Komentarai

Latvija – nesvetingiausia imigrantams ES šalis

Ar ES valstybės pakančios imigrantams iš trečiųjų šalių? Kokios sudaromos sąlygos atvykėliams iš svetur? Ar imigrantai yra visateisiai svetimos valstybės gyventojai? Į šiuos klausimus bandė atsakyti mokslininkai, Britų Tarybos ir Belgijos migracijos politikos grupės iniciatyva atlikę tyrimą 25 Bendrijos šalyse, Norvegijoje, Šveicarijoje ir Kanadoje.

Kanada nėra Bendrijos narė, bet, pasak tyrimo autorių, jos imigracinė politika „yra pavyzdys kitoms šalims“. Tyrimas neaprėpė Bulgarijos ir Rumunijos, kurios ES narėmis tapo visai neseniai. Migracinės politikos indeksas nustatytas pagal šešias kryptis: ar imigrantams palanki darbo rinka, ar jie gali dalyvauti politiniame tos šalies gyvenime, kokia jų buvimo šalyje trukmė, kokios taikomos prieš diskriminaciją nukreiptos priemonės, kokia imigrantų šeimų susijungimo politika, kiek incidentų įvyko tautiniu pagrindu ir t. t. Iš viso išskirta 140 rodiklių.

Taigi juos apibendrinus BBC televizijos programoje buvo parodytas vaizdingas imigrantų integracijos 28 valstybėse žemėlapis, kurį pirmiausiai, pajutusi skanų kąsnelį, puolė komentuoti Rusijos žiniasklaida. Pagal apibendrintus tyrimo rezultatus, kaip praneša interneto svetainė „RBK Daily“, galima daryti išvadą, kad svetingiausia Europos šalis yra Švedija, o nepalankiausia imigrantams – Latvija. Visos buvusios socializmo stovyklos šalys užėmė vietas paskutiniame sąrašo dešimtuke. Tyrimo autoriai rašo, kad iš jų išsiskiria Baltijos šalys, sudariusios kone blogiausias sąlygas atvykėliams iš vadinamųjų trečiųjų šalių. Vien tik legalių imigrantų ES šalyse priskaičiuojama apie 20 mln., o tai prilygsta Austrijos ir Belgijos gyventojų skaičiui.

Pagal apibendrintus rodiklius pirmąjį imigrantams palankiausių valstybių penketą sudaro Švedija, Portugalija, Belgija, Nyderlandai ir Suomija, o pačioje uodegoje velkasi Latvija, Kipras, Austrija, Graikija ir Slovakija. Reitingų lyderė Švedija gavo daugiau kaip 70 balų iš šimto, o pagal darbo rinkos prieinamumą jai teko visas šimtas. O štai kaimynai latviai negavo daugiau negu 60 balų nė už vieną iš šešių imigracinės politikos kriterijų. Aukščiausias – 51 balas – Rygai buvo suteiktas už imigrantų buvimo šalyje trukmę.

Nėra abejonių, kad Latvijos reitingus nusmukdė jos politika rusakalbių atžvilgiu. Dauguma jų turi oficialų nepiliečių statusą. Latvijos Seimo deputatas Jurijus Sokolovskis „RBK Daily“ sako, kad, „kai į šalį atvyksta ES valstybės pilietis – prancūzas ar vokietis, jis turi daugiau teisių negu rusai, kurie Latvijoje gyvena nuo vaikystės. ES bijo pareikalauti, kad Ryga suteiktų pilietybę beveik pusei milijono rusakalbių“.

Tuo metu žurnale „Ekspert“ Latvijos euroskeptikų partijos lyderis Normandas Grostinis pareiškė, kad „per pastaruosius ketverius metus Latvija perėmė apie 22 tūkst. ES įstatymų, o pati Latvija priėmė 1050 savo teisės aktų. Kitaip sakant, apie 95 proc. įstatymų, pagal kuriuos turi gyventi Latvija, priimta ne Rygoje, o Briuselyje“.

