Iš žurnalistinių kelionių. Su vaizdo kamera: ČEČĖNIŠKIEJI IŠŠŪKIAI

1990-1992-ieji buvo pats mano kūrybinių kelionių su vaizdo kamera pakilimas. Nespėjai grįžti iš Italijos ar Alandų salų, jau kviečia į kitą Europos regioną. Be abejo, sutikdavau – vienas ar su kūrybine grupe. Tuomet buvo „madinga” nesėdėti prie mikrofono studijoje, o pačiam patirti, rengti reportažus iš įvykio vietos, pasakoti, kas dedasi vienur ar kitur. Tie radijo darbuotojai, kurie rengdavo laidas iš Lietuvos kaimo, netgi šaipydavosi: kaip tu gali komentuoti įvykį, jeigu jame nedalyvavai?

Viliojantis pasiūlymas

Kas dėjosi Kaukaze, mums buvo žinoma. Kaip ir Baltijos šalys, šio regiono tautos budo iš sovietinės okupacijos, kratėsi stalininių grandinių. Mums kėlė pagarbą čečėnų ryžtas, ypač Džoharo Dudajevo asmenybė. Imponavo jo baltiškas biografijos etapas: tarnavo prie Tartu dislokuotoje sovietinėje eskadrilėje, o kai jį pasiuntė pagasdinti nenuoramos Sąjūdžio, karininkas kategoriškai atsisakė, o paskui visai pasitraukė iš karinių pajėgų, nutaręs pakelti iš letargo miego Ičkeriją – čečėnų, ingušų ir kitų Kaukazo tautų nacionalinį branduolį.

Su juo viename dalinyje tarnavo ir Vytautas Eidukaitis – energingas papulkininkis, su kuriuo susipažinau rengdamas vieną interviu apie sovietinių karinių struktūrų dalyvavimą Baltijos šalyse. Vieną kartą skambina jis man 1992-ųjų vasaros pabaigoje ir sako:

– Žinai, Džoharas rengia iškilmes pirmųjų Ičkerijos nepriklausomybių proga. Jeigu sutinki, mes tave įtraukiam į oficialią Lietuvos delegaciją šiose iškilmėse.

Kaip nesutiksi! Bėgu pas TV vadus, gaunu palaiminimą, techniniame centre išduoda vaizdo SUPER modelio kamerą, ir su iškilia Aukščiausiosios Tarybos delegacija, vadovaujami to paties V. Eidukaičio (mūsų būryje pirmuoju smuiku grojo ir didelis kalniečių gerbėjas Algirdas Patackas), rugsėjo pradžioje per Minską išskrendame į Grozną.

Čečėnija euforijoje. Miestas išdabintas, aikštėje šoka vainachai. Pagrindinės iškilmės vyksta Grozno stadione. Skamba ugningos kaukazietiškos melodijos, sukasi kinžalais mosuojantys vikrūs šokėjai. Dž. Dudajevas apsuptas apsaugos, šalia – mūsų delegacija. Mano kamera turi darbo…

Kitą rytą – paradas centrinėje Grozno aikštėje, šalia vyriausybės rūmų ir viešbučio „Kavkaz”, kuriame mes apsistojome. Aš turiu leidimą nevaržomai filmuoti viską, kas vyksta, netgi prieiti prie tribūnos, kurioje paradą priima pats pirmasis Ičkerijos prezidentas. Beje, būtent šiame stadione Achmedas Kadyrovas, 2003 m. išrinktas prezidentu, 2004 m. gegužės 9-ąją, Grozno stadione švenčiant sovietinės Pergalės dieną, buvo susprogdintas. Visas iškilmes Algirdo Patacko akimis vaizdžiai „Metuose” aprašė Astrida Petraitytė (https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15139).

Tiesą sakant, pirmasis apsilankymas šventinėje Čečėnijoje buvo visai kitoks negu 1994-ųjų pavasarį, kai Kaukaze jau griaudėjo karo kanonada, ir mums ten buvo gana pavojinga. Teprisimenu, kad 1992 m. rugsėjį grįžus iš komandiruotės ir sumontavus keletą laidų apie Čečėniją, LRT vadovai laidas sutiko su rūgščia mina. Mat, buvo ruošiamasi rinkimams į AT, ir opozicinė LDDP spaudė konservatorius visais būdais. Buvusiems komunistams nepatiko viskas: kad V. Landsbergis susitiko su į Lietuvą netikėtai atvykusiu Dž. Dudajevu, kad į Grozną vykusioje parlamentarų grupėje dominavo dešinieji, kad Lietuvos televizija garbina kalniečių kovas…

Apie savo komandiruotės į Grozną įvertinimą 1993-ųjų pavasarį esu jau rašęs: ji man kainavo darbą Konarskio g. rūmuose…

