Komentarai

Ar Ukraina užtvenks “Pietų srautą”?

South Streem“Dujų karai”, “dujinė” taktika ir strategija pastaruoju metu tapo valstybių santykių, geopolitinės situacijos kertiniu akmeniu. Nesiliauja energetinė krizė tarp Rusijos ir Ukrainos (pirmadienį už skolas ketvirtadaliu sumažintas dujų tiekimas Kijevui). Daug triukšmo sukėlė „Gazprom“ planai tiekti dujas Vakarams Baltijos jūros dugnu nutiestu vamzdynu. Maskva puoselėja planus naujais dujotiekiais aplenkti Ukrainą ir Baltarusiją, statoma galinga trasa į Kiniją. Plačiai aptartas kitas projektas „Nabucco“ – ES ir JAV remiamas dujotiekio tiesimas iš Azerbaidžano į Europos pietus per Turkiją. Tačiau naujausias Rusijos sumanymas – dujotiekis „Pietų srautas“, kuris nuo „Nabucco“ Bulgarijoje išsišakos link Serbijos, Vengrijos ir Vakarų valstybių. Šis projektas sukėlė nevienareikšmę reakciją.

Pasidavė ir vengrai…

Prieš savaitę Maskvoje buvo pasirašytas susitarimas dėl Vengrijos dalyvavimo tiesiant dujotiekį „Pietų srautas“, kuriuo dujos iš Rusijos pasiektų Pietų ir Vidurio Europą per Juodąją jūrą.

Susitarimą pasirašė Rusijos pramonės ir energetikos ministras Viktoras Christenka ir Vengrijos finansų ministras Janosas Veresas, dalyvaujant pirmiesiems šių valstybių asmenims – Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, Vengrijos ministrui pirmininkui Ferencui Gyurcsany ir Rusijos pirmajam vicepremjerui Dmitrijui Medvedevui, po keleto dienų išrinktam Rusijos vadovu.

Vengrija tapo trečiąja Rusijos partnere šiame projekte. Atitinkami susitarimai su Bulgarija ir Serbija buvo pasirašyti sausį.

Ceremonijos metu V. Putinas pažymėjo, kad pasirašius tarpvalstybinį susitarimą „atsiveria galimybės prijungti Vengriją prie naujo magistralinio dujotiekio „Pietų srautas“ projekto, taip pat drauge statyti su juo susijusią didelę požeminę gamtinių dujų saugyklą“. Jis sakė, kad „stabili savitarpio sąveika naftos ir dujų sektoriuje yra bendras Rusijos ir Vengrijos indėlis užtikrinant Europos energetinį saugumą“.

Tačiau Budapeštas laviruoja. Vengrijos ministras pirmininkas F. Gyurcsany prasidedant deryboms V. Putinui pasakė: „Jūs buvote greitesni už „Nabucco“ projektą.“ Tačiau po pasirašymo ceremonijos jis pridūrė, kad Vengrija linkusi remti ir „Nabucco“. „Du dujotiekiai – geriau negu vienas. Būčiau laimingas, jeigu būtų trys. Trys dar geriau negu du“, – sakė vengrų premjeras.

Tai buvo užuomina į „Nabucco“, „Pietų srautą“ ir „Šiaurės srautą“, kurį, kaip žinome, norima tiesti Baltijos jūros dugnu iki Vokietijos. Taigi, Vengrijos pragmatiniai apetitai tikrai nemaži. Apžvalgininkų nuomone, Budapeštas visiškai pasidavė energetiniam „Gazprom“ spaudimui, kuris, pasitaikius progai, gali pasireikšti ir politiniu diktatu šiai Vidurio Europos šaliai.

Ukraina įsigijo efektyvų ginklą

900 kilometrų ilgio dujotiekis „Pietų srautas“ (South Stream) nuo Novorosijsko per Juodąją jūrą iki Bulgarijos Varnos miesto gali būti pradėtas tiesti šiemet arba kitąmet. Bulgarijos teritorijoje jis turėtų išsišakoti: viena atšaka eitų į Pietų Europą, antroji – į centrinę Europos dalį. Naujienų agentūra „RosBalt“ praneša, kad vienodomis kompanijų „Gazprom“ ir italų ENI kapitalo dalimis sukurtas 10 mlrd. dolerių vertės projektas gali būti įgyvendintas iki 2013 metų. Dujotiekiu tekės apie 30 milijardų kubinių metrų dujų per metus. Dujų kiekis bus padidintas pigios žaliavos iš Turkmėnijos sąskaita. Susitarimą dėl pradinio Kaspijos dujotiekio statybos pernai gruodį pasirašė Rusijos, Turkmėnistano ir Kazachstano vadovai.

Tačiau „Pietų srautas“ gali sutikti netikėtą kliūtį. Jį gali „užtvenkti“ Ukraina, per kurios teritorinius vandenis Juodojoje jūroje planuojamas tiesti naujasis dujotiekis. Nors „Gazprom“ vadovai tvirtina, kad Ukraina tam neturi teisės, tačiau Kijevas yra kitos nuomonės. Laikraštis „Kommersant“ pažymi, kad Ukraina gali uždelsti projekto įgyvendinimą arba visiškai užkirsti jam kelią.

Beveik visa povandeninė dujotiekio trasa eis per Ukrainos ekonominę zoną (Turkijos zoną iš projekto išbraukė dar 2006 m.). Juodojoje jūroje, kaip ir Baltijoje, nėra neutralių vandenų: visus juos išsidalijusios pajūrio valstybės, todėl reikės Ukrainos ir Rumunijos leidimų. Kaip ir „Šiaurės srauto“ atveju, čia per metus dar teks atlikti ekologinę ekspertizę, kurią būtina suderinti su pakrantės valstybių vyriausybėmis (pagal Jungtinių Tautų Jūrų konvencijos 76 str.).

Nors Kijevas dar aiškiai neišsakė savo pozicijos dėl šio dujotiekio, premjerė Julija Tymošenko sausio mėnesį netikėtai pasiūlė naują projektą – vamzdyną į Europą tiesti iš Vidurio Azijos per Ukrainą („Baltasis srautas“). Ji pagrasino: „Jei su šiuo pasiūlymu Maskva nesutiks, Ukraina pasinaudos suomių, estų ir lenkų patyrimu sudarant kliūtis „Šiaurės srautui“.

Kijevas neslepia, kad tai savotiškas kerštas bendrovei „Gazprom“ už nuolat keliamus Ukrainai ultimatumus apmokėti skolas ir dėl jų apriboti dujų tiekimą. Kijevas tai vadina „rankų išsukinėjimu“.

***

Naujieji dujų tiekimo į Vakarus projektai atskleidžia Rusijos ketinimus apraizgyti energetiniais tinklais tiek Rytų, tiek Vidurio, tiek Vakarų Europą ir taip diktuoti savo sąlygas Senajam žemynui.

Žurnalas „Project Syndicate“ rašo, kad Europoje pastebimas tiekėjų įtakos didėjimas ir importuotojų galios mažėjimas. Tai, kad Rusijos prezidentu išrinktas Dmitrijus Medvedevas – buvęs „Gazprom“ tarybos pirmininkas, sugriauna tas menkas viltis, kad pasitraukus V. Putinui (beje, ar jis pasitraukė?) Kremlius sušvelnins energetinį ir politinį spaudimą Vakarams. Taigi, asimetrija energetiniuose ES ir Rusijos santykiuose tik didėja.