Tai skamba ir kaip Latvijos imigracinės politikos pateisinimas, ir kaip priekaištas Briuseliui, kuris primeta savo teisės normas, neatsižvelgdamas į beveik 29 proc. rusų turinčios ES narės specifiką. Bet BBC primena, kad penkios Senojo pasaulio šalys – Didžioji Britanija, Ispanija, Vokietija, Italija ir Prancūzija – turi didžiausią nepagrindinių gyventojų dalį, tačiau pateko į pirmąją sąrašo dalį. Geriausiai imigrantais rūpinasi Italija.

Estija ir Lietuva šiame reitinge užima 19 ir 20 vietas. Tyrimo autoriai lygina Estijos ir Latvijos natūralizacijos procesus. Estijoje 1992 m. pilietybės neturėjo 32 proc. gyventojų, o dabar tokių tėra 9 proc., 7 proc. iš jų turi Rusijos piliečio pasą. Latvijoje priešingai: 2004 m. čia gyveno apie 29 proc. rusų, iš kurių net 47 proc. vis dar neturėjo pilietybės. Nesigilinant į painias pilietybės suteikimo peripetijas kaimyninėje šalyje, reikėtų pastebėti, kad aktyvi Maskvos diplomatija, ginant savo tėvynainius vadinamajame artimajame užsienyje, davė rezultatų: Vakarai nauju tyrimu tarsi perspėjo latvius dėl jų imigracinės politikos.

Pridursiu, kad Lietuva šiame reitinge aukščiausią – 6 – vietą užima pagal imigrantų šeimų susijungimo politiką, o žemiausią – priešpaskutinę 27 – pagal jų buvimo mūsų šalyje trukmę. Įdomu, kad šiuo požiūriu blogiausia padėtis Airijos, kurią užplūdo migrantai iš Lietuvos…

Išsamesnius indekso duomenis galima rasti interneto svetainėje http://www.integrationindex.eu.

Pavojingas V. Putino vizitas Teherane

Rusijos prezidento Vladimiro Putino darbo vizitas į Iraną galėjo ir neįvykti. Mat jam besikalbant Vysbadene su Vokietijos kanclere Angela Merkel, buvo pranešta, kad neva Teherane ruošiamas pasikėsinimas į jį. Kelios mirtininkų grupės esą specialiai rengėsi nužudyti Rusijos vadovą, kai šio kortežas riedės Teherano gatvėmis.

Kremlius patvirtino tokią informaciją, tačiau Rusijos saugumo tarnybos atsisakė ją komentuoti. Taigi buvo manoma, kad V. Putinas šią pavojingą kelionę paskutinę valandą atšauks.

Šiaip jau ji buvo ruošiama seniai. Daugybė nepatogių aplinkybių vis sutrukdydavo paspausti ranką Mahmoudui Ahmedinejadui jo paties tėvynėje. Tiesa, jie tai darė Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos valstybių susitikime Biškeke rugpjūčio 16 d. Visą laiką Maskvai teko laviruoti tarp draugystės su Teheranu ir radikalios Vašingtono pozicijos Irano branduolinės programos atžvilgiu, tarp naudingo kontrakto statant Bušero jėgainę ir nuolatinių Jungtinių Tautų svarstymų.

Londono „The Guardian“ pastebi, kad V. Putino kantrybė trūko po Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice ir gynybos ministro Roberto Gateso derybų Maskvoje. Maskvos ir Vašingtono pozicijos nesuartėjo nė vienu derybų klausimu. V. Putinas kritikavo Amerikos planus Rytų Europoje dislokuoti Priešraketinės gynybos sistemas, kurios esą apsaugotų nuo galimo smūgio iš Irano ar Šiaurės Korėjos.

Jis pagrasino, kad pasitrauks iš vidutinio nuotolio branduolinės ginkluotės apribojimo sutarties, jei Vašingtonas ir toliau puoselės planus savo raketas ir radarus dislokuoti Lenkijoje ir Čekijoje. Taip Maskva įšaldė savo dalyvavimą įprastinės ginkluotės Europoje mažinimo sutartyje.

Dėl Irano taip pat nebuvo pasiekta jokio susitarimo. V. Putinas dar sykį pakartojo, kad nėra jokių priežasčių sustiprinti sankcijas Iranui dėl jo vykdomos branduolinės programos.

Taigi svečiai iš užjūrio į Maskvą buvo atvykę tikrai netinkamu laiku. V. Putinas prieš savo kelionę į Teheraną niekaip negalėjo pritarti Vašingtonui, kuris rengiasi ne tik griežtesnėms sankcijoms, bet ir smogti smūgį nesukalbamam Irano režimui.

