Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…
O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du. Continue reading…
Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.
Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas… Continue reading…
Praėjusią savaitę jausmų bangos tiesiog talžė Lietuvą. Nors visą laiką save raminai, kad nereiktų eskaluoti ir plačiai apibendrinti dar vienos merginos nužudymo, vis dėl to kai kurios išvados, ir ne pačios maloniausios mūsų valstybei, peršasi. Visa tai kažkaip susiję su džiugiai švenčiama Kovo 8-ąja ir su Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis. Kaip? Continue reading…
Knygų ir Vilniaus mugės – du vienas kitą pakeitę prekybos monstrai. Nepaisant, kad į vieną „bridom gilų purvynėlį“, o per kitą plaukėm žmonių upe, niekaip negalėdami prasimušti į šaligatvį. Tarp jų – amžinoji lietuviškojo apsipirkimo Meka – Akropolis, prie kurio vos ne kas antras geras automobilis – baltarusių. Gal jiems čia ir Meka, o mums? Ką gi, komercijos Pavasaris… Continue reading…
„Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis? Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!“ Atpažįstate, kokios dainos tai žodžiai? Eiles parašė aktorius, režisierius ir poetas Kęstutis Genys, muziką – Rolandas Paulauskas, ją įdainavęs su „Ąžuoliuku“. Ko gero, tai žymiausia Sąjūdžio laikų daina, tapusi Atgimimo giesme. Continue reading…
Atšventus Vasario 16-ąją, nusiraminimo nedaug. Net ir ne dėl to, kad kainos kyla kaip ant mielių ar politinės partijos nenustoja erzeliuoti, o kad aplink Lietuvą, atrodo, kaupiasi tamsūs debesys. Jau kelintą kartą rašau, kad tai kur kas rimčiau negu kokio ten Užkalnio kebabai ar kepštelėjimas neklaužadai sūneliui per užpakalį… Continue reading…
Kas čia pasidarė, kad mums neįtinka nė vienas politikas, kad kone visus valdžios vyrus (ir moteris) įtariame korupcija, kad net tie, kuriais aklai tikėjome ir pasitikėjome, pasirodo, ne šventieji, kad nuolat kandžiai pašiepiame tuos, kurie regi grėsmę iš Rytų ir skelbia apie artėjantį Trečiąjį pasaulinį karą? Šio ilgo klausimo-teiginio gale parašiau klaustuką, bet nemanau, kad į jį atsakysiu… Continue reading…
Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius… Continue reading…
Baisi ta Lietuva: vaikai mušami ir žudomi, sugėrovai vienas kita ketvirčiuoja ir kūną išslapsto dalimis, du pensininkai nukankina šuniuką, valdžia, padedama žiniasklaidos, skęsta smulkiuose skandaluose, valstybė tik aukų atminimo žvakučių šviesoje susizgrimba imtis kažkokių priemonių smurtui pažaboti, o čia dar holokaustas primena tebežiojėjančias žydų istorijos žaizdas, draskančias lietuvio krūtinę… Bet ar nieko nėra teigiamo?
Išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos prieš pat jo inauguraciją sausio 20 d. palaidojo viltis tų, kurie tikėjosi nuosaikios jo politikos Europos saugumo klausimais. Interviu didiesiems Europos laikraščiams jis pareiškė, kad NATO yra atgyvena, pasenusi organizacija , kuri kelia susirūpinimą dėl vidaus nesutarimų. D. Trumpas pademonstravo, kad pirmiausia nori tartis su V. Putinu ir būtent su juo derinti Europos saugumo reikalus. Respublikonas vėl pasakė, kad šalys į NATO biudžetą nesumoka „tiek, kiek turėtų mokėti“. Continue reading…