Viduržemio jūros regionas – naujas konflikto laukas

Viduržemio jūros šalių sąjunga Pirmadienį Hanoveryje susitiko Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Tai toli gražu ne tik tradicinės dviejų didžiųjų ES ir NATO valstybių lyderių derybos. Nicolas Sarkozy ir Angelos Merkel pozicijos išsiskiria pirmiausia dėl Paryžiaus peršamos (Mediterranean Union).

Tapdamas Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy šią idėją pasiūlė vietoj Turkijos narystės ES, o netrukus, kai Prancūzija nuo liepos 1 d. pradės pirmininkauti Bendrijoje, „ji bus prioritetinė…“

A. Merkel šis sumanymas nepatinka nuo pat pradžių. Berlynas priešinosi tiek Turkijos stojimui į ES, tiek Paryžiaus idėjai suvienyti Pietų Europos, Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų šalis į vieną sąjungą, kuri, kaip nuogąstauja A. Merkel, bus atsvara Europos Bendrijai. Įtampa šiuo klausimu tarp dviejų valstybių peraugo į visaip dangstomą priešiškumą, kad jų lyderių susitikimas buvo atidėtas du kartus. Tuo metu N. Sarkozy paskelbė, kad, kitą pusmetį Prancūzijai pirmininkaujant ES, Viduržemio jūros šalių sąjunga jau liepą bus įkurta steigiamajame jos suvažiavime Marselyje.

Tiesa, ją įkurti jau buvo bandoma pernai vasarą. Vos tapęs Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy pareiškė, kad pernai birželį ES šalių viršūnių susitikime jis pateiksiąs sąjungos projektą. Tai buvo tarsi jo rinkimų programos sudėtinė dalis.

Šiame projekte Turkijai numatyta svarbiausia vieta. Naujasis darinys neva glaudžiai bendradarbiaus su Briuseliu, sukurs savo institutus ir veiks taip, kaip veikia Didysis aštuonetas (G-8). Kaip ir Europos Taryba, čia bus sukurta Viduržemio taryba. Pagrindinės veiklos sritys – imigracinė politika, ekonominė ir prekybos plėtra, gamtosauga, teisės normų rengimas.

Briuselis pasipriešinimo tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps“ rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros regiono valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojo statusą, o keletas valstybių iki šiol jau įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutarta regiono šalių partnerystę plėsti trimis kryptimis: politinėje ir saugumo, ekonomikos ir finansų, taip pat socialinėje, kultūrinėje ir humanitarinėje. Procesas turėtų baigtis sukūrus laisvą prekybos zoną Viduržemio jūroje. Jau 4 m. dirba šios regioninės ES organizacijos Parlamentinė Asamblėja.

Į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritaria šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes jis nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija. Įdomu, kad ši idėja sukėlė pačios Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad, jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.

Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, įtariai vertina N. Sarkozy pasiūlymą. Bet labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas finansuos šią naują organizaciją? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist“, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurie iš jų buvo Prancūzijos kolonijos, o čia veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais būdais atėjusius pinigus…

Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas neturi visuotinio pritarimo. Prancūzijos ir Vokietijos santykiai įtempti ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.

Pavojingi žaidimai kosmose

Praėjusią savaitę JAV gynybos departamentas pranešė, kad netoli Havajų iš laivo paleista raketa sėkmingai pataikė į 2006 m. gruodį paleistą sugedusį Amerikos žvalgybinį palydovą „US 193“. Visas aparatas į Žemę būtų nukritęs kovo 6 dieną.

„Šiandien, maždaug 22 val. 26 min. (ketvirtadienį, vasario 21 dieną, 5 val. 26 min. Lietuvos laiku), JAV karinio jūrų laivyno kreiseris „USS Lake Erie“ paleido vieną modifikuotą taktinę raketą „Standard-3“, kuri pataikė į palydovą maždaug 247 km virš Ramiojo vandenyno, jam skriejant kosmose daugiau kaip 17 tūkst. mylių (27 tūkst. km) per valandą greičiu“, – sakoma Gynybos departamento pranešime. Aparato sunaikinimas, esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, Pentagonui kainavo 50–60 milijonų dolerių. Prisitaikymas ir sunaikinimas užėmė kiek daugiau kaip 10 sekundžių…

Atgyvenusių palydovų sunaikinimas – įprastas dalykas kosmoso tyrimuose. Tačiau šiame 2,3 tonos sveriančiame palydove buvo maždaug pusė tonos neišnaudoto raketų kuro, kurio pagrindą sudaro labai nuodinga medžiaga – hidrazinas*.

Nors apie operaciją Vašingtonas pranešė dar sausio 26 dieną, pasaulyje pasigirdo protestų. Mat mokslininkai perspėjo, kad aparato duženos po atmosferą sklaidysis ilgą laiką – apie 40 dienų ir gali nukristi ant… Lenkijos, Baltarusijos ar Lietuvos. Kol kas pranešimų, kad mūsų šalies gyventojai būtų radę įtartinų liekanų, negauta. Pentagonas apskaičiavo, kad didžiausia tikimybė, jog jos nukris į okeaną. Jeigu kuro bakas išsihermetizuos, hidrazinas dujų pavidalu pasklis atmosferoje ir su krituliais pateks į Žemės paviršių.

Labiausiai sunerimo Kinija. Pekinas pranešė, kad bus skaičiuojami nuostoliai, patirti susprogdinus amerikiečių palydovą. Jis pareikalavo visapusiškos informacijos, kad tai galėtų padaryti, bei imtis visų atsargumo priemonių ir kitoms šalims. Tai buvo tarsi atsakas į Vašingtono išreikštą susirūpinimą, kai prieš metus Kinija analogiškomis sąlygomis sunaikino savo atidirbusį meteorologinį palydovą „Feng Yun-1C“. Tuomet JAV griežtai kritikavo Pekiną, kad aparato nuolaužos, kol jos sudegs patekusios į tankiuosius atmosferos sluoksnius arba nukris į Žemę, dar ilgai kels grėsmę likusiems skraidyti kosmoso įrenginiams. Bet Vakarai labiau rūpinosi ne palydovo likimu, o tuo, kad Kinija pasauliui demonstruoja savo karinę galią, kuri dabar persikelia į kosmosą.

Ekologinis ir žmonių saugumas – tik vienas šios operacijos aspektas. Rusija mano, kad šitaip Vašingtonas demonstruoja pasauliui savo priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) privalumus. Kaip pasakė Rusijos MA Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Tarptautinio saugumo centro vyriausiasis mokslinis bendradarbis, generolas majoras Vladimiras Dvorkinas, „JAV bet kada gali pareikšti, kad reikia sunaikinti objektus kosmose Žemės žmonių saugumui, tačiau būtinos platesnės Rusijos, JAV ir Kinijos diskusijos dėl kosminio ginklavimosi uždraudimo sutarties“. Bet jis abejoja, kad šis eksperimentas buvo vykdomas PRGS elementams bandyti. Raketomis „Standard-3“ ginkluoti Amerikos kariniai laivai ir vienas Japonijos, tačiau jų charakteristikos seniai žinomos.

Laikraštis „The Washington Times“ rašo, kad dviem JAV kosminiams aparatams teko išsisukinėti nuo „šiukšlių“, kurių padaugėjo, kai Kinija pernai sausio 11 dieną numušė savo palydovą. Bet manevruoti bus dar sunkiau, kai Kinija ir kitos šalys prisigamins pakankamai priešpalydovinių raketų, lazerinių ginklų, virtualiojo karo priemonių. Kol kas strateginės grėsmės tai nekelia. Pekinas šiuo ginklu tik gąsdina.