Tą pasipriešinimą dar sustiprino labai jau neatsakingas C. Rice surengtas susitikimas Maskvoje su Rusijos žmogaus teisių judėjimo aktyvistais ir pažadas juos užtarti tarptautinėse organizacijose. Nuvykti į privačiame bute įrengtą vadinamųjų disidentų irštvą – tai antausis Kremliui ir asmeniškai V. Putinui.

Žodžiu, dar vienas Maskvos ir Vašingtono nesusikalbėjimas pastūmėjo V. Putiną šiai rizikingai kelionei į Teheraną. Formaliai šios kelionės dingstis kita – dalyvauti penkių Kaspijos jūros valstybių aukščiausiojo lygio susitikime. Rusija, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas, Kazachstanas ir Iranas tarsis dėl regioninio bendradarbiavimo, jūros išteklių pasidalijimo, energetikos. Teherane numatoma pasirašyti Kaspijos jūros statuso sutartis.

Teheranas nėra gausiai lankomas užsienio politikų. Pats Irano prezidentas dažnesnis svečias užsienio šalyse. Neseniai jis aplankė tiek Vašingtoną ir Niujorką, tiek Maskvą ir Minską. Teherane dažnesni svečiai nebent Rusijos Dūmos deputatai.

Štai kodėl neoficialų V. Putino vizitą galima vadinti istoriniu. Jis čia pirmas iš Kremliaus šeimininkų po to, kai 1943 m. čia susitiko Josifas Stalinas, Winstonas Churchillis ir Franklinas Rooseveltas. V. Putinas aplenkė ir bet kurį iš Didžiojo aštuoneto šalių lyderių. Po 1979 m. islamo revoliucijos Irane į šią šalį kojos nebuvo įkėlęs nė vienas aukšto rango Vakarų politikas.

Bet grįžkime prie paslaptingos žinios apie rengiamą pasikėsinimą. 2000 m. V. Putiną išrinkus prezidentu dukart buvo pranešta apie rengiamus pasikėsinimus į jį. Per tų metų rugpjūtį Jaltoje vykusias derybas tokius įtarimus paskelbė Ukrainos specialiosios tarnybos. Įtarimai paskelbti ir kitais metais per vizitą Baku.

Abu pasikėsinimai buvo siejami su neramiu musulmonų regionu – Čečėnija, nes dar būdamas ministru pirmininku V. Putinas nusiuntė federalinę kariuomenę į Kaukazą. Laikraščio „Kommersant“ duomenimis, tokių bandymų galima suskaičiuoti devynis…

Dabartiniai perspėjimai – tai daugiau viešųjų ryšių akcija. Maskva mano, kad šitaip Rusijos ir Irano priešai daro abiem šalims psichologinį spaudimą. Laikraštis „The Guardian“ galimą pasikėsinimą sieja su nauja politine situacija Rusijos viduje.

Kuo V.Putinas pavergė N.Sarkozy?

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, neužsukęs į Vilniuje vykstančią regioninę energetinio saugumo konferenciją, 24 valandas mieliau Maskvoje bendravo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pastarasis aukštą svečią stengėsi priimti ypač šiltai, tarsi primindamas, kokie bičiuliški buvo jo santykiai su ankstesniu Prancūzijos vadovu Jacques‘u Chiracu.

Antradienį V. Putinas, pats sėdęs prie automobilio vairo, jį pavežiojo prezidentiniu „mersedesu“, padeklamavo jam Fiodoro Tiutčevo eiles apie Rusiją, „kurios protu nesuprasi…“, ir apskritai lyderiai labai greitai vienas į kitą ėmė kreiptis „tu“. O per vakarienę akylūs stebėtojai neva įsitikino, kad Prancūzijos vadovas priglaudė prie lūpų šampano taurę, nors vasarą dievagojosi, kad alkoholis jam iš viso nepriimtinas…

Bet ar šie malonūs gestai jau reiškia, kad Maskvos ir Paryžiaus santykiai atšyla?

