Rugsėjo 1-oji – dvasios puota

Baigiasi kalendorinė vasara. Jau rytoj, rugsėjo 1-ąją, iš jaudulio sudrėkusiuose delnukuose suspaudę už save aukštesnių gladiolų rykštes, tėvelių vedini pirmokėliai žengs į mokslo šventoves. Bent jau taip buvo prieš kokius keturis dešimtmečius, kai savo sūnų vedžiau į pirmą klasę tik ką pastatytoje Vilniaus 54-ojoje mokykloje. Continue reading…

Kraštietis iš didžiosios raidės

Buvo Žmogus ir Žmogaus nebėr… Taip su širdgėla širdyje norisi perfrazuoti Justino Marcinkevičiaus poemos apie Dzūkijos kaimo sunaikinimą eilutę. O netekome Žyginto Pečiulio – Žmogaus didžiąja raide, atidavusio visą savo gyvenimą žurnalistikai, moksliniams tyrimams, jaunosios žurnalistų kartos ugdymui. Continue reading…

Iš žurnalistinių kelionių. Su vaizdo kamera: ČEČĖNIŠKIEJI IŠŠŪKIAI

1990-1992-ieji buvo pats mano kūrybinių kelionių su vaizdo kamera pakilimas. Nespėjai grįžti iš Italijos ar Alandų salų, jau kviečia į kitą Europos regioną. Be abejo, sutikdavau – vienas ar su kūrybine grupe. Tuomet buvo „madinga” nesėdėti prie mikrofono studijoje, o pačiam patirti, rengti reportažus iš įvykio vietos, pasakoti, kas dedasi vienur ar kitur. Tie radijo darbuotojai, kurie rengdavo laidas iš Lietuvos kaimo, netgi šaipydavosi: kaip tu gali komentuoti įvykį, jeigu jame nedalyvavai? Continue reading…

Advento tikėjimas

Atėjo Adventas, arba „leliumai“. Tai šventas kūdikėlio Jėzaus laukimo metas – susikaupimo ir apmąstymų laikotarpis iki šv. Kalėdų. Keturias savaites ir sekmadienius krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiugia viltimi laukia artėjančių didžiųjų švenčių. Continue reading…

Kas barsto perlus kiaulėms?

„Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms,

kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“

(Naujasis testamentas. Evangelija pagal Matą, Vaga, Vilnius, 1992).

Jau seniai šį ausyse skambantį posakį bandau iššifruoti. Tikiu, kad jis turi gilią prasmę, nes visi šv. Rašto žodžiai yra gerai išmąstyti, gyvenimo patikrinti, juose nėra nieko nereikalingo, kasdienei retorikai būdingo „vandenėlio“. Continue reading…

Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos.

Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, kad rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macho libido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė. Continue reading…

Suvalkijos šviesuolis. Nepelnytai pamiršti prisiminimai

O buvo taip: 2013-ųjų pavasarį per pažįstamą advokatą į mane kreipėsi viena Marijampolės rajono Kūlokų kaimo ūkininkė ir pasiūlė tarpininkauti, leidžiant žinomo to krašto žmogaus Jono Dapkūno atsiminimus. Įteikė 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintų rankraščio puslapių kopiją, kurią paskui gavau surinktą kompiuterinėje laikmenoje. Suradau nedidelę leidyklą „Kriventa“, kuri per keletą metų visą tekstą surinko, suredagavo, parengė knygos maketą, sudėliojo atsiųstas nuotraukas. Įdėjom nemažai triūso: papildėme tekstą išnašomis, tarmybių paaiškinimais, ištisą skyrių redagavo žinomas Marijampolės istorikas Benjaminas Mašalaitis.

Bet kai leidinys buvo beveik parengtas spaudai, užsakovė staiga nutraukė kontaktus su leidėjais. Pasipylė priekaištai, grasinimai, reikalavimai… Gaila, nes įdėta nemažai darbo, pastangų, būta daug organizacinių rūpesčių, be to neatsilyginta leidyklai, o svarbiausia iškilus to krašto žmogus vėl paskendo užmaršty. Ir taip jau šešeri metai.

Šiandien bent prabėgomis pristatome šią asmenybę – paprastą valstietį, bet kartu ir inteligentą, leidėją, Lietuvos kariuomenės savanorį, tremtinį. Štai ką rašiau rengtos knygos įžanginiame žodyje…

Continue reading…

Varganas aspirantas ant balto žirgo

Rinkimų isterija nuščiūva.

Ir dabar jau galiu pasigirti, kad, ko gero, buvau pirmas žurnalistas, atkreipęs dėmesį į aukštą liekną ekonomistą, kuris dėstė VU ekonomikos fakultete ir aspirantūroje rašė mokslinį darbą „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis (Lietuvos pavyzdžiu)“. Tuomet, apie 1988 m., Lietuvos televizijoje rengiau laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“, ir, matyt, sudomintas kažkokio aspiranto straipsnio, nutariau jo prašyti interviu. Kalba sukosi apie Lietuvos vietą pasaulinėje finansų sistemoje, o kadangi visa SSRS struktūra jau braškėjo, ir galinga banga atūžė „perestroika“, norėjosi sužinoti perspektyvaus ekonomisto prognozes laisvėjančiai Lietuvai. Continue reading…

Lapkritis: miesto bambeklio pastabos

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du. Continue reading…

Rugsėjis: kaimo bambeklio pastabos

Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.

Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas… Continue reading…