Tačiau specialiojoje Kongreso komisijoje pasigirdo pasiūlymų kosmose naudoti „Trident“ tipo raketas su įprastinėmis galvutėmis. Tiesa, norint jomis numušti palydovus, jas reikia perdaryti. O šių metų gynybos biudžete tam lėšų nenumatyta. Pentagonas siekia, kad asignavimuose kariniams reikalams pinigai kosmoso aparatams naikinti raketomis būtų numatyti bent kitais finansiniais metais, kurie JAV prasideda spalio 1 dieną.

O Kinija, išbandžiusi priešpalydovinį ginklą, pademonstravo, kad jai užtenka ir lėšų, ir naujų technologijų. Palydovas „Feng Yun-1C“ buvo numuštas vidutinio veikimo nuotolio balistine raketa. Iki 2010 m. Pekinas pagamins pakankamai tokių raketų, galinčių sunaikinti ne tik savo, bet ir JAV palydovus, skriejančius žemoje Žemės orbitoje. Prieš metus vykusioje sėkmingoje operacijoje Pentagono žvalgyba atspėjo Pekino planus ir netgi bandė Kiniją atkalbėti nuo to bandymo. Nepavykus to padaryti, JAV kartu su Didžiąja Britanija, Japonija ir Indija nusiuntė Pekinui oficialią diplomatinę protesto notą. Įdomu tai, kad Kinija pati ragina vykdyti Jungtinių Tautų rezoliuciją, draudžiančią kosminius ginklus, bet teigia, kad jai priklauso visa kosmoso erdvė virš Kinijos teritorijos, kurioje neva ji galinti daryti ką nori. Kitaip sakant, gali numušti ir virš Kinijos skriejančius Amerikos palydovus…

Laikraštis „Wall Street Journal“ rašo, kad kol kas ginklavimosi kosmose realiai neriboja jokie tarptautiniai teisės aktai, nors jų yra keletas. Kinijos ir Rusijos skundai dėl JAV veiksmų kosmose ir Vašingtono – dėl Pekino savivalės verčia galvoti apie skubų kosminės erdvės demilitarizavimą. Vašingtonas siūlo sukurti šalių, galinčių savo gynybinę ginkluotę panaudoti kosmose, asociaciją, kuri įpareigotų valstybes iš anksto pranešti apie, pavyzdžiui, ketinimus sunaikinti savo palydovus. Kaip tik šito prieš metus nepadarė Kinija, po to dar ilgai slėpusi įvykdytą eksperimentą.

Dabar kiekviena „kosminė“ valstybė turi savo kosminės gynybos pajėgumus. Dar daugiau: Rusija ir Kinija bando įtraukti į šias varžybas Iraną, kuris skubiai gamina tolimojo nuotolio raketas. JAV PRGS elementus dislokavo Japonijoje, kad jos sulaikytų didelių karinių ambicijų turinčią Šiaurės Korėją. Amerikos planai PRGS įkurdinti Rytų Europoje – tai atsvara tiek Iranui, tiek Pekinui, tiek ir Rusijai, juolab kad, pasirodo, šių sistemų ginklus galima pritaikyti kosmose.

Kitaip sakant, kosminė ginkluotė plėtojama nekontroliuojamai, o paskutiniai Kinijos ir JAV bandymai tėra „nekalti“ eksperimentai, kurių auka – visa žmonija.

*Išsamiau apie šią toksinę medžiagą: http://www.infochema.lt/

Kam A. Lukašenka demonstruoja savo humaniškumą?

lukashenko-01.jpgTenka pripažinti, kad Aleksandras Lukašenka, paleisdamas iš kalėjimo į žmonos Irinos laidotuves opozicijos lyderį Aleksandrą Kozuliną, pasielgė tikrai humaniškai. Laidotuvės Minske vyko trečiadienį, o A. Kozulinas dar turės dieną pasidžiaugti laikina laisve.

Į namus buvusį kandidatą į prezidentus naktį atvežė pats kolonijos viršininkas. Rytą jam buvo leista aplankyti Dzeržinske gyvenančią žmonos motiną. Ketvirtadienį nuteistasis surengs spaudos konferenciją. Joje jis žurnalistams paaiškins, kodėl ketina apskųsti teismui šalies prezidentą, suteikusį, pasak A. Kozulino, jam tiek moralinių kančių, sergant ir mirus žmonai. Ji mirė nuo vėžio dar šeštadienį, tačiau ilgai nebuvo laidojama. Visi laukė, ar vyras bus išleistas iš kalėjimo, kuriame net buvo paskelbęs bado streiką. Pats įkalintasis sako, kad kaip 2006 m. kovą buvo suimtas, taip ir naktį į antradienį paleistas paties A. Lukašenkos nurodymu.

Baltarusijos prezidentas dar praėjusią savaitę kilniadvasiškai pareiškė, kad A. Kozulinas gali būti išleistas į Vokietiją gydyti žmonos, tačiau opozicijos lyderis nesutiko, tvirtindamas, kad, išsiųsdamas į emigraciją, režimas nori juo atsikratyti. Politinis kalinys taip pat nesutiko rašyti pasigailėjimo prašymo prezidentui. A. Kozulinas reikalauja paleisti ir jaunimo aktyvistą Adrejų Kimą, kuriam gresia kalėjimas iki 6 m. už grasinimus susidoroti su milicininku.

Į režimo priešininko netektį sureagavo Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Bushas. Baltųjų rūmų spaudos tarnyba išplatino pareiškimą, kuriame reiškiama užuojauta A. Kozulinui ir dviem jo dukterims Olgai ir Julijai bei apgailestaujama, kad dėl įkalinimo jis kartu su Vieningosios demokratinės opozicijos lyderiais negalėjo dalyvauti susitikime Ovaliniame kabinete praėjusių metų gruodžio 6 d.

Paleidus A. Kozuliną iš kalėjimo, JAV valstybės departamentas suskubo duoti ženklą A. Lukašenkai, kad Vašingtonas pasirengęs dialogui su Minsku, jei opozicijos lyderis bus visiškai paleistas į laisvę. „Svarbu, kad jo išlaisvinimas būtų ilgalaikis ir besąlygiškas“, – pabrėžiama pranešime. Jame tarsi paskatinamas A. Lukašenka, kad A. Kozulinas būtų išlaisvintas paskutinis iš neteisėtai įkalintų kitų šešių politinių kalinių.

Jis buvo sulaikytas 2006 m. kovo pabaigoje po opozicijos organizuotų masinių protesto akcijų. Opozicija reikalavo panaikinti nedemokratinių ir sufalsifikuotų rinkimų rezultatus. Už chuliganiškus veiksmus ir mitingų organizavimą teismas birželį A. Kozuliną nuteisė pusšeštų metų kalėti griežto režimo kolonijoje „Vitba-3“. Pagal 92-tą Baltarusijos baudžiamojo kodekso straipsnį, pirmą kartą nuteistas asmuo gali būti išleistas septynioms paroms į laisvę, esant ypatingoms aplinkybėms. Nors 48 m. sutuoktinės mirtis ir yra „ypatingos aplinkybės“, A. Lukašenka ilgai delsė priimti sprendimą. Buvęs konkurentas prezidento rinkimuose bei didžiausias režimo kritikas ir kalėjime neduoda ramybės Baltarusijos vadovui.

