O buvo taip: 2013-ųjų pavasarį per pažįstamą advokatą į mane kreipėsi viena Marijampolės rajono Kūlokų kaimo ūkininkė ir pasiūlė tarpininkauti, leidžiant žinomo to krašto žmogaus Jono Dapkūno atsiminimus. Įteikė 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintų rankraščio puslapių kopiją, kurią paskui gavau surinktą kompiuterinėje laikmenoje. Suradau nedidelę leidyklą „Kriventa“, kuri per keletą metų visą tekstą surinko, suredagavo, parengė knygos maketą, sudėliojo atsiųstas nuotraukas. Įdėjom nemažai triūso: papildėme tekstą išnašomis, tarmybių paaiškinimais, ištisą skyrių redagavo žinomas Marijampolės istorikas Benjaminas Mašalaitis.
Bet kai leidinys buvo beveik parengtas spaudai, užsakovė staiga nutraukė kontaktus su leidėjais. Pasipylė priekaištai, grasinimai, reikalavimai… Gaila, nes įdėta nemažai darbo, pastangų, būta daug organizacinių rūpesčių, be to neatsilyginta leidyklai, o svarbiausia iškilus to krašto žmogus vėl paskendo užmaršty. Ir taip jau šešeri metai.
Šiandien bent prabėgomis pristatome šią asmenybę – paprastą valstietį, bet kartu ir inteligentą, leidėją, Lietuvos kariuomenės savanorį, tremtinį. Štai ką rašiau rengtos knygos įžanginiame žodyje…
