Nacių ir sovietų simbolikai – amen!

Anądien važiuoju, o šalia prie sankryžos sustoja galingas plerpiantis, dar turbūt karo laikų trofėjinis motociklas su jo vairuotoju, kuris užsivožęs vokišką šalmą su svastika, ant odinio švarko nugaros ryškiai užrašyta “Samogitia”, suprask, Žemaitija… Motociklas staiga užlindo prieš mano mašiną, barzdotas vairuotojas man parodė bevardį pirštą ir nurūko…

Tai, kad Seimas pagaliau uždraudė sovietinę ir nacistinę simboliką – ilgai lauktas sprendimas. Nesukaltimui prilygintas naudojimas tiek nacistinės Vokietijos, tiek buvusios SSRS herbų, vėliavų, ženklų, uniformų, kūjų ir pjautuvų, svastikų, žvaigždžių ir t.t. Draudžiama dainuoti nacistinius ir sovietinių laikų himnus, demonstruoti nacionalsocialistų arba komunistų partijų lyderių atvaizdus ir pan.

Suvulgarinti galima kiekviena gerą žingsnį. Socialdemokratai Seime susirūpino, kad jie dabar negalės rodyti savo idėjinio lyderio ir anų laikų simbolio A.Brazausko atvaizdo. Naujienų agentūra „Interfax”, pirmoji pranešusi šią žinią, rašo, kad sunkumų iškils ir grojant Rusijos himną, kurio melodiją Kremlius nusikopijavo iš sovietinės Aleksandrovo muzikos. Kai kas prie nusikalstamos simbolikos ragino įtraukti ir „Armijos Krajovos” ženklus.

Bet štai partijų simbolikoje tokie ženklai gali likti, nusprendė parlamentas. Posėdyje buvo pašiepta, kad R.Pakso partiečiai išvengė papildomo triūso keisti savo erelį… Beje, šios partijos lyderis kilęs būtent iš tos pačios „Samogitijos” ir dar nepareiškė atsiribojąs nuo Žemaitijos atsiskyrimo šalininkų…

Šiaip ar taip Lietuva žengė drąsų žingsnį ir tuo prisidėjo prie didžiųjų Europos valstybių, jau seniai uždraudusių nacistinę simboliką. Pernai sausį panašų įstatymą norėjo priimti estai, bet susizgribo, kad su Bronzinio kareivio paminklo nukėlimu geriau nekelti naujo skandalo.

Ką dabar parodytų tas „krūtas” žemaičių bernas ir nacių pamėgdžiotojas, skuodęs vokišku motociklu Vilniaus gatvėmis?

Anos cenzūros šleifas

Prisipažinsiu, nesu D.Kuolio laidų gerbėjas, gana kritiškai vertinu ir jo specifinį „klampaus mąstymo” stilių, kai painus filosofinis klausimo formulavimas dažnai nustelbia pašnekovo norą atsakyti aiškiai ir konkrečiai. Eteris reikalauja trumpo, konstruktyvaus ir net (kai kuriose programose) deklaratyvaus mąstymo.

Tačiau šiuokart svarbu kitkas: negali nekelti nerimo jo laidų išnykimas iš LRT. Kilęs ažiotažas sukiršino visuomenę. Protestus dėl D.Kuolio nušalinimo iš eterio pareiškė keturi Lietuvos diplomatai, pareiškimą paskelbė Piliečių Santalka, kurios aktyvus dalyvis eksministras ir yra. LRT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tikina, kad viskas vyko tvarkingai – tiesiog kartu su sezonu baigėsi sutartys… Konarskio gatvėje sezonas baigias anksčiau negu kitur – gegužės 31-ąją. Kitur kultūros ir visuomeninio skambesio laidos paliekamos ilgėliau. Bet Lietuvoje kitaip: iki išnaktų ir iki rudens šalnų eteryje siaučia nuoga pramoga, nepridengta prievarta ir beskonybė. Aišku, todėl, kad ji duoda pajamų. O ką D.Kuolys? Ar labai jau jo laidose reklamininkai siekia įterpti savo produkciją?