A. Lukašenka stiprina savo valdžios pamatus. Praėjusių metų pabaigoje užsienio spauda pranešė, kad jis kuria visuomeninę prezidentą remiančią organizaciją „Baltoji Rusia“. Steigiamajame suvažiavime jos vadovas Aleksandras Radkovas neslėpė, kad ji panaši į Vladimiro Putino „Vieningąją Rusiją“ ir gins A. Lukašenką tiek nuo vidaus priešų, tiek nuo Vakarų išpuolių. Lapkritį jos aktyvistai buvo panaudoti prieš opozicijos šalininkus, kurie buvo išėję į Minsko gatves. Gruodžio 25 d., per pačias Kalėdas ir per A. Kozulino gimtadienį, protesto mitingas buvo surengtas ir Vašingtone, priešais Baltarusijos ambasadą, tik čia jų niekas nevaikė.

Baltarusijos vadovas naudoja visuomenines organizacijas kaip priemonę kovai su silpna ir susiskaldžiusia opozicija. Tokiomis aplinkybėmis jis niekuo nerizikuoja trumpai paleisdamas į laisvę savo priešininkus ir taip demonstruodamas savo ištikimybę humanistinėms vertybėms.

Ar Kuba bręsta permainoms?

Raul and Fidel Castro„Kuba, mano meile“. Taip senoje dainelėje buvo apdainuojama Laisvės sala. Kad ir keikdami Fidelio Castro režimą, tokius žodžius iki šiol taria apie pusantro milijono kubiečių, per pusę amžiaus priverstų emigruoti į Jungtines Valstijas.

Ar dabar Kuboje įvykęs valdžios pasikeitimas nepažadins naujų emigrantų vilčių grįžti į tėvynę? Tiesą sakant, permainų laukia visi – tiek vos galą su galu suduriantys 12 mln. kubiečių, tiek vos už keleto mylių esanti Amerika, bet naujasis Kubos lyderis Raulis Castro, pakeitęs 5 m. vyresnį brolį Fidelį, aiškių pažadų nedalija. Visą laiką išbuvęs „komendantės“ šešėlyje, jis turbūt ir nenusiteikęs reformoms. Vis dėlto apžvalgininkai pastebi švelnių reformų ženklų.

Havana jau anksčiau įvardijo savo ekonomikos pavyzdį – Kiniją, kurios komunistinis ūkis padarė nepaprastai didelį šuolį. Pekinas sugebėjo nuo skambių šūkių pereiti prie realių ekonomikos reformų, nors jo užsienio politika nedaro kompromisų su vadinamaisiais imperialistais.

Pusantrų metų brolį pavadavęs R. Castro yra ištaręs viltingas frazes: „Mano šaliai svarbiau pupelės negu patrankos“, „Mūsų problema – badas, o ne imperializmas“. Atrodo, ateina galas Fidelio tuščiažodžiavimui ir revoliucinei retorikai. Continue reading…

Armėnai kyla į studentų revoliuciją?

Tiesą sakant, kad Kaukaze kils dar viena revoliucija, vilčių nedaug. Šį sykį ėmė bruzdėti Armėnija, teisingiau – po prezidento rinkimų opozicijos lyderių į gatves sukviesti studentai, todėl šiuos protestus galima būtų vadinti studentų revoliucija.

Protestai prasidėjo, kai rinkimus laimėjo artimiausias kadenciją baigiančio prezidento Roberto Kočariano sąjungininkas 53 m. Seržas Sarkisianas. Prieš 10 m. iš šalies vadovo posto pasitraukęs Levonas Ter-Petrosianas teigia, kad rinkimų rezultatai suklastoti, o tarp nugalėtojo ir dvi kadencijas prezidento poste išbuvusio R. Kočariano įvyko sąmokslas.

Jau keliolika metų visą valdžią Armėnijoje iš tikrųjų dalijasi trys asmenys. S. Sarkisianas iki šiol buvo vyriausybės vadovas, tačiau apžvalgininkai prognozuoja, kad dabar jis su prezidentu susikeis pareigomis. Bet ir pats L. Ter-Petrosianas kadaise ministru pirmininku buvo pasirinkęs R. Kočarianą. Grįžęs į politikos sceną po 10 m. pertraukos, 63 m. sulaukęs L. Ter-Petrosianas staiga suprato, kad anie du daugiau kaip du dešimtmečius yra artimi draugai. Rinkimus stebėję užsienio ekspertai juose neįžvelgė didelių pažeidimų, tačiau opozicijos lyderis į protesto mitingus Jerevane sukvietė tūkstančius žmonių, daugiausia jaunimo. Jis net paragino studentus boikotuoti paskaitas ir išeiti į gatves.

Valdančiosios Respublikonų partijos vadovas Armenas Ašotianas opozicijos lyderių atžvilgiu buvo griežtas. „Karo ar revoliucijos jie nesukels, – kalbėjo jis laikraščiui „Kommersant“. – Norės susirėmimų – gaus grąžos“. Tačiau protestuotojų mitingai kol kas taikūs. Jerevano policija į juos žiūri atlaidžiai, o pagrindinėse gatvėse išstatytų palapinių neliečia. Atrodo, kad Kijevo Maidanas Armėnijai kol kas negresia.

Vis dėlto padėtis šalyje apverktina. Nors ši Kaukazo kalnų apsupta šalis, turinti apie 3 mln. gyventojų, kiek stabilizavo savo ekonomiką, pagal bendrąjį vidaus produktą ir ūkio plėtros tempą pasaulyje ji tebėra antrajame valstybių šimtuke. Armėnija nesiekia narystės nei ES, nei NATO, kaip kitos Kaukazo šalys, ir savo ekonomiką grindžia glaudžiais ryšiais su Rusija. Armėnija aktyviai dalyvauja Kolektyvinėje saugumo sutartyje su Rusija. Maskvos grasinimai Gruzijai ir Ukrainai, pretenduojančioms į Aljansą, žlugdo bet kokias Jerevano viltis įsijungti į eurostruktūras.

Kita vertus, nejuda iš mirties taško ir Jerevano santykiai su Azerbaidžanu bei Turkija. Derybas su Baku gadina neišspręstos Kalnų Karabacho problemos. Jos tęsiasi jau 20 m., kai įvyko pirmieji susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų. 1992 m. kilęs karas tarp jau nepriklausomų Armėnijos ir Azerbaidžano nusinešė 35 tūkst. gyvybių. Kažkada Josifas Stalinas šį armėnų apgyvendintą kraštą priskyrė Azerbaidžanui, tačiau iširus Sovietų Sąjungai ir Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol niekas, netgi Armėnija, nepripažino.

Jerevanas siekia Kalnų Karabachą prisijungti konfederacijos pagrindu, tačiau Baku reikalauja, kad kraštas ir apsauginė zona atitektų Azerbaidžanui. O jis – strategiškai svarbus rajonas. Už kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūros naftos telkinius, Turkiją ir Vakarų valstybes. Kalnų Karabachas trukdo susitarti su Baku ir Turkija, kad Armėnija ateityje taptų plačiu energijos išteklių tranzito į Vakarus koridoriumi. Bet, atrodo, įšaldytas konfliktas kol kas yra geriausia išeitis kunkuliuojančiam Kaukazo regionui.

