Knygų ir Vilniaus mugės – du vienas kitą pakeitę prekybos monstrai. Nepaisant, kad į vieną „bridom gilų purvynėlį“, o per kitą plaukėm žmonių upe, niekaip negalėdami prasimušti į šaligatvį. Tarp jų – amžinoji lietuviškojo apsipirkimo Meka – Akropolis, prie kurio vos ne kas antras geras automobilis – baltarusių. Gal jiems čia ir Meka, o mums? Ką gi, komercijos Pavasaris…

Mane tuojau supeiks „eilinis skaitytojas“: žmogus turi teisę rinktis, kur ir ką pirkti, kur ir kaip leisti laisvalaikį. Tai tiesa. Tas „eilinis“ turi teisę šturmuoti Suvalkų parduotuves. Tas „darbo žmogus“, visą savaitę lenkęs nugarą prie staklių ar savo fermoje, turi teisę stumdytis perkančių ir žiopsančių minioje, būti apvogtam toje rankinių, krepšių ir maišelių kamšalynėje, paskui turi teisę skųstis policijai ir tikėtis, kad ji sugaus piktadarius, nesgi, kaip sakydavome sovietmečiu, „naša milicija nas berežot“ („mūsų milicija mus saugo“).

Taip, mes turime teisę pirkti nepigų bilietą ir žiopsoti į pilnas knygų lentynas, nors piniginėje skamba tik euro variokai; įkvėpti nuostabaus rūkyto karšio kvapo – tik įkvėpti, nes tas plonas ašakotas karšiukas kainuoja, kaip šypsodamasis suoktų prekybininkas, „tik“ septynis euriukus; gėrėtis iš balanų pintu krepšeliu (juk greitai grybų sezonas!), kurio kaina taip pat „tik“ 20 eurų; pasakoti kaimynei, kad visu trečdaliu pas lenkę nuo Medininkų pigesni negu Halės turguje nebent rauginti kopūstai ir t.t., ir pan.

O kur dar mūsų „elementari teisė“ aplankyti Akropolį su šaltu alumi, karšta itališka pica, puikiu aptarnavimu ir pasivaikščiojimu tarsi po modernų apsipirkimo muziejų. Čia atveža autobusais: nuo ryto iki vakaro minios žmonelių leidžia turiningą laisvalaikį. Gidai net yra sudarę maršrutą: pirmiausią į kurią nors mugę, po to kelios valandos laisvalaikio (suprask: taip parduotuvės), po pietų – į Akropolį, na, jeigu liks laiko iki sutemų – į UNESCO pasaulio paveldo objektą Vilniaus Senamiestį…

Pakaks tų teisių?

Rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys kalbėjo, kad Knygų mugės tampa vis labiau komercinės. Lengva pasakyti: jei brangu, tai neik ir nepirk. Lietuvio savasty įaugęs būtinumas lankytis po muges, būtinai kažką pirkti – blizgutį, niekutį, paklausyti kvailų juokų ar pažiūrėti kičinių menų, susitikti su susireikšminusiais ir vaikiškai besijuokiančiais dalyviais, o paskui, grįžus, spjaudytis…

Šį savaitgalį sostinės gatvėse ūžusi Vilniaus mugė – dar ryškesnis tokio „asmenybės susidvejinimo“ pavyzdys: einu, stumdausi, perku, o paskui skundžiuosi.

Tačiau pilietis turi ir kitą teisę: stengtis, kad ta mugė iš tikrųjų virstų linksmu, išmoningu, spalvingu turgumi su muzika, šokiais, juokdariais, linksmybėmis. Sutiktas ilgametis Kaziuko mugės rengėjas Vytenis Urba pritaria, kad koncertinių vietų gali būti daugiau. Juk mugė, taip pat ir ši, 414-oji, nusitęsusi 17 km, – tai ne tik apsipirkimas. Netgi šių metų jos simbolis „bačka“ skirta ir reklamuoti savo prekę ar renginį, ir rėžti prakalbą lyg kokiam Londono „haidparke“.

Prekybos centrų Lietuvoje apstu. Dažnai svarstai: kaip jie išsilaiko? Paskui tau paaiškina: prekybininkams padeda į lietuvio kraują įaugusi istorinė savybė – kuo daugiau įsigyti. Atsargai, juodai dienai, jei karas kiltų…

Štai spauda rašo, kad kitąmet Trakuose, ties istorinės Lietuvos sostinės vartais, kur dabar stūkso nušiurusi autobusų stotis, iškils šiuolaikinė dėžė – didžiulis, maždaug 2000 kv. m ploto prekybos (ir laisvalaikio) centras. Tad, norėdami apžiūrėti Trakų naująją ir senąją pilis ar karaimų gyvenvietę, pirmiausia būsime pavilioti į šiuolaikinį stiklinį ir betoninį prekybos monstrą. Verslininkai ir Trakų rajono merė tikina, kad jis paslėps prie istorinės vietovės kraštovaizdžio netinkančius sovietinius daugiabučius…

Verslas mus prievartauja. O mes tylime? Mes pulsime ten leisti varganų euriukų, kad po to nesinorės ir į koncertą Pilies menėje? Pasipriešinome ir privertėme Vilniaus savivaldybę praskinti dviračių taką Žvėryne, gal priversime pakeisti ir senelio Žalgirio stadiono likimą. Negi esame tokie lepšiai, kad neįveiktume komercinės mugių bjaurasties?

Tada visa Lietuva – tikra tuštybės mugė.