Nebūkime naivūs, kad vien tik reitingai lemia laidos vietą programoje, trukmę ir sezoniškumą. D.Kuolys nebuvo patogus vedėjas nei ankstesniam, nei dabartiniam LRT vadovui. LRT Taryba paprastai tik žvilgčioja į generalinį direktorių ir laiko save nieko neįsipareigojančia priimant sprendimus. Nei ji, nei generalinis net nesivargino paaiškinti visuomenei D.Kuolio nušalinimo motyvų. O tuščioje vietoje atsiranda užpildų: daugybėje pareiškimų LRT kaltinama cenzūra, kerštu D.Kuoliui už jo dygią „Panoramos” ir dabartinių vadovų kritiką.

Skandalas aidu atsikartojo Seime. Pažiūrėkime, kas gina LRT Tarybą – socialdemokratai, kas puola – dešinieji. D.Kuolio pozicijų niekaip neįtarsi kairiosiomis, todėl logiška svarstyti, kad jis nukentėjo dėl valdantiesiems nepatogiosios pozicijos.

O štai asmeninė patirtis: kai 1992 m. rudenį į valdžią atėjo LDDP, po keleto mėnesių man ir V.Preidyte buvo pareikšta, kad mūsų vedamos laidos neina koja kojon su laikmečiu. Jeigu atvirai, pasakė tuometinis LTV direktorius S.Sondeckis, be reikalo kalbinai V.Landsbergį, A.Smetonos šeimininkę, nemandagiai užsipuolei A.Brazauską, pavadindamas jo partiją „suplėkusia”… Klausiu, tai mano reiktu dėl to išeiti? Direktorius pasimuistė ir linktelėjo galva… Supratau, kad tada LRT vadovai nebuvo laisvi nuo politinių lyderių virvučių…

Graudu, kad tas politinis spaudimas ar cenzūra lyg šleifas nusitęsė per visus 18 nepriklausomybės metų.

Ar vieta Lietuvai taikdariškose misijose?

Kulka, pakirtusi Lietuvos karį Afganistane alytiškį Arūną Jermalavičių, pakirto ir pasitikėjimą Lietuvos dalyvavimo misijose užsienyje reikalingumu.

Tik ką Krašto apsaugos ministras J.Olekas buvo priverstas sutikti, kad Lietuva toliau siųs savo karius į Iraką, kai atskriejo žinia apie tragediją Afganistane. Ministras tarsi žinodamas norėjo apsaugoti valstybės gynėjus nuo dar didesnių netekčių. Bet, Prezidento ir Premjero spaudimu, viršų paėmė mūsų šalies tarptautiniai įsipareigojimai, kurie vis dažniau svarbesni negu tautiečių gyvybės…

Lietuvos kariai tarptautinėse misijose po NATO ar Jungtinių Tautų taikdariškomis vėliavomis dalyvauja jau 15 metų. Mes gal užmiršome prieš 12 metų – 1996-aisiaias atsitikusią nelaimę, kai Balkanų „pragare”, tiksliau karo apimtoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, nuo sužeidimų mirė N.Valteris. Tačiau ambicinga valstybinė politika mums primena: už partnerystę reikia mokėti.

Cinikai pasakytų: karas yra karas arba, liaudiškai kalbant, kertant mišką – skiedros lekia… Tos patarlės geriau neminėti žuvusio alytiškio šeimai, nes skaudžią netektį lydintis skausmas dažnai virsta į nežabotą pyktį, ir todėl jo akivaizdoje nukentėjusių veiksmai neprognozuojami…

