Skandalingoji „WikiLeaks“ svetainė, pasitelkusi penkis didžiausius pasaulio laikraščius bei jų portalus, paviešinusi jau beveik pusantro milijono JAV diplomatinio susirašinėjimo bei pokalbių dokumentų, sukėlė neregėtą pasipiktinimų ir pritarimų bangą. Vieniems tai optimalios demokratijos ir žodžio laisvės išraiška, kitiems – tik įžūlus gandų platinimas ir etikečių klijavimas. Vis tik ši banga neaplenkė ir Lietuvos.
Komentarai
Apibrėžti Lietuvos užsienio politikos pokyčius šiais, besibaigiančiais 2010-aisiais metais – užsiėmimas nelengvas. Jie toli gražu nepriklauso nuo vienos ar kitos asmenybės, nuo reformas pasiryžusio daryti politiko užmojų, o nuo visos geopolitinės situacijos, pasaulinių ir regioninių tendencijų, to globalinio vyksmo, kurį dažnai abstrakčiai vadiname žmonijos raida. Tad ir šį kartą geriau pabrėžkime kai kuriuos svarbesnius šiųmečius mūsų užsienio politikos akcentus.
Tiesą sakant, dingstį pasidomėti kaimynų galimybėmis vėl gelbėti A.Lukašenką davė gana objektyvus apžvalgininko Nikolajaus Radovo straipsnis vienoje Rusijos interneto svetainėje. Dar pernai, ruošiantis rinkimams Baltarusijoje, šis apžvalgininkas rašė apie dabar perrinkto jos vadovo jaunojo sūnaus Nikolajaus galimybes perimti valstybės vairą.
Pirmajame straipsnyje nurodėme keletą sąvokos „Penktoji kolona“ kilimo versijų ir jos veiklos apraiškų kai kuriose pasaulio šalyse. Nėra abejonių, kad „penktakolonininkai“ nuo senų laikų reiškėsi bei reiškiasi ir Lietuvoje. Čia jie aktyvūs dėl keleto priežasčių: mūsų valstybė yra tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, ji prieina prie jūros, lietuviai nuolat kovojo su okupantais, yra nepakantūs bet kokiai priespaudai ir mylintys laisvę, kiek tai beskambėtų pompastiškai. Tai įrodo prieš 20 metų vykę istoriniai pokyčiai.
Sudanas – didžiausia Afrikos ir 10-oji pagal teritoriją pasaulio valstybė – visą savaitę iki sausio 15 d. 5 val. vakaro renkasi savo likimą: arba ji suskils į dvi dalis, ir Pietų Sudanas taps 193-ąja pasaulio šalimi, arba liks toks pat status quo –pietūs tenkinsis ribotos autonomijos teisėmis. Šis pasirinkimas brendo ilgai, ko gero, šimtmečius…
Rusija žengė galingą žingsnį link Kinijos: sausio 1-ąją nauju naftotiekiu didžiausia pasaulyje šios žaliavos išgavėja ėmė tiekti naftą didžiausiai jos vartotojai. Apžvalgininkai sutaria, kad tai ne tik didžiulis šių valstybių ekonominis laimėjimas, bet sandoris turi ir nemažą strateginę vertę. Juk iki šiol Rusijos energijos šaltiniai tekėdavo daugiausia į Vakarus…
Apie mistinę ir kartu realią 5-ąją koloną mes pradėjome kalbėti tomis lemiamomis 1991-ųjų sausio dienomis. Žinoma, ši sąvoka įgavo neigiamą atspalvį, nes reiškė svetimos valstybės ar organizacijos destrukcinę veiklą Lietuvoje, kuria buvo siekiama išlaikyti senąjį okupacinį režimą. Tačiau šiaip jos reikšmė žymiai platesnė.
Kažkada po eilinių Naujųjų metų sutiktuvių dar studentas parašiau tokias eilutes:
Neberūkysiu ir alaus negersiu,
Tiktai suvalgysiu didžiulį apelsiną…
Tai, matyt, rodė, kad pradedu naują gyvenimą, kad atėję metai bus visai kitokie. Kitaip sakant, tikėjausi permainų, prognozavau šviesią lyg tas gaivus apelsinas rytdieną.
Įdomu, kokios ateities Lietuvoje ir pasaulyje galima iš tiesų tikėtis šiandien?
Sovietinis ilgesys būdingas ne tik plačiosios Rusijos ar kaimyninės Baltarusijos augintiniams. Tarptautinio tyrimų centras „The Pew“ ištyrė pokomunistinių šalių gyventojų nuotaikas per šį dešimtmetį. Paaiškėjo, kad Rytų Europa po euforijos dėl žlugusio komunizmo išgyvena abejonių arba anų laikų ilgesio metą. Net 48 proc. lietuvių manė, kad dabartinė ekonominė padėtis yra daug blogesnė negu sovietų laikais, 78 proc. jų tvirtino, jog demokratines vertybes keistų į materialinę gerovę, ir apskritai stipri ekonomika yra svarbiau negu tikra demokratija.
Jau tokia žmogaus prigimtis: jis su nostalgija prisimena visa – gera ir bloga, kas jam dalyvaujant vyko praeityje. Štai kokia romantiška piemenystė: brendi per šaltą rasotą žolę paskui karvių bandą, basas kojas gelia, bet pašildai jas tik ką paliktoje gyvulio „bandelėje“ ir toliau eini per ryto rūką saulės pasitikti (tai iš tėvo pasakojimo). Susirenka žeminėje partizanai Kūčių vakarą, ir nors miške pūga ūžauja ir priešas nesnaudžia, visi sukalba maldą ir susikaupę valgo šykščią šventą vakarienę (iš partizano prisiminimų). Ryte dar užmiegotomis akimis stojame prie staklių, ūžia mašinos, šmaikštauja vyrai, prisimindami vakarykščius nuotykius, o paskui visi eina į gamyklos valgyklą, kad po sočių pietų vėl kibtų į darbą ir garbingai įvykdytų prisiimtus papildomus socialistinius įsipareigojimus (iš jauno darbininko autobiografijos)…
Na ir uždavė mįslę tas Aleksandras Grigorjevičius visai Europai ir pasauliui… Laimėjęs rinkimus „brežnevine“ balsų persvara, Vakarus apvyniojo aplink pirštą, o jaunimo žargonu tariant – „išdūrė“. Jau manyta, kad byra „paskutinės diktatūros Europoje“ citadelė, Briuselis netgi tikėjosi kada nors nuo Maskvos nusigręžiantį Minską priglausti Europos Sąjungoje, bet štai – kaip toje kaprizingoje gamtoje – vėjas staiga pakeitė kryptį, ir nuo Baltarusijos padvelkė šalčiu. Vakarai neteko amo. Ką dabar daryti?
