Kokia žiniasklaida išgelbės tautą?

newspaperPo Nepriklausomybės paskelbimo atsiradęs terminas “žiniasklaida” gana tiksliai apibūdina tradicinės žurnalistikos pobūdį – “sklaidyti”. Kitaip sakant, žinių, naujienų, informacijos, nuomonių sklaida įgavo tam tikrą skubotumo, paviršutiniškumo ir neišbaigtumo atspalvį, o tamsiausius jos segmentus garsus politikas pavadino net “purvasklaida”. Ir vargu, ar jis smarkiai klydo.

Vadovėliuose rašoma, kad šis terminas gimė antrajame praėjusio dešimtmečio dešimtmetyje anglakalbiškose šalyse, kai atsirado žinių sklaida per radiją ir masiniuose laikraščiuose. Teoriškai svarstant, kiekvieno mūsų realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Pagal tokį požiūrį įvykiai, kurių neperteikė (neatspindėjo) žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Kuriozas, ar ne?

Bet jis įprasmina žiniasklaidos svarbą mūsų gyvenime. Markas Twainas (tikroji pavardė Samuelis Tayloras Langhorne Clemensas) dar XIX a. pabaigoje išleistoje knygoje „Jankis karaliaus Artūro dvare” su patosu rašė, kad „laikraštis mirusią tautą šaukia iš kapo. Be laikraščio negalima prikelti mirusios tautos…” Štai taip!

Continue reading…

Krizė – tik mūsų galvose

“Krizė? Kokia krizė?” – trūkteli pečiais 75-metis geras pažįstamas iš vieno Labanoro kaimo ir tęsia: – va, krizė, kai sveikata šlubuoja, kai arklys koją nikstelėjo, o darbų ik valiai, kai mano motera po klubo operacijos sunkiai tebekliba, kai… Ai, bet ką čia aš tau, brač, miestiečiui…” – numojo ranka ir pakėlė mano atvežtos „Pipirinės” stikliuką…

Dėdė Antanas – prakaulus seniokas iš „vidurio kaimo” – man lyg ir ne etalonas: mėgsta išgerti, o gerai išmetęs pasikliauja savo ištikimu arkliuku – griūna į vežimo šiaudus, o tas ir parveža į sodybą. Gyvena vienkiemyje su savo pačiute, du sūnūs – mieste su šeimomis. Dukart per savaitę į kiemą nuo vieškelio užsuka autobusiukas, vežiojantis maisto produktus ir pagrindinius ūkio rakandus. Su vairuotoju pasidalina naujienomis, kai ką nusiperka (bet visada – plastikinį alaus butelį, kurį po šiaudais slepia; mat, žmona labai barasi…).

Continue reading…

“Zuikių sukilimas” tęsiasi

Ko gero, viskas, kas pastaruoju metu vyksta Europos Sąjungoje (ES), mūsų netenkina. Lietuva niekaip „nepramuša“ Briuselio kiauto, po kuriuo slepiasi nuolatinis užsispyrimas atidėti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymą. Ne išimtis ir ketvirtadienį pasibaigęs 27 ES valstybių vadovų susitikimas, daugiau dėmesio skyręs pasaulinei finansų krizei, o ne Lietuvos atominės jėgainės dilemai.

ES lyderiai nutarė, kad tai finansų sistemai reikalingas „kapitalinis remontas“. Europos Bendrija gali pasiūlyti planą, kaip pertvarkyti prieš 64 metus Amerikos Bretono Vudso kurorte vykusioje konferencijoje priimtas globalines finansų taisykles. Šis planas ketinamas svarstyti lapkritį numatytoje analogiškoje konferencijoje. Continue reading…

Apie dešrą, sportą ir politiką…

Vyresnieji ypač daug gali pasakyti istoriniu dešrų klausimu. Kokios jos skanios ir skalsios buvo Smetonos laikais, kaip permainingai dešrininkystės problema buvo sprendžiama sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Liūdniausiai prisimenama vadinamoji „šlapiankos” era: prie virtos, tualetinio popieriaus ar dar velniažin ko prigrūstos virtos dešros nutįsdavo eilės, jos griežinėliai tapdavo proginių švenčių stalo puošmena šalia kilkių konservų dežutės, būtent ji išplėtojo neregėtą kyšių verslą ir prekybininkų klestėjimą…

