Gyvenimas prasidėjo nuo radijo…

Vasario 13 d. pažymima Pasaulinė radijo diena tapo dar viena dingstimi prisiminti savo kelią į radijo kūrybines ir karjeros platumas. Be to prisiminti tuos pirmuosius karjeros radijuje metus paskatino LRT senjorų klubo susitikimas, į kurį buvau nuoširdžiai priimtas ir kuriame sutikau nemažai tų laikų kolegų, mielų bendradarbių, tiesa, daugiausiai atstovavusių televiziją bei techninį centrą, o ne radiją. Ta proga – keletas „radijiškų“ prisiminimų iš 2020 m. išleistos knygos „Dviejų ąžuolų istorija“. Continue reading…

Kodėl esame tokie liurbiai?

Neneigsiu, kad kažkada rašytus straipsnius istorine tematika ir skelbtus trijose pirmosiose mano knygose, dabar atgaivinu ir gana vykusiai pritaikau dabartinei geopolitinei situacijai. Pavyzdžiui, 2014 m. vasarį – prieš pat Krymo aneksiją ir Rusijos remiamų separatistų pradėtą karą Ukrainoje – rašiau, kad daugeliu atvejų (gal išskyrus ryžtingą Klaipėdos išvadavimą) prieškarinės Lietuvos vyriausybės buvo lepšės. Kai kurių istorikų vertinimu netgi Antanas Smetona, susidūręs su savo kabineto bei kariuomenės vadų susitaikėliška pozicija, pasidavė politinei depresijai ir paskubėjo dingti iš šalies. Pragmatiškai mąstant – argi labai jau galėjome pasipriešinti iš Vakarų ir Rytų slenkančioms okupantų ordoms? Šį klaustuką rašau abejodamas, ar skaitytojas mane supras: juk ukrainiečiai šiandien paneigia visus tautinio „lepšiškumo“ bruožus… O mes? Continue reading…

Sausio 13-oji – mūsų išbandymas

Sausio 12-osios vakaras. Po eilinės laidos – komentaro „Panoramoje“ – išeinu iš pastato. Konarskio 49 naujuosius rūmus apsupusi minia šaukia „Valio“, keliu rankas, mojuoju, šypsausi. Namie nesitraukiu nuo televizoriaus ir mažyčio radijo aparato „Sony“, kurį, jau gerokai apirusį, man dovanojo senokai miręs brolis Antanas, parsivežęs po tarnybos sovietinėje kariuomenėje kažkur prie Archangelsko. Jaučiu, kad kažkas bręsta… Tas jutimas – ne tuščioje vietoje: jau mėnesį, kaip sovietinės jėgos struktūros, padedamos visokių kolaborantų, užgrobinėjo valstybinius pastatus, o keliai buvo blokuojami šarvuočių, tikrinami žmonių automobiliai ir dokumentai. Continue reading…

Rugsėjo 1-oji – dvasios puota

Baigiasi kalendorinė vasara. Jau rytoj, rugsėjo 1-ąją, iš jaudulio sudrėkusiuose delnukuose suspaudę už save aukštesnių gladiolų rykštes, tėvelių vedini pirmokėliai žengs į mokslo šventoves. Bent jau taip buvo prieš kokius keturis dešimtmečius, kai savo sūnų vedžiau į pirmą klasę tik ką pastatytoje Vilniaus 54-ojoje mokykloje. Continue reading…

Kraštietis iš didžiosios raidės

Buvo Žmogus ir Žmogaus nebėr… Taip su širdgėla širdyje norisi perfrazuoti Justino Marcinkevičiaus poemos apie Dzūkijos kaimo sunaikinimą eilutę. O netekome Žyginto Pečiulio – Žmogaus didžiąja raide, atidavusio visą savo gyvenimą žurnalistikai, moksliniams tyrimams, jaunosios žurnalistų kartos ugdymui. Continue reading…

Iš žurnalistinių kelionių. Su vaizdo kamera: ČEČĖNIŠKIEJI IŠŠŪKIAI

1990-1992-ieji buvo pats mano kūrybinių kelionių su vaizdo kamera pakilimas. Nespėjai grįžti iš Italijos ar Alandų salų, jau kviečia į kitą Europos regioną. Be abejo, sutikdavau – vienas ar su kūrybine grupe. Tuomet buvo „madinga” nesėdėti prie mikrofono studijoje, o pačiam patirti, rengti reportažus iš įvykio vietos, pasakoti, kas dedasi vienur ar kitur. Tie radijo darbuotojai, kurie rengdavo laidas iš Lietuvos kaimo, netgi šaipydavosi: kaip tu gali komentuoti įvykį, jeigu jame nedalyvavai? Continue reading…

Advento tikėjimas

Atėjo Adventas, arba „leliumai“. Tai šventas kūdikėlio Jėzaus laukimo metas – susikaupimo ir apmąstymų laikotarpis iki šv. Kalėdų. Keturias savaites ir sekmadienius krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiugia viltimi laukia artėjančių didžiųjų švenčių. Continue reading…

Kas barsto perlus kiaulėms?

„Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms,

kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“

(Naujasis testamentas. Evangelija pagal Matą, Vaga, Vilnius, 1992).

Jau seniai šį ausyse skambantį posakį bandau iššifruoti. Tikiu, kad jis turi gilią prasmę, nes visi šv. Rašto žodžiai yra gerai išmąstyti, gyvenimo patikrinti, juose nėra nieko nereikalingo, kasdienei retorikai būdingo „vandenėlio“. Continue reading…

Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos.

Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, kad rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macho libido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė. Continue reading…

Suvalkijos šviesuolis. Nepelnytai pamiršti prisiminimai

O buvo taip: 2013-ųjų pavasarį per pažįstamą advokatą į mane kreipėsi viena Marijampolės rajono Kūlokų kaimo ūkininkė ir pasiūlė tarpininkauti, leidžiant žinomo to krašto žmogaus Jono Dapkūno atsiminimus. Įteikė 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintų rankraščio puslapių kopiją, kurią paskui gavau surinktą kompiuterinėje laikmenoje. Suradau nedidelę leidyklą „Kriventa“, kuri per keletą metų visą tekstą surinko, suredagavo, parengė knygos maketą, sudėliojo atsiųstas nuotraukas. Įdėjom nemažai triūso: papildėme tekstą išnašomis, tarmybių paaiškinimais, ištisą skyrių redagavo žinomas Marijampolės istorikas Benjaminas Mašalaitis.

Bet kai leidinys buvo beveik parengtas spaudai, užsakovė staiga nutraukė kontaktus su leidėjais. Pasipylė priekaištai, grasinimai, reikalavimai… Gaila, nes įdėta nemažai darbo, pastangų, būta daug organizacinių rūpesčių, be to neatsilyginta leidyklai, o svarbiausia iškilus to krašto žmogus vėl paskendo užmaršty. Ir taip jau šešeri metai.

Šiandien bent prabėgomis pristatome šią asmenybę – paprastą valstietį, bet kartu ir inteligentą, leidėją, Lietuvos kariuomenės savanorį, tremtinį. Štai ką rašiau rengtos knygos įžanginiame žodyje…

Continue reading…