Grįžtant prie didžiosios misionieriškos politikos, verta pasakyti štai ką: kieno interesus mes giname „karštuose” pasaulio rajonuose? Oficialiai – padedame atstatyti sugriautą kraštą, parengti pamatus demokratinei visuomenei, apginti taikius gyventojus. Tai kilni misija, suformuluota ir JT Chartijoje. Tačiau yra ir kita, labiau realistinė šio reiškinio pusė. Didžiosios valstybės, pirmiausia Jungtinės Valstijos, gina savo interesus įvairiuose pasaulio regionuose, taip pat ir Afganistane, kad užsitikrintų priėjimą prie gausių energetinių išteklių. Čia seniai talibų ir vyriausybinės kariuomenės karas peraugo į veiksmus prieš svetimą, tegul ir taikdarišką, kariuomenę. Tuomet, kai šis pasipriešinimas atsigręžia į svetimšalius, laikas pagalvoti apie išėjimą iš svetimos žemės. To nesuprato ir SSRS, surengusi 10-mečio karą Afganistane. Ji buvo priversta pasitraukti, patyrusi nežmoniškas netektis ir nuostolius. Dabar Amerika kartoja Sovietų Sąjungos klaidą…

Bet yra ir moralinis šios skaudžios netekties aspektas. Irake JAV kariai per pratybas taikiniu pasirinko šventą musulmonams Koraną. Tai baisus islamo įžeidimas. Keršto banga nuvilnijo per visą islamo pasaulį ir ji, aiškiai inspiruota talibų lyderio Osamos bin Ladeno pasekėjų, baisiomis riaušėmis plykstelėjo Goro provincijos sostinėje Čagčarane.

Tad klausimas labai paprastas: ar mes galime savo misijomis remti demoralizuotus Amerikos pėstininkus? Laikas pareikšti, kaip darė daugelis valstybių: jeigu tos misijos įgauna amoralų pobūdį, jeigu jomis dangstomi savanaudiški Vakarų šalių interesai, jeigu už jų gynimą tenka užmokėti vaikinų gyvybėmis, Lietuvos kariams tokiose operacijose ne vieta.

Gruzinai renkasi Europą

Gruzijos parlamento rinkimai tik sustiprino Michailo Saakašvilio valdžią. Taip galima apibendrinti trečiadienį Gruzijoje įvykusių parlamento rinkimų rezultatus. Priešingai negu manė opozicija, provakarietiška partija – Vieningasis nacionalinis judėjimas gavo apie 63 proc. balsų, o štai iš devynių partijų susidedanti Jungtinė opozicija – tik 14 proc. Prezidentas, aišku, apsidžiaugė tokia pergale, kurią pavadino „stulbinančia“. Matyt, ir jam pačiam ji buvo netikėta, nes per pastarąjį pusmetį opozicija nėrėsi iš kailio, stengdamasi sukompromituoti valdančiųjų politinių jėgų pastangas siekti narystės NATO ir priešintis Rusijos spaudimui.

Kaip laidai pranešė Tbilisyje stebėtoju dirbęs Lietuvos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, rinkimai praėjo be didesnių pažeidimų, ką pripažino ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Bet opozicija prakalbo apie rezultatų klastojimą ir, žinoma, savo kaltinimus mėgins realizuoti nauja sumaištimi.

Kaip ten bebūtų, Michailo Saakašvilio flango pergalė – tai tam tikras ir Lietuvos indėlis. Nuolatiniai Vilniaus kontaktai su Tbilisiu, parama Gruzijai suteikiant mandatą deryboms dėl Rusijos ir ES strateginės sutarties, reikia manyti, daug lėmė, kad gruzinai balsuotų už geresnę perspektyvą, sotesnį gyvenimą ir išsiveržimą iš izoliacijos bei Rusijos įtakos. Šis laimėjimas sustiprino Tbilisio pozicijas nesiliaujančiame ginče su separatinėmis respublikomis Abchazija ir Pietų Osetija, kurios ieško prieglobsčio Maskvoje.

Vilnius ir toliau nesiliauja demonstruoti aktyvumo regioninėje politikoje: savaitgalį Kijeve numatytas penkių šalių prezidentų susitikimas Kijeve, kurio metu bus tariamasi, kaip išvengti energetinio Rusijos spaudimo ir keistis turimais energetikos resursais. Gal šios pastangos ne visada duoda greitų ir apčiuopiamų rezultatų, tačiau demonstruoti pasauliui savo ryžtą – reiškia, įrodyti, kad demokratija veikia, kad ir maža šalis gali rodyti savo balsą ir turėti įtaką tarptautinėje politikoje.

