Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius… Continue reading…
Baisi ta Lietuva: vaikai mušami ir žudomi, sugėrovai vienas kita ketvirčiuoja ir kūną išslapsto dalimis, du pensininkai nukankina šuniuką, valdžia, padedama žiniasklaidos, skęsta smulkiuose skandaluose, valstybė tik aukų atminimo žvakučių šviesoje susizgrimba imtis kažkokių priemonių smurtui pažaboti, o čia dar holokaustas primena tebežiojėjančias žydų istorijos žaizdas, draskančias lietuvio krūtinę… Bet ar nieko nėra teigiamo?
Išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos prieš pat jo inauguraciją sausio 20 d. palaidojo viltis tų, kurie tikėjosi nuosaikios jo politikos Europos saugumo klausimais. Interviu didiesiems Europos laikraščiams jis pareiškė, kad NATO yra atgyvena, pasenusi organizacija , kuri kelia susirūpinimą dėl vidaus nesutarimų. D. Trumpas pademonstravo, kad pirmiausia nori tartis su V. Putinu ir būtent su juo derinti Europos saugumo reikalus. Respublikonas vėl pasakė, kad šalys į NATO biudžetą nesumoka „tiek, kiek turėtų mokėti“. Continue reading…
Spalio pabaigoje, kai vyko rinkimai į Seimą, Lietuvos žurnalistų sąjunga pateikė keletą klausimų: Kokį vaidmenį jų šurmulyje vaidina žiniasklaida, žurnalistai? Ar tinka žurnalistui aktyviai reikšti savo palankumą vienai ar kitai partijai, juo labiau agituoti balsuoti už vieną ar kitą konkretų asmenį? Kaip žurnalistų bendruomenė turėtų reaguoti, matydama tokius faktus? Tuomet LŽS pakvietė ir mane išsakyti savo nuomonę šiais klausimais, kurie mūsų nedidelėje šalyje kartais tampa labai skausmingi. Jau tada įsižiebusi diskusija apie žiniasklaidos paskirtį gali būti pratęsta. Continue reading…
Gyvenome šventėmis ir netikėtu speigu: šv. Kalėdos, Naujieji Metai, Trys Karaliai, stačiatikių Kalėdos… Retas prisiminėme SSRS iširimo 25-metį, gal kai kas ir ašarą dėl to nubraukė, eilinį kartą V. Landsbergį išvanojo, bet štai priartėjome prie Sausio 13-osios…
Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime yra tarpsnių, kurie reiškia pradžią ir pabaigą. Metų sandūra – tai laiko apibrėžta ir žmonių sutarta sandūra, be abejo, sąlygota gamtos pokyčių. Praėjusi savaitė, kurią apibendrinti vėl pasitelkiame savo įžvalgas, kažkada nutrūkusias ir vėl atgimusias, tarsi sujungia dvi laiko atkarpas ir, kaip sakytų astrologai, Beždžionę ir Gaidį – du nesuderinamus gyvūnus. Continue reading…
Kol vienas kitą plakėme verbomis (sekmadienio rytą nedidelio Aukštaitijos miestelio bažnyčia buvo sausakimša), kitame pasaulio pusrutulyje atsitiko kai kas svarbaus. JAV ir Kuba pradeda savotišką santykių Prisikėlimo etapą, kuris turi ne tik regioninę reikšmę. Amerikos prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) atvyko į Havaną. Continue reading…
Šių metų Knygų mugė lyg ir niekuo neišsiskyrė iš kitų. Purvynas automobilių stovėjimo aikštelėje, sunku prasibrauti prie prekystalių ir knygų lentynų, prie kurių daugiausiai grūdasi jų vartytojai ir šiaip žioplinėtojai, pakilusios leidinių kainos, kurios jau beveik nesiskiria nuo kainų knygynuose, keletas skandalingų autorių…
Žinoma, aplankyti mugę smagiau negu kiurksoti kitoje kultinėje vietoje – Akropolyje. Bet dar būtų smagiau, jeigu nereiktų iki kulnelių mindyti purvo (iki XVIII – osios mugės miesto valdžia galėtų aikšteles išasfaltuoti ir išplėsti), padidintų „Litexpo“ salių plotą, kad nereiktų šonais trintis ir stovėti su bičiuliais ilgiausioje eilėje prie kavos, atsisakyti nuobodžių transliacijų iš mugės per LRT ir t.t. Continue reading…
Pirmadienis – sunki diena. O dar oras slegiantis, dranga į depresiją varo, belieka tyliai kiūtoti namie, siūbčioti karštą arbatą ir šmirinėti internete. O čia imi ir susiduri su pofik. Kas tas pofik? Taip, žargonas, barbarizmas, daugiausiai jaunimo vartojamas. Verčiama taip: tas pats, bala nematė, nesvarbu, nusispjauti, velniop, vienodai rodo… Angliškai skamba kaip vulgarybė: I don’t give a shit! Continue reading…
Rytoj – pakili diena. Šventinė. Ryte išgersiu kavos, peržvelgsiu internetą. Paskui kaip kasmet, bet kokiu oru – į šventinius renginius. Bet šiemet jie bus ypatingi. Mat, ketinu pasiimti ir abu anūkus. Vienam – penkeri, kitam – aštuoneri. Vyresnėlis jau sąmoningas pilietis, mokykloje išmokęs, kas yra tokios šventės, o senoji močiutė Apolonija, buvusi istorijos mokytoja Švenčionėliuose, vaikams dar ciklą „paskaitų“ apie kunigaikščius, Lietuvos didikus, laisvės kovas, nepriklausomybę yra pasakojusi. Kiek tų žinių mažoj galvelėj išlieka, dar klausimas, tačiau vaikai puikiai gieda himną, daug išmano apie Gedimino pilį, Lietuvos trispalvę ir dar nemažai ką…
Tai štai Vasario 16-ąją pabuvosime dviejuose pagrindiniuose renginiuose: kai šaudys patrankų saliutai Daukanto aikštėje per Trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremoniją ir minėjime prie Signatarų namų. Tiesa, visos prof. Vytauto Landsbergio kalbos iš balkono vaikai nepajėgs išklausyti, bet tengi tvyro ypatinga aplinka… Continue reading…