Su tragiškos, bet išdidžios Sausio 13-osios ženklu praėjęs savaitgalis, kaip visada, sukėlė keletą minčių. Pasididžiavimas laisvės gynėjų ryžtu ir nusivylimas, kad tų dienų euforija kuo toliau tuo labiau blėsta, – štai šios nuotaikos fonas, lydintis ir Sausio 13-osios išvakares, ir sekmadienį vykusias iškilmes, ir apskritai visą Lietuvą per 22 metus.

***

Iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas Seime. Viskas lyg ir teisinga: europarlamentaras A.Sakalas kviečia vienybei, kritikuoja Vakarus, vyskupas K.Boruta prisimena žemaičių krikšto aplinkybes ir ragina valstybės piliečius susitelkti ir šiandien, Seimo narys P.Auštrevičius šlovina Lietuvos laisvės lygos įkūrėją, žinomą disidentą A.Terlecką, kuriam ta proga įteikta 2012 m. Laisvės premija, o pastarasis savo ilgokame pasisakyme prisimena bekompromisės kovos su okupantais metus… Tik štai Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila „iškrito iš konteksto“. Jis ne tik apkaltino mūsų įstaigas dėl vangaus Sausio 13-osios bylos tyrimo, bet ir metė akibrokštą renginyje dalyvavusiai Prezidentei.

Priminsiu tą minėjime signataro pasakytą tekstą (vėliau pranešėjas ją paredagavo): „2012-12-19 d. LTV laidoje išgirdau p. D. Grybauskaitės patvirtinimą, kad ji Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje su desantininkais stumdėsi gruodžio mėnesį. Reiškia, 1990 m., nes 1989 m. gruodyje ten jų dar nebuvo. R. Janutienė p. D. Grybauskaitės darbo byloje rado 1990 m. liepos V. Lazutkos įsakymą dėl p. D. Grybauskaitės premijavimo už gerą darbą…“

Nemačiau, ar Prezidentė raudo, sėdėdama ant garbingų svečių pakylos, bet vis tiek Z.Vaišvilai mandagiai paplojo. Dar prieš jos išrinkimą vienoje žurnalistų sueigoje dalyvavusiai buvusiai Aukštosios partinės mokyklos dėstytojai esu sakęs: neslėpkite savo biografijos, rinkėjas turi žinoti viską, jei jis Tamsta pasitiki, atverkite net pačias nemaloniausias detales… Deja, kai kas liko tabu. Už šalies vadovę tai padarė Z.Vaišvila, atskleidęs kartu ir keisto Sausio 13-osios bylos vilkinimo faktus. Gal ir ne visai tinkama vieta, bet užtat drąsu, vieša, svarbu būsimiems lyderiams.

***

Ar Laisvės gynėjų dienos minėjimas tūri būti tik tautos vienybės šlovinimas, jos didvyrių išaukštinimas, nostalgiški prisiminimai? Žinoma, ne. Todėl susidomėjęs skaitau buvusio Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininko, pirmojo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vado, atsargos pulkininko Jono Gečo prisiminimus, kad prieš 22 metus tautos laisvės gynėjai toli gražu nebuvo vieningi. Ir apskaičiavo: vieningi buvo tik pusė milijono. Kiti – kolaborantai, Maskvos ideologai, „penktoji kolona“ ar šiaip pasyvieji, prisitaikėliai. Viskas lyg ir tiesa, nes tik naivus gali manyti, kad visi apie pustrečio milijono sprendimus galinčių priimti Lietuvos piliečių tuomet buvo vieningi ir prisiekę Lietuvos nepriklausomybei.

Bet skaitant J.Gečą, neapleidžia mintis, kad, šitaip „superobjektyviai“ traktuodamas anų laikų nuotaikas, autorius pats stengiasi iššokti aukščiau bambos ir skleidžia nepasitikėjimą tų laikų įvykiais, jų organizatoriais, o kartu – duoda peno mūsų ideologiniams priešininkams. Ne veltui interneto komentaruose atsiranda užuominų, kad J.Gečo ir panašių straipsniuose sau „politinio maisto“ susiranda visokie „paleckininkai“ ir Kremliaus ideologai. Kita vertus, ar tai ne bandymas mesti akmenuką į Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų daržą? Neva, ar dėl to chaoso tokios aukos, jeigu vienybės trūko visoje Lietuvoje, tarp nepriklausomybės gynėjų, gynimo organizatorių? Ar nevertėjo visa tai įvertinti, toliau atsitraukus nuo riaumojančių ir viską traiškančių tankų, o paskui nusispjovus pasukti namo?..

Nežinau, bet kartais „iš didelio rašto išeinama iš krašto“. Į paribį. Į ten, kur prasideda nepriklausomybės erozija. Kur dažnai klausiama: o ką man nepriklausomybė davė?

***

O vis dėl to man mieliau šios dienos išvakarėse sustoti prie LRT rūmų degančio laužo, tylomis žvelgti į šnekančią ugnį, tarsi primenančią tomis dienomis prie AT rūmų tvyrojusią įtampą, nuklysti mintimis į anas dienas… Paskui susėsti su buvusiais kolegomis LRT kavinėje ir prisiminti prisiminti prisiminti… Tas neramias darbo „tremtyje“ akimirkas, tuos, kurie jau išėjo Anapilin, tuos, kurie dar gyvi, bet palūžę, tuos, kurie buvo prisilaižę prie „kaspervizijos“, o dabar tyliai, išvengę atsakomybės, tūno, tuos, kurie vadovavo sovietinei ideologinei mašinai, bet buvo bent žmoniški…

Kai išeinu iš tokio kasmetinio susitikimo kiekvienos Sausio 13-osios išvakarėse, manyje kažkas atsiveria, kažkas prasivalo, aš tampu imlesnis mūsų bendrai nuotaikai ir siekiams. Namo einu lengvas ir ryžtingas, ir klausant laisvės dainų ašara rieda per jau nebe jauną veidą…