Užtai Jerevanas didžiuojasi santykiais su Iranu. Kaip ir Maskva, jis teisina Irano branduolinius planus ir kaltina Vakarus taikant branduolinėms valstybėms dvejopus standartus. Pernai Armėniją aplankė Irano prezidentas, ir armėnų spauda džiaugėsi, kaip rašė spauda, tarsi būtų Ararato kalnas atiduotas…

Žinoma, įvykę rinkimai Armėnijoje nieko nepakeis. Rusija patenkinta jų baigtimi, nes S. Sarkisianas, buvęs ministras pirmininkas ir gynybos ministras, jai ištikimas. Visą reikalą gadina taip pat buvęs jos bičiulis L. Ter-Petrosianas, baigiantis politinę karjerą, bet dar Maskvai skaudžiai primenantis spalvotų revoliucijų grėsmę.

Tylios V. Putino ir D. Medvedevo varžytynės

Rusijos vyriausybė šiomis dienomis atsistatydins. Tai normalus konstitucinis veiksmas artėjant kovo 2 d. numatytiems prezidento rinkimams. Laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ spėja, kad gal tai galėjo įvykti ir šį trečiadienį, tačiau ministrų kabineto vadovas Viktoras Zubkovas tądien Maskvoje dar susitiko su Ukrainos ministre pirmininke Julija Tymošenko, todėl pasitraukimas greičiausiai įvyks iš karto po jo vizito į Pietų Korėją šį savaitgalį.

Prieš 4 m. Michailo Kasjanovo vadovaujama vyriausybė buvo nušalinta iki prezidento rinkimų likus dviem su puse savaitės. Vladimiras Putinas spaudos konferencijoje leido suprasti, kad ir vėliau ministro pirmininko pareigas ėjusio Michailo Fradkovo kabinetas efektyviai dirbo prieš rinkimus ir įvykdė visus uždavinius. Vadinasi, dabar vyriausybę galima reformuoti, kad po naujojo prezidento inauguracijos gegužės pradžioje šis veiksmas būtų tik grynas formalumas. Pertvarkymai turėtų paliesti ir prezidento administraciją.

V. Putinas bando energingai baigti savo kadenciją, siekdamas perduoti valdžią savo įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui „pačiame ekonomikos žydėjime“. Paradoksas tik toks, kad visa valdžia Rusijoje iš tikrųjų priklauso prezidentui, tačiau būdamas vyriausybės vadovu V. Putinas liks faktiškuoju pirmuoju asmeniu. Atsisveikindamas su savo postu, V. Putinas sugalvojo puikią rokiruotę. Vakarų spauda rašo, kad V. Putinas ir toliau diktuos savo įpėdiniui visus svarbiausius sprendimus, o į didžiausios energetikos kompanijos „Gazprom“ vadovo kėdę pasodins dabartinį ministrą pirmininką V. Zubkovą. Dabar direktorių tarybos pirmininkas yra D. Medvedevas. Vien tik šis koncernas garantuoja šaliai 13 proc. biudžeto pajamų, o visi energijos ištekliai yra pagrindinis valstybės iždo papildymo šaltinis. Tad V. Putinas dar 4 m. išliks visagalis Rusijos valdovas, o po to jis vėl galės balotiruotis į šį postą.

Bet kalbama ne tik apie „Gazpromą“. Neseniai tapo žinomas 22 kandidatų į didžiausių valstybės kompanijų vadovus sąrašas. Jie bus paskirti iki šių metų birželio 30 d. Štai kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybai vadovaus prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Igoris Sečinas, prezidento padėjėjas Viktoras Ivanovas kontroliuos „Aeroflotą“, Aleksandras Vološinas – Rusijos elektros tinklus ir taip toliau. Kitaip sakant, V. Putinas per savo statytinius ir toliau kontroliuos apie 40 proc. Rusijos ekonomikos.

Bet nuo valdžios scenos lyg ir nueinantis V. Putinas neseniai neigė savo sugebėjimus. Kaip prieš pusantrų metų žurnalistai jo paklausė, ar jis nori vadovauti „Gazpromui“, anas atsakė, kad nei pagal charakterį, nei pagal gyvenimo patyrimą nesijaučiąs verslininku. Iš tiesų visų vadovų vadovas – tai kur kas solidžiau…

Štai kodėl, kaip rašo žurnalas „Newsweek“, po kovo 2 d. pasikeis tik iškabos. Prieš 16 m., kai V. Putinas ir D. Medvedevas buvo Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako komandoje, 13 m. jaunesnis kolega Dmitrijus atrodė kaip peliukas – pilkas, ištikimas ir niekam į akis nekrintantis buvusio „kagėbė“ papulkininkio pavaldinys. Tas pavaldumas išliks dar mažiausiai 8 m., nors netrukus D. Medvedevas gaus visas šalies vadovo regalijas. Dauguma stebėtojų tvirtina, kad ir toliau „peliukas“ darys viską, ką įsakys šeimininkas. Bent jau todėl, kad V. Putinas jaučia nemažėjantį Rusijos gyventojų pasitikėjimą. Dabar jo reitingas siekia 76 proc.

Atidžiau pažvelgus, tarp dviejų politikų galima pastebėti ir skirtumų. Štai vienas mėgsta filmus apie šnipus, kovines sporto šakas, keiktis kaip mužikas, o kitas, studijavęs korporatyvinę teisę, mielai klausosi „Led Zeppelin“ muzikos, lanko baseiną ir studijuoja knygas apie teisę. Pirmasis kilęs iš darbininkų šeimos Sankt Peterburgo priemiestyje ir besigiriantis rūsyje su vaikais daužęs žiurkes, antrasis augęs inteligentų aplinkoje ir rinkęsis tarp fizikos ir teisės.

Galima prognozuoti, kad D. Medvedevas kada nors peržengs amžino pavaldinio slenkstį. Jis nesižarsto tokiais kaltinimais, kad esą Vakarai Rusijoje rengia perversmą, nepatarinėja jų lyderiams „pamokyti žmonas kopūstienę virti“… Yra silpna viltis, kad Rusija kada nors pasuks solidžios civilizuotos ir draugiškos valstybės keliu.

Kosovas: juk nieko baisaus neįvyko…

Kosovas – laisvas. Nepriklausomybė – kaip kirvio kirtis: staigus ir ryžtingas. Dabar pasaulis gali diskutuoti: ar vertėjo ją skelbti, ar reikėjo skubėti, kokia iš to nauda, kas dabar bus? Prištinoje džiūgauja, Belgrade – protestuoja. Likęs pasaulis svarsto, ar šiuo aktu nesukuriamas precedentas, kai nepriklausomybės užgrius tarsi sniego lavinos nuo aukštų kalnų…

Bet žingsnis žengtas, ir jis, be jokios abejonės, buvo suderintas tiek su Briuseliu, tiek su Vašingtonu. Nors ES ragino „kosovarus“ neskubėti, sprendimą priimti tai po rinkimų Serbijoje, tai pavasarį, kai į provinciją sugužės keletas tūkstančių vadybos, teisės ir vidaus reikalų specialistų. Priština į tuos raginimus numojo ranka, nes Belgradas nesusiviliojo nei kvietimais į ES, nei Kosove gyvenančių serbų saugumo garantijomis. Toje politinėje tyloje įtampa augo, ir susidarė situacija, kuri priminė 1999-uosius metus, kai serbų represijos Kosove privertė NATO smogti skaudų smūgį Belgrado pozicijoms.

