Varganas aspirantas ant balto žirgo

Rinkimų isterija nuščiūva.

Ir dabar jau galiu pasigirti, kad, ko gero, buvau pirmas žurnalistas, atkreipęs dėmesį į aukštą liekną ekonomistą, kuris dėstė VU ekonomikos fakultete ir aspirantūroje rašė mokslinį darbą „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis (Lietuvos pavyzdžiu)“. Tuomet, apie 1988 m., Lietuvos televizijoje rengiau laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“, ir, matyt, sudomintas kažkokio aspiranto straipsnio, nutariau jo prašyti interviu. Kalba sukosi apie Lietuvos vietą pasaulinėje finansų sistemoje, o kadangi visa SSRS struktūra jau braškėjo, ir galinga banga atūžė „perestroika“, norėjosi sužinoti perspektyvaus ekonomisto prognozes laisvėjančiai Lietuvai. Continue reading…

Lapkritis: miesto bambeklio pastabos

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du. Continue reading…

Rugsėjis: kaimo bambeklio pastabos

Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.

Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas… Continue reading…

Pirmadienio mintys: Žvėrys šalia mūsų. Ką darysime?

Praėjusią savaitę jausmų bangos tiesiog talžė Lietuvą. Nors visą laiką save raminai, kad nereiktų eskaluoti ir plačiai apibendrinti dar vienos merginos nužudymo, vis dėl to kai kurios išvados, ir ne pačios maloniausios mūsų valstybei, peršasi. Visa tai kažkaip susiję su džiugiai švenčiama Kovo 8-ąja ir su Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis. Kaip? Continue reading…

Pirmadienio mintys: Lietuva – lyg tuštybės mugė

Knygų ir Vilniaus mugės – du vienas kitą pakeitę prekybos monstrai. Nepaisant, kad į vieną „bridom gilų purvynėlį“, o per kitą plaukėm žmonių upe, niekaip negalėdami prasimušti į šaligatvį. Tarp jų – amžinoji lietuviškojo apsipirkimo Meka – Akropolis, prie kurio vos ne kas antras geras automobilis – baltarusių. Gal jiems čia ir Meka, o mums? Ką gi, komercijos Pavasaris… Continue reading…

Pirmadienio mintys: Išmėžkime lietuvių kalbos arklides

„Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis? Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!“ Atpažįstate, kokios dainos tai žodžiai? Eiles parašė aktorius, režisierius ir poetas Kęstutis Genys, muziką – Rolandas Paulauskas, ją įdainavęs su „Ąžuoliuku“. Ko gero, tai žymiausia Sąjūdžio laikų daina, tapusi Atgimimo giesme. Continue reading…

Pirmadienio mintys: Penktoji kolona jau perka gėles

Atšventus Vasario 16-ąją, nusiraminimo nedaug. Net ir ne dėl to, kad kainos kyla kaip ant mielių ar politinės partijos nenustoja erzeliuoti, o kad aplink Lietuvą, atrodo, kaupiasi tamsūs debesys. Jau kelintą kartą rašau, kad tai kur kas rimčiau negu kokio ten Užkalnio kebabai ar kepštelėjimas neklaužadai sūneliui per užpakalį… Continue reading…

Pirmadienio mintys: Kas patikrins mūsų politikus?

Kas čia pasidarė, kad mums neįtinka nė vienas politikas, kad kone visus valdžios vyrus (ir moteris) įtariame korupcija, kad net tie, kuriais aklai tikėjome ir pasitikėjome, pasirodo, ne šventieji, kad nuolat kandžiai pašiepiame tuos, kurie regi grėsmę iš Rytų ir skelbia apie artėjantį Trečiąjį pasaulinį karą? Šio ilgo klausimo-teiginio gale parašiau klaustuką, bet nemanau, kad į jį atsakysiu… Continue reading…

Pirmadienio mintys: Kada pozityvas nuskaidrins mūsų kasdienybę?

Baisi ta Lietuva: vaikai mušami ir žudomi, sugėrovai vienas kita ketvirčiuoja ir kūną išslapsto dalimis, du pensininkai nukankina šuniuką, valdžia, padedama žiniasklaidos, skęsta smulkiuose skandaluose, valstybė tik aukų atminimo žvakučių šviesoje susizgrimba imtis kažkokių priemonių smurtui pažaboti, o čia dar holokaustas primena tebežiojėjančias žydų istorijos žaizdas, draskančias lietuvio krūtinę… Bet ar nieko nėra teigiamo?

Continue reading…