Kai Grozne kvepėjo paraku

Kita išvyka į Kaukazą ne mažiau įspūdinga. Jau nebedirbau LRT, o talkininkavau Tele-3. Bet taip atsitiko, kad buvusioji televizija sutiko leisti savo darbuotojus vykti į Grozną. Ir štai 1994 m.pavasarį vėlgi su V. Eidukaičio rūpesčiu mes – TV režisierė Svetlana Brazienė (vėliau ji su „žaliaja korta” išvyko į JAV) ir operatoriumi Stasiu Grigoniu – nusigauname į Minsk1, iš kurio lėktuvu skrendame iki Mineralnyje Vody, o paskui gerokai gergždžiančiu GAZ‘iku riedame į Grozną.

Kelionės sunkumus pajutome pakeliui: dažnos užkardos, ginkluotų vyrų patikrinimai, nuolatiniai sovietinės kariuomenės postai. Žvitrusis karininkas Vytautas visur išsisukdavo, dažnai, kaip pats sakė, nebe doleriukų pagalbos… Įdomu, kad pats visą laiką už kelnių buvo užsikišęs „makarovą”, tačiau niekas jo netikrindavo…Beje, ėjo kalbos, kad grįžtant atgal per Minską jis Lietuvai iš Grozno gabeno nemažą siuntą ginklų…

Čečėnijos sostinė jau buvo kitokia: apšepusi, papilkėjusi, nešventiška. Mat, kalnuose nuo Dagestano jau telkėsi vadinamų sukilėlių, remiamų Maskvos, kariuomenė, ir Grozne net girdėdavome pabūklų kanonadą. Kaip rašiau dabar jau neveikiančiame portale Geopolitika.lt 2007-ųjų balandį (http://www.geopolitika.lt/?artc=712 ), B. Jelcinas nusileido Dūmos ir generolų reikalavimams ir 1994 m. pabaigoje per Dagestaną leido įvesti federalinę kariuomenę. Taip prasidėjo pirmoji Čečėnijos operacija, kurią daug kas vadino pirmuoju karu. Tiesa, istorikai tvirtintų, kad tai buvo antrasis Kaukazo karas, jeigu skaičiuosime carinės Rusijos kovas su vainachų didvyriu Šamiliu 19-ojo amžiaus viduryje.

Politinis opozicijos vadovas tuomet sėdėjo Maskvoje – čečėnų kilmės Dūmos pirmininkas Ruslanas Chasbulatovas, kuris jau buvo pasižymėjęs Dūmos rūmų atakoje 1993 m. spalį. Kai B. Jelcinas tų metų rugsėjį paleido Rusijos parlamentą, jis ir viceprezidentas generolas Aleksandras Ruckojus sukurstė kariškius pulti Ostankiną, bet prezidentas į tai netrukus atsakė Baltųjų rūmų šturmu.
Tad tuo metu Grozne jau jautėsi parako kvapas. Mus apgyvendino tame pačiame viešbutyje „Kavkaz”. Buvo gana šalta, tačiau svetingieji čečėnai mumis rūpinosi: atvelka pilnus krepšius maisto, gėrimų ir palieka. Kviečiam ir juos. Ne, sako, mes tarnyboje. Visi su automatais: metas neramus. Vis dėl to vakare keletas ateina, prie arbatos kalbame apie nepriklausomybę, apie gandus apie kerštingus kalniečius, jų šventą raštą. Kai ką nors kritiško leptelim, jų akys sužaibuoja. Vienas taikiai pastebi: apie Koraną nieko blogo nekalbėkime, jis neliečiamas…

Akis į akį su Džoharu

Rytoj – vizitas pas Prezidentą. Čia niekas neskuba, o ir pats Dž. Dudajevas į savo kabinetą ateina vėluodamas nuo sutarto laiko bemaž dvi valandas… Mūsu trijulę pasitinka keli sargybos kordonai. Apčiupinėja, liepia palikti visus daiktus, įjungia vaizdo kamerą. Viduje jau laukia prezidentas. Jo kabinetas erdvus, ant sienos – vainachų vėliava su žaliu vilku (šis simbolis panašus į Vilniaus Gedimino kaukiantį vilką).

