankos” era: prie virtos, tualetinio popieriaus ar dar velniažin ko prigrūstos virtos dešros nutįsdavo eilės, jos griežinėliai tapdavo proginių švenčių stalo puošmena šalia kilkių konservų dežutės, būtent ji išplėtojo neregėtą kyšių verslą ir prekybininkų klestėjimą…

Koks nomenklatūrininkas dar pridurtų: pilnais dešrų ir lietuviškos trauktinės prikimštais lagaminais jie sužadindavo aukštų Maskvos pareigūnų apetitus ir taip iš sovietinių veikėjų išplėšdavo daug tiekimo malonių. Ne veltui buvo sakoma, kad „žaliasis” traukinys Vilnius – Maskva pralėkdavo kvepiantis dešra…

Pasirodo, dešros klausimas aktualius ir šiandien. Ne, virtos, rūkytos, vytintos, tėvyninės ir importinės dešros pilna mūsų parduotuvių lentynose, kad net pasirinkti sunku. O štai mūsų kaimynai baltarusiai ir estai, atrodo, įdomiai sprendžia dešrų panaudojimo politikoje klausimą.

Baltarusijos gamybinio susivienijimo „Belaimit” generalinis direktorius Borisas Ciporinas, išlydėdamas šios šalies moterų krepšinio rinktinę į Olimpiadą Pekine, sugalvojo krepšininkėms įteikti įdomią dovanėlę. Jeigu iškovos bet kokios spalvos medalius žaidynėse, kiekviena žaidėja iki gyvenimo pabaigos bus aprūpinta kombinato mėsos produkcija. Palydų dalyvius direktorius nustebino ir savo pažadu, kad iki gyvos galvos įmonės gaminamas dešras galės krimsi ir kiekvienas baltarusių olimpietis, parvešiantis namo aukso medalį…

Neabejotina, kad tai bus didelė paskata kaimynų sportininkams pasiekti stulbinančių rezultatų Pekine. Neeilinio siurprizo liudininku taps ir Olimpiados atidaryme dalyvavęs prezidentas A.Lukašenka, kuris pritarė B.Ciporino išmonei. Ji ypač gerai nuteikia, Baltarusijoje brangstant maisto produktams…

Dešros tapo naujo skandalo tarp Rusijos ir Estijos objektu. Juokai juokais, bet, pasirodo, nacionalistai estai suomiškomis dešromis nuodija Estijoje gyvenančius rusakalbius. Tai aprašęs laikraštis „Rossijskaja gazeta” nepraneša, iš kur ištraukęs tokią informaciją ir kodėl sugedusi suomių dešra pasiekia būtent rusiškai kalbančius Estijos gyventojus. Pasak laikraščio, į Estiją importuojama dešra nuodijami Narvos, Kohtla Jarvės, kitų netoli sienos su Rusija esančių rajonų rusakalbiai gyventojai. Estijos rusų sąjungos vadovai reikalauja, kad šiai politikai kelią užkirstų Europos Sąjunga, nes tai esą vienas iš Estijos valdžios metodų, nukreiptų prieš rusakalbius. Mechanizmas aiškus, teigia šios sąjungos pirmininkas S.Sergejevas: suomių humanitarinė pagalba skiriama vargšams pensininkams, kurie priversti stovėti eilėse, kad nusipirktų pigesnį dešros gabalą, o jis dar pašvinkęs…

Neįtikėtina, bet akivaizdu: pasak rusų laikraščio, „rusiškieji” Estijos rajonai tyčia laikomi ekonominio bado zonoje, kad rusakalbiai būtų kuo greičiau išmarinti, panaudojant dar ir sugedusią estų brolių suomių dešrą…
Mat, kokie „armagedonai” su ta istorine dešra dedasi moderniajame pasaulyje… Ir kaip neprisiminsi anuos laikus: atsipjauni vargais negalais gautos dešros ritinėlį, ir namai pakvimpa nacionaline santarve ir socialine gerove…

Kritikos liūtis lietaus šalyje

Lietuva – lietaus šalis. Kai prilyja – gatvės plaukia ir Vilniuje, ir Kaune. Kai mūsų „šoumenai” režisieriai panori, lietum pliaupa net tarptautinėse parodose, pavyzdžiui, Saragosoje (Ispanija). Tiesa, daug kam tai patinka: sukelia emocijų, daugiau žaismės, tirščiau purslų, ekstremalių pojūčių…

Netrūksta priešrinkiminėje Lietuvoje ir politinio lietaus. Štai ir dabar su vasaros atgaiva pliūptelėjo kritikos liūtis ir iš Eurokomisijos narės Dalios Grybauskaitės lūpų. Ji, nesivaržydama savo statuso ir pilietybės, drąsiai Vyriausybės politiką pavadino „puota karo metu”. Taip ji vadino politikų prieš rinkimus dosniai dalijamas lengvatas, kompensacijas, nuolaidas, priedus, kainų kontrolę, pašalpas, pažadus ir pan.

