Ar vieta Lietuvai taikdariškose misijose?
Kulka, pakirtusi Lietuvos karį Afganistane alytiškį Arūną Jermalavičių, pakirto ir pasitikėjimą Lietuvos dalyvavimo misijose užsienyje reikalingumu.
Tik ką Krašto apsaugos ministras J.Olekas buvo priverstas sutikti, kad Lietuva toliau siųs savo karius į Iraką, kai atskriejo žinia apie tragediją Afganistane. Ministras tarsi žinodamas norėjo apsaugoti valstybės gynėjus nuo dar didesnių netekčių. Bet, Prezidento ir Premjero spaudimu, viršų paėmė mūsų šalies tarptautiniai įsipareigojimai, kurie vis dažniau svarbesni negu tautiečių gyvybės…
Lietuvos kariai tarptautinėse misijose po NATO ar Jungtinių Tautų taikdariškomis vėliavomis dalyvauja jau 15 metų. Mes gal užmiršome prieš 12 metų – 1996-aisiaias atsitikusią nelaimę, kai Balkanų „pragare”, tiksliau karo apimtoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, nuo sužeidimų mirė N.Valteris. Tačiau ambicinga valstybinė politika mums primena: už partnerystę reikia mokėti.
Cinikai pasakytų: karas yra karas arba, liaudiškai kalbant, kertant mišką – skiedros lekia… Tos patarlės geriau neminėti žuvusio alytiškio šeimai, nes skaudžią netektį lydintis skausmas dažnai virsta į nežabotą pyktį, ir todėl jo akivaizdoje nukentėjusių veiksmai neprognozuojami…
Grįžtant prie didžiosios misionieriškos politikos, verta pasakyti štai ką: kieno interesus mes giname „karštuose” pasaulio rajonuose? Oficialiai – padedame atstatyti sugriautą kraštą, parengti pamatus demokratinei visuomenei, apginti taikius gyventojus. Tai kilni misija, suformuluota ir JT Chartijoje. Tačiau yra ir kita, labiau realistinė šio reiškinio pusė. Didžiosios valstybės, pirmiausia Jungtinės Valstijos, gina savo interesus įvairiuose pasaulio regionuose, taip pat ir Afganistane, kad užsitikrintų priėjimą prie gausių energetinių išteklių. Čia seniai talibų ir vyriausybinės kariuomenės karas peraugo į veiksmus prieš svetimą, tegul ir taikdarišką, kariuomenę. Tuomet, kai šis pasipriešinimas atsigręžia į svetimšalius, laikas pagalvoti apie išėjimą iš svetimos žemės. To nesuprato ir SSRS, surengusi 10-mečio karą Afganistane. Ji buvo priversta pasitraukti, patyrusi nežmoniškas netektis ir nuostolius. Dabar Amerika kartoja Sovietų Sąjungos klaidą…
Bet yra ir moralinis šios skaudžios netekties aspektas. Irake JAV kariai per pratybas taikiniu pasirinko šventą musulmonams Koraną. Tai baisus islamo įžeidimas. Keršto banga nuvilnijo per visą islamo pasaulį ir ji, aiškiai inspiruota talibų lyderio Osamos bin Ladeno pasekėjų, baisiomis riaušėmis plykstelėjo Goro provincijos sostinėje Čagčarane.
Tad klausimas labai paprastas: ar mes galime savo misijomis remti demoralizuotus Amerikos pėstininkus? Laikas pareikšti, kaip darė daugelis valstybių: jeigu tos misijos įgauna amoralų pobūdį, jeigu jomis dangstomi savanaudiški Vakarų šalių interesai, jeigu už jų gynimą tenka užmokėti vaikinų gyvybėmis, Lietuvos kariams tokiose operacijose ne vieta.
virgis
žinojo, vyrai, kur važiuoja. nesakau, kad dėl to mažiau gaila kareivio ar jo artimųjų, bet nereikia iš to burbulo daryt.
povilas
dėl vieno nevykusio poelgio nuo kurio atsiribojo ir atsiprašė visi kas už tai atsakingi, negalima daryti išvadų apie visų kareivių moralę.