Aukštoje kėdėje laukia 60-metis ūsuotas kariško stoto vyras. Iškart pašoka, karštai spaudžia rankas, šypsosi. Lietuviai – jo amžini draugai. Iki įrašo – ilgos karštos kalbos apie Ičkerijos siekius ir vietą pasaulyje. Po to – filmavimas. Prezidentas atsakinėja trumpai, atskiromis tezėmis, su nepajudinamu įsitikinimu. Kartais atrodo, kad jis idealistas, bet nedrįstame jam priešginiauti…

Viešnagė tęsėsi apie valandą. Visą laiką šalia – Vytautas. Paskui jis paklaus: na kaip? Ir pridurs: Džoharas norėtų jums įteikti dovaną – pistoletą. Mes kratomės – ne, ne ir ne. Nežinau ir šiandien, ar tai buvo realus pasiūlymas, ar tik V. Eidukaičio reveransas. Bet apsilankymas paliko malonų įspūdį, o Prezidentas atrodė visai linksmas, netgi minkštas, geras komunikatorius, filosofiškai nusiteikęs. Žinoma, kad jis kūrė eilėraščius, parašė keletą knygų.

1996 m. balandžio 21 d. jo netekome: Rusijos specialiosios tarnybos susekė jo mobilųjį telefoną Urus Martano kalnų rajone ir paleido raketą. Manoma, kad su JAV tarnybų žinia…

Taksi – į nusiaubtą Tbilisį

Šio apsilankymo Čečėnijoje programa tikrai buvo kupina įvykių*. Padėtis jau buvo įtempta, tad kai mes panorome vykti į kalnus, arčiau būsimos fronto linijos, viceprezidentas Zelimchanas Jandarbijevas mūsų neleido, net su gera apsauga. Užtat pabuvojome vainachų šventėje Kurban Bairam – aukojimo ceremonijoje kažkur Čečėnijos aule.

Vakare – priėmimas Dž. Dudajevo vardu. Šį epizodą vaizdingai aprašė Astrida Petraitytė „Metuose”. Tačiau saugumo sumetimais jis vyko ne jo name Grozno priemiestyje, bet netoliese esančioje aukšta tvora aptvertoje sodyboje, kuri, kaip prisimena A. Petraitytė, prisklausė Ruslanui Madalovui, mūsiškio Sergejaus Madalovo, VST generolo, broliui. Gausios vaišės, prakilios kalbos, kalniečių tostai… Filmuoti neleido, vėlgi dėl susitikimo dalyvių saugumo.

Iš viešnagių Čečėnijoje prisimenu dar vieną epizodą – kelionė Didžiuoju gruzinų karo keliu į Tbilisį. Būdama Grozne mūsų kūrybinė grupė užsiminė apie įvykius kaimyninėje Gruzijoje, kuri, kaip ir daugelis SSRS tautų, vadavosi iš sovietinio „bantustano”. Dabar, po bemaž 30 metų, galiu suklysti, prisimindamas, kada ši nepaprasta kelionė įvyko, bet turbūt tai buvo 1992 m. rugsėjis.
V. Eidukaitis užsiminė, kad Grozne apsistojo nuverstasis Gruzijos (dabar Sakartvelas) vadovas Zviadas Gamsachurdija. Tai puiku, – sakome. – Mes su juo būtinai susitiksime. Bet ar sunku būtų surengti kelionę į Tbilisį? Aš suderinsiu, sako mūsų ryžtingasis „gidas”. Ir štai gavome paties Dž. Dudajevo leidimą. Jis pavedė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti kūrybinės TV grupės iš Lietuvos kelione. Sėdame į taksi (!) ir jau riedame per Nazranę, Vladikaukazą vingiuotu ir pavojingu Gruzinų karo keliu. Užkardų nedaug, ir mūsų čečėnas vairuotojas (kartu ir mūsų sargas) su jų sargyba lengvai susitaria.

Priminsiu, kad tuo metu Gruzija jau buvo išgyvenusi didžiulius sukrėtimus. Štai ką rašo Wikipedia:

1991 04 09 Aukščiausioji Taryba paskelbė Gruzijos nepriklausomybę (už ją gruzinai balsavo per 1991 03 referendumą). 1992 01 ginkluota opozicija nuvertė autoritariniais valdymo metodais kaltinamą Z. Gamsachurdiją, kuris pasitraukė į Vakarų Gruziją ir siekė susigrąžinti valdžią.
1992 03 į Gruziją sugrįžo E. Ševardnadze (1972-85 Gruzijos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius, nuo 1985 – SSRS užsienio reikalų ministras). Jis ėmėsi vadovauti tuomet sudarytai Valstybės tarybai, po 1992 10 rinkimų tapo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. 1992 03 Gruziją pripažino Vakarų valstybės.

Taigi, Tbilisį radome niūrų, išvagotą vykusio pilietinio karo randais, dar atviromis žaizdomis. Vyriausybės rūmų, kurių rūsyje įsikūrusi valgykla dar dvokė gaisro smarve, fasadas buvo pažymėtas kulkų ir sviedinių skylėmis. Netoli rūmų augančio kaštono kamiene matėme įstrigusį minosvaidžio sviedinį.