(iš “Penkių kontinentų” grupės apžvalginės TV laidos “Savaitės pjūvis”).

Margas paukštis ta LPP…

Pilietis yra pilietis. Jis naudojasi visomis konstitucinėmis teisėmis, taip pat ir – rinkti ir būti renkamam. Šiuo požiūriu „žvaigždės” iš naujosios Tautos prisikėlimo partijos (TPP) – tai paprasčiausi Lietuvos piliečiai, kurie naudojasi tokia pat teise kurti politines partijas, dalyvauti rinkimuose ir būti renkamais į valdžios organus.

Ir koks nors sarkazmas TPP adresu yra tuščias maivymasis. Kas kita – kiekvieno piliečio nuomonė apie besikuriančius marginalinius judėjimas, organizacijas, frontus. Ji gerbtina, jeigu, žinoma, neperžengia atviros paniekos, padorumo, amoralumo ribų.

O LPP steigėjų puokštė šeštadienį „Litexpo” rūmuose tikrai buvo marga. Pats partijos vadovas A.Valinskas nesusilaikė nuo humoro, o tai pavertė steigiamąjį suvažiavimą į eilinį šou panašiu renginiu. Ne vieną aplankė įkyrios mintys, stebint buvusio diplomato Aido Puklevičiaus, atsėdėjusio už finansines machinacijas, Remigijaus Vilkaičio, jau kartą išsityčiojusio iš Prezidento rinkimų, įvairių nevienareikšmiškai vertinamų šoumenų veidus. LPP neatskleidžia, kuriame politinių jėgų flange bus jos stovykla, o apžvalgininkai spėlioja, kas jos finansinis rėmėjas. Nejaugi gražus LPP šūkis „Mes eisime pirmyn” pirmą kartą politinių kovų istorijoje nebus pagrįstas galingo verslo pinigais?

Bet tai dar pusė bėdos. Kaip sakė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas, Teisingumo ministerija turės aiškintis, ar teisėtas LPP steigiamasis suvažiavimas. Juk jame dalyvavo tik 687 delegatai, nors reikia ne mažiau tūkstančio… VRK vadovas mano, kad partija turės rimtų problemų, registruodamasi, o gal reikės dar vieno suvažiavimo.

Taigi, į Lietuvos politinį gyvenimą skandalingai įsiveržia dar viena politinė jėga. Koks jos likimas ir ar ji spės įšokti į rinkimų kampanijos traukinį, šiandien pasakyti sunku. Tačiau tas juokdario šleifas, nors A.Valinskas tvirtino „be bajerio” ateinąs į politiką, tęsis dar ilgai.

Paklaustas, o koks gi bus kitas Seimas, jo pirmininkas Č.Juršėnas „Penkių kontinentų” grupės TV laidai „Savaitės pjūvis” sakė: margas…

Švelniai pasakyta. Pernelyg švelniai.

Pirmyn, Lietuva!

Pastarojo meto Lietuvos diplomatinis suaktyvėjimas vertinamas prieštaringai. Iš vienos pusės, Vilnius giriamas, kad teikia politinę paramą Gruzijos ir Ukrainos siekiams integruotis į Europos struktūras, kad nedemonstruoja nuolankumo pasyviai Europos Sąjungos politikai. Kita vertus, kai kurie politikai perspėja, kad nedera erzinti kaimyninės „meškos”, blokuojant Rusijos derybas su Bendrija, neverta šokti pirma garvežio.