Koks nomenklatūrininkas dar pridurtų: pilnais dešrų ir lietuviškos trauktinės prikimštais lagaminais jie sužadindavo aukštų Maskvos pareigūnų apetitus ir taip iš sovietinių veikėjų išplėšdavo daug tiekimo malonių. Ne veltui buvo sakoma, kad „žaliasis” traukinys Vilnius – Maskva pralėkdavo kvepiantis dešra…

Pasirodo, dešros klausimas aktualius ir šiandien. Ne, virtos, rūkytos, vytintos, tėvyninės ir importinės dešros pilna mūsų parduotuvių lentynose, kad net pasirinkti sunku. O štai mūsų kaimynai baltarusiai ir estai, atrodo, įdomiai sprendžia dešrų panaudojimo politikoje klausimą.

Baltarusijos gamybinio susivienijimo „Belaimit” generalinis direktorius Borisas Ciporinas, išlydėdamas šios šalies moterų krepšinio rinktinę į Olimpiadą Pekine, sugalvojo krepšininkėms įteikti įdomią dovanėlę. Jeigu iškovos bet kokios spalvos medalius žaidynėse, kiekviena žaidėja iki gyvenimo pabaigos bus aprūpinta kombinato mėsos produkcija. Palydų dalyvius direktorius nustebino ir savo pažadu, kad iki gyvos galvos įmonės gaminamas dešras galės krimsi ir kiekvienas baltarusių olimpietis, parvešiantis namo aukso medalį…

Neabejotina, kad tai bus didelė paskata kaimynų sportininkams pasiekti stulbinančių rezultatų Pekine. Neeilinio siurprizo liudininku taps ir Olimpiados atidaryme dalyvavęs prezidentas A.Lukašenka, kuris pritarė B.Ciporino išmonei. Ji ypač gerai nuteikia, Baltarusijoje brangstant maisto produktams…

Dešros tapo naujo skandalo tarp Rusijos ir Estijos objektu. Juokai juokais, bet, pasirodo, nacionalistai estai suomiškomis dešromis nuodija Estijoje gyvenančius rusakalbius. Tai aprašęs laikraštis „Rossijskaja gazeta” nepraneša, iš kur ištraukęs tokią informaciją ir kodėl sugedusi suomių dešra pasiekia būtent rusiškai kalbančius Estijos gyventojus. Pasak laikraščio, į Estiją importuojama dešra nuodijami Narvos, Kohtla Jarvės, kitų netoli sienos su Rusija esančių rajonų rusakalbiai gyventojai. Estijos rusų sąjungos vadovai reikalauja, kad šiai politikai kelią užkirstų Europos Sąjunga, nes tai esą vienas iš Estijos valdžios metodų, nukreiptų prieš rusakalbius. Mechanizmas aiškus, teigia šios sąjungos pirmininkas S.Sergejevas: suomių humanitarinė pagalba skiriama vargšams pensininkams, kurie priversti stovėti eilėse, kad nusipirktų pigesnį dešros gabalą, o jis dar pašvinkęs…

Neįtikėtina, bet akivaizdu: pasak rusų laikraščio, „rusiškieji” Estijos rajonai tyčia laikomi ekonominio bado zonoje, kad rusakalbiai būtų kuo greičiau išmarinti, panaudojant dar ir sugedusią estų brolių suomių dešrą…
Mat, kokie „armagedonai” su ta istorine dešra dedasi moderniajame pasaulyje… Ir kaip neprisiminsi anuos laikus: atsipjauni vargais negalais gautos dešros ritinėlį, ir namai pakvimpa nacionaline santarve ir socialine gerove…

Kritikos liūtis lietaus šalyje

Lietuva – lietaus šalis. Kai prilyja – gatvės plaukia ir Vilniuje, ir Kaune. Kai mūsų „šoumenai” režisieriai panori, lietum pliaupa net tarptautinėse parodose, pavyzdžiui, Saragosoje (Ispanija). Tiesa, daug kam tai patinka: sukelia emocijų, daugiau žaismės, tirščiau purslų, ekstremalių pojūčių…

Netrūksta priešrinkiminėje Lietuvoje ir politinio lietaus. Štai ir dabar su vasaros atgaiva pliūptelėjo kritikos liūtis ir iš Eurokomisijos narės Dalios Grybauskaitės lūpų. Ji, nesivaržydama savo statuso ir pilietybės, drąsiai Vyriausybės politiką pavadino „puota karo metu”. Taip ji vadino politikų prieš rinkimus dosniai dalijamas lengvatas, kompensacijas, nuolaidas, priedus, kainų kontrolę, pašalpas, pažadus ir pan.