Gegužę pradėjęs eiti prezidento pareigas N. Sarkozy neilgai laukęs Maskvos energetinę politiką pavadino „šiurkščia“, o keletą savaičių prieš pirmąjį vizitą į Maskvą pareiškė, kad Rusija apsunkina daugelio rimtų tarptautinių problemų sprendimą.

Kad ir atsisakęs atvykti į Vilniaus konferenciją, Prancūzijos prezidentas Maskvai pademonstravo, kad jis yra ne tik Amerikos, bet ir Rytų Europos šalių sąjungininkas. Praėjusią savaitę viešėdamas Bulgarijoje, N. Sarkozy prisipažino esąs „pusiau Rytų europietis“, nes jo tėvas 1948 m. emigravo iš Vengrijos. Prieš tai jis pabuvojo gimtajame Budapešte, na, o šiomis dienomis Paryžiuje priėmė Ukrainos, Čekijos ir Lenkijos vadovus.

Taigi šiais diplomatiniai reveransais N. Sarkozy tarsi dar kartą atsiribojo nuo J. Chiraco, kuris 2003 m. vasarą užsipuolė Amerikos operacijai Irake pritariančias Rytų Europos šalis, ironiškai pastebėjęs, kad jos eilinį kartą praleido progą patylėti… Bet būtent jo valdoma Prancūzija tylėjo, kai Maskva pradėjo karą Čečėnijoje, kurio metu žuvo apie 200 tūkst. žmonių, taip pat nepriekaištavo Kremliui dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Baigėsi J. Chiraco ir G. Schroederio glebėsčiavimosi su V. Putinu era, ir į didžiųjų Vakarų valstybių sceną įžengė kiek jaunesnė politikų karta – N. Sarkozy ir Angela Merkel, kurie iškart pademonstravo savo ištikimybę amerikietiškoms vertybėms.

Žinoma, tokio posūkio negalima vertinti kaip antausio V. Putinui. Diplomatijoje sunku atpažinti, kas slepiasi už mandagių žodžių ar lyderio elgesio kaukės. N. Sarkozy visą parą vykęs vizitas Maskvoje, kaip praneša abiejų šalių naujienų agentūros, tapo gera proga suartinti pozicijas įvairiais tarptautiniais klausimais. Antai Prancūzijos prezidentas tvirtina, kad daugiau supratimo atsirado dėl Irano. Rusija prieštaravo Vašingtono siūlymams įvesti naujas sankcijas Teheranui, o, jei ir to nepakaks, prašyti Saugumo Tarybos leidimo smogti Iranui. Net tada, kai pokalbis šia tema su Maskva vyksta akis į akį, galima teigti, kad vyksta pozityvios permainos, kiek pritempia savo išvadą laikraščio „Berliner Zeitung“ apžvalgininkas.

Sunku pasakyti, ar svečio poziciją šiais ir kitais klausimais V. Putinas išklausė jai pritardamas, ar išsakė ir savo aiškią nuomonę, pavyzdžiui, dėl Kosovo ateities. Šio albanų apgyvendinto krašto gyventojai nepriklausomybę ketina skelbti po svarstymo Jungtinėse Tautose gruodžio 10 d., ir toks apsisprendimas ypač nemalonus Maskvai, kuri visaip priešinasi Kosovo nepriklausomybei nuo Serbijos.

Būdamas svečias, N. Sarkozy nevengė priekaištauti V. Putinui dėl lėto Anos Politkovskajos nužudymo tyrimo, dėl žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, net dėl per Maskvoje vykusį gėjų paradą suimtų dalyvių. Reikia abejoti, ar nuomonių skirtumų šiais klausimais tarp Paryžiaus ir Maskvos sumažėjo.

Vis dėlto V. Putinas pasiryžęs ne tik šiltais priėmimais pritraukti nuo jo besitraukiančius Vakarų lyderius. Šia prasme daug ką apie Maskvos diplomatiją pasakantis faktas: dar birželį V. Putinas N. Sarkozy paprašė, kad koncerno „Gazprom“ partnerė eksploatuojant Štokmano dujų verslovę Sibire būtų prancūzų bendrovė „Total“. O juk Prancūzija daugiau kaip 20 proc. priklauso nuo Rusijos gamtinių dujų tiekimo…

Štai kaip kuriami tvirti partnerystės ryšiai.