Liuksemburge Lietuva vienintelė iš 27 ES narių nepritarė mandatui pradėti Bendrijos derybas su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties. Briuseliui tai nepatiko. Didžiosios Europos valstybės – Vokietija ir Prancūzija – pataria Vilniui pačiam derėtis su Maskva dėl keturių Lietuvos iškeltų reikalavimų ir nestabdyti viso derybų traukinio. Laikraštis „Suddeutsche Zeitung” cituoja Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergėjų Lavrovą, patvirtinusį, kad „Maskva bet kuriuo metu pasirengusi pradėti derybas”, ir jos vyks birželio 26 dieną tolimajame Sibire. Mandatas deryboms tikimasi gauti gegužės 26-ąją ES šalių užsienio ministrų susitikime.
Tai, kad Lietuvos Seimas ratifikavo Lisabonos sutartį, užsienio apžvalgininkams leido teigti, kad Vilnius atsiėmė savo veto. Bet taip nėra. Ministras Petras Vaitiekūnas buvo griežtas: po keturių ministrų vizito į Tbilisį jis pareiškė, kad Lietuva dėl Gruzijos nenusileis. Jos tikslas – pajudinti iš mirties taško dėl Rusijos kaltės įšaldytus konfliktus Kaukaze.

Lietuvos diplomatiniam užsispyrimui galima tik pritarti. Galbūt realių laimėjimų čia mes ir nepasieksim, bet pasauliui pademonstruosime, kad naujosios ES narės dar nesusitaikė su politiniu ir energetiniu Rusijos šantažu, jos nepritaria ir Bendrijos senbuvių pasyviai, prisitaikėliškai ir konformistinei pozicijai.

Ir visas šis aktyvus labai jau primena kai kam nemalonius revoliucinio pakilimo laikus Baltijos šalyse prieš 18 metų. Gal Lietuva vėl išjudins Rytų Europą iš savotiško politinio ir ekonominio sąstingio? Gal ir ES pabus iš letargo miego, kurį sukėlė rusiškų dujų kvapas?

Taip laikyk, Lietuva!

Pastabos panaudotos „Penkių kontinentų“ internetinės televizijos laidoje „Savaitės pjūvis“:
http://mediacentras.penki.lt

apie rasizmą

Rasizmas – bjaurus reiškinys šiandieniniame pasaulyje. Smerktinas. Piktžaizdė ant visuomenės kūno. Rautinas su visom šaknimis. Išsikerojęs jis virsta atvira panieka kitai odos spalvai, kitai tautai, kitam kraštui.

Ne kitaip reiktų vertinti ir grupės jaunuolių išpuolį prieš dainininkę Berneen. Tiesa, šis skandalas pamažu išblėsta: mergina gydosi buvusias ar nebuvusias žaizdas, užpuolikė rusiška pavarde (?) gailisi dėl šio incidento, neigia rasinį jo pobūdį ir jau paleista iš areštinės į laisvę.

Galima būtų patylėti ir apžvalgininkui, tuo labiau, kad politikai ir žiniasklaida išnarstė po kaulelį šį įvykį, suskirstė, kas už, o kas prieš, pareikalavo koreguoti teisinę bazę, išplatino žinią po visą pasaulį. Tenka tik virškinti tai, kas nuryta: Lietuva įrašyta į rasistinių šalių sąrašą…

Bet ar mes jau taip teisūs, užsiėmę saviplaka? Plakam save, neapsižiūrėję ir pastatę namus ant kažkada buvusių (?) žydų kapų, kaltiname save ir atgailaujam, kad anuomet kai kas iš lietuvių dalyvavo žydų pogromuose, nuolaidžiaujam lenkams, kai šie Vilniaus apskrityje nevykdo Valstybinės kalbos įstatymo ir nepaiso bendrabūvio normų, ignoruoja lietuviškas mokyklas, švelniai paglostom įvairius perbėgėlius iš Afrikos ir nuleidžiam galvą, kai jie Lietuvą apšaukia rasistine šalimi…

Tas prakeiktas nuolankumas…

Ne, neteisinu Berneen užpuolikų. Tik klausiu: teisininkų kalba kalbant, kiek tame įvykyje buvo nusikalstamos rasizmo sudėties? O gal tai ne „paprastas rasizmas”, o viso labo „paprastas chuliganizmas”? Kodėl tikime atvykėlės pasakojimais, o netikim merginos-savanorės liudijimu? Jeigu jau nagrinėjam abiejų „personų” gyvenimą, tai ar drįstame savęs paklausti: kodėl vis dažniau visokio plauko pasaulio perėjūnai renkasi Lietuvą? Juk ne vien dėl to, kad Jungtinių Tautų programos lėšomis jiems įkurtas patogus ir minkštomis lovomis aprūpintas Pabradės pabėgėlių centras…