Patyrusi finansininkė sakė, kad vienintelė priemonė prieš augančią infliaciją – visokio tipo išlaidų mažinimas. Juk ir paprastam žmogeliui aišku: taupysi, mažinsi išlaidas – turėsi daugiau, augs pajamos.
Bet penkeriais metais už Premjerą jaunesnė buvusi Finansų ministrė nepatiko Vyriausybės vadovui. Šis supyko, apkaltino eurokomisarę politikavimu ir apskundė EK vadovybei, periminės, kad EK atskaitinga nacionalinms Vyriausybėms, o ne atvikrščiai. D.Grybauskaitė atsakė tiesiai šviesiai: tai ne man asmeninė nuomonė, o Europos Komisijos. Pagrįsdama šią mintį, ji teigė, kad tokią išvadą EK padariusi po pavasarį atlikto Lietuvos ekonominės padėties audito.

D.Grybauskaitė sako nemalonią tiesą: pigius degalus ir maistą reikia pamiršti. Gi G.Kirkilui nepatinka, nes – artėja rinkimai, o socialdemokratų reitingai ir taip smuktelėjo į ketvirtą vietą. Premjerui ir A.Brazausko užvadėliui neramu, kad A.Kubiliaus – pagrindinio jo oponento – populiarumas yra didžiausias. Štai ir imasi Premjeras kairiesiems įprastos naivios taktikos: viskas gerai, nieko mums netrūksta, viskas įveikiama, tik reikia daugiau išdalinti…

“Bagdade – visai ramu”, šaukia naktimis šauklys iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis”. Bet kas už tos ramybės slepiasi, žino tik tą pasaką perskaitęs. O mūsų politikai mano, kad esame analfabetai ir nemokame net pirmokėlių tekstų skaityti…

Kiekviename mūsų slypi diktatorius…

Jeigu aš Jūsų paklausiu, ką žymi birželio 22-oji, turbūt tik vyresnio amžiaus žmonės – ar iš savo gyvenimiškos patirties, ar iš istorijos vadovėlių – pasakys, kad tą ankstų sekmadienio rytą prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Dabar pasakytume, kad tuomet nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą.

Karas yra karas, ir baisiausia, kad jame žūsta žmonės, daugiausiai, visai nekalti, niekuo dėti dėl diktatorių fantastinių idėjų ir užgaidų. Manoma, kad per II pasaulinį karą žuvo iki 50 milijonų žmonių. Būtent šis karas pagimdė kitus baisius recidyvus. Ruošiantis jam, Sovietų Sąjunga pagal nusikalstamą paktą su Vokietija užėmė vakarinius pakraščius, taip pat ir Lietuvą, o juose Stalinas tvarkėsi kaip tinkamas. Skausmingos prieškario ir pokario tremtys, didžiulės netektys ir išnaikintas genofondas – štai to konflikto tarp Stalino ir Hitlerio pasekmės.

Daug yra nuomonių kas gi iš šių diktatorių geresnis. Taip, vien iš jų pasirinkimas dvelkia cinizmu: juk abu buvo despotai, visai nesirūpinę ištisomis tautomis ir rasėmis. Hitleris naikino žydus ir kitų rasių elitą, Stalino vykdė socialinio ekonominio gyventojų sluoksnio genocidą. Sakoma, kad abu diktatoriai tokiu būdu stengėsi stiprinti savo imperijas. Tačiau abi jos žlugo – suiro, susiskaldė, o jų valdovų laukė gėdinga baigtis. Tik kuriantis demokratinei visuomenei valstybė stiprėja. Tai aksioma.

Tačiau Vakarų spaudoje pasirodė sensacingų svarstymų, kad ir šių dienų pasaulyje yra daug diktatorių, kurie rengia baisius planus, ir net kiekviename mūsų yra šiek tiek Stalino ir Hitlerio…

Nenumokime į tai ranka, įsiklausykime – į save, į savo vadovą, į valstybės lyderį. Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar koks nors iš jų neišsigims į naujo karo sukėlėją, ar mes patys jame neišugdysime diktatoriaus.