Bet ar ta laisvė pamatuota? Kai Lietuva tą vėlų Kovo 11-osios vakarą paskelbė nepriklausomybę, mažai kas galvojo, kad iš to išeis. Baimės buvo: Maskva grasino neišsivaikščioti po „nacionalinius butus“, vargais negalais sutiko koreguoti SSRS konstitucijos 6-ąjį straipsnį, mosavo ekonominiu ir kariniu vėzdu. Bet Aukščiausioji Taryba priėmė ryžtingą sprendimą, nedrebėdama prieš M.Gorbačiovo grasinimus. Nes tautos išrinktieji turėjo aiškų tos pačios tautos daugumos mandatą – atkurti buvusią Lietuvos valstybę.

Ar tada Lietuva sukūrė precedentą? Taip. Sovietų Sąjunga subyrėjo. Susikūrė 15 naujų posovietinių valstybių, o Rytų Europoje – dar keletas. 1975 metais Helsinkyje priimtas ESBO Baigiamasis aktas, dogmatiškai suformulavęs Europos sienų neliečiamumą, virto tik stalčiaus popieriumi.

Žinoma, Lietuvos ir Kosovo palyginimas tik principinis. Laisvės, atsiskyrimo, nepriklausomybės skelbimas yra pačios tautos reikalas. Referendumas dėl to Kosove jau įvyko seniai. Tarptautinė visuomenė tam gali pritarti arba ne. Jungtinės Tautos, tarptautinės ir regioninės organizacijos rūpinasi saugumu ir stabilumu. Yrant S.Miloševičiaus Jugoslavijai pilietinio karo išvengti nepavyko. Buvo pralieta daug kraujo, kol pasiekti Deitono susitarimai. Tačiau rezultatas tas pats, kaip ir SSRS atveju: Balkanuose susiformavo keletas naujų valstybių. Iš didžiosios imperijos liko mini imperija – Serbija.

Jeigu anuomet Kosovo kraštas iš jos būtų pasitraukęs kartu su Makedonija ir Juodkalnija, niekas nebūtų kėlęs tiek triukšmo. Tačiau Kosovas – ypatingas atvejis. Būtent 10-procentinė serbų mažuma Kosovo provincijoje pasiprašė Serbijos paramos, slopinant Kosovo albanų pasipriešinimą imperijai, ir Belgradas pradėjo didžiulį etninį valymą. Tai tik paaštrino konfliktą ir pažadino „kosovarų“ viltis kada nors turėti nepriklausomą valstybę. Istoriniai aspektai tapo šalutiniais. Jie neturi ir negali užgožti tautos pasiryžimo siekti laisvės.

Taip, Kosovas sukūrė precedentą. Tačiau bijodami, kad kova už nepriklausomybę nekiltų kokiame nors kitame Europos kampelyje, mes tarsi nulemiame tautas vergystei imperijose. Rusija gąsdina tokio precedento pasikartojimu separatinėse teritorijose Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padnestrėje. Bet skirtumas ir yra toks, kad, pavyzdžiui, Abchazijoje etninį valymą iniciavo ne Tbilisis, o pati nepripažintos respublikos valdžia. Iš jos buvo vejami ne tik gruzinai, bet ir rusai, dėl ko, kaip rašo „Grani.ru“, Maskva kažkodėl tyli.

Rusija žaidžia propagandinį karą su Vakarais, norėdama pademonstruoti savo jėgą. Bet ji nesuinteresuota inspiruoti konfliktus nei Kaukaze, nei Balkanuose. Ir vienur, ir kitur ji nukentėtų grynai komercine prasme. Štai visai neseniai „Gazpromas“ pasiglemžė Serbijos dujų kompaniją ir monopolizavo šios šalies energetikos sistemą. Tuo Rusijos misija regione kol kas baigta. Bet koks konfliktas ar pilietinis karas jai trukdytų plėtoti verslą ir įleisti šaknis. Todėl visi grasinimai, kad Kosovas užtaisė sprogstamąjį mišinį Balkanuose ir Europoje, tėra pigus triukas, kuriuo norima pademonstruoti savo raumenis. Kita vertus, kaip pastebi analitikai, būsimasis Rusijos prezidentas D.Medvedevas vargu ar bus linkęs kartoti agresyvią V.Putino retoriką.

Taigi, pašurmuliavę Balkanai pamažu nurims. Nuo provokacijų NATO saugomas Kosovas įgaus visų normalios valstybės bruožų. Netrukus išgirsime apie ją pripažinusių šalių humanitarinės pagalbos ketinimus. Musulmoniškos valstybės ją neabejotinai suteiks. Kas gali paneigti, kad JAV, didžiosios ES šalys dėl to ir paskubėjo pripažinti Kosovą, kad pademonstruotų solidarumą su islamiškuoju pasauliu…

Šiaip ar taip, Balkanai vėl tampa Rytų ir Vakarų susidūrimo placdarmu. Belieka tikėtis, kad šiame konflikte pralaimėjusių nebus, o labiausiai išloš paskutinė iš S.Miloševičiaus imperijos pasitraukusi tauta.

Tikiu, kad 2011 m. Lietuvoje vyksiančiame Europos krepšinio čempionate mūsų rinktinė kausis ir su Kosovo sportininkais. Tai bus sportinis „kosovarų“ pripažinimas.

Prancūzija grįžta į Europą

Praėjusį ketvirtadienį Prancūzijos nacionalinis susirinkimas, o po jo ir Senatas pasirašė naująją 2007 m. Lisabonoje priimtą ES Reformų sutartį. Naujienų agentūra AFP pranešė, kad šios sutarties pasirašymas reiškia krizės, kilusios po to, kai 2005 m. Prancūzija ir Olandija nubalsavo prieš Europos Konstituciją, pabaigą. Taigi Prancūzija taps penktąja ES valstybe, pasirašiusia Lisabonos sutartį. Ją dar turi aprobuoti Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, aktyviai dalyvavęs ją rengiant, bet tai tik laiko klausimas.

Taigi, praėjusiais metais per rinkimų kampaniją N. Sarkozy duoti pažadai, kad Prancūzija bus vėl grąžinta į Europą, pildosi.

Vilnius laukia charizmatiškojo N. Sarkozy?

Turėdami galvoje ryškią didžiosios Europos valstybės vadovo charizmą ir diplomatinį aktyvumą, nė kiek nesistebime, jei po mėnesio kito jį matysime Vilniuje. Šiomis dienomis Paryžius pranešė, kad pavasarį, galbūt antroje kovo pusėje, Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy su naująja žmona, buvusia manekene Carla Bruni, galbūt turės galimybę išvysti ir Lietuvos žmonės. Kol kas nėra patvirtinta, ar Prancūzijos vadovas tikrai atvyks į Lietuvą su oficialiu, valstybiniu ar darbo vizitu, bet apie jį jau nuo praėjusių metų rudens neoficialiai kalba lietuvių diplomatai.

Prancūzijos ambasados Lietuvoje atstovė spaudai Marie Bracquemont patvirtino, kad šių metų pirmąjį pusmetį aukšti prancūzų pareigūnai bei prezidentas ketina apvažiuoti visas ES valstybes, įskaitant ir Lietuvą. Taip Prancūzija rengiasi pirmininkavimui ES antrajame šių metų pusmetyje.

Prancūzijos prezidento aktyvumas kelia dar didesnį susidomėjimą po to, kai vasario 2 d. jis slapta susituokė su C. Bruni. Tai jo trečioji santuoka. 53 metų Prancūzijos prezidentas, praėjus vos mėnesiui nuo skyrybų su antrąja žmona Cecilia, praėjusių metų lapkritį susipažino su 40-mete buvusia manekene.

