„Kas adyna vis navyna“, – pasakytų lietuvių kalbos taisyklių ne itin paisantis senolis, išgirdęs, kad po tik ką suliepsnojusio S. Skvernelio ir L.Graužinienės+D.Grybauskaitės konfliktėlio pasipylė naujų skandaliukų.

Štai naujasis Viešojo saugumo tarnybos vadas Ričardas Pocius nenulaikė liežuvio už dantų ir paskelbė ypač įžvalgų pareiškimą: kas trečias iš jam pavaldžių VST darbuotojų yra nelojalūs Lietuvai, na, beveik Rusijos šnipai. Kalčiausias čia jau atsargoj esantis, čečėnų kilmės generolas, buvusio I-ojo VRM pulko vadas Sergejus Madalovas, kuriam, anot pagiežingojo Rimvydo Valatkos, „valstybė 24 metus leido tvarkytis, kaip savo troboje“. Atsiėmė ir Prezidentė, liepą įteikusi generolui apdovanojimą, antrąkart „blogiečiu“ tapo Saulius Skvernelis, kuris esą „pražiūrėjo ir toleravo nepakenčiamą padėtį VST“.

Raganų medžioklė įgauna pagreitį. Taip galima apibūdinti šią isteriją, kurią pakurstė naujasis, akylasis VST vadas. Vietoj to, kad pasiraitojęs rankoves imtųsi darbo savo naujame poste ir jį dirbtų iki galo, išaiškindamas visus „liaudies priešus“ savo tarnyboje, o tik paskui teiktų informaciją, kam priklauso, R. Pocius pademonstravo nenumaldomą troškimą atskleisti visas negeroves tiek pagal jam priklausančias funkcijas, tiek apskritai Lietuvoje. Taip, jį giria Prezidentė, nepeikia seimūnai, kurie iškart surengė viešą linčo teismą buvusiam VST vadui (lengva keikti tą, kurio poste jau nėra), iš piršto laužtais argumentais „girdėjau“, „sakoma, kad“, „tvirtinama, jog“ Sergejų Madalovą drasko E. Jakilaitis su savo eterio bičiuliu R. Valatka. Ir dar tuntas žiniasklaidos vilkų ir barakudų…

Bet kuo čia dėta S. Madalovo tautybė ir, pasak to paties skardžiabalsio visa ko demaskuotojo R. Valatkos, „sovietizuoti čečėnų kalniečių papročiai“ arba „madalovščina“? Kodėl ji suveliama į vieną kamuolį su tariamomis generolo jachtomis, vilomis, moteliais, nepotizmais ir šašlykais? Gal karininko nuodėmėms priskirsime ir tai, kad 1968 m. vadovavo vidaus kariuomenės kuopai Magadane, kur kažkada buvo tremtinių lageriai? Aha, mestelėtų koks žurnaliūkštis, ten jis prižiūrėjo ir lupo lietuvius tremtinius…

Dėmių galima užmesti ant švariausio veido. Nesakau, kad generolo veidas it kūdikio. Bet pamirštama, kad S. Madalovas dar prieš perestroiką 1986 m. pasitraukė iš sovietinės kariuomenės, nors metų pabaigoje galėjo gauti sovietinio generolo laipsnį. Nuo 1991 m. pradėjo dirbti Lietuvoje. Gal kas gali atvirai pasakyti, kodėl dažnų riaušių laisvės atėmimo vietose metu ar per prognozuojamus neramumus Vilniuje valdžia visas viltis dėdavo į I-ąjį VRM pulką?

Kita vertus, pažįstu daug čečėnų, kurie yra lojalesni Lietuvai negu daugelis lietuvių. Tik Razmanui Kadyrovui pavaldūs čečėnų smogikai mielai ryši Georgijaus juosteles ir liaupsina Vladimirą Putiną, o S. Madalovo kareiviai ištikimi duotai priesaikai Lietuvos valstybei. Jeigu atsirado koks nesubrendėlis, tai ar dėl to reikia rengti raganų medžioklę VST ir visoje Lietuvoje? Kam tai reikalinga? Kam tai naudinga? Nebent tiems, kurie kursto antiteroristinę, rasistinę isteriją ir visur ieško „liaudies priešų“.

Aha, viskas aišku: artėja rinkimai…

***

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko du aukšto lygio ekonomikos forumai – metinis, organizuotas Lietuvos pramonininkų konfederacijos, ir Lietuvos bei Ukrainos. Svarbus įvykis buvo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos darbo vizitas Vilniuje. Iš visų interviu ir pokalbių su svečiais galima buvo justi, kad ukrainiečiai karštligiškai ieško paramos – ekonominės ir politinės. Kol kas šioje šalyje vyrauja chaosas, viešpatauja korupcija, tarpsta biurokratija. Lietuva yra maža šalis ir pagelbėti milžiniškai Ukrainai gali nebent „advokataudama“ transatlantinėse organizacijose. O į jas Kijevas skubėte skuba…

Bet štai prie manęs prisigretina sportiškos išvaizdos neblogai lietuviškai kalbantis vyrukas ir be jokio prologo papila kritikos Ukrainai ir jos lyderiui. Šis – toks ir anoks, šokolado verslu stengiasi tik pasaldinti savo nusikalstamą biznį, šiaip supirkinėja įmones ir nekilnojamą turtą, derasi su oligarchais, kurie giria V. Putiną, vienu žodžiu, Petro Porošenka yra kone visos Ukrainos nelaimė.

Į visokius gandų skleidėjus, ypač kai jie juodina oficialų asmenį, linkęs žvelgti iš atstumo. Žinau, kad Ukrainos prezidentui, kaip ir, pavyzdžiui, vyriausybėje dirbantiems lietuviams, sunku. Kijeve gali rastis antrasis Maidanas, nes šalis skęsta suirutėje, o tarptautinės finansų organizacijos neteikia jai paramos. O toliau – Ukraina negali tikėtis greitos integracijos į ES, dar daugiau: pasigirsta balsų, reikalaujančių panaikinti Kijevo parašą po Asocijuotos narystės sutartimi, pasirašyta Vilniuje.

Bet skleisti panieką ir prasimanymus apie baisias žaizdas besigydančią tautą ir jos lyderius – žema ir nusikalstama.

Pasižiūriu iš šono: sportiškai ir tvirtai sudėtas vyrukas man primena Burdenkos gamyklos smogiką „jedinstveninką“ 1991 metų pradžioje. Taip ir norėjos paklausti: iš kur draugas komandiruotas?