Nesiimu spręsti, koks iš PAR per Didžiąją Britaniją imigravusios dainininkės talentas, kokia to talento šviesa apšviečia blankią Lietuvos estrados padangę, pagaliau kokia Berneen neva išmoktos darkytos lietuvių kalbos vertė… Tik girdžiu: jos talentui esą per ankšta mūsų šalyje, lietuviai vaikinai ja per mažai domisi, o visokios dainų komisijos skiria per mažai balų… Paskui, pasirodo, ir vyrą Jungtinėje Karalystėje turinti (?), ir čia gerai įsikūrusi ir dar daug Lietuvai duosianti…

Sąmokslo teorijų gerai pramokusiai Lietuvos auditorijai kirba dar vienas įtarimas: ar tik mūsų pramogų verslo šulai nesugalvojo dar vieno „pijaro”, kad šitaip ant pjedestalo būtų iškelta juodaodė imigrantė?
Deja, tai tik dar vienas klaustukas, nors ir ne skliaustuose. Žinant tokio šou ryklio kaip A.Valinskas sugebėjimus iš nieko padaryti kone viską, to klaustuko galima ir nerašyti.

Jeigu rimtai, tai Lietuvos imigracijos tarnyba turėtų atsakingiau modeliuoti migracijos politiką, nes artėja globalizmo metas, kai ES šalis, ypač Lietuvą, užplūs „tranzitiniai” pabėgėliai iš vargingųjų pasaulio kraštų. Dėl jų problemų turi ir Didžioji Britanija, ir Prancūzija, ir kitos brandesnės demokratijos Europos valstybės. O ir Šengenu mes turime ne tik džiaugtis, bet ir susirūpinti jo teikiamais privalumais.

„Žalia gatvė“ Lietuvos gelbėtojui

Sekmadienio pavakare skambina kurso bičiulius: padėk, žmona, Kėdainių laikraščio žurnalistė įkalinta V.Uspaskicho, mobilaus neturi, žodžiu, skandalas, reikia paviešinti… Netekau žado. Kadangi nieko apie tai nebuvau girdėjęs, tai ir savo ausimis nepatikėjau. Ir atsisakiau pagelbėti. Tuo labiau, kad nežinojau net kaip.

Tik vėliau, išgirdęs apie šį incidentą iš žiniasklaidos, supratau: Darbo partija ir jos lyderis įžūlėja.

Štai jis išleidžiamas iš namų arešto. Nuo pirmadienio V.Uspaskichas su savo ištikima komanda gali važinėti po visą Lietuvą ir rengti rinkimų kampaniją. Teisėsauga, paleidusi jį į laisvę (iki Lietuvos ribų, žinoma), dar ir suteikia galimybę naudotis tais milijonais, kuriuos anksčiau buvo įšaldžiusi. Kitaip sakant, jam atvertos visos durys ir vartai iš naujo ropštis į valdžios olimpą. Tokią gerą dirvą sudarė Lietuvos valdžios institucijos, matyt, tik dėl akių tirdamos jo aferistinę bylą dėl mokesčių sukčiavimo. Byla tempiama, kol V.Uspaskichas visiškai išsilaisvins iš silpnai suveržtų prokuratūros pančių ir stačia galva puls į artėjančių parlamento rinkimų srovę. Gali būti, kad Maskvoje Lietuvą šmeižės priglaustasis politikas vėl taps mūsų šalies gelbėtoju…

Tiesą sakant, ir mano plunksnos broliai tam padeda. Negalima atsistebėti, kokie gražūs šaunių merginų būreliai ėmė plūsti į V.Uspaskicho rezidenciją Kėdainiuose, kaip gražuolės jam korėsi ant kaklo, kaip liaupsino, o šeimininkas tirpo iš laimės, vaišino svetes arba (su cukrum) ir suko ūsą: Lietuvių tauta pažįsta savo didvyrius…

Ar tikrai pažįsta?