Be šios pikantiškos informacijos, pranešimuose primenama, kad N. Sarkozy naujuoju Prancūzijos prezidentu tapo pernai gegužę ir dar nebuvo apsilankęs Lietuvoje su vizitu. Į Vilnių buvo atvykę ankstesni Prancūzijos prezidentai – Francois Mitterrand’as ir Jacques’as Chiracas.

Užsienio reikalų ministerija savo interneto svetainėje primena, kad abiejų šalių santykiai yra normalūs ir aktyvūs. Antai lapkričio mėnesį Paryžiuje įvyko Lietuvos ir Prancūzijos premjerų susitikimas, kuriame buvo aptarti dvišaliai Lietuvos ir Prancūzijos santykiai, jų perspektyvos, vidaus problemos.

Gediminas Kirkilas informavo Francois Fillon apie įvykusį susitikimą su Prancūzijos verslininkais ir pabrėžė, kad Lietuva yra suinteresuota Prancūzijos investicijomis.

Premjerai taip pat kalbėjosi apie 2008 m. antroje pusėje prasidėsiantį Prancūzijos pirmininkavimą ES. Prancūzijos premjeras F. Fillon pareiškė, kad jų šalis jau rengiasi pirmininkavimui ir išdėstė prioritetus – imigracijos, energetikos ir ES gynybos klausimus.

Daug dėmesio buvo skirta branduolinės energetikos plėtros klausimams. Lietuvos vyriausybės vadovas pristatė mūsų šalies planus užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Prancūzijos patyrimas branduolinės energetikos srityje yra žinomas, o premjeras patikino, kad Prancūzija yra pasirengusi bendradarbiauti branduolinės energetikos klausimais.

Europinių nuostatų gausa

Kaip tik tuo metu „Project Syndicate“ išspausdino Thierry Chopino straipsnį „Ar ilgam Prancūzija sugrįžo į Europą?“, tarsi patikėjęs N. Sarkozy valstybiniu narystės ES deklaravimu.

Vos tapęs Prancūzijos prezidentu jis pareiškė, kad jo šalis sugrįžo į Europą. Prezidentas nieko nelaukęs apsilankė Berlyne, nors Paryžiaus santykius su Vokietija, kaip ir su Didžiąja Britanija, kaustė ilga istorinė trintis. N. Sarkozy energija kartu su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel derybiniais sugebėjimais, pastebi straipsnio autorius, įveikė vyravusį ES valstybių priešiškumą naujai Reformų sutarčiai, kuri buvo pasirašyta Lisabonoje. Prancūzija turi suvaldyti savo ambicijas Europos atžvilgiu, o tai lemia šalies nacionalinius interesus ir politiką. Užuot Europą išnaudojus savo idėjų projektavimui, Prancūzija turėtų stengtis įdiegti galios dalijimosi ir kompromiso kultūrą. Anot Thierry Chopino, tai atneštų reikšmingų pokyčių Prancūzijos vidaus ir užsienio politikoje bei interesuose.

Dabar, kai Paryžius pritarė ES Reformų sutarčiai, diskusijos dėl naujos Europos finansinės perspektyvos turėtų pademonstruoti aiškias Prancūzijos nuostatas, t. y. parodyti, ar Prancūzijai ES biudžetas ir toliau tėra ES lėšų paskirstymo priemonė, ypač žemdirbių atžvilgiu. Nors šalies žemės ūkio sektoriuje tedirba 2 proc., bendrajai žemės ūkio politikai tenka apie 40 proc. ES išlaidų.

Tarptautiniuose reikaluose ES, rašo „Project Syndicate“, gali turėti reikšmingesnės įtakos tik tuo atveju, jei visos valstybės kalbės vienu balsu. Prancūzija privalo pakoreguoti santykius su NATO ir savo vietą transatlantiniuose forumuose. Tai reiškia, kad ji privalės atsikratyti antiamerikietiškos retorikos ir imti kalbėti apie „Europos galią“. Politinio elito pokyčiai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje bei nauja JAV prezidento administracija, kuri turėtų pradėti darbą 2009 m. pradžioje, gali pagerinti transatlantinį bendradarbiavimą.

Vašingtono bičiulis?

N. Sarkozy, atsigręždamas į Vašingtoną, jau pradėjo šį darbą.

Prancūzija – nauja geriausia Jungtinių Valstijų draugė Europoje, deklaravo N. Sarkozy, pernai nepaprastai šiltai priimtas Vašingtone. „Lankantis Prancūzijos lyderiui Bushas kalba apie santykių atšilimą“, – rašė tuomet „The Washington Post“. Žinoma, Paryžiaus elitas nebuvo, nėra ir negali būti toks ištikimas Amerikai kaip rytų europiečiai – lenkai, lietuviai ar rumunai. Tačiau šios šalys, kad ir svarbios Vašingtonui geopolitiniu požiūriu, vis dėlto negali būti pakankama atrama Senajame žemyne. Supervalstybei reikia ne tik mažesniųjų brolių – reikia bent apylygių partnerių. Anksčiau tai, be abejo, buvo britai, bet dabar, Londonui nusivylus partneryste su amerikiečiais, pačiu laiku naujais geriausiais draugais gali tapti prancūzai. Tie patys, kurie visai neseniai ragino proamerikietiškus ES naujokus iš Baltijos šalių nepraleisti progos patylėti.

Dar visai neseniai sunku būtų buvę įsivaizduoti, kad Prancūzija – tokia, atrodytų, antiamerikietiška, arogantiška, aikštinga – galės varžytis su britais dėl teisės užmegzti išskirtinius draugystės santykius su Vašingtonu.

Vis dėlto net ir demokratinėje santvarkoje nemažai kas gali priklausyti nuo vieno žmogaus, kuris rinkėjų daugumos valia atsiduria prezidento kėdėje. Prancūzijoje prezidento figūra lemia nemažai, o su Parlamento daugumos užnugariu – tikrai daug. Ir štai dešinysis Prancūzijos vadovas su konservatoriams nebūdingu revoliuciniu entuziazmu stačia galva pasinėrė į reformas. Ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje dvelkia permainų vėjas.

Kodėl Europai N. Sarkozy patinka?

Vis dėlto reiktų priminti, kad, dar prieš tapdamas šalies vadovu, N. Sarkozy sužaidė griežtą, bet toliaregišką žaidimą vidaus politikoje. Jo taikinys buvo imigrantai, daugiausia iš Afrikos šalių, kur Paryžius pamažu praranda įtaką.

Dar likus metams iki prezidento rinkimų Prancūzijos parlamentas tuometinio vidaus reikalų ministro Nicolas Sarkozy iniciatyva skubos tvarka priėmė prieštaringai vertinamą imigracijos įstatymą, apribojantį nekvalifikuotų imigrantų įsidarbinimo šalyje galimybes.

Laikraštis „Le Figaro“ taip aiškino šį Prancūzijos valdžios sprendimą. „Jis reikalingas ministrui Sarkozy kaip instrumentas prasidėjusioje kovoje dėl prezidento posto kitų metų rinkimuose“, – rašė dienraštis. Norėdamas užglaistyti aštrias briaunas, dar iki projekto svarstymo Senate jis lankėsi Malyje ir Benine. Šios Afrikos šalys yra pagrindinės juodųjų imigrantų „tiekėjos“ Prancūzijai.

Prancūzijoje gyvena apie 4 mln. 300 tūkstančių imigrantų, arba 7,4 proc. visų šalies gyventojų. Tarp jų išeiviai iš Šiaurės Afrikos sudaro beveik 30 proc., iš Portugalijos – daugiau kaip 13 proc., italų yra beveik 9 proc., ispanų 7,3 proc., turkų – 4 proc. Kitais duomenimis, vien musulmonų yra ne mažiau kaip 5 milijonai. Vidaus reikalų ministras N. Sarkozy, 2006 m. parlamente pateikęs ataskaitą, pareiškė, kad Prancūzijoje nelegaliai gyvena apie 200–

400 tūkstančių žmonių, o kasmet šalis pasipildo iki 100 tūkstančių imigrantų. Ministras sakė, kad 2006 m. bus deportuota 25 tūkstančiai nelegalų, o kasmet jų išsiunčiama maždaug po 5 tūkstančius.

Įdomu, kad naujas priemones prieš imigrantus palaikė Prancūzijos visuomenė. Maždaug 60 proc. apklaustųjų pareiškė, kad laikas atsikratyti šios naštos. To nori ne tik tikrieji prancūzai. Įstatymui pritarė ir seniai Prancūzijoje gyvenantys imigrantai, kurie bijo, kad naujieji atvykėliai gali atimti iš jų darbo vietas.

Kita vertus, griežta tiek tuometinio vidaus reikalų ministro, tiek vėliau tapusio prezidentu N. Sarkozy imigracinė politika rado užtarimą ES šalyse, kurios kenčia, bet ne visos efektyviai susidoroja su plūstančiais išeiviais iš Afrikos, Azijos ir Rytų Europos.

Norime ar ne, patinka mums tokia politika ar mes ją kritikuojame, bet tai reiškia aktyvų Prancūzijos grįžimą į Europos bendriją, iš kurios ji kurį laiką buvo nusišalinusi.

Ar kils naujas Ukrainos ir Rusijos energetikos karas?

Tarp Rusijos ir Ukrainos vėl pasigirdo energetinio karo kanonada. Ketvirtadienį koncernas „Gazprom“ perspėjo Kijevą, kad nuo pirmadienio gali būti nutrauktas dujų tiekimas į Ukrainą, nes ši šalis įsiskolino apie pusantro milijardo dolerių. Vien tik per sausio mėnesį, pasak „Gazpromo“, skola sudarė 500 mln. dolerių.

Tai sukėlė šoką Ukrainos vadovams. Iš Europos tik ką grįžusi premjerė Julija Timošenko greitai sudarė energetikos specialistų delegaciją, kuri jau penktadienį išskrido į Maskvą. Vasario 12-ąją į Rusijos sostinę ketina atvykti pats prezidentas Viktoras Juščenka, ir nelauktai pakoreguotoje vizito programoje atsirado derybos dėl energijos išteklių tiekimo.

Kijevas neneigia, kad tokia skola galėjo susidaryti už Rusijos tiekiamas dujas. Nuo šių metų pradžios bendra kompanija „RosUkrEnergo“ jasd gauna ne tik iš Vidurio Azijos, bet ir iš Rusijos. „Gazpromo“ vadovai aiškina, kad dėl neįprastų šalčių sumažėjo dujų apimtys iš Vidurio Azijos šalių, todėl, laikydamasi įsipareigojimų, Rusija jas papildė savomis. Kurį laiką turkmėniškų dujų mažiau gavo ne tik Ukraina, bet ir Turkija bei Graikija. Šios valstybės atsiskaitė, o štai Ukraina nemokėjo.

Dujų importo į Ukrainą monopolis priklauso minėtai bendrai Rusijos ir Ukrainos kompanijai, kuri užregistruota Šveicarijoje ir kurios 50 proc. akcijų turi „Gazpromas“. Dar maždaug 45 procentai priklauso Ukrainos verslininkui Dmitrijui Firtašui, nors visą šalies energetikos sistemą kontroliuoja valstybė.

Šis skandalas tik papylė žibalo ant Julijos Timošenkos emocijų. Premjerė pareiškė, kad „Gazpromo“ pretenzijos tik patvirtina, kad Ukrainos energetikos sistemai nereikia tokių tarpininkų kaip „RosUkrEnergo“. Kaip rašo laikraštis „Financial Times“, ji pavadino tarpininkus korumpuotais ir trukdančiais tiesioginėms deryboms su Kazachstanu, Turkmėnistanu ir Uzbekistanu. Kijevas po 2006 metų energetinės krizės jau mėgino tartis su Vidurio Azijos dujų tiekėjais, bet derybos baigėsi nesėkme. „Gazpromo“ atstovai teigia, kad, tiekiant dujas be tarpininkų, jų kaina išaugtų beveik dvigubai – iki 315 dolerių už 1000 kubinių metrų. Dabar Ukraina už tokį kiekį moka beveik 180 dolerių.

Ši „Gazpromo“ taktika supančiojo rankas Ukrainos vadovams tęsti tiesioginių dujų tiekėjų paiešką. Dujų kaina buvo ir 2006 m. kilusio dujų karo tarp Ukrainos ir Rusijos pagrindine priežastimi. Tuomet iškilo grėsmė ir Vakarų dujų vartotojams. Ukraina jiems prisuko dujų kranelius, kad ukrainiečiai gautų visą kiekį. Dabar J.Timošenko užtikrino, kad anuometinė situacija nepasikartos. Ji sakė, kad Ukraina turi pakankamai atsargų užtikrinti stabilų dujų tranzitą į Europą“. Ji įtarė, kad įmonė tarpininkė kažkur „nuplukdė pinigus ir neatsiskaitė su Rusija“.

Maskvoje manoma, kad tikroji šio chaoso priežastis – nesutarimai tarp Ukrainos prezidento ir aikštingosios premjerės. Pavyzdžiui, J.Timošenko atleido Valstybės turto fondo vadovybę, o prezidentas panaikino šį sprendimą. Premjerė atsisako dujų importo tarpininko, o V.Juščenka teigia, kad susitarimai nebus keičiami.

Bet yra ir politinės priežastys. Rusijos politologai tvirtina, kad Rusijos netenkina atviras Ukrainos kursas į NATO. Ją ypač suerzino neseni Kijevo pareiškimai, kad į Aljansą Ukraina nori įsijungti kartu su trimis Balkanų valstybėmis. Beje, tokius ketinimus Ukrainos atstovai patvirtino NATO gynybos ministrų susitikime, kuris vyko Vilniuje. Lemiamą žodį dėl narystės NATO Kijevas tars šios organizacijos viršūnių susitikime Bukarešte balandžio mėnesį.

Taigi, naujo energetinio konflikto dūmai ėmė temdyti antradienį numatytą V.Juščenkos vizitą į Maskvą. Jeigu Ukrainos prezidentas ir priims V.Putino žaidimo taisykles, tokia pozicija netenkins premjerės Julijos Timošenko. Tad po vizito Kijeve gali plykstelėti nauji aukščiausiojo lygio nesutarimai. Visa ši trintis, kurią be abejo stebi ir net skatina Maskva, atbloškia Ukrainą nuo tiesaus maršruto į Europos struktūras. Laimėjusi kovą dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje, Ukraina gauna atkirtį kitur. Galbūt tai ir normali būsena, ypač kai nekantraudamas ir skubėdamas Kijevas pakenkia sau – traukinį stato prieky garvežio.