Toje sudegintoje valgykloje mums buvo surengti pietūs, bet vakare apgyvendinus viešbutyje teko pasirūpinti jų duona – lavašu. Visos parduotuvės neveikė, mieste trūko būtiniausių maisto produktų. Nuvykome tiesiai į kepyklą, iš kurios po kelių minučių mūsų draugai gruzinai išnešė dar karštų lavašų.

Pavargę Gruzijos lyderiai

Kitą dieną gavome sutikimą imti interviu iš paties… Eduardo Ševardnadzės, kuris, ėjęs SSRS užsienio reikalų ministro pareigas, buvo iškviestas vadovauti Gruzijai. Prezidento rūmų salėje laukėme ilgokai. Netrukus į ją įėjo stambokas, pavargusios eisenos ir judesių žilas vyras. Minkštai paspaudė mūsų rankas ir pakvietė sėstis. Prasidėjo įrašas. Į mano klausimus jis atsakinėjo kokia 20 minučių, jo balsas buvo duslus, pavargęs, netgi su nusivylimo gaidele. Atrodė, kad jis visiška priešingybė buvusiam šalies vadovui Z. Gamsachurdijai.

Paskui taip pat „minkštai” atsisveikino, palinkėjo sėkmės nepriklausomai Lietuvai ir išėjo. Po to mes dar patenkame į Zurabo Žvanijos kabinetą. Tada jis buvo tarsi E. Ševardnadzės saugumo tarnybos šefas, o paskui tapo ministru pirmininku. Skandalingasis veikėjas (jis mirė 2005 m. paslaptingomis aplinkybėmis) kalbėjo tyliai, labai aptakiai, o atmosfera jo kabinete buvo kažkokia slogi… Paskui buvo surengtas dar vienas interviu. Praėjus keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu E. Ševardnadzės dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni” vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus”… Apie tai rašiau portale Slaptai.lt (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kodel-michailas-saakasvilis-drumscia-politini-vandeni-ukrainoje/).

Pafilmavę miesto gatvėse, pasikalbėję su eiliniais gruzinais, tuo pačiu taksi grįžome į Grozną. Netrukus buvo surengtas mūsų vizitas į užmiesčio viloje su žmona ir dukra apsigyvenusį Z. Gamsachurdiją, kuris taip pat atrodė nusivylęs visu gyvenimu, buvo nepaprastai tylus ir užsidaręs. Kitų metų, 1993-ųjų pabaigoje, gruodį, šis mokslininkas ir rašytojas mirė. Jam buvo tik 54- ri.
Trumpa jo biografija iš interneto žinyno:

Zviadas Gamsachurdia (gruz. ვიად ამსახურდია; 1939 m. kovo 31 d. – 1993 m. gruodžio 31 d.) – garsus gruzinų disidentas, mokslininkas ir rašytojas. Tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Gruzijos respublikos prezidentu (1991-1992), po Tarybų Sąjungos griūties. Zviadas Gamsachurdia gimė Gruzijos sostinėje Tbilisyje 1939 m., įžymioje Gruzijos inteligentų šeimoje. Jo tėvas, akademikas Konstantinas Gamsachurdija (1893-1975), buvo vienas iš garsiausių Gruzijos XX a. rašytojų. Įtakotas tėvo veiklos ir idėjų, Zviadas pasirinko filologo kelią ir pradėjo profesinę vertėjo bei literatūros kritiko karjerą. Zviado Gamsachurdijos disidentinė veikla buvo paremta žmogaus teisių gynimu ir demonstracijomis, dėl to jis patyrė tarybinių saugumo struktūrų represijas ir buvo kalinamas bei ideologiškai „gydomas” psichiatrinėse klinikose.

Jo užslaptintos laidotuvės buvo surengtos gimtajame kaime Gruzijos vakaruose (vėliau palaikai buvo perkelti į Grozną, paskui perlaidoti Tbilisyje), jose dalyvavo ir delegacija iš Lietuvos, tačiau Lietuvos televizija visu tuo jau nesidomėjo.

***

Apskritai neapleidžia nuoskaudos jausmas, kad nei tuomet, nei po mūsų kelionės jokių irašų LTV archyve neišliko, ir interviu su žymiais Kaukazo veikėjais nebuvo vertinami… Bet gal tokia žurnalisto dalia?

P.S. Skaitytojai tegul man atleidžia, kad, atrodo, dėl senokai įvykusių kelionių kai kurie jų epizodai susimaišė, tad sunku atskirti, ar jie buvo per pirmą, ar per antrą vizitą. Galų gale tai neturi reikšmės: manau, kad savo reportažuose ir komentaruose mes tinkamai atspindėjome to meto – 1991-1994 m. – situaciją Kaukaze, kurio tautas užsmaugė karinė Rusijos mašina, kurios skleidžami aitrūs dūmai regioną nuodija ir šiandien.