Pirmadienio mintys: Žvėrys šalia mūsų. Ką darysime?
Praėjusią savaitę jausmų bangos tiesiog talžė Lietuvą. Nors visą laiką save raminai, kad nereiktų eskaluoti ir plačiai apibendrinti dar vienos merginos nužudymo, vis dėl to kai kurios išvados, ir ne pačios maloniausios mūsų valstybei, peršasi. Visa tai kažkaip susiję su džiugiai švenčiama Kovo 8-ąja ir su Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis. Kaip?
Tarptautinę moters dieną vyrai skubėjo pas savo bendradarbes, žmonas, drauges, mylimąsias. Raudonos lepios tulpės jų grubiose rankose atrodė kaip išpirka už visų metų nuodėmes ir abejingumą dailiajai lyčiai. Bet tie keturi ar šeši žudikai šventę pažymėjo kita simboline raudona spalva – kraujo. Kovo 5 d. 26-rių Ieva iš Plungės dingo ir tą patį vakarą buvo žiauriai nužudyta.
Žudikai. Ir jokia nekaltumo prezumpcija iki teismo čia negalioja. Viešojoje erdvėje daugelis siūlė: surikiuoti juos prie sienos ir be jokio teismo…
Netgi patyręs ir visko matęs kriminalistas, policijos generalinis komisaras Linas Pernavas per televiziją sunkiai tramdė įtūžį. Ieva, kuri šiaip yra biblijinės Ievos gyvybės pradžios simbolis, niekada neskleis motinystės gėrio… Komisaras apibendrino: mūsų valstybė niekina gyvybę, moters žeminimas atslenka iš rizikingos socialinės aplinkos, iš pačios visuomenės, o mes nuleidę rankas.
Bet čia pridurčiau dar vieną aspektą, kurį kažkada išreiškė žodžio kišenėje neieškantis politikas: nuo tos tolerancijos mane vemti verčia… Toleruojame netradicinę orientaciją, šiltnamio sąlygas kuriame tautinėms, religinėms mažumoms, įžūlėjančius vaikus, paauglius ir jaunimą apsupame tolerancijos šiluma ir teisinėmis apsaugos tvoromis, abejingai stebime, kai prie Halės turgaus tuntas treninguotų jaunuolių rusiška „zekų“ kalba įžeidinėja merginas, kai parlamentaras ir vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų (Kaune jį vadina „švelniu pūkeliu“) žemina moteris įžūliu priekabiavimu…
Pareigūnams išsprūdo: Ievos žudikai buvo iš vienos romų (lietuviškai – čigonų) šeimos. Broliai. Tai, žinoma, nereiškia, kad visi Lietuvos čigonai nusikaltėliai. Jų yra visose tautose. Bet vis daugiau gyventojų simpatijų susilaukia Kovo 11-ąją Vilniaus sostinėje skanduojamas tautininkų šūkis „Lietuva – lietuviams“. Tai tarsi nuoroda, kad visas marginalines grupuotes, kurios paprastai atsiranda socialiniame dugne ar yra kažkieno inspiruojamos, mūsų šalyje privalo akylai stebėti tą darbą dirbančios tarnybos. Organizuotas nusikalstamumas, kurio likvidavimu taip didžiavosi teisėsauga, neatsiranda lygioje vienatautėje ir socialiai pastovioje erdvėje. Jo daigai išlenda skurdžioje, visas kilnias vertybes niekinančioje, daugiausiai daugianacionalinėje, tai yra, tvirtų istorinių šaknų neturinčioje dirvoje.
Mes ilgai tąsomės su Vilniaus taboru, iš kurio plinta narkomanijos, kitaip sakant, nusikalstamumo užkratas. Mes tik piršteliu pagrasiname visokiems lekstučiams, titarenkoms, subotinams, razminams, kurie „žaliųjų žmogeliukų“ pagalba mus bemat išsiųstų prasivėdinti į Sibirą. Visuomenė toleruoja ir tuos, kurie žaidžia prorusiškus žaidimus, neigdami bet kokį pavojų iš „didžiojo brolio“ pusės, pila vandenį ant Kremliaus propagandos malūno.
Šių eilučių autorius prieš daugiau kaip pusantrų metų atlaidžiai rašė, kad už mūsų emigrantų prieglobstį Vakaruose mums taip pat reikia atiduoti skolą – priglausti tūkstantį pabėgėlių. Priglaudėme vos keliasdešimt ir jau pajutome globėjo rūpesčių kartėlį. Mums užtenka savų problemų. Pasaulis nebe reikalo į pabėgėlių antplūdį žvelgia pasibaisėjęs.
***
Kovo 11-oji Lietuvoje buvo pažymėta tikrai išradingai: kur su rekordinėmis vėliavomis, kur milžiniškomis eitynėmis, kur linksmomis atrakcijomis. Kitaip ir negali būti. Bet daugelio kalbose per iškilmingą posėdį Seime skambėjo aiškios užuominos: mūsų visuomenė serga, valdžios turtų alkis tvirkina valstybę, ji tampa pažeidžiama ir galimai suskaldoma kaip Ukraina. Ją skaldome mes patys, abejingai stebėdami tarpstantį nusikalstamumą, žvėrių su žmogaus kaukėmis gausėjimą šalia mūsų.
Ką daryti, Prezidente?