Patyrusi finansininkė sakė, kad vienintelė priemonė prieš augančią infliaciją – visokio tipo išlaidų mažinimas. Juk ir paprastam žmogeliui aišku: taupysi, mažinsi išlaidas – turėsi daugiau, augs pajamos.
Bet penkeriais metais už Premjerą jaunesnė buvusi Finansų ministrė nepatiko Vyriausybės vadovui. Šis supyko, apkaltino eurokomisarę politikavimu ir apskundė EK vadovybei, periminės, kad EK atskaitinga nacionalinms Vyriausybėms, o ne atvikrščiai. D.Grybauskaitė atsakė tiesiai šviesiai: tai ne man asmeninė nuomonė, o Europos Komisijos. Pagrįsdama šią mintį, ji teigė, kad tokią išvadą EK padariusi po pavasarį atlikto Lietuvos ekonominės padėties audito.

D.Grybauskaitė sako nemalonią tiesą: pigius degalus ir maistą reikia pamiršti. Gi G.Kirkilui nepatinka, nes – artėja rinkimai, o socialdemokratų reitingai ir taip smuktelėjo į ketvirtą vietą. Premjerui ir A.Brazausko užvadėliui neramu, kad A.Kubiliaus – pagrindinio jo oponento – populiarumas yra didžiausias. Štai ir imasi Premjeras kairiesiems įprastos naivios taktikos: viskas gerai, nieko mums netrūksta, viskas įveikiama, tik reikia daugiau išdalinti…

“Bagdade – visai ramu”, šaukia naktimis šauklys iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis”. Bet kas už tos ramybės slepiasi, žino tik tą pasaką perskaitęs. O mūsų politikai mano, kad esame analfabetai ir nemokame net pirmokėlių tekstų skaityti…

Kiekviename mūsų slypi diktatorius…

Jeigu aš Jūsų paklausiu, ką žymi birželio 22-oji, turbūt tik vyresnio amžiaus žmonės – ar iš savo gyvenimiškos patirties, ar iš istorijos vadovėlių – pasakys, kad tą ankstų sekmadienio rytą prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Dabar pasakytume, kad tuomet nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą.

Karas yra karas, ir baisiausia, kad jame žūsta žmonės, daugiausiai, visai nekalti, niekuo dėti dėl diktatorių fantastinių idėjų ir užgaidų. Manoma, kad per II pasaulinį karą žuvo iki 50 milijonų žmonių. Būtent šis karas pagimdė kitus baisius recidyvus. Ruošiantis jam, Sovietų Sąjunga pagal nusikalstamą paktą su Vokietija užėmė vakarinius pakraščius, taip pat ir Lietuvą, o juose Stalinas tvarkėsi kaip tinkamas. Skausmingos prieškario ir pokario tremtys, didžiulės netektys ir išnaikintas genofondas – štai to konflikto tarp Stalino ir Hitlerio pasekmės.

Daug yra nuomonių kas gi iš šių diktatorių geresnis. Taip, vien iš jų pasirinkimas dvelkia cinizmu: juk abu buvo despotai, visai nesirūpinę ištisomis tautomis ir rasėmis. Hitleris naikino žydus ir kitų rasių elitą, Stalino vykdė socialinio ekonominio gyventojų sluoksnio genocidą. Sakoma, kad abu diktatoriai tokiu būdu stengėsi stiprinti savo imperijas. Tačiau abi jos žlugo – suiro, susiskaldė, o jų valdovų laukė gėdinga baigtis. Tik kuriantis demokratinei visuomenei valstybė stiprėja. Tai aksioma.

Tačiau Vakarų spaudoje pasirodė sensacingų svarstymų, kad ir šių dienų pasaulyje yra daug diktatorių, kurie rengia baisius planus, ir net kiekviename mūsų yra šiek tiek Stalino ir Hitlerio…

Nenumokime į tai ranka, įsiklausykime – į save, į savo vadovą, į valstybės lyderį. Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar koks nors iš jų neišsigims į naujo karo sukėlėją, ar mes patys jame neišugdysime diktatoriaus.

Nacių ir sovietų simbolikai – amen!

Anądien važiuoju, o šalia prie sankryžos sustoja galingas plerpiantis, dar turbūt karo laikų trofėjinis motociklas su jo vairuotoju, kuris užsivožęs vokišką šalmą su svastika, ant odinio švarko nugaros ryškiai užrašyta “Samogitia”, suprask, Žemaitija… Motociklas staiga užlindo prieš mano mašiną, barzdotas vairuotojas man parodė bevardį pirštą ir nurūko…

Tai, kad Seimas pagaliau uždraudė sovietinę ir nacistinę simboliką – ilgai lauktas sprendimas. Nesukaltimui prilygintas naudojimas tiek nacistinės Vokietijos, tiek buvusios SSRS herbų, vėliavų, ženklų, uniformų, kūjų ir pjautuvų, svastikų, žvaigždžių ir t.t. Draudžiama dainuoti nacistinius ir sovietinių laikų himnus, demonstruoti nacionalsocialistų arba komunistų partijų lyderių atvaizdus ir pan.

Suvulgarinti galima kiekviena gerą žingsnį. Socialdemokratai Seime susirūpino, kad jie dabar negalės rodyti savo idėjinio lyderio ir anų laikų simbolio A.Brazausko atvaizdo. Naujienų agentūra „Interfax”, pirmoji pranešusi šią žinią, rašo, kad sunkumų iškils ir grojant Rusijos himną, kurio melodiją Kremlius nusikopijavo iš sovietinės Aleksandrovo muzikos. Kai kas prie nusikalstamos simbolikos ragino įtraukti ir „Armijos Krajovos” ženklus.

Bet štai partijų simbolikoje tokie ženklai gali likti, nusprendė parlamentas. Posėdyje buvo pašiepta, kad R.Pakso partiečiai išvengė papildomo triūso keisti savo erelį… Beje, šios partijos lyderis kilęs būtent iš tos pačios „Samogitijos” ir dar nepareiškė atsiribojąs nuo Žemaitijos atsiskyrimo šalininkų…

Šiaip ar taip Lietuva žengė drąsų žingsnį ir tuo prisidėjo prie didžiųjų Europos valstybių, jau seniai uždraudusių nacistinę simboliką. Pernai sausį panašų įstatymą norėjo priimti estai, bet susizgribo, kad su Bronzinio kareivio paminklo nukėlimu geriau nekelti naujo skandalo.

Ką dabar parodytų tas „krūtas” žemaičių bernas ir nacių pamėgdžiotojas, skuodęs vokišku motociklu Vilniaus gatvėmis?

Anos cenzūros šleifas

Prisipažinsiu, nesu D.Kuolio laidų gerbėjas, gana kritiškai vertinu ir jo specifinį „klampaus mąstymo” stilių, kai painus filosofinis klausimo formulavimas dažnai nustelbia pašnekovo norą atsakyti aiškiai ir konkrečiai. Eteris reikalauja trumpo, konstruktyvaus ir net (kai kuriose programose) deklaratyvaus mąstymo.

Tačiau šiuokart svarbu kitkas: negali nekelti nerimo jo laidų išnykimas iš LRT. Kilęs ažiotažas sukiršino visuomenę. Protestus dėl D.Kuolio nušalinimo iš eterio pareiškė keturi Lietuvos diplomatai, pareiškimą paskelbė Piliečių Santalka, kurios aktyvus dalyvis eksministras ir yra. LRT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tikina, kad viskas vyko tvarkingai – tiesiog kartu su sezonu baigėsi sutartys… Konarskio gatvėje sezonas baigias anksčiau negu kitur – gegužės 31-ąją. Kitur kultūros ir visuomeninio skambesio laidos paliekamos ilgėliau. Bet Lietuvoje kitaip: iki išnaktų ir iki rudens šalnų eteryje siaučia nuoga pramoga, nepridengta prievarta ir beskonybė. Aišku, todėl, kad ji duoda pajamų. O ką D.Kuolys? Ar labai jau jo laidose reklamininkai siekia įterpti savo produkciją?

Nebūkime naivūs, kad vien tik reitingai lemia laidos vietą programoje, trukmę ir sezoniškumą. D.Kuolys nebuvo patogus vedėjas nei ankstesniam, nei dabartiniam LRT vadovui. LRT Taryba paprastai tik žvilgčioja į generalinį direktorių ir laiko save nieko neįsipareigojančia priimant sprendimus. Nei ji, nei generalinis net nesivargino paaiškinti visuomenei D.Kuolio nušalinimo motyvų. O tuščioje vietoje atsiranda užpildų: daugybėje pareiškimų LRT kaltinama cenzūra, kerštu D.Kuoliui už jo dygią „Panoramos” ir dabartinių vadovų kritiką.

Skandalas aidu atsikartojo Seime. Pažiūrėkime, kas gina LRT Tarybą – socialdemokratai, kas puola – dešinieji. D.Kuolio pozicijų niekaip neįtarsi kairiosiomis, todėl logiška svarstyti, kad jis nukentėjo dėl valdantiesiems nepatogiosios pozicijos.

O štai asmeninė patirtis: kai 1992 m. rudenį į valdžią atėjo LDDP, po keleto mėnesių man ir V.Preidyte buvo pareikšta, kad mūsų vedamos laidos neina koja kojon su laikmečiu. Jeigu atvirai, pasakė tuometinis LTV direktorius S.Sondeckis, be reikalo kalbinai V.Landsbergį, A.Smetonos šeimininkę, nemandagiai užsipuolei A.Brazauską, pavadindamas jo partiją „suplėkusia”… Klausiu, tai mano reiktu dėl to išeiti? Direktorius pasimuistė ir linktelėjo galva… Supratau, kad tada LRT vadovai nebuvo laisvi nuo politinių lyderių virvučių…

Graudu, kad tas politinis spaudimas ar cenzūra lyg šleifas nusitęsė per visus 18 nepriklausomybės metų.

Ar vieta Lietuvai taikdariškose misijose?

Kulka, pakirtusi Lietuvos karį Afganistane alytiškį Arūną Jermalavičių, pakirto ir pasitikėjimą Lietuvos dalyvavimo misijose užsienyje reikalingumu.

Tik ką Krašto apsaugos ministras J.Olekas buvo priverstas sutikti, kad Lietuva toliau siųs savo karius į Iraką, kai atskriejo žinia apie tragediją Afganistane. Ministras tarsi žinodamas norėjo apsaugoti valstybės gynėjus nuo dar didesnių netekčių. Bet, Prezidento ir Premjero spaudimu, viršų paėmė mūsų šalies tarptautiniai įsipareigojimai, kurie vis dažniau svarbesni negu tautiečių gyvybės…

Lietuvos kariai tarptautinėse misijose po NATO ar Jungtinių Tautų taikdariškomis vėliavomis dalyvauja jau 15 metų. Mes gal užmiršome prieš 12 metų – 1996-aisiaias atsitikusią nelaimę, kai Balkanų „pragare”, tiksliau karo apimtoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, nuo sužeidimų mirė N.Valteris. Tačiau ambicinga valstybinė politika mums primena: už partnerystę reikia mokėti.

Cinikai pasakytų: karas yra karas arba, liaudiškai kalbant, kertant mišką – skiedros lekia… Tos patarlės geriau neminėti žuvusio alytiškio šeimai, nes skaudžią netektį lydintis skausmas dažnai virsta į nežabotą pyktį, ir todėl jo akivaizdoje nukentėjusių veiksmai neprognozuojami…

Grįžtant prie didžiosios misionieriškos politikos, verta pasakyti štai ką: kieno interesus mes giname „karštuose” pasaulio rajonuose? Oficialiai – padedame atstatyti sugriautą kraštą, parengti pamatus demokratinei visuomenei, apginti taikius gyventojus. Tai kilni misija, suformuluota ir JT Chartijoje. Tačiau yra ir kita, labiau realistinė šio reiškinio pusė. Didžiosios valstybės, pirmiausia Jungtinės Valstijos, gina savo interesus įvairiuose pasaulio regionuose, taip pat ir Afganistane, kad užsitikrintų priėjimą prie gausių energetinių išteklių. Čia seniai talibų ir vyriausybinės kariuomenės karas peraugo į veiksmus prieš svetimą, tegul ir taikdarišką, kariuomenę. Tuomet, kai šis pasipriešinimas atsigręžia į svetimšalius, laikas pagalvoti apie išėjimą iš svetimos žemės. To nesuprato ir SSRS, surengusi 10-mečio karą Afganistane. Ji buvo priversta pasitraukti, patyrusi nežmoniškas netektis ir nuostolius. Dabar Amerika kartoja Sovietų Sąjungos klaidą…

Bet yra ir moralinis šios skaudžios netekties aspektas. Irake JAV kariai per pratybas taikiniu pasirinko šventą musulmonams Koraną. Tai baisus islamo įžeidimas. Keršto banga nuvilnijo per visą islamo pasaulį ir ji, aiškiai inspiruota talibų lyderio Osamos bin Ladeno pasekėjų, baisiomis riaušėmis plykstelėjo Goro provincijos sostinėje Čagčarane.

Tad klausimas labai paprastas: ar mes galime savo misijomis remti demoralizuotus Amerikos pėstininkus? Laikas pareikšti, kaip darė daugelis valstybių: jeigu tos misijos įgauna amoralų pobūdį, jeigu jomis dangstomi savanaudiški Vakarų šalių interesai, jeigu už jų gynimą tenka užmokėti vaikinų gyvybėmis, Lietuvos kariams tokiose operacijose ne vieta.

Gruzinai renkasi Europą

Gruzijos parlamento rinkimai tik sustiprino Michailo Saakašvilio valdžią. Taip galima apibendrinti trečiadienį Gruzijoje įvykusių parlamento rinkimų rezultatus. Priešingai negu manė opozicija, provakarietiška partija – Vieningasis nacionalinis judėjimas gavo apie 63 proc. balsų, o štai iš devynių partijų susidedanti Jungtinė opozicija – tik 14 proc. Prezidentas, aišku, apsidžiaugė tokia pergale, kurią pavadino „stulbinančia“. Matyt, ir jam pačiam ji buvo netikėta, nes per pastarąjį pusmetį opozicija nėrėsi iš kailio, stengdamasi sukompromituoti valdančiųjų politinių jėgų pastangas siekti narystės NATO ir priešintis Rusijos spaudimui.

Kaip laidai pranešė Tbilisyje stebėtoju dirbęs Lietuvos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, rinkimai praėjo be didesnių pažeidimų, ką pripažino ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Bet opozicija prakalbo apie rezultatų klastojimą ir, žinoma, savo kaltinimus mėgins realizuoti nauja sumaištimi.

Kaip ten bebūtų, Michailo Saakašvilio flango pergalė – tai tam tikras ir Lietuvos indėlis. Nuolatiniai Vilniaus kontaktai su Tbilisiu, parama Gruzijai suteikiant mandatą deryboms dėl Rusijos ir ES strateginės sutarties, reikia manyti, daug lėmė, kad gruzinai balsuotų už geresnę perspektyvą, sotesnį gyvenimą ir išsiveržimą iš izoliacijos bei Rusijos įtakos. Šis laimėjimas sustiprino Tbilisio pozicijas nesiliaujančiame ginče su separatinėmis respublikomis Abchazija ir Pietų Osetija, kurios ieško prieglobsčio Maskvoje.

Vilnius ir toliau nesiliauja demonstruoti aktyvumo regioninėje politikoje: savaitgalį Kijeve numatytas penkių šalių prezidentų susitikimas Kijeve, kurio metu bus tariamasi, kaip išvengti energetinio Rusijos spaudimo ir keistis turimais energetikos resursais. Gal šios pastangos ne visada duoda greitų ir apčiuopiamų rezultatų, tačiau demonstruoti pasauliui savo ryžtą – reiškia, įrodyti, kad demokratija veikia, kad ir maža šalis gali rodyti savo balsą ir turėti įtaką tarptautinėje politikoje.

(iš “Penkių kontinentų” grupės apžvalginės TV laidos